- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-05-21
- Bylos Nr.
- 2A-811-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11370-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- T. P., L. P.
- Atsakovas
- N. P.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių T. P. ir L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-15211-944/2013 pagal ieškovių T. P. ir L. P. ieškinį atsakovui N. P. dėl skolos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos T. P. priteisti iš atsakovo 6 870 Lt skolos, L. P. – 600 Lt skolos.
Nurodė, kad atsakovas yra ieškovių brolis. Ieškovių teigimu, atsakovas 2007 m. gegužės 21 d. pasiskolino iš T. P. 2 200 Lt, 300 JAV dolerių. 2007 m. gegužės 21 d. pasiskolino iš L. P. 600 Lt. Iš ieškovių tėvo N. P. atsakovas pasiskolino 2 500 Lt ir 1 300 Lt, iš viso 3 800 Lt. Tėvas buvo nurodęs 2 500 Lt grąžinti ieškovei T. P., už 1 300 Lt nupirktą dyzeliną perduoti L. P., tačiau atsakovas nei pinigų, nei dyzelino neperdavė. Ieškovių tėvas mirė 2012 m. sausio 21 d., jo turtą paveldėjo ieškovės ir atsakovas. Teigia, jog ieškovės paveldėjo reikalavimo teisę į 3 800 Lt. Ieškovė L. P. paveldėjimo teises padovanojo ieškovei T. P..
Ieškovės prašė priimti sprendimą už akių, jei per teismo nustatytą terminą nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.
Atsakovui adresuoti procesiniai dokumentai – ieškinys su priedais, teismo pranešimas, kuriame nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti atsakovui viešo paskelbimo būdu 2013 m. spalio 21 d. Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovių po 87 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Teismas sprendė, kad iš ieškovių teismui pateiktų raštelių nėra galimybės identifikuoti paskolos gavėjų ir paskolos davėjų bei patvirtinti realų pinigų perdavimo faktą. Todėl reikalavimus atmetė pažymėdamas, kad šie rašteliai negali būti laikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais paskolos sudarymo faktą.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiekė teisingumo byloje, todėl sprendimą už akių priėmė nepagrįstai. Ieškovės ketino prašyti apklausti liudytojus, kurie gali patvirtinti paskolos suteikimo faktą, tačiau teismui priėmus sprendimą už akių šia galimybe neturėjo kaip pasinaudoti. Be to, teismo tvirtinimas, kad paskolos sutartys turi būti rašytinės, apeliančių vertinimu, prieštarauja įstatymams, kadangi pagal CK 6.871 str. 1 dalį paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2 000 Lt. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad skolos suma buvo paskolinta ne per vieną kartą, o dalimis, kurios neviršijo 2 000 Lt sumos. Apeliantės teigia neturinčios teisinių žinių ir ieškinyje įrašydamos, jog prašo priimti sprendimą už akių suprato, kad jis bus priimtas jų naudai.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad ieškovės T. P. ir L. P. pareiškė reikalavimą savo broliui N. P., prašydamos iš atsakovo T. P. naudai priteisti 6 870 Lt ir L. P. naudai 600 Lt skolą. Reikalavimas grindžiamas byloje pateiktais skolos raštais, kurie, ieškovių vertinimu, įrodo, jog reikalaujamos piniginės lėšos atsakovui buvo perduotos.
Nagrinėjamu atveju teismas priėmė sprendimą už akių ir ieškininius reikalavimus atmetė konstatavęs, kad pateiktų byloje įrodymų pagrindu nėra galimybės identifikuoti paskolos gavėjo ir paskolos davėjų bei patvirtinti pinigų perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje pateikti skolos rašteliai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais paskolos sudarymo faktą.
Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. Sprendimas už akių gali būti priimtas, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 285 straipsnio 1 dalis) arba kai būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama vilkinti bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, buvo priimtas sprendimas už akių.
Sprendimo už akių priėmimas, kaip specifinis civilinio proceso teisės institutas, palyginus jį su kitų sprendimų priėmimu, turi tam tikrų ypatumų. Vienas iš tokių ypatumų yra susijęs su byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Kad galėtų priimti sprendimą už akių, teismas turi atlikti formalų įrodymų vertinimą, t. y. turi spręsti, ar, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Jeigu teismas įsitikina, kad, pasitvirtinus byloje pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatą būtina aiškinti ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į visą santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, teisinį CPK reglamentavimą, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, pažymėjo, kad civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi prieš priimdamas sprendimą už akių teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Tokį teiginį taip pat patvirtino Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytame nutarime konstatavęs, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.
Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176-185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.
CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas sprendimą už akių, nepasisakė, ar pakanka byloje įrodymų tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas sprendžiant kilusį šalių ginčą, esant skolos dokumentams pas kreditores ir spręsdamas, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina paskolinių santykių, nepatikslino šalių pareigos įrodinėti, nenurodė ieškovėms kokias aplinkybes yra būtina nustatyti bei nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos kiek galima išsamiau. Pirmosios instancijos teismui kilus pagrįstų abejonių dėl ieškovių pateiktų įrodymų pakankamumo, teismas privalėjo imtis visų galimų priemonių, kad byla būtų išspręsta teisingai, o ne sprendimu už akių ieškinį atmesti nesuteikus galimybės ieškovėms pateikti papildomus įrodymus.
Tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su ginčo sandorio sudarymu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti, ar pagrįsti ieškovių reikalavimai pripažinti, kad tarp ieškovių ir atsakovų buvo sudarytos paskolos sutartys, ar buvo perduotos nurodytos pinigų sumos bei ar kilo atsakovui pareiga grąžinti paskolos dalyką.
Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, apeliacinio teismo vertinimu yra pagrindas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių ir bylą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Vadovaujantis CPK 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.