Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 1 d. apie 16.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) ties namu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), prie paskutinės laiptinės, I. M. ir V. B. akivaizdoje, veikdamas kartu su S. M., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, taip viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sumušė V. S. suduodamas jam rankos kumščių nemažiau vieną smūgį į galvos sritį, tuo jam padarydamas nosies sumušimą, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. S. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos pagal BK 284 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų tirdamas bei vertindamas įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Nuteistasis T. M. teigia, kad liudytojų parodymai skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tokie apelianto teiginiai apie įrodymų vertinimą nei pagrįsti, nei argumentuoti, tiesiog, deklaratyvūs. Iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis ir liudytojai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, akivaizdžių skirtumų tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų nebuvo nustatyta. Nukentėjusysis V. S. parodė, kad iš pradžių smūgius jam sudavė tik S. M., tačiau priėjus T. M., smūgius sudavė abu, tiek S. M., tiek ir T. M.. Nukentėjusysis nurodė, kad T. M. pirmą smūgį jam sudavė į kairę veido pusę prie akies. Liudytoja V. B. parodė, kad po V. S. suduoto smūgio S. M., prie nukentėjusiojo priėjęs T. M., sudavė vieną smūgį. Nuteistojo draugas S. M. taip pat patvirtino, kad priėjęs T. M. sudavė smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, kad prieš suduodamas smūgius T. M. nieko nesakė. Pats nuteistasis bylos tyrimo metu ir apeliaciniame skunde pripažįsta aplinkybę, kad jis sudavė nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad smūgį sudavė bandydamas išskirti besimušantį nukentėjusįjį su S. M.. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis anksčiau būtų pažinojęs nuteistąjį, turėjo su juo nesutarimų, dėl ko būtų pagrindas manyti, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kad T. M. būtų nuteistas, kad jį apkalba ir siekia nepagrįstai gauti žalos atlyginimą.

BK 284 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, dėl kurių aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan., pvz., kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Kad įvykio vietą, kurioje nukentėjusysis buvo sužalotas yra vieša vieta, kolegijai abejonių nekyla, nes šioje vietoje buvo ne tik nukentėjusysis V. S., bet ir nukentėjusioji I. M. su draugėmis. Be to, nuteistasis su S. M. iš įvykio vietos pasišalino, kai buvo iškviesta policija. Taigi, nuteistojo neteisėtus veiksmus viešoje vietoje matė pašaliniai asmenys. Nors nuteistasis tvirtina, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė siekdamas išskirti besimušančius V. S. ir S. M., tačiau pats S. M. parodė, kad T. M. smūgį sudavė nieko prieš tai nesakęs. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad po jam suduotų S. M. smūgio, iš karto priėjęs T. M. jam sudavė smūgį į kairę veido pusę. Šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad T. M. smūgį sudavė nesiekdamas išskirti nukentėjusįjį ir S. M., bet priešingai, padėjo S. M. sužaloti nukentėjusįjį. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo T. M. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įžūlūs ir nelaikytini siekiu išskirti besimušančius asmenis. Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus veiksmus, daro išvadą, kad šių įrodymų pakanka konstatuoti, kad apeliantas padarė viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu. Dėl to nėra pagrindo nuteistojo išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. M. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nenustatė apelianto nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. T. M. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis nevedęs, nedirba, baustas administracine tvarka, teistas 8 kartus (LITEKO - Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis), iš jų septynis kartus teistas kaip nepilnametis. Skundžiamu nuosprendžiu padarytą nusikalstamą veiką padarė prieš Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-12-06 nuosprendžiu pripažintą padarytą nusikaltimą. Nuteistasis nusikaltimą V. S. atžvilgiu padarė neišnykus teistumui už Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-01-28 nuosprendžiu padarytą nusikalstamą veiką, dėl ko T. M. padarytas tyčinis nusikaltimas sudaro nusikaltimų recidyvą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas BK 54 str. 2 d., atsižvelgusi į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais T. M. paskirtos bausmės nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (Mažeikių rajono apylinkės teisme nuteistojo atžvilgiu nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos bei atliekamas ikiteisminis tyrimas Akmenės rajono policijos komisariate), nebuvo atimta ar apribota galimybė jam daryti naujas nusikalstamas veikas, nepadarė tokio poveikio, kad apeliantas nebenusikalstų, t.y. BK 41 str. numatytų bausmių tikslai nebuvo pasiekti T. M. paskyrus švelnesnes nei laisvės atėmimas bausmėmis. Dėl to, kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai dėl T. M. skirtinos bausmės rūšies - laisvės atėmimo.

BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų, tai bausmės vidurkis būtų lygus 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų (BK 61 str. 3 d.). Teismas nenustatęs T. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bei įvertinęs kitas nustatytas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam paskyręs laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Įvertinus paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo dar labiau mažinti nuteistajam paskirtos bausmės dydžio.

Atsižvelgus į tai, kad nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, nėra aiškiai per griežta, keisti jos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Nors T. M. nuteistas už nesunkų nusikaltimą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, dėl ko būtų formalus pagrindas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau BK 75 str. 1 d. numatyta teismo teisė laisvės atėmimą nuteistam asmeniui ne daugiau kaip trejiems metams atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų, jo teistumų matyti, kad nuteistajam, dar būnant nepilnamečiu, buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis vis padarydavo naujų nusikalstamų veikų, už kurias būdavo teisiamas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis, dėl ko BK 41 str. numatyti bausmės tikslai nėra įgyvendinami. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistasis neįrodė jam parodyto pasitikėjimo, kad jis gali pasitaisyti be realaus bausmės atlikimo, kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu T. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti tik jam realiai atliekant paskirtą bausmę, dėl to pagrįstai nuteistajam nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo. Dėl to kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, reikšmingas bylos skyrimui, daro išvadą, kad nuteistajam netikslinga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Taip pat kolegija nenustatė ir BK 62 str. ar 54 str. numatytų sąlygų, dėl ko nuteistajam būtų pagrindas skirti švelnesnę negu numatytą įstatyme bausmę.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu T. M. paskirta bausmė yra teisinga ir pagrįsta, keisti ją nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.