- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- I-1008-289/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2017 m. vasario 17 d. buvo gautas pareiškėjo D. Š. skundas (b. l. 2–4), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas D. Š. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 62). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 60–61).
Šalies argumentai
Savo skunde pareiškėjas D. Š. nurodė, kad nuo 2014 metų iki 2015 metų jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo draudžiamas susirašinėjimas su asmenimis, kurie nėra artimi giminaičiai ar sutuoktiniai, jis negalėjo susirašinėti su draugėmis, draugais, pažįstamais asmenimis, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Tokiu būdu iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius. Dėl to jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, nepilnavertiškumo jausmą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 1000 Eur (b. l. 2–4).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 63). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 59).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 56–59) nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai laikotarpiais nuo 2014-01-03 iki 2015-11-20. Pažymėjo, kad suimtųjų/nuteistųjų teisė susirašinėti yra numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, suėmimo vykdymo įstatyme, o detalesnė jų tvarka užfiksuota Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu galiojusios Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijos straipsnyje numatyta, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Nuo 2015-06-26 galiojanti redakcija numatė, kad Suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnyje reglamentuota nuteistųjų teisė susirašinėti. Minėto straipsnio 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. (2015-06-23 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įsakymas Nr. XII-1818), tačiau kuri galiojo pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, buvo numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šioje dalyje buvo nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai. 99 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimas – nuteistųjų laiškų cenzūravimas, kuriuo siekiama užkirsti kelią pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, t. y. laiškai, kuriuos gauna (siunčia) laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji susirašinėdami su nuteistais laisvės atėmimo vietose laikomais savo sutuoktiniais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji, gali būti cenzūruojami. Pažymėjo, kad 2015 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą Nr. KT8-N-N4, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisės viršenybės principui. 2015-06-23 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įsakymu Nr. XII-1818 buvo pakeistas 99 straipsnis, tai yra buvo panaikinta straipsnio 2 dalis, kuri draudė kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėti. Nurodė, kad pareiškėjas D. Š. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėdamas turėjo nuteistojo statusą. Pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija jam nebuvo suteikusi galimybės susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turėjo (artimaisiais, giminaičiais, sutuoktiniu). Jis reiškia pretenzijas dėl to, kad jam buvo apribotos galimybės bendrauti su asmenimis, kurie buvo laikomi įkalinimo įstaigose. Iš principo, jis reiškia nepasitenkinimą ne dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėto veikimo, o dėl Bausmių vykdymo kodekso, kaip jo teises varžančio teisės akto, įgyvendinimo. Atsakovas pažymi, kad savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, šiuo atveju draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, todėl pareiškėjo skundžiamos aplinkybės neturi jokio teisinio pagrindo. Iš D. Š. Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės matyti, kad pareiškėjas bendravo su daugeliu asmenų, taip pat ir su artimaisiais, taigi turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie draudimus susirašinėti, kai tai buvo galima daryti, grąžintus laiškus, taip pat nenurodė konkrečiai, su kuo negalėjo susirašinėti, kam jis buvo parašęs laiškus, o Šiaulių tardymo izoliatorius administracija jo įteiktų laiškų neišsiuntė. Be to, matyti, kad D. Š. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas trumpais periodais, kad negalėjo jam sukelti negrįžtamų neigiamų pasekmių. Juo labiau, kad įsigaliojus Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio pakeitimui, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė bendrauti ir su kitose kalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo kalinimo įstaigoje metu neišskyrė jo iš kitų kalinamųjų ar dirbtinai jam nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų nei nustatyta teisės aktuose, todėl pareiškėjo teiginiai neva dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltės buvo apribotos jo bendravimo galimybės, neturi jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. Š. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, t. y. jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo draudžiamas susirašinėjimas su asmenimis, kurie nėra artimi giminaičiai ar sutuoktiniai, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais asmenimis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu) reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01 ir nuo tada netaikoma.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai šis ribojimas pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nenurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai buvo išreiškęs pretenzijas dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, todėl vertintina, jog tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais nuteistaisiais, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, tačiau šios aplinkybės neindividualizavo ir nedetalizavo, taip pat visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad anksčiau galiojęs aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, tai yra nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., LVAT 2015-06-09 sprendimas byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos padarymą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl jam taikyto draudimo susirašinėti, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. Š. skundą dėl 1000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.