- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-14
- Bylos Nr.
- eI2-8208-1064/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01129-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- K. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo K. R. (K. R.) atstovei advokatei A. L., viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. kovo 11 d. sprendimą Nr. 24S76180 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis), 2023 m. rugpjūčio 25 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktu, 2024 m. kovo 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24S76180 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Priedas Nr. 4).
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas neišnagrinėjus visų jo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Sprendime nurodyta, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nurodydamas, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal darbo sutartį ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes faktiškai jam tik už 2 mėnesius per darbo bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo išmokėtas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 800 Eur.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad iš Sprendimo jis suprato, jog Migracijos departamentas šias išvadas padarė vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenimis, todėl nusprendė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. neišmokėjo jam jokio darbo užmokesčio, o už 2024 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta mažesnė negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Pareiškėjas pažymi, kad šie Sprendime nurodyti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, o Migracijos departamentas nevertino realios jo finansinės padėties ir jo gautų pajamų, netikrino jo banko sąskaitos išrašo t. y. neįsitikino, kad pareiškėjas faktiškai (ne)gavo pajamų iš darbo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2023 m lapkričio – gruodžio mėn. ar gavo tik dalį pajamų už 2024 m. sausio mėn.
Pareiškėjas nurodo, kad už darbą 2023 m. lapkričio mėn. jam buvo priskaičiuotas 850 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestis, už darbą 2023 m. gruodžio mėn. – 850 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestis. Dalis darbo užmokesčio už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. jam buvo išmokėta banko pavedimais 2023 m. gruodžio 8 d. bei 2024 m. sausio 10 d., likusi dalis darbo užmokesčio už nurodytą laikotarpį pareiškėjui išmokėta kartu su darbo užmokesčiu už 2024 m. sausio mėn. – 2024 m. vasario 27 d. Taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas formaliai įvertinęs aplinkybes ir neatlikęs išsamaus faktinio situacijos tyrimo, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neturėjo jokių pajamų iš darbo santykių su Bendrove 2023 m. lapkričio – gruodžio mėn., todėl neturėjo pagrindo konstatuoti nei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nei 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo.
Migracijos departamentas taip pat sprendė, kad 2024 m. sausio mėn. pareiškėjas gavo mažiau negu MMA, tačiau nevertino aplinkybės, kad jis dėl asmeninių priežasčių pasinaudojo teise į nemokamas dviejų savaičių atostogas nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 15 d., vadovaudamasis DK 137 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis DK 2 ir 26 straipsniuose įtvirtintu nediskriminavimo principu (be kitų taip pat ir tautybės bei pilietybės pagrindu), teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) nėra ribojama iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams, o priešingas tokios teisės aiškinimas nepagrįstai apribotų trečiųjų šalių piliečių, dirbančių Lietuvos Respublikoje teises, sumažintų jų galimybes pasinaudoti DK numatytomis garantijomis, todėl pasinaudojimas Lietuvos Respublikos darbo kodeksu suteiktomis teisėmis Migracijos departamento nepagrįstai buvo palaikytas neatitinkančių tikrovės duomenų teikimu, todėl darytina išvada, kad Sprendimu pažeidžiamos pareiškėjo teisės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad už darbą 2024 m. sausio mėn. jam apskaičiuotas 507,27 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestis ir 196 Eur dienpinigių (iš viso – 703,27 Eur, neatskaičius mokesčių). Darbo užmokestis ir dienpinigiai už darbą 2024 m. sausio mėn. kartu su kitomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis (iš viso – 1290 Eur) išmokėtas 2024 m. vasario 27 d. banko pavedimu. Bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, nėra fiktyviai įsteigta, ji aktyviai vykdo veiklą, samdo darbuotojus ir moka jiems darbo užmokestį; pareiškėjas asmeniškai nepadarė jokių pažeidimų, bet Sprendimas sukelia jam rimtas teisines pasekmes, nes jis netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis ir tai, kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis nesudarė pakankamo pragyventi lėšų dydžio (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur), ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą ginčijamu sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas savo skunde neneigia, kad 800 Eur mėnesinis atlyginimas, nei minimali mėnesinė alga bendrovėje ginčijamame sprendime nurodytais laikotarpiais nebuvo mokamas, todėl yra ginčijamu sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).
Atsakovo teigimu, Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl užsieniečio leidimo laikinai panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
Atsakovo teigimu, priimant Sprendimą nebuvo pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį, nes tai neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nurodytų pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą leidimą laikinai gyventi panaikinti.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (bendrovei pareiškėjui nemokant 800 Eur mėnesinio atlyginimo) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.
Atsakovo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją; patvirtino, kad dalis pareiškėjui už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. apskaičiuoto darbo užmokesčio buvo sumokėta 2024 m. sausio – vasario mėn., o 2024 m. sausio mėn. jis gavo mažiau pajamų, nei nurodyta, dėl turėtų nemokamų atostogų.
konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 11 d. sprendimo Nr. 24S76180, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. kovo 6 d. buvo sudaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis su pareiškėju, pagal kurią pareiškėjas priimtas dirbti tinkuotoju apdailininku. Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui 850 Eur per mėnesį darbo užmokestį; įsipareigojimą mokėti 800 Eur per mėnesį darbo užmokestį bendrovė nurodė tarpininkavimo rašte. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšas sudarys 800 Eur darbo užmokestis,
Iš Sodros pateiktos suvestinės matyti, kad pareiškėjo pajamos iš bendrovės 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. sudarė 0 Eur, o 2024 m. sausio mėn. – 507,27 Eur.
Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.
Dėl leidimo panaikinimo pagrįstumo ir teisėtumo
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė); 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (44 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečiams (kurie neketina studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, užsieniečiams, kurie yra sukakę 18 metų ar daugiau) pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi yra 1 MMA.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas: dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta 2022 metais taikoma minimalioji mėnesinė alga – 730 Eur. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2023 metais taikoma MMA — 840 Eur.
Nagrinėjamu atveju nors skunde ginčijamas Sodros duomenų teisingumas, tačiau pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad aptariamu laikotarpiu jam kas mėnesį buvo išmokama darbo sutartyje ir/ar tarpininkavimo rašte nurodyta mėnesinė jo darbo užmokesčio suma. Pareiškėjas pats patvirtina, kad dalis pareiškėjui už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. apskaičiuoto darbo užmokesčio buvo sumokėta 2024 m. sausio – vasario mėn., o 2024 m. sausio mėn. jis gavo mažiau pajamų, nei nurodyta, dėl turėtų nemokamų atostogų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl pareiškėjo atitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pateikti išaiškinimai, iš kurių matyti, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Kaip jau minėta, užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris 2023 metais sudarė 840 Eur.
Nagrinėjamu atveju, net ir vertinant ne tik Sodra duomenis, bet ir pareiškėjo pateiktus įrodymus, yra akivaizdu, jog ši suma pareiškėjui aptariamu laikotarpiu nebuvo išmokėta. Iš paties pareiškėjo pateikto 2023 m. gruodžio mėn. darbo užmokesčio apskaitos lapelio (b. l. 26) matyti, kad už šį mėnesį jam faktiškai sumokėta tik 152,74 Eur. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šį mėnesį faktiškai būtų gavęs kitų pajamų iš darbo bendrovėje. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad 2024 m. sausio mėn. jis tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą nurodytos sumos iš bendrovės negavo dėl jam suteiktų nemokamų atostogų.
Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad darbuotojo teisė į nemokamas atostogas nėra kvestionuojama, tačiau ji nesudaro pagrindo atleisti nuo Įstatyme nustatytų pareigų. Kitaip tariant, darbuotojas, naudodamasis teise gauti nemokamas atostogas, turi įvertinti tokio sprendimo pasekmes, įskaitant ir galimą tokio sprendimo nulemtą pareiškėjo neatitikimą Įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kada gali būti nesilaikoma reikalavimų, todėl nėra svarbu, dėl kokių priežasčių neatitiktis tarp nurodomo ir realiai mokamo darbo užmokesčio susidarė. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio nėra teisiškai reikšmingi.
Atmestini yra ir pareiškėjo skundo argumentai dėl lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimo, nes vien tai, kad pareiškėjui, trečiosios šalies piliečiui, yra taikomas reikalavimas kiekvieną mėnesį turėti nustatytą sumą pragyvenimo lėšų, neapriboja jo teisės į nemokamas atostogas, tačiau pareiškėjas, teikdamas prašymą leidimui išduoti, turi aiškiai, konkrečiai ir teisingai nurodyti, kas sudarys jo mėnesio pajamas, reikalingas pragyvenimui.
Kitaip tariant, pareiškėjui nenurodžius kitų pajamų šaltinių ir teikiant informaciją atsakovui, kad pajamų šaltiniu bus 800 Eur per mėnesį darbo užmokestis, pareiškėjui teko pareiga užtikrinti, kad šį sąlyga bus vykdoma visą leidimo galiojimo laikotarpį, arba pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes turėjo informuoti atsakovą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas to nepadarė, todėl atsakovas, nustatęs, kad nurodyta darbo užmokesčio suma yra nemokama, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui išmokėtos sumos ne tik neatitiko Darbo sutartyje ir tarpininkavimo rašte nurodytų sumų, tačiau ir nesiekė pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, t. y. nesiekė 1 MMA.
Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi kitų pragyvenimo lėšų nenurodė, jo darbo užmokesčiui nesiekiant 1 MMA Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nors pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam prieš priimant Sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad siekiant įvertinti pareiškėjo iš darbinės veiklos gaunamas pajamas atsakovui pakako informacijos iš Sodros duomenų bazės. Be to, pareiškėjas be apribojimų galėjo teikti paaiškinimus ir įrodymus teismui, tačiau jo į bylą pateikti duomenys nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių dėl jo darbo sutartyje nurodyto ir faktiškai gaunamo (ir pragyvenimui reikalingo) darbo užmokesčio skirtumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo teismui pateiktos sąskaitos išrašo duomenys taip pat nepatvirtina, jog jis visą aptariamą laikotarpį turėjo pakankamai pajamų pragyvenimui, kurios, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, privalo siekti bent jau 1 MMA sumą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės konstatuoja, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl Sprendimo panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.
Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. R. (K. R.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.