Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jurgita Rimeikienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei V. J. dėl turto pripažinimo mirusiojo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys – E. S., E. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs ieškinio turinį, atsakovės pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo, atsižvelgdamas į tai, kad tretieji asmenys nepareiškė prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio, esant šalių prašymui bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, įvertinus susiklosčiusią situaciją dėl paskelbto ir vis pratęsiamo karantino, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 235 straipsnio 4 dalis).

Ieškinys tenkintinas visiškai.

CPK 268 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Kai ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik dėl tų reikalavimų, kuriuos atsakovas pripažįsta. Surašant sutrumpintus motyvus, nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ieškovo D. J. tėvas R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė. 2019-08-09 buvo sudarytas mirusio R. J. paveldimo turto apyrašas Nr. 0008/09/01212, o 2019-10-18 buvo sudarytas paveldimo turto apyrašo papildymas Nr. 0008/09/01778, iš kurių matyti, jog visas paveldimo turto apyraše nurodytas nekilnojamasis turtas buvo vertintas kaip mirusiojo asmeninė nuosavybė, išskyrus 865/1880 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, esanti adresu (duomenys neskelbtini), kuris vertintas kaip priklausantis mirusiajam R. J. ir atsakovei V. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (el. b. l. 13-18). Iš 2019-09-09 Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad 2004-12-09 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu R. J. nuosavybės teise įsigijo 865/1880 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 19-21). Ieškovas nurodė, kad minėtas žemės sklypas buvo įgytas už mirusiojo R. J. asmenines lėšas, gautas pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, be to, mirusysis turėjo valią įgyti šį žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė pateiktu pareiškimu dėl ieškinio pripažinimo nurodė, kad su ieškiniu sutinka – nekilnojamasis turtas, dėl kurio pripažinimo mirusiojo asmenine nuosavybe yra pareikštas ieškinys, buvo įgytas santuokos metu nenurodžius, jog turtas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise, todėl buvo vertinamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Koks turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine nuosavybe, apibrėžta CK 3.89 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikus atitinkamus rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodinėti šį faktą ir liudytojų parodymais, arba turi įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad 865/1880 žemės sklypo dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini), nors mirusiajam būnant santuokoje, įgyta asmeninės nuosavybės teise, kadangi R. J. sklypo dalį įgijo iš asmeninių lėšų, gautų pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, be to, mirusysis turėjo valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė su ieškiniu sutiko, nurodė, kad minėtas turtas buvo įgytas mirusiojo asmeninės nuosavybės teise.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Įvertinus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad R. J. 2004-12-09 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu 865/1880 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o asmeninės nuosavybės teise, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas, pripažįstant 865/1880 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), asmenine R. J. nuosavybe.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės jo patirtas 3376,56 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 113 Eur už byloje sumokėtą žyminį mokestį, 3212,55 Eur už suteiktas advokato teisines paslaugas bei 51,01 Eur išlaidų, susijusių su informacijos rinkimu. Ieškovas pateikė į bylą bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. 2019-11-27 mokėjimo nurodymą dėl sumokėto 113 Eur žyminio mokesčio, Advokatų kontoros Norkus ir partneriai COBALT išrašytas 2020-01-02 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 38213 2504,70 Eur sumai bei 2020-01-02 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 38023 758,86 Eur sumai, taip pat pateikė 2020-01-17 mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, jog ieškovas advokatų kontorai sumokėjo 3263,56 Eur už suteiktas teisines paslaugas.

Sprendžiant dėl ieškovui priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio už advokato teisinę pagalbą, vertinamas civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdis, jo sudėtingumas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausa, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičius, taip pat vadovaujamasi Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais, atsižvelgiama į tai, ar yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, suformuluotos CPK 93 straipsnyje.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų išklotinių matyti, kad teisinę pagalbą ieškovui teikę advokatai sugaišo iš viso 14,75 valandas (konsultacijoms, dokumentų analizei, atstovavimui, informacijos rinkimui, procesinių dokumentų rengimui). Vertinant byloje esančius duomenis, matyti, jog byloje ieškovo buvo gausiai pateikta įrodymų, taip pat proceso metu buvo prašoma teismo išduoti liudijimą apie teisę gauti įrodymus bei renkami įrodymai, sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei panaikinimo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovė neprieštaravo dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, nors iš pateikto pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo turinio matyti, jog bylinėjimosi išlaidų dydis jai buvo žinomas derantis dėl taikos sutarties sudarymo (taikos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi šalys nesusitarė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo), taip pat ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti į bylą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos išlaidos už teisinę pagalbą neviršija 2004-05-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos, todėl ieškovo prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos pagrįstomis.

Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsižvelgti į tai, kad ginčas sprendžiamas teisme nesant jos kaltės, bei tai, kad atsakovė siekė bylą baigti taikos sutartimi, kuria atsakovė būtų pripažinusi ieškinį, tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta šalims nesusitarus dėl bylinėjimosi išlaidų, be to, byla nesudėtinga. Pažymėtina, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės tuo atveju, jeigu šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad šioje byloje nebuvo sprendžiami nauji teisės aiškinimo klausimai, ginčas nesudėtingas, ieškovo atstovai turėjo parengti įstatymo reikalavimus atitinkantį ieškinį, atlikti pateiktų dokumentų analizę, situacijos įvertinimą, konsultuoti klientą, surinkti tinkamus dokumentus. Tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė iki ieškinio pareiškimo buvo linkusi ginčą spręsti taikiai, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į advokatą dėl teisinių paslaugų teikimo. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ginčas sprendžiamas teisme nesant jos kaltės, reikšmės neturi, nes byloje taip pat nėra nustatyta ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, t. y. byloje nepateikta duomenų, iš kurių būtų pagrindas daryti išvadą, jog ieškovo procesinis elgesys buvo netinkamas ar ieškovas nepagrįstai reiškė ieškinį ir būtent tai lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės V. J. ieškovo D. J. naudai priteistina 113 Eur už byloje sumokėtą žyminį mokestį bei 3263,56 Eur už advokato teisines paslaugas, iš viso – 3376,56 Eur.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, todėl byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sprendimui įsiteisėjus, naikintinos (CPK 150 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad 865/1880 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), įgyta 2004-12-09 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, priklauso R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise.

Priteisti iš atsakovės V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 3376,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-04 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.