Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-02-19 · Civilinė byla Nr. 2S-149-467/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-19
Bylos Nr.
2S-149-467/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė, Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas
UAB „Titrus“
Ieškovas
UAB „Ermitažas“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja A.Urbanavičienė Civilinė byla Nr.2S-149/2008

Teisėjas B.Todesienė Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. vasario 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),kolegijos teisėjai Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Titrus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ermitažas“ ieškinį atsakovui UAB „Titrus“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Ermitažas“ 2007-12-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Titrus“ 37086,94 Lt skolos, 610,68 Lt delspinigių ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šio ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą bei lėšas, esančias atsakovo vardu registruotose atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio reikalavimų sumos, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Prašymą motyvavo tuo, kad atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu, taip pat abejotina, kad atsakovas gera valia įvykdys sprendimą. Be to atsakovas gali perleisti turimą turtą bei pinigines lėšas, dėl ko teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi ieškovo UAB „Ermitažas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir areštavo atsakovui UAB „Titrus“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždrausdamas juo disponuoti ir palikdamas teisę valdyti šį turtą bei juo naudotis, bendrai 37697,62 Lt sumai. Teismas atsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes ir į tai, kad ieškinio kaina yra pakankamai didelė.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Titrus“ prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad terminas atsakovui sumokėti už ieškovo pateiktas prekes pagal šalių sudarytą sutartį buvo pratęstas ne vieną kartą. Ieškovas į teismą kreipėsi, nesulaukęs jo paties atidėto skolos sumokėjimo termino pabaigos. Atsakovas pripažįsta įsiskolinimą ieškovui ir nevengia atsiskaitymo pagal sutartį, tačiau šios prievolės objektyviai negalėjo įvykdyti dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi jie neatsiskaitė su atsakovu. Atsakovui pripažįstant esančią prievolę ir savo veiksmais duodant suprasti, kad ją įvykdys, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nereikalingas, nes nėra požymių, rodančių, jog atsakovas vengs atsiskaityti su ieškovu. Atsakovo apyvarta akivaizdžiai viršija areštuoto turto vertę, o tai reiškia, kad atsakovas yra mokus ir gali atsiskaityti su ieškovu pagal iš šalių sutarties atsiradusias prievoles. Tai rodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas ir netikslingas, pažeidžia proporcingumo principą.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra pakankamai didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo UAB „Ermitažas“ reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 37697,62 Lt. Todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.), kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamai įrodymų apie atsakovo UAB „Titrus“ (apelianto) finansinę padėtį. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).

Apeliantas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atskiruoju skundu ginčija, motyvuodamas tuo, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo, nesulaukęs jo paties (ieškovo) atidėto skolos sumokėjimo termino pabaigos, kad įsiskolinimo grąžinimo terminas šalių sutarimu ne kartą buvo pratęstas. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti (CPK 320, 338 str.), kadangi jos iš esmės yra susiję su ieškovo reikalavimo pagrįstumu, o ne su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu. Šios aplinkybės bus analizuojamos, tiriamos ir vertinamos nagrinėjant civilinę bylą iš esmės ir priimant sprendimą (CPK 259, 265, 270 str.). Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, nes šioje proceso stadijoje tokie klausimai nėra sprendžiami.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nereikalingas, nes apeliantas pripažįsta įsiskolinimą, savo veiksmais duoda suprasti, kad jį įvykdys, tačiau šios prievolės objektyviai negalėjo įvykdyti dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi šie neatsiskaitė su atsakovu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai būtent ir yra reikšmingi, konstatuojant realią grėsmę, kad būsimas galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, kadangi apeliantas atskirajame skunde iš esmės patvirtina aplinkybę, kad yra įsiskolinęs ieškovui, tačiau atsiskaityti su juo neturi galimybės. Apeliantas, prieštaraudamas pats sau, atskirajame skunde taip pat nurodo, kad jis yra mokus, jo apyvarta akivaizdžiai viršija areštuoto turto vertę, todėl gali atsiskaityti su ieškovu pagal iš šalių sutarties atsiradusias prievoles. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiais savo argumentais apeliantas ne tik prieštarauja savo teiginiams apie neturėjimą galimybės atsiskaityti su ieškovu dėl trečiųjų asmenų kaltės, bet taip pat nepateikia šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, t.y. duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, iš kurių būtų galima spręsti apie jo mokumą, taip pat duomenų, kad atsakovas realiai ėmėsi veiksmų įsiskolinimui padengti.

Apelianto argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka pareikšto ieškinio esmę, apima ginčo objektą, todėl yra tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į žalą, kuri gali atsirasti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nesiimdamas spręsti bylos iš esmės, ir nenagrinėjo tarp šalių esančių materialiųjų teisinių santykių, kas šioje stadijoje yra teisinga.

Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Virginija VolskienėPetras Jaržemskis