Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-417/2013

Teisėja I. Šeškauskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1.

2013 m. vasario 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Eleonoros Kudriavcevos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., M. K. išteisinti pagal BK 140 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. vasario 2 d., apie 16 val., perlipdamas per tvorą įsibrovė į UAB “duomenys neskelbtini“ priklausančią sulaikytų automobilių saugojimo aikštelę, esančią adresu Stoties g. 19, Plungė, bei turimu raktu bandydamas atrakinti automobilio durelių užraktą, pasikėsino pagrobti Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. priimtu nutarimu konfiskuotame valstybės nuosavybėn automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įmontuotą magnetolą „Kenwood“, kurios vertė 150 litų, tačiau savo veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo pastebėtas UAB “duomenys neskelbtini“ darbuotojų.

M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012 m. vasario 2 d., apie 16 val., prie UAB “duomenys neskelbtini“ priklausančios sulaikytų automobilių saugojimo aikštelės, esančios adresu Stoties g. 19, Plungė, M. P. sulaikius D. P. po nusikaltimo padarymo, sudavė M. P. smūgį kumščiu į kairįjį petį, sukėlė M. P. fizinį skausmą.

M. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant 2 mėnesius dalyvauti probacijos tarnybų vykdomose socialinės reabilitacijos programose, skirtose asmenims, padariusiems smurtinius nusikaltimus.

Nurodo, kad faktiniai bylos duomenys – liudytojo V. V. parodymai ir D. P. veiksmai pasikėsinant paimti automagnetolą – leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad D. P. turėjo tyčią pagrobti jam svetimą turtą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytojas V. V. patvirtino, kad D. P. buvo pasakyta, kad automagnetola jam negali būti atiduota. Esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria buvo konfiskuotas automobilis, esant automagnetolai įrašytai į automobilio priverstinio nuvežimo aktą, D. P., atvykus į automobilių saugojimo aikštelę, aikštelės darbuotojas žodžiu pasakė, kad automagnetola jam negali būti grąžinta, tačiau D. P. perlipdamas per tvorą pateko į sulaikytų automobilių saugojimo aikštelę ir pasikėsino paimti jam nepriklausantį turtą. Todėl teismo išvada, kad D. P. neturėjo tyčios pagrobti svetimą, t. y. jam nepriklausantį, turtą, neatitinka bylos faktinių duomenų.

Taip pat prokurorė mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nėra objektyvių duomenų, jog M. K. sudavė M. P. smūgį kumščiu į kairįjį petį, sukėlė M. P. fizinį skausmą. Nukentėjusysis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į kairįjį petį, jam dėl to skaudėjo ir dėl jam sukelto fizinio skausmo jis paleido sulaikytą asmenį. Objektyvesnių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis ir sukeltas fizinis skausmas, kaip tai, kad nukentėjusysis paleidžia sulaikytą asmenį, negali būti. Teismo motyvai, kad įvykio vietoje buvęs išteisintasis D. P. bei liudytojai V. V. ir Z. P. nematė, kad išteisintasis M. K. būtų M. P. sudavęs smūgį, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų. Be to, kaip įtariamasis apklaustas D. P. parodė, kad kai jį pagavo kažkoks žmogus, jis pargriuvo ant pilvo, tada prie jų pribėgo Martynas, pasakė, kad paleistų, ir tas žmogus paleido, kadangi gulėjo ant pilvo, tad nematė, ar Martynas smogė tam žmogui. Liudytojai V. V. ir Z. P. parodė, kad jie nematė smurto prieš nukentėjusįjį, nes tuo metu V. V. bėgo pasiimti raktų nuo vartų, o Z. P. įvykį stebėjo pro langą 200 metrų atstumu.

Išteisintasis D. P. ir jo bei M. K. gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendis dėl D. P. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, M. K. pagal 140 straipsnio 1 dalį, teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad išteisintųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių, ir šių išvadų apeliantės skundo argumentai nepaneigia.

Dėl D. P. veiksmų vertinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Baudžiamosios teisės teoriją turto pagrobimas – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinis svetimo kilnojamojo (judamojo) turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Pagrobimui būdingi padariniai: 1) nukentėjusiajam padaryta žala netekus turto; 2) kaltininko gauta nauda, perkėlus svetimą turtą į savo valdymą. Kaltininko tyčia pasireiškia suvokimu, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą, numato, kad nukentėjusiajam bus padaryta žala, ir to nori. Kaltė – tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad užvaldo svetimą daiktą, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavindamas, numato, kad turto savininkas ar teisėtas valdytojas jo neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Nagrinėjamuoju atveju svarbią ir lemiamą reikšmę turi aplinkybė, kaip D. P. suvokė iš jo konfiskuotame automobilyje „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvusios magnetolos „Kenwood“ CD grotuvo priklausomybę. Tai yra ar jis buvo tikras, kad ši magnetola yra konfiskuotojo automobilio priklausinys, ar tiesiog jam priklausantis daiktas, kuris liko iš jo paimtame, o vėliau konfiskuotame automobilyje. Šios aplinkybės išaiškinimas svarbus siekiant objektyviai nustatyti D. P. atsakomybės apimtį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Kadangi vagystės objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, vagystės dalykas – svetimas turtas. Tuo tarpu svetimus turtu yra laikomas turtas, kuris grobimo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.

Kaip matyti iš paties D. P. parodymų teisiamojo posėdžio metu, pastarasis nurodė, jog į automobilių saugojimo aikštelę jis nuėjo pasiimti asmeninių daiktų iš jo konfiskuoto automobilio. Visus daiktus jam atidavė, tik neatidavė magnetolos, sakė, kad atiduos tada, kai jis susimokės už automobilio saugojimą aikštelėje. Pinigų už automobilio saugojimą susimokėti neturėjo, o magnetola buvo draugo, todėl nutarė magnetolą pasiimti savavališkai.

Tai, kad D. P. magnetolą „Kenwood“ vertino kaip savo asmeninę, nurodė ir M. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (teisiamojo posėdžio metu parodymus duoti atsisakė, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 p., teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai). Pastarasis parodė, kad įvykio dieną, apie 11 val., jie su D. P. buvo nuėję į UAB “duomenys neskelbtini“ automobilių saugojimo aikštelę. D. P. klausė, ar gali atsiimti magnetolą, jam buvo pasakyta, kad negali, kad pirmiau reikia susimokėti už automobilio nutempimą. Taip pat iš liudytojo V. V. parodymų akivaizdu, kad D. P. buvo tikras, kad iš jo yra konfiskuotas tik automobilis, bet ne jame buvusi magnetola, kurią jis buvo pasiėmęs iš draugo.

Taigi paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad D. P. ne pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens teisę, tačiau šiais veiksmais D. P. didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams nepadarė. Todėl D. P. turėtų būti vertintini kaip administracinės teisės pažeidimas – savavaldžiavimas, bet ne kaip nusikaltimas. Pažymėtina, kad kiekviena nusikalstama veika yra pažeidimas, tačiau ne kiekvienas pažeidimas yra nusikalstama veika.

Nagrinėjamuoju atveju akivaizdu, kad D. P. buvo paaiškinta, jog jam magnetola „Kenwood“ negali būti grąžinama, nes 2011-12-06 transporto priemonės – automobilio „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo akte nurodyta, kad magnetola „Kenwood“ CD grotuvas įrašytas į automobilyje paliktų daiktų sąrašą. Ir šiuo atveju, jei D. P. buvo tikras, kad šis grotuvas nepriklauso iš jo konfiskuoto automobilio komplektacijai (byloje nustatyta, kad ji nebuvo stacionariai įmontuota), D. P. privalėjo civilizuotu būdu stengtis išspręsti šį klausimą, bet ne savavaldžiauti. Todėl esant aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad nenustačius kaltinamojo D. P. veikoje Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalies subjektyviosios pusės ir nesant visų šios veikos sudėties elementų, jis pagal inkriminuotą kaltinimą išteisintinas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1) punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau byloje esantys duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad D. P. gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 188 straipsnį.

BK 140 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Tai yra procesas dėl anksčiau paminėtų asmens veiksmų pradedamas tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo vertina, kad jo interesai buvo paliesti, taip giliai, jog jie tampa baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas, tačiau tik nukentėjusiojo asmens iniciatyva.

Kaip matyti iš šiame procese nukentėjusiuoju pripažinto M. P. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nors nuo M. K. suduoto smūgio jam skaudėjo, bet dėl to jokių pretenzijų pastarajam neturi. Jų nenurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, nors formaliai M. K. veiksmai ir atitiktų BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, akivaizdu, kad jų pastarasis nevertina kaip nusikaltimo prieš jį. Be to, liudytojai V. V. ir Z. P. nematė, kad kaltinamasis M. K. būtų M. P. sudavęs smūgį ir po įvykio pats M. P. apie smūgio sudavimą liudytojams nieko nesakė. UAB “duomenys neskelbtini“ policijai rašytame pareiškime fizinės jėgos pavartojimo prieš M. P. faktas nedetalizuotas, specialisto išvados dėl fizinio skausmo sukėlimo M. P. byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra teisinio pagrindo M. K. pripažinti kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Taigi esant aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas mano, kad D. P. veikoje nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje, M. K. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių, tad ir naikinti skundžiamojo Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Eleonoros Kudriavcevos apeliacinį skundą atmesti.