- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- N-62-1930-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00780-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 50.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo G. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu G. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 214¹⁴ straipsnio 1 dalį skirta 600 Lt bauda už tai, kad būdamas atsakingas už vaizdo kamerų išdėstymą, sumontavimą bei priežiūrą UAB „Grūstė“ padaliniuose, tame tarpe ir šiai bendrovei priklausančiame prekybos centre „Putinas“, G. K. yra atsakingas už vaizdo kameros, esančios virš persirengimo kabinos, eksploatavimą pažeidžiant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatančias, kad draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.). Teismas atmetė G. K. tvirtinimą, kad prekybos centre „Putinas“ nėra įrengtas pasimatavimo kambarys, nes iš liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, jog kitos vietos rūbų pasimatavimui parduotuvėje nėra. Tai patvirtino ir pats G. K. nurodydamas, kad visuose UAB „Grūstė“ prekybos centruose nėra įrengta pasimatavimo kabinų, tačiau nėra ir jokios rašytinės informacijos, kur žmogus gali pasimatuoti perkamus rūbus.
II.
Apeliaciniu skundu G. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad vaizdo stebėjimas buvo vykdomas siekiant apginti turtą, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnį. Pažymi, kad vaizdo stebėjimas atitiko ir minėto įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, nes bylos duomenys patvirtina, jog vaizdo stebėjimo kamera buvo nukreipta ne į kabiną, o į kosmetikos ir parfumerijos skyrių. Tvirtina, kad prekybos centre sukonstruota užsklanda nepagrįstai sutapatinta su persirengimo kambariu, nes neturėjo nei sienų, nei durų, o tik vieną užuolaidą. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, teismo nutarimas grindžiamas prielaida, kad pažeidimas galėjo būti padarytas. Pabrėžia, kad tariamas pažeidimas nustatytas 2010 m. vasario 25 d. atlikus patikrinimą prekybos centre „Putinas“, skundžiamas nutarimas priimtas 2010 m. rugpjūčio 30 d., praleidus ATPK 35 straipsnyje numatytą terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantui G. K. skirta administracinė nuobauda pagal ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad asmens duomenų tvarkymas pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą užtraukia baudą nuo 500 iki 1 000 Lt.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, bei pagrįstai padarė išvadą dėl apelianto kaltės padarius ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėtina, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 3 dalyse (redakcija, galiosi pažeidimo padarymo metu) numatyta, kad vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą, vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina, ir būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina, taip pat kad draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.). Byloje esantis policijos pareigūno M. Š. tarnybinis pranešimas (b. l. 6) ir fotolentelė (b. l. 7, 8) patvirtina, kad prekybos centre „Putinas“, esančiame Žemaitijos g. 47, Mažeikių mieste, patikrinimo metu, t. y. 2010 m. vasario 25 d., buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera virš rūbų matavimosi kabinos. Nors apeliantas tvirtina, kad parduotuvėje nėra persirengimo kambario, parduotuvės teritorijoje, kurioje iškabinti parduodami rūbai, matavimuisi įrengta teritorija būtent ir laikytina persirengimo kabina. Tai, kad ji yra uždara, t. y. kad yra galimybė pilnai užtraukti užsklandą nuo aplinkinių, leidžia daryti išvadą, kad tokioje kabinoje esantis asmuo pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos. Pažymėtina, kad sulyginus pareigūno M. Š. 2010 m. vasario 25 d. darytą vaizdo stebėjimo kameros fotonuotrauką (b. l. 8) su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos įgalioto pareigūno daryta fotonuotrauka (b. l. 16), akivaizdu, jog 2010 m. vasario 25 d. vaizdo tebėjimo kamera buvo nukreipta teisiai į po ja buvusią persirengimo kabiną. Tai, kad minėta kamera buvo stebima persirengimo vieta, kaip matyti iš tarnybinio pranešimo, policijos pareigūnui nurodė ir pats G. K., paaiškindamas, kad minėta vieta filmuojama siekiant užkirsti kelią drabužių vagystėms iš parduotuvės (b. l. 6). Taigi darytina išvada, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą, pažeidimas šiuo atveju pilnai įrodytas.
Pastebėtina, kad pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, vaizdo stebėjimas – tai vaizdo duomenų, susijusių su fiziniu asmeniu, tvarkymas naudojant automatines vaizdo stebėjimo priemones, nepaisant to, ar šie duomenys yra išsaugomi laikmenoje. Taigi pats vaizdo stebėjimas ir yra vaizdo duomenų tvarkymas nurodytomis priemonėmis, nepaisant, ar duomenys yra išsaugomi. Todėl nagrinėjau atveju nustačius, kad vaizdo stebėjimas buvo vykdomas pažeidžiant įstatyme nustatytą draudimą, nepaisant to, kad vaizdo įrašas nebuvo daromas, padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už asmens duomenų tvarkymą pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą.
Dėl termino administracinei nuobaudai skirti skaičiavimo pažymėtina, kad ATPK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad „administracinių teisės pažeidimų bylų teisena prasideda <...> nuo to momento, kai pareigūnai, turintys įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus, gauna informaciją apie galimai padarytą pažeidimą“ (žr. nutartį byloje Nr. N575-1853/2010). Šiuo atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, pagal ATPK 259¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą įgaliota surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus dėl ATPK 214¹⁴ straipsnyje numatytų pažeidimų padarymo, informaciją apie galimai padarytą pažeidimą gavo 2010 m. kovo 5 d. (b. l. 5). Administracinė nuobauda apeliantui skirta 2010 m. rugpjūčio 30 d. apylinkės teismo nutarimu, t. y. nepraleidus ATPK 35 straipsnyje numatyto 6 mėnesio termino administracinei nuobaudai skirti.
Atsižvelgdama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apelianto G. K. padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje, įrodytas neabejotinai, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
G. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.