Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-07-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-125/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-10
Bylos Nr.
1A-125/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Venckus, Albinas Bielskis (pran.), Valdimaras Bavėjanas, Jonas Aalgimantas Venckaus
Nuteistasis
V. Z., I. Z.
Advokatai
Leonora Vasiliauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-125/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.,1.1.7. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Jono Aalgimanto Venckaus,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjoms advokatėms Leonorai Vasiliauskienei, Ingridai Abramavičiūtei,nuteistiesiems V. Z. , I. Z. ,ekspertui Rimantui Arlickui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. Z. ir V. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš I. Z. ir V. Z. solidariai priteista 2962 (du tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt du) litai ir 50 centų laidojimo išlaidų E. Ž. naudai bei 5000 (penki tūkstančiai) litų A. Ž. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Iš I. Z. ir V. Z. priteista valstybės naudai po 120 (šimtas dvidešimt) litų proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. ir V. Z. nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, nuo 2008 m. gruodžio 27 d. ryto ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos iki 2008 m. gruodžio 28 d. vakaro V. V. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 83 smūgius V. Ž. į galvą bei kitas kūno vietas, V. Z. ne mažiau kaip tris kartus kišant šakutės kotą nukentėjusiajam į išangę, sužalojant jos gleivinę, tuo padarydami daugybines poodines kraujosruvas ir paviršutinius odos nubrozdinimus veide, krūtinės ląstoje, liemenyje, rankose ir kojose, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos dangalais, kairiųjų 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 šonkaulių lūžius, kairio plaučio apatinės skilties žaizdą, dėl ko nuo ūmios mažakraujystės, išsivysčiusios po daugybinių kairiųjų šonkaulių lūžių visumos, kairio plaučio durtinio sužalojimo, nukentėjusysis mirė, ilgu mušimu bei daugybinių kūno sužalojimų padarymu sukeldami dideles kančias tyčia itin žiauriai nužudė V. Ž. .

Šalies argumentai

Nuteistasis I. Z. apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau nurodo, jog jam paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta.

Pasak apelianto, nukentėjusysis, vartodamas necenzūrinius žodžius nuteistojo atžvilgiu bei apsišlapindamas V. V. namuose, ant kilimo, išprovokavo apeliantą naudoti fizinį smurtą prieš V. Ž. . Nuteistasis pažymi, jog labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir prašo atsižvelgti į tai, jog jo motina labai sunkiai serga, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, o be apelianto daugiau nėra kam ja pasirūpinti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog, duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme, jis klaidingai nurodė V. Z. atliktus veiksmus įvykio metu. Pasak apelianto, jis negali tiksliai pasakyti, ar jo brolis V. Z. iš viso atliko kokius nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, o jeigu ir atliko, tai negali nurodyti kokius. Duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir apygardos teisme jis buvo susijaudinęs, todėl jo parodymai yra netikslūs.

Apeliaciniu skundu I. Z. prašo sušvelninti jam paskirtąją bausmę atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes.

Nuteistasis V. Z. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl naikintinas.

Nuteistasis skunde neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nurodo, jog V. Ž. nužudė I. Z. . Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu, vadovavosi bendranuteistojo I. Z. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, o V. Z. versiją, kurią patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pademonstravo šališkumą apelianto atžvilgiu bei pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

Nuteistasis skunde nurodo, jog apygardos teismo išvada, kad apeliantas V. Ž. nužudė veikdmas bendrininų grupe su I. Z. , visiškai nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog V. Z. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Z. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį panaikinti ir grąžintį bylą nagrinėti kitam pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo nuteistųjų I. Z. ir V. Z. apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji bei jų gynėjos prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų I. Z. ir V. Z. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama V. Z. apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Apygardos teismas savo išvadas nuosprendyje dėl V. Z. kaltės nužudžius V. Ž. grindė ne tik nužudymo bendrininko I. Z. parodymais, kaip tai teigiama V. Z. apeliaciniame skunde.

Visuma duomenų, šioje byloje gautų apklausiant nukentėjusiąją E. Ž. , liudytojus I. A. R. , V. V. , apeliantus – I. Z. ir V. Z. , apžiūrint įvykio vietą, ištiriant žuvusiojo V. Ž. lavoną, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog V. Z. pagrįstai pripažintas kaltu dėl V. Ž. nužudymo, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių jo atžvilgiu priimto nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu.

Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad žuvusysis V. Ž. nuo 2008 m. gruodžio 27 d. ankstyvo ryto iki gruodžio 29 d. nepertraukiamai buvo V. Z. bute. Liudytoja I. A. R. parodė, jog 2008 m. gruodžio 27 d., apie 5.55 val., pas ją buvusiam V. Ž. paskambino V. Z. ir pakvietė ateiti. Išeidamas iš liudytojos namų nukentėjusysis buvo sveikas, nesužalotas. Po kelių dienų, t.y. gruodžio 29 d., policijos pareigūnai pranešė, kad V. Ž. rastas negyvas. Tą aplinkybę, kad V. Ž. iš V. Z. namų nebuvo niekur išėjęs, vadinasi, pašalinių asmenų negalėjo būti sužalotas, patvirtina ir nuteistųjų Z. parodymai – abu nuteistieji visuose savo parodymuose vienodai teigė, jog nukentėjusysis pas V. Z. atėjo 2008 m. gruodžio 27 d., anksti ryte, ir ten nuolat buvo iki buvo sumuštas.

Taigi, pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog V. Ž. buvo sužalotas V. Z. namuose. V. Ž. sužalojimai buvo padaryti naudojant intensyvų smurtą. Pagal specialisto išvadą sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau 83 smūgių. Specialisto išvdoje teigiama, kad smūgių galėjo būti ir daugiau, nes dalis sužalojimų „užsisloksniuoja“. V. Ž. lavone nustatytos daugybinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, liemenyje, rankose ir kojose. Sužalojimai padaryti sumušant išvardintas sritis kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Ekspertas nurodė, jog griūnant tokie sužalojimai (kraujosruvos, nubrozdinimai) negalėjo būti padaryti, nes jie išsidėstę įvairiose kūno vietose. Dalis sužalojimų – būtent poodinės kraujosruvos dilbiuose, paviršutiniai dilbių linijiniai odos nubrozdinimai, linijiniai nubrozdinimai kojose, galėjo būti padaryti grumtynių ir savigynos metu, galūnėmis dengiantis nuo smūgių. Specialisto išvadoje taip pat tegiama, jog visi nustatyti sužalojimai padaryti vienu metu. V. Ž. mirtis įvyko dėl daugybinių šonkaulių lūžių, kairio plaučio sužalojimo. Sužalojimai padaryti jėga, pakankama sulaužyti skeleto kaulams (t. 1 b.l. 52-54). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo V. Ž. lavoną tyręs ir pirmiau minėtą išvadą davęs ekspertas R. Arlickas patvirtino, jog smūgių visuma buvo nukentėjusiojo V. Ž. mirties priežastimi, kadangi abiejuose krūtinpilvės ertmėse rastas vienodas kraujo kiekis. Kraujas pateko į krūtinplėvę ne tik kraujuojant iš žaizdos, bet ir sunkiantis aplinkui per visus minkštuosius audinius, o būtent per tarpšonkaulinius raumenis, kur yra smulkių kraujagyslių. Atskirti, nuo kurių smūgių buvo padaryti šonkaulių lūžiai, negalima, todėl išvadoje nurodyta, kad mirties priežastimi buvo padarytų sužalojimų visuma. Neatmestina galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ant nukentėjusiojo užlipus, šokinėjant, bandant pastatyti pėdą arba kulną ant krūtinės ląstos (t.3 b.l. 15-16).

Iš V. Z. apeliacinio skundo turinio bei jo parodymų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose matyti, kad jis savo gynybinę versiją grindžia I. Z. , kuris dalyvaudamas visuose įvykiuose juos betarpiškai stebėjo, parodymais. V. Z. teigimu, V. Ž. visus mirtį sukėlusius sužalojimus padarė I. Z. ir apie tai davė parodymus teisme, o šis tokius parodymus be pagrindo atmetė. Tačiau, nuteistojo I. Z. parodymai viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo visiškai vienodi ir nuoseklūs, todėl teisėjų kolegija, ištyrusi visus byloje duotus I. Z. parodymus, vadovaujasi tik tais, kurie sutampa su kitais bylos duomenimis, vieni kitus papildydami sudaro logišką ir vientisą įrodymų grandinę, leidžiančią padaryti pagrįstas išvadas apie V. Ž. sužalojimo aplinkybes bei tikrąjį V. Z. vaidmenį nužudant V. Ž. . Apklaustas pirmąjį kartą ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad įvykio dieną jis girtavo pas V. V. . Apie 19 val. paskambino V. Z. ir pasakė, kad bando šakutę sukišti V. Ž. į išeinamąją angą. Nuėjęs pas brolį V. Z. I. Z. pamatė ant žemės gulintį nukentėjusįjį ir šalia jo V. Z. , kuris badė V. Ž. šakute. I. Z. parodė, kad iš šeštadienio į sekmadienio naktį, paskatintas V. Z. , jis sudavė V. Ž. du- tris smūgius į veido sritį. Nukentėjusysis po šių suduotų smūgių liko gulėti ant žemės. Gruodžio 28 d. I. Z. su V. Z. iš namų išėjo į barą, kur sutiktiems pažįstamiems V. Z. pasakė, kad I. Z. sumušė V. Ž. . Grįžę namo abu nuteistieji rado V. Ž. gulintį ant žemės, jis nebekvėpavo. A. Z. nukentėjusįjį išnešė į lauką ir paliko gulėti ant laiptų. I. Z. taip pat nurodė matęs, kad ir brolis V. Z. nukentėjusiajam tris – keturis kartus koja spyrė į krūtinės dešinį šoną (t. 1 b.l. 104-105). Vėlesnių apklausų ikiteisminiame tyrime metu I. Z. parodė, jog pas brolį V. Z. jis atvyko 2008 m. gruodžio 27 d. vakare, kur abu girtavo. Kitos dienos ryte I. Z. ruošėsi važiuoti į darbą, o V. Z. paskambino kažkokiam vyrui ir pasikvietė jį atvykti. I. Z. apie 17 val. vėl grįžo pas brolį į namus ir įėjęs pamatė ant grindų gulintį nepažįstamą vyriškį, kurio veidas buvo sumuštas, ištinęs. Priėjęs arčiau I. Z. pamatė, kad jo brolis V. Z. metaline šakute bado gulinčiam vyriškiui pėdas ir nugarą, bando ją įkišti į išangę. Bandydamas pakelti nukentėjusįjį nuo žemės, I. Z. jam kelis kartus sudavė kumščiu į veido sritį. Po kurio laiko išėjęs iš tualeto I. Z. pamatė, kad jo brolis V. Z. V. Ž. spardo į šonus. Tuo metu į kambarį įėjo V. V. ir paprašė cigaretės. V. Z. pastarajam davus cigaretę, jis iš kambario išėjo. Po kurio laiko abu Z. išėjo į barą, palikę ant žemės gulintį V. Ž. . Bare buvusiems asmenims V. Z. pasakė, kad I. Z. sumušė V. Ž. , o jis (V. Z. ) jam kišo į išangę šakutę. Po kurio laiko grįžę namo, nukentėjusįjį rado gulintį ant žemės toje pačioje padėtyje. V. Z. pasakė, kad reikia V. Ž. išnešti į lauką. I. Z. parodė supratęs, kad nešamas į lauką nukentėjusysis jau buvo miręs. V. Ž. nuteistieji paliko lauke, gulintį ant laiptų, galva žemyn (t.1 b.l.130-133, 135-138, 141-145). Tokių savo parodymų teisingumą I. Z. patvirtino ir parodymų patikrinimo veitoje metu (t. 1 b.l. 151-156). Apklaustas pirmosios instancijos teisme I. Z. pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog atvykęs pas savo brolį V. Z. rado jį kartu su V. Ž. vartojančius alkoholį. Nuteistasis teigė neprisimenantis, ar nukentėjusysis jam atvykus jau buvo sumuštas. I. Z. apygardos teisme paneigė savo parodymus apie tai, kad V. Z. šakute badė nukentėjusįjį, bandė šakutę įkišti jam į išangę. I. Z. parodė, kad sudavė V. Ž. apie 10 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tačiau teigė nematęs, ar V. Z. taip pat mušė nukentėjusįjį (t.2 b.l.144-145). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme I. Z. parodė apkalbėjęs savo brolį V. Z. duodamas parodymus ikiteisminiame tyrime ir teigė, jog nukentėjusįjį mušė jis vienas – V. Z. V. Ž. nemušė ir šakute jo nebadė (t.3 b.l. 17).

Taigi, akivaizdu, jog ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus I. Z. išsamiai nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Parodymus jis pakeitė tik pirmosios instancijos teisme, neigdamas, kad brolis V. Z. taip pat intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose I. Z. negalėjo nurodyti įtakinamų parodymų keitimo priežasčių. Apygardos teisme jis teigė patyręs psichologinį spaudimą iš pareigūnų, todėl apkalbėjo brolį. Apeliacinės instancijos teisme jis teigė, kad ikiteisminaime tyrime vykusių apklausų metu jis buvo susijaudinęs, todėl davė neteisingus parodymus apkalbėdamas savo brolį V. Z. . Iš bylos duomenų matyti, kad I. Z. ir V. Z. santykiai nebuvo priešišiki, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad I. Z. nebuvo jokio pagrindo apkalbėti savo brolį labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Įvertinusi pirmiau aptartus I. Z. parodymus, juose esančius prieštaravimus ir tai, kad pirminiai I. Z. parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas pagrįstai atmetė jo teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir apkaltinamąjį nuosprendį V. Z. atžvilgiu grindė I. Z. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Pirmosios apklausos metu I. Z. išsamiai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir teigė, jog matė, kad V. Z. mušė nukentėjusįjį ir badė jį šakutė. Tokius parodymus I. Z. davė 2008 m. gruodžio 30 d. Tuo tarpu byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad apžiūrint V. Ž. lavoną, tiesiosios žarnos gleivinės viršutinėje dalyje matyti išilginių ruožų pavidalo paviršutiniai trys gleivinės sužalojimai, buvo gauta tik 2009 m. vasario 2 d. Akivaizdu, jog ta aplinkybė, kad V. Z. badė nukentėjusįjį šakute ir kišo ją į išeinamąją angą, I. Z. pirmosios apklausos metu objektyviais bylos duomenimis patvirtinta dar nebuvo. Todėl tokį V. Ž. sužalojimo būdą galėjo nurodyti tik tas, kas tokius veiksmus matė ar pats atliko. Iš I. Z. parodymų matyti, kad jis visuose juose nurodė, jog V. Ž. šakute žalojo V. Z. , o pats tokius savo veiksmus nuosekliai ir kategoriškai neigė. Be to, jei tikėti I. Z. parodymais apie tai, kad nukentėjusįjį V. Ž. mušė jis vienas ir sudavė ne daugiau kaip dešimt smūgių rankomis ir kojomis, lieka neaišku, kas ir kokiu būdu nukentėjusiajam padarė visus kitus sužalojimus, konstatuotus pirmiau minėtoje specialisto išvadoje. Be kita ko, pirminiai I. Z. parodymai sutampa ir su liudytojo V. V. parodymais bei įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Nors liudytojo V. V. parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs ir vienodi, tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino, jog 2008 m. gruodžio 28 d., apie 15 val., buvo užėjęs pas V. Z. į kambarį ir matė pas jį esančius I. Z. ir V. Ž. , kurie vartojo alkoholinius gėrimus. V. V. patvirtino savo ikiteisminiame duotus parodymus apie tai, kad jam užėjus pas V. Z. į kambarį, pastarasis pasakė, kad abu su broliu sumušė V. Ž. . Kiek vėliau, naktį, pas V. V. užėjo V. Z. ir pasakė, kad „mes užbubinome“ V. Ž. . Išėjęs ryte pamatė, kad ant jo laiptų žemyn galva guli sumuštas V. Ž. . Tokius V. V. parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo V. Ž. lavonas su išorinėmis smurto žymėmis rastas ant V. V. priklausančio namo laiptų, gulintis galva žemyn (t.1 b.l. 12).

Nors pats apeliantas V. Z. savo parodymuose viso proceso metu ir neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau aiškindamas kai kurias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes jis nebuvo visiškai nuoseklus. Ikiteisminiame tyrime jis teigė, kad V. Ž. pas jį atėjo 2008 m. gruodžio 27 d. vakare. Visi trys – apeliantas, I. Z. ir nukentėjusysis gėrė degtinę. V. Ž. dėl išgerto alkoholio greitai apsvaigo ir nugriuvęs ant kilimo apsišlapino. Dėl to supykęs I. Z. rankomis ir kojomis sudavė V. Ž. daug smūgių į įvairias kūno vietas. Po šių I. Z. suduotų smūgių nukentėjusysis liko gulėti ant žemės. Tuomet abu Z. nutempė V. Ž. į kitą kambarį, kur I. Z. taip pat kumščiais mušė nukentėjusįjį bei spardė į šonus. Vėliau abu nuteistieji pakėlė sumuštą, tačiau dar gyvą ir kalbantį V. Ž. ir išnešė į lauką, kur pasodino ant laiptų. Pabudęs naktį V. Z. nuėjo pas V. V. ir pasakė pastarajam, kad V. Ž. matomai negyvas. Kaip matyti iš V. Z. parodymų pirmosios instancijos teisme, jis, susipažinęs su visa bylos medžiaga, iš dalies kitaip aiškino V. Ž. nužudymo aplinkybes. Teigė, kad V. Ž. pas jį atvažiavo 2008 m. gruodžio 27 d. ankstyvą rytą. Visą dieną jis su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus. Vakare prie jų prisijungė I. Z. . Nukentėjusiajam pavadinus I. Z. įžeidžiančiu žodžiu, jis ėmė pastarąjį mušti rankomis bei spardyti. Po kurio laiko V. Z. užmigo, o pabudęs pamatė, kad I. Z. ir toliau spardo nukentėjusįjį. Apelianto manymu, kad I. Z. galėjo nukentėjusiajam suduoti ir kambaryje buvusiu buteliu nuo šampano. Tuomet abu nuteistieji nunešė V. Ž. į kitą kambarį ir ten jį paliko gulėti. Kažkuriuo metu buvo užėjęs V. V. , tačiau paprašęs cigaretės netrukus išėjo. Kitą rytą atsibudęs apeliantas namuose rado tik V. Ž. , I. Z. buvo išvažiavęs į darbą. Nukentėjusysis skundėsi, kad jam skauda šonus. Po kurio laiko grįžo brolis ir jie abu išėjo į barą. Bare buvusiems asmenims apeliantas užsiminė, kad I. Z. sumušė V. Ž. . Grįžę namo, nukentėjusįjį rado gulintį ant žemės prie sofos. Tuomet abu Z. išnešė dar gyvą V. Ž. į lauką ir ten jį paliko. I. Z. išvažiavo namo, o V. Z. nuėjo miegoti. Atsibudęs naktį jis nuėjo pas V. V. ir pasakė, kad V. Ž. miręs. Taip pat apeliantas parodė, jog pas jį atėjęs V. Ž. jau buvo sumuštas, ant veido matėsi kraujosruvos. Iš esmės panašius parodymus V. Z. davė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme.

Taigi, akivaizdu, jog apelianto parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims (nuteistojo I. Z. , liudytojų V. V. , I. A. R. parodymams, teismo medicinos specialisto išvadai). Iš jau aptartų liudytojo V. V. parodymų matyti, jog atėjęs pas jį V. Z. pasakė, kad mes abu užmušėme V. Ž. . Tiek pats apeliantas, tiek liudytojas V. V. patvirtino, kad jų tarpusavio santykiai yra draugiški, nekonfliktiški, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo netikėti tokiais liudytojo V. V. parodymais. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip savo parodymuose nurodė V. Z. , sumuštą V. Ž. jie abu su broliu išnešė ir paliko gulėti lauke, ant laiptų. Apeliantas negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl nusprendė sunkiai sužalotą nukentėjusįjį palikti ant laiptų. Pirminiuose parodymuose teigė, kad tokiu būdu norėjo, jog V. Ž. išsiblaivytų, kadangi išnešamas jis dar buvo gyvas. Tačiau tą aplinkybę, kad nešamas į lauką V. Ž. dar buvo gyvas, paneigė I. Z. . Jis visuose savo parodymuose nuosekliai teigė, jog prieš išnešant V. Ž. į lauką, abu nuteistieji suprato, kad jis jau miręs. Akivaizdu, jog V. Z. , supratęs, kad bendrais veiksmais su I. Z. nužudė V. Ž. ir, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, mirusį nukentėjusįjį išnešė į lauką ir paliko gulėti ant laiptų. Apeliacinės instancijos teisme V. Z. kitaip aiškino šią aplinkybę. Nurodė, kad suprato, jog V. Ž. yra miręs, todėl išnešdamas jį į lauką, norėjo V. Ž. kūnu atsikratyti. Tą aplinkybę, kad pas V. Z. atėjęs V. Ž. buvo sumuštas dar prieš tai, paneigia liudytojos I. A. R. parodymai, iš kurių matyti, kad iš jos namų nukentėjusysis išėjo sveikas, jokių sužalojimų veide nebuvo matyti. Įvertinusi primiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas pagrįstai V. Z. parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnio atitinkamą dalį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Pirmiau aptarta teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais neabejotinai nustatyta, kad V. Ž. mirtį lėmė padarytų sužalojimų visuma. Pirmiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatytos ir tos aplinkybės, kad V. Ž. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti V. Z. namuose, kur jį suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas mušė abu nuteistieji – Vaidotas ir I. Z. , todėl abu jie, taip pat ir V. Z. , turi atsakyti už V. Ž. nužudymą.

V. Z. apeliacinio skundo teiginys, jog nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. BPK 57 straipsnyje yra įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo, gynėjo, prokuroro, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovo teisė pareikšti nušalinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamojo posėdžio sekretoriui, vertėjui, ekspertui ir specialistui. BPK 58 straipsnyje yra išvardinti tokio nušalinimo pagrindai. Kaip matyti iš apygardos teisiamojo posėdžio protokolo, tiek V. Z. , tiek jo gynėjai buvo suteikta teisė pareikšti nušalinimą teismui, tačiau jie tokia teise nepasinaudojo. Ta aplinkybė, kad V. Z. nesutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, nereiškia, jog jį priėmęs teismas buvo šališkas apelianto atžvilgiu. Taip pat apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apygardos teisme visą laiką dalyvavo V. Z. gynėja. Tiek V. Z. , tiek jo gynėjai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržyta teisė teikti prašymus, pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Nuteistasis V. Z. savo apeliaciniame skunde teigia, jog jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, tačiau nenurodo jokių aplinkybių, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas turėtų sušvelninti apeliantui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtą bausmę. Pagrįstai pripažinęs, kad V. Z. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, apygardos teismas paskyrė bausmę, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių nepažeidė, V. Z. bausmė paskirta teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.

Dėl nuteistojo I. Z. apeliacinio skundo.

Nuteistasis I. Z. savo apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtąją bausmę atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pasak apelianto, smūgius V. Ž. jis sudavė po to, kai šis jį pavadino necenzūriniu žodžiu ir prišlapino ant kilimo. Be to, nuteistasis I. Z. teigia, jog jam paskirtoji bausmė turėtų būti sušvelninta ir todėl, kad jis turi sunkiai sergančią motiną, kuria galėtų rūpintis būdamas laisvėje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, I. Z. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę.

Panevėžio apygardos teismas, skirdamas I. Z. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą, dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika buvo baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino I. Z. asmenybę (teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, kavlifikuodamas I. Z. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, atsižvelgė bei įvertino ir tą apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo netinkamas V. Ž. elgesys. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip įvertinti šios aplinkybės ir ja remiantis sušvelninti paskirtosios bausmės. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog I. Z. motina sunkiai serga, yra svarbi skiriant ir individualizuojant bausmę, tačiau nepaneigė visų kitų bausmės individualizavimui svarbių aplinkybių, kurias nustatė ir įvertino apygardos teismas. Už V. Ž. tyčinį itin žiaurų nužudymą apeliantui paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, t.y. mažesnė, nei BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkis. Todėl I. Z. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistųjų V. Z. ir I. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Valdimaras BavėjanasJonas Algimantas Venckus