Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-06-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-414-491-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-30
Bylos Nr.
1A-414-491-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Petras Meidaus (pirm.), Ričardas Gilys, Eligijus Gladutis
Nuteistasis
G., K. B.
Advokatai
Kęstutis Rakauskas, Eugenijus Karosas
Baudžiamoji byla 1 A – 414 – 491 / 2009Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.9. (S)
Pranešėjas Valdas Petras MeidusTeisėjas Gytis StasevičiusPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. birželio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant :prokurorei Jolantai Činčikienei,gynėjams advokatams Eugenijui Karosui ir Alfonsui Mašalui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. ir K. B. bei jų gynėjų advokatų Kęstučio Rakausko ir Eugenijaus Karoso apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo :

G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams;K. B. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2009-02-11 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. ir K. B. nuteisti už tai, kad 2008 m. balandžio 19 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir bendrai dalyvaudami, panaudodami smurtą prieš D. S. prievarta įsodino jį į automobilį (duomenys neskelbtini), nuvežė į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), sodybos kieme kartu įspyrė ne mažiau 10 kartų D. S. į įvairias kūno vietas ir nutempė jį į sodyboje esantį rūsį, kur užrakinę duris D. S. nelaisvėje laikė apie 6 valandas, o D. S. ištrūkus iš rūsio, jį apstumdė, ne mažiau 10 kartų įspyrė į įvairias kūno vietas, taip dėl dešinės čiurnos vidinio kulkšnelio srities kraujosruvos bei dešinės čiurnos raiščių patempimo nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. S. sveikatą ir neteisėtai atėmė jam laisvę.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad su nukentėjusiuoju D. S. konfliktuoja maždaug 5 metus, per kuriuos šis ne kartą jį ir brolį K. yra melagingai apšmeižęs. Dėl nepagrįsto nukentėjusiojo šmeižto anksčiau jis nepagrįstai buvo laikomas suimtu 5 mėnesius, patyrė dėl to moralinę ir turtinę žalą, dėl kurios kompensavimo ketina kreiptis į teismą. Apeliantas skunde taip pat pateikia savąjį įvykio aplinkybių bei ištirtų įrodymų vertinimą ir teigia, kad įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Jis nukentėjusiajam negrasino, per prievartą jo į automobilį neįsodino, prieš jį smurto nenaudojo ir rūsyje užrakinęs nelaikė. Yra įsitikinęs, kad nukentėjusysis, norėdamas jį įbauginti ir juo atsikratyti, neteisingai apkalbėjo jį ir jo brolį K. bei apkaltino juos šiuo nusikaltimu. Apelianto manymu apylinkės teismas buvo šališkas, nes laikė D. S. nukentėjusiuoju nežiūrint į tai, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir jo parodymai prieštarauja patys sau bei kitų liudytojų parodymams.

Nuteistojo G. B. gynėjas advokatas K.Rakauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir G. B. išteisinti, nes šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme D. S. teigė, jog kojos raiščius pasitempė pats, neišlaikęs pusiausvyros. Nuosprendyje nurodoma, kad nuteistieji sudavė nukentėjusiajam kojomis viso 20 smūgių, tačiau medicinos specialistas kojų smūgių ant nukentėjusiojo kūno iš vis nerado. Šios aplinkybės tik patvirtina nuteistųjų parodymus apie tai, kad jie prieš nukentėjusįjį smurto nenaudojo ir kojomis jo nespardė. Be to, teismas nepagrįstai D. S. pavėžėjimą iki B. sodybos įvertino kaip jo laisvės atėmimą, nes automobilyje ir sodyboje D. S., iki patekimo į rūsį, judėjo laisvai. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi nuteistųjų telefoninių skambučių nukentėjusiajam ir grasinančių žinučių siuntimo jam faktais, nes juose nėra net užuominos apie rengimąsi atimti laisvę nukentėjusiajam. Be to, teisme ir pats nukentėjusysis patvirtino, jog G. B. jo į rūsį nestūmė ir rūsio durų neužrakino, t.y. neatliko veiksmų, už kuriuos jis nuteistas. Taip pat teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus – kad D. S. įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus, patvirtino liudytojas R. R. ir nuteistieji. Nukentėjusysis taip pat parodė, jog iš rūsio išėjo leidžiantis saulei, pavakary, todėl, atsižvelgdamas į įvykio datą, gynėjas mano, jog teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą ir dėl nukentėjusiojo laikymo rūsyje trukmės. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, gynėjas skunde nurodo, kad nuteistasis G. B. kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, o apylinkės teismas nepagrįstai patikėjo nuolat girtaujančiu ir turinčiu negalią nukentėjusiuoju D. S..

Nuteistasis K. B. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad prieš nukentėjusįjį jis smurto nenaudojo ir laisvės jam atėmęs nebuvo. Įvykio dieną nukentėjusysis D. S. buvo stipriai girtas, todėl jį apšmeižė arba dėl girtumo, arba keršydamas.

Nuteistojo K. B. gynėjas advokatas E.Karosas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – K. B. išteisinantį, nuosprendį, nes skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas įrodymais. Nurodo, kad teismas nustatė, jog nusikaltimo vieta yra namo rūsyje, tačiau ši teismo nustatyta aplinkybė neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes iš įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad rūsys yra ne po namu, o kieme, atskirame statinyje. Taip pat apylinkės teismas remiasi prieštaringais duomenimis apie suduotų smūgių skaičių ir nukentėjusiojo sužalojimo mąstą bei laipsnį, posėdžio metu nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp nukentėjusiojo parodymų bei specialisto išvados pašalinti, o išvadas dėl sužalojimo mąsto padarė net neapklausęs eksperto, kuomet specialisto išvadoje buvo nustatytas mažesnis suduotų smūgių skaičius, nei nurodė nukentėjusysis. Be to, specialisto išvadoje nebuvo konstatuotas blauzdos kaulų lūžimas, nors asmens sveikatos istorijoje Nr. 652 šis sužalojimas buvo nurodytas. Esant šiems prieštaravimams teismas turėjo juos pašalinti arba nesiremti nurodytais vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas vien tik į tai, kad gydymo įstaigoje nebuvo užfiksuota nuo nukentėjusiojo sklindančio alkoholio kvapo, nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus, nes jis į gydymo įstaigą buvo pristatytas tik kitą dieną po įvykio, o jį apžiūrėjusiems medikams nebuvo duota užduotis nustatyti jo intoksikaciją alkoholiu. Apylinkės teismas taip pat rėmėsi telefoninių skambučių ir žinučių išklotinėmis, tačiau jos visiškai nesusiję su šia byla, nes nebuvo gautas leidimas klausytis K. B. telefoninių pokalbių. Taip pat nebuvo tirta, ar iš K. B. telefono žinučių nukentėjusiajam negalėjo siųsti kitas asmuo. Gynėjui taip pat neaiškus nuosprendžio teiginys „Nors kaltinamieji kaltais neprisipažino prisipažino visiškai...“, esantis antrojo nuosprendžio lapo trečioje pastraipoje ir teismo pozicija – ar teismas laiko, kad kaltinamieji prisipažino, ar kad neprisipažino. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad D. S. asmens sveikatos istorijoje Nr. 652 nurodytos visos ligos, kuriomis jis sirgo ir serga šiuo metu, todėl kyla abejonės nukentėjusiojo sugebėjimu teisingai vertinti įvykio aplinkybes ir savarankiškai duoti parodymus teisme. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir prieštaravimus, gynėjas mano, kad teismas skundžiamą nuosprendį priėmė remdamasis vien tik nukentėjusiojo parodymais, neįsigilinęs į bylos esmę ir neįvertinęs visų įrodymų.

Teismo posėdyje gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BK 146 str. 2 d. areštu arba laisvės atėmimu iki 4 metų baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, ir padarė tai panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį ilgiau kaip 48 valandas. Vienas iš objektyvinės pusės požymių, kvalifikuojantis šią nusikalstamą veiką, yra smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, kuomet panaudoto smurto įtakoje yra realizuojama pati nusikalstama veika – atimama laisvė nukentėjusiajam. Smurtu šiuo atveju suprantamas tiek psichinis, tiek fizinis kaltininko poveikis nukentėjusiajam, siekiant palaužti jo pasipriešinimą. Šios veikos kvalifikavimui neturi įtakos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumas ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas – pakanka įrodyti paties smurto panaudojimo faktą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia.

Nuteistųjų G. ir K. B. bei jų gynėjų skunduose nurodyti argumentai, kurių esmė yra ta, kad nuteistieji neteisėtai, prievarta neatėmė nukentėjusiajam laisvės apie 6 valandas laikydami jį rūsyje savo sodyboje, kad prieš jį smurto nenaudojo ir jam nustatytų sužalojimų nepadarė, nepagrįsti, jie prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų bylos įrodymų visetui. Nuteistųjų kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo D. S. (kaip tvirtinama nuteistųjų bei jų gynėjų skunduose), bet ir liudytojų V. O. S., B. R., A. V. parodymais, specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolais, akistatų protokolais ir kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis.

Pirmiausiai, nuteistųjų gynėjai skunduose visiškai be jokio pagrindo tikina, kad nukentėjusiojo D. S. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs. Be to, jais tikėti negalima ir dėl nukentėjusiajam nustatytos ligos. Taip vertinti nuteistojo parodymus nėra teisinga. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė iš esmės nuoseklius parodymus ir nurodė, jog įvykio dieną broliai B., panaudoję prieš jį prievartą, t.y. pasak nukentėjusiojo „sučiupę už drabužių“, įsodino jį į automobilį ir nuvežę į savo sodybą sumušė, laikė prievarta uždarę rūsyje kol jis, sulaužęs rūsio duris, ištrūko iš rūsio. Ištrūkusį iš rūsio jį broliai B. dar kartą sumušė. Įvykio metu jis buvo blaivus. Tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų su nuteistaisiais metu (1 t., 38 – 42, 83 – 84, 108 – 109 b.l.).

Būtent tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino liudytojos V.O. S., B. R., A. V.. Liudytoja V.O. S. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną D. S. žadėjo eiti į (duomenys neskelbtini) kaimą nusipirkti dviračio padangų kamerų, į namus jis sugrįžo tik kitos dienos ryte. Jis šlubavo, jo drabužiai buvo suplėšyti. Atėjęs į namus D. S. nugriuvo. Vėliau dėl jo kojos čiurnos skausmo buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba (1 t., 56 b.l.; 2 t., 92 b.l.). Tai, kad kitą dieną po įvykio – 2008-04-20, apie 12.06 val. buvo kviesta greitoji medicininė pagalba, patvirtina D. S. mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotinė (1 t., 54 b.l.). Liudytoja B. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu, parodė, jog įvykio dieną nukentėjusysis pirko parduotuvėje padangų kameras dviračiui, buvo blaivus. Tą dieną parduotuvėje daugiau jis nieko nepirko, buvo apsirengęs tvarkingai (1 t., 57 b.l.; 2 t., 92 – 93 b.l.). Atkreiptinas dėmesys, kad būtent šios liudytojos ir nukentėjusiojo tarpusavyje sutampantys parodymai visiškai paneigia nuteistųjų versiją apie „girto nukentėjusiojo pavėžėjimą“. Nukentėjusiojo sesuo D. V. taip pat vienodai nuosekliai tvirtino, kad D. S. jai pasakojo apie 2008-04-19 įvykį, kuomet broliai B. jį prievarta įsodinę į automobilį nuvežė į sodybą, sumušė ir laikė uždarę rūsyje (1 t., 49 b.l., 2 t., 93 b.l.). Be jokios abejonės, nukentėjusiojo motina bei sesuo tiesiogiai nematė paties įvykio ir apie jo aplinkybes sužinojo tik iš paties nukentėjusiojo, tačiau tiek motina, tiek sesuo D. V. matė nukentėjusįjį kitą dieną po įvykio, kuomet jis sumuštas grįžo į namus, rūpinosi juo, kvietė medicinos pagalbą, todėl neabejotina, kad jos pilnai galėjo apie įvykio aplinkybes sužinoti iš D. S. ir jas perpasakoti. Visi aukščiau paminėti liudytojai, patvirtinę ne nuteistųjų, o nukentėjusiojo parodymus, nuteistuosius brolius B. pažinojo tik iš matymo ir su jais susipykę nebuvo, nekonfliktavo, todėl byloje nėra ir nebuvo nustatyta, kad jie būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius, kaltinti juos nusikaltimo padarymu. Jokių duomenų teigti priešingai skunduose nepateikė ir patys nuteistieji bei jų gynėjai. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas netikėti šiais parodymais neturi jokio pagrindo.

Specialisto išvadoje Nr. G187/08(08) konstatuota, jog D. S. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2008-04-19 mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (1 t., 21 b.l.). Nukentėjusysis apie jam padarytus sužalojimus paaiškino, kad jis buvo apsivilkęs žieminę striukę, todėl B. suduoti smūgiai jam nebuvo skaudūs ir sužalojimų žymių jo kūne nepaliko, o kojos čiurnos raiščiai buvo patemti dėl to, kad B. jį tampė už drabužių ir pririšę už kojos tempė į rūsį (1 t., 35 b.l.; 2 t., 91 b.l.). Tokie nukentėjusiojo parodymai, kolegijos manymu, logiškai paaiškina jam padaryto sužalojimo galimą mechanizmą, kuris ir be atskiro teisės medicinos specialisto patikinimo, yra pilnai galimas ir realus. D. S. parodymus pilnai patvirtina ir 2008-04-24 atliktos įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, jog sodybos rūsio durys sulaužytos, įvykio vietoje ant grindų guli sulaužytų durų lenta su metaline ąsa ir sklende (1 t., 3 – 19 b.l.).

Tuo tarpu vertinant liudytojo R. R. ir nuteistųjų G. ir K. B. parodymus matyti, kad jie nėra nenuoseklūs, prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teismo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Antai, liudytojas R. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2008 m. pavasarį, tikslios datos nepamena, D. S. nupirko 1,5 litro talpos alkoholinio kokteilio, kurį jiedu išgėrė. Teisme liudytojas jau parodė pats nupirkęs sidro buteliuką, kurį jiedu su D. S. išgėrė (1 t., 58 b.l.; 2 t., 119 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. B. tvirtino, jog nukentėjusysis su savimi turėjo degtinės butelį, kurį sodyboje jo brolis K. B. su D. S. išgėrė. Tuo tarpu pats nuteistasis K. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog sutikus D. S. jis (K. B.) nukentėjusiajam pasiūlė išgerti jo pirkto ir mašinoje buvusio alkoholinio kokteilio, sodyboje su D. S. ne degtinę, o minėtą alkoholinį kokteilį gėrė jo brolis G. B.. Nuteistasis G. B. parodė, kad D. S. į rūsį uždaręs nebuvo, ar tai padarė K. B. – nematė, D. S. girtas gulėjo rūsio prieangyje, rūsio durų jis neuždarė ir neužrakino. Pats nuteistasis K. B. davė parodymus, jog D. S. į rūsį nuvedė kartu su broliu G. B., paliko jį rūsyje, po ko jis užkabino rūsio duris kabliuku iš lauko pusės. Šis nuteistasis tvirtino, kad D. S., būdamas girtas, sodybos kieme ėmė griuvinėti, todėl jie su broliu nukentėjusįjį pakeldavo, bet šis vėl nugriūdavo. Iš G. B. parodymų matyti, kad sodyboje su D. S. bendravo tik K. B., jis į brolio ir nukentėjusiojo pokalbį nesikišo (1 t., 75-76, 80-81, 101-102, 106 b.l.). Akistatos su nukentėjusiuoju metu G. B. pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad nukentėjusįjį į rūsį 5 minutėms įstūmė jo brolis K. B., kuris taip pat išėmė ir D. S. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę (1 t., 108-109 b.l.). Teismo posėdžio metu G. B. dar kartą pakeitė savo parodymus ir parodė, kad sodyboje su nukentėjusiuoju bendravo ne tik jo brolis, bet ir jis pats, visi kartu gėrė alkoholinius gėrimus. Jis ėmė tvirtinti, kad būdamas girtas nukentėjusysis į rūsį įriedėjo, beveik įšliaužė. Tuo tarpu K. B. teisme parodė, kad nukentėjusysis pasigėrė ir nebepastovėjo ant kojų, todėl jis su broliu nuvedė D. S. į rūsį. Teisme abu nuteistieji taip pat tvirtino, kad nukentėjusysis, jų žodžiais tariant, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir praėjus palyginti trumpam laiko tarpui (pagal G. B. po 3 – 4 minučių, o pagal K. B. po 10 – 15 minučių) nuo įropojimo (įšliaužimo) į rūsį, iš rūsio nebe išropojo (iššliaužė), bet išėjo (2 t., 88 – 89 b.l.), kas, teismo manymu, pagal nuteistųjų nurodytą nukentėjusiojo neblaivumo lygį turėjo būti neįmanoma. Tokie nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje bei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms liudytojo R. R. bei nuteistųjų G. ir K. B. parodymai, o taip pat jų ir gynėjų apeliacinių skundų teiginiai apie tai, jog G. ir K. B. nevartojo smurto prieš nukentėjusįjį ir jo laisvės neteisėtai neatėmė, apylinkės teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras išvengti atsakomybės.

Vertinant bylos duomenis ir sprendžiant, ar nuteistieji iš tiesų įvykio metu prieš G. S. naudojo smurtą, negalima neatkreipti dėmesio į kai kurias aplinkybes. Pirmiausiai, nukentėjusysis pagal jo bei pačių nuteistųjų parodymus buvo nuvežtas ne į savo namus (duomenys neskelbtini), kas būtų suprantama, jeigu iš tiesų nuteistieji norėjo tiesiog išgerti su nukentėjusiuoju alkoholio ir kažką papildomai pasiaiškinti dėl praeities konfliktų, o į nuošalią nuteistųjų sodybą kitame kaime, kurioje jie nuolat negyveno – nuteistieji nurodė, kad gyvena Utenos miete. Antra, K. B. savo 2008-04-23 prisipažinime (1 t., 69 b.l.) neneigė, kad prisigėrus D. S. „brolis (suprast G. B.) sugalvojo jį pagąsdinti“, „iš jo (nukentėjusiojo) laikinam trumpam laikui buvo atimta telefono kortelė bei 50 Lt“, „jis (D. S.) buvo trumpam laikui įleistas į rūsį, kad įšsiblaivytų (juoko forma)“. Apklaustas 2008-04-23 įtariamuoju K. B. taip pat pripažino, jog jiedu su broliu besipriešinantį D. S. nutempė į rūsį, kur, nuteistųjų manymu, nukentėjusysis turėjo greičiau prablaivėti. K. B. čia parodė, jog palikę nukentėjusįjį rūsyje, jis užkabino rūsio duris iš lauko kabliuku, kad šis negalėtų nepastebimai išeiti iš sodybos. Toks nuteistųjų elgesys tikrai nesiderina su jų gera valia ir gerais ketinimais padėti nukentėjusiajam, kaip kad jiedu bando įtikinti tiek pirmos instancijos, tiek savo skunduose apeliacinės instancijos teismus. Pagaliau, negalima nekreipti dėmesio ir į nukentėjusiojo tyrimo metu pateiktas iš nuteistųjų gautas SMS žinutes (1 t., 47 – 50 b.l.). Smulkiai neanalizuojant jų turinio, apibendrintai galima pasakyti viena – visos žinutės yra grasinančio pobūdžio, o vienoje jų net tiesiogiai grasinama nukentėjusįjį nužudyti. Šiame apžiūros protokole užfiksuoti mobilaus ryšio telefonų numeriai atitinka telefonų numerius, pačių nuteistųjų nurodytus jų apklausų protokoluose. Todėl, nėra jokios prasmės ir būtinumo dar papildomai aiškintis, kas galėjo išsiųsti šias žinutes nukentėjusiajam, kaip kad tai akcentuojama K. B. gynėjo skunde. Visiškai akivaizdu, kad žinutes siuntė ir nukentėjusiajam grasino patys nuteistieji broliai B. arba tai buvo daroma jų iniciatyva. Tiek viena, tiek kita sustiprina pagrindą tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad 2008-04-19 B. jį prievarta įsisodino į savo automobilį ir panaudoję prieš jį smurtą neteisėtai atėmė jam laisvę. Beje, teismo posėdžio metu teisėjui perskaičius daiktų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis apie D. S. siųstų grasinančio pobūdžio SMS žinučių turinį, pats nuteistasis G. B. prisipažino siuntęs jam šias SMS žinutes (2 t., 90 b.l.).

Kartu visi aukščiau paminėti duomenys visiškai paneigia nuteistųjų bei jų gynėjų skundų argumentus, kad D. S. į sodybą atvažiavo gera valia, buvo girtas, todėl nelabai suprato, kas vyksta, susižalojo pats, o broliai B. čia niekuo dėti, ir nusikaltimo, už kurį jie nuteisti, jiedu nepadarė. Čia pažymėtina ir tai, kad gynėjas E.Karosas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, jog teismas negalėjo remtis telefoninių skambučių ir žinučių išklotinėmis, nes nebuvo gautas leidimas klausytis K. B. telefoninių pokalbių ir dėl to jos visiškai nesusiję su šia byla. Visų pirma gynėjas neskiria dviejų skirtingų procesinės prievartos priemonių – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo (taip pat ir telefoninių pokalbių klausymosi) nuo susipažinimo su informacija, kurių panaudojimo teisinius pagrindus reglamentuoja skirtingi BPK straipsniai (atitinkamai BPK 154 str. ir 155 str.). Nagrinėjamu atveju prokurorė, nepažeisdama BPK 155 str. reikalavimų, teisėtai, priėmusi nutarimą ir gavusi ikiteisminio tyrimo teisėjos sutikimą, pareikalavo nukentėjusiojo mobiliojo ryšio operatoriaus pateikti informaciją apie nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono ryšius (įeinančius ir išeinančius skambučius bei SMS žinutes) atitinkamu laikotarpiu ir su ja susipažino (1 t., 53-54 b.l.). Šie duomenys gauti teisėtu būdu.

Gynėjas K.Rakauskas skunde teigia, kad G. B. neatliko veiksmų, už kuriuos jis nuteistas, nes teisme nukentėjusysis patvirtino, jog G. B. jo į rūsį nestūmė ir rūsio durų neužrakino. Šis skundo teiginys taip pat nėra pagrįstas. Iš tikrųjų teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad asmeniškai G. B. jo į rūsį neįstūmė ir jo neužrakino (2 t., 91 b.l.). Tačiau, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad abu B., iš anksto susitarę ir bendrai dalyvaudami, nukentėjusįjį prievarta įsodino į automobilį, atvežė į sodybą, jį sumušė ir prievarta nuvedė iki rūsio. Tada K. B. jį įstūmė į rūsį, užkabino duris, o nukentėjusiajam išėjus iš rūsio, vėl abu B. jį pagavo ir prieš jį panaudojo fizinį smurtą. Tokie kryptingi nuteistųjų veiksmai mušant nukentėjusįjį ir neteisėtai atimant jam laisvę rodo, kad jie šią nusikalstamą veiką įvykdė bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais, kiekvienas iš jų įvykdydamas bent dalį nusikalstamos veikos sudarė sąlygas kito bendarvykdytojo veiksmams bei juos papildė. Todėl abu broliai B. buvo šios nusikalstamos veikos vykdytojai, abu jie visiškai pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 146 str. 2 d. Tais pačiais argumentais atmetamas ir gynėjo K.Rakausko skundo argumentas, jog nukentėjusysis savo valia laisvai sėdėjo automobilyje ir judėjo sodyboje – šį brolių B. įvykio vertinimą visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymai, kurie, kaip minėta, yra visiškai įtikinami. Bylos duomenys paneigia ir dar vieną gynėjo K.Rakausko skundo teiginį, kad D. S. kojos raiščius pasitempė pats, neišlaikęs pusiausvyros. Taip, iš tiesų nukentėjusysis apie jam padarytą kojos čiurnos raiščių patempimą paaiškino, kad sodyboje jis nebeišlaikė pusiausvyros ir pakreipė koją, tačiau tik po to, kai B. ėmė jį tampyti už striukės. Taip pat B. vėliau tempė jį už kojos į rūsį (1 t., 35 b.l., 2 t., 91 b.l.). Iš tokių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad specialisto išvadoje užfiksuotas jo sužalojimas buvo nuteistųjų veiksmų pasekmė ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jais – tampymu už drabužių bei tempimu už kojos, todėl nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta nuteistųjų veiksmais. Minėta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 146 str. 2 d. pakanka nustatyti, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas bet koks smurtas. Taigi, kas konkrečiai iš nuteistųjų ir kiek kartų bei kuo sudavė smūgius nukentėjusiajam bei kokio laipsnio sveikatos sutrikdymas jam buvo padarytas, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Gynėjas E.Karosas skunde akcentuoja pagal nukentėjusiojo medicininius dokumentus nustatytą blauzdos kaulų lūžį, tačiau toks sužalojimas nuteistiesiems nėra inkriminuotas.

G. B. skunde abejoja apylinkės teismo nešališkumu, tačiau skundus nagrinėjantis teismas nenustatė, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismo teisėjas asmeniškai pažinojo nukentėjusiuosius ar nuteistuosius ir dėl to buvo suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi bei šališkas. Aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 57 – 59 straipsniuose, dėl kurių būtų galima pagrįstai abejoti teismo nešališkumu, savo skunde G. B. taip pat nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas posėdžio metu išaiškino nuteistiesiems teisę pareikšti nušalinimus (2 t., 87 b.l.), tačiau šia teise nei jie, nei jų gynėjai, proceso metu nepasinaudojo. Tai rodo, kad nuteistieji ir jų gynėjai pasitikėjo teismu, o G. B. abejoti teismo nešališkumu ėmė tik po to, kai buvo priimtas jo lūkesčių nepatenkinęs apkaltinamasis nuosprendis.

Gynėjas E.Karosas skunde nurodo, kad teismas neteisingai nustatė įvykio vietą – namo rūsį, nes šis rūsys yra ne po namu. Iš įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad rūsys, kuriame buvo uždarytas nukentėjusysis, yra sodybos kieme, šalia gyvenamojo namo, iškastas žemėse. Viso proceso metu kalba buvo tik apie vieną ir tą patį rūsį. Be to, tikslaus šio rūsio pavadinimo nurodyti negalėjo ir patys nuteistieji ir jį įvardijo skirtingai – kaip namo rūsį (1 t., 76 b.l.), šalia namo esantį požeminį rūsį (1 t., 80 b.l.), sodyboje esantį rūsį (1 t., 102 b.l.), požeminį rūsį (2 t., 88 b.l.) arba tiesiog rūsį (1 t., 106 b.l., 2 t., 89 b.l.). Tai, kad teismas įvykio vietą – rūsį – pavadino vienu iš pačių nuteistųjų pateiktu pavadinimu – namo rūsiu – neduoda pagrindo teigti, kad teismas neteisingai nustatė įvykio vietą.

Gynėjui E.Karosui taip pat neaiškus nuosprendžio teiginys „Nors kaltinamieji kaltais neprisipažino prisipažino visiškai...“ ir teismo pozicija – ar teismas laiko, kad kaltinamieji prisipažino, ar kad neprisipažino. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teismo posėdžio metu patikrintų įrodymų matyti, kad nuteistieji visąlaik neigė padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas, nuosprendyje dėstydamas nuteistųjų parodymus, taip pat nurodė, jog abu nuteistieji kaltais neprisipažino, o išreikšdamas savo poziciją, nepripažino jokių jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai akivaizdi rašybos klaida, kuri neturi jokios esminės įtakos skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

Tokiu būdu, įvertinus įrodymų visetą matyti, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei kvalifikavo nusikalstamą veiką, nuteistiesiems paskyrė tinkamas ir teisingas bausmes, kurios, įvertinus teismo nuosprendžio motyvus, nelaikytinos aiškiai neteisingomis. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka, nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

G. ir K. B. bei jų gynėjų advokatų Kęstučio Rakausko ir Eugenijaus Karoso apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas Petras MeidusTeisėjai Ričardas GilysEligijus Gladutis