Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

P. F. (a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs Švenčionių r., Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nesusituokęs, bedarbis, darbingumas 45 proc., teistas Švenčionių rajono apylinkės teismo 1999-01-06 nuosprendžiu pagal BK 271 str. 3 d. 100 MGL dydžio bauda – teistumas išnykęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal LR BK 140 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. F. pareikštas kaltinimas pagal LR BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui – jis kaltinamas 2015-09-21 apie 23 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tikslus girtumo laipsnis nenustatytas), artimoje aplinkoje, kilusio žodinio konflikto su kartu su juo neįregistravus santuokos gyvenančia D. M. metu, virtuvėje tyčia jai vieną kartą spirdamas į pilvo sritį, sukėlęs D. M. fizinį skausmą.

Kaltinamasis P. F. nepripažino padaręs jam inkriminuojamą veiką, paaiškino, kad nukentėjusiajai nespyrė ir kitokių smūgių nesudavė. Tą vakarą, jam po darbo sugrįžus į namus, nukentėjusioji buvo neblaivi ir nuėjo miegoti, o jis su E. G. virtuvėje vartojo alkoholį. Jis nebuvo girtas, nes per ilgą laiką išgėrė 3-4 skardines alaus. Bute taip pat buvo jo (kaltinamojo) motina L. F.. Jam su E. G. sėdint virtuvėje, atsikėlusi nukentėjusioji pradėjo jį varyti iš namų, keikti. Jis sakė nukentėjusiajai, kad ji apsiramintų, bet jie vis tiek susibarė. Nukentėjusioji pasakė, kad iškvietė policiją, bet jis nepatikėjo. Norėdamas išvengti konflikto, iš motinos paėmė jos buto raktus ir ruošėsi išeiti iš namų bei pabūti motinos bute, kol D. M. nusiramins. Jam išeinant iš virtuvės į koridorių, kelią pastojo D. M.. Jis ją ranka atstūmė nuo savęs į šalį ir ėjo prie išėjimo durų. Kaip tik tuo metu atvyko policijos pareigūnai. Jis negirdėjo, kad nukentėjusioji būtų kvietusi policiją. Po įvykio su nukentėjusiąja susitaikė. Ji sakė, kad to vakaro įvykių tiksliai neprisimena.

Pareikštas kaltinimas P. F. iš esmės grindžiamas nukentėjusiosios D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 14) 2015-09-22 apklausiama D. M. parodė, kad 2015-09-21 apie 23 val. virtuvėje, jai kartu su ja neįregistravus santuokos gyvenančiam P. F. ir jo draugui E. G. vartojant alų, P. F. apvadino ją įžeidžiančiu žodžiu ir spyrė jai į pilvą. Ji iš karto išbėgo iš virtuvės į kambarį, o kai po kurio laiko sugrįžo atgal, P. F. vėl ją apvadino ir spyrė į šoną. Dėl spyrio ji juto stiprų skausmą. Po to ji iškvietė policiją.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino, paaiškino, kad tą vakarą buvo neblaivi, per daug išgėrė alkoholio ir dėl to negali tiksliai prisiminti įvykio aplinkybių. Prisimena, kad su kaltinamuoju buvo susiginčiję, nes jis norėjo su draugu išvykti iš namų, o ji neleido jam išeiti. Kaltinamasis ją galėjo pastumti, kai ji neleido jam išeiti, bet tikslių aplinkybių neprisimena. Taip pat neprisimena, kad P. F. jai būtų spyręs. Atvykusiems GMP medikams pasakė, kad jai skauda pilvo apačią. Nemelavo ikiteisminio tyrimo metu, tiesiog buvo neblaivi ir ne taip viską paaiškino.

Vertinant nukentėjusiosios D. M. parodymų patikimumą atsižvelgiama į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nukentėjusioji davė skirtingus parodymus, taip pat iš karto po įvykio nevienodai nurodė įvykio aplinkybes. Iš Vilniaus apskrities VPK Švenčionių RPK pateiktų ataskaitų žiūryklėje esančių duomenų (b.l. 89-93) nustatyta, kad 2015-09-21 23.06 val. D. M. pranešė, jog namuose triukšmauja, konfliktuoja ir mušasi jos vyras, trenkė jai į galvą. Tuo tarpu iš karto po pranešimo – apie 23.09 val. - atvykusiems policijos pareigūnams D. M. nurodė, kad jai P. F. du kartus spyrė – vieną kartą į pilvą, kitą kartą – į šoną, po antro smūgio jautė stiprų fizinį skausmą. Apie 23.19 val. GMP medikei A. K. D. M. paaiškino, kad jai vyras spyrė į pilvą.

Nukentėjusiosios D. M. parodymai nepatvirtinti kitais byloje gautais įrodymais. Liudytojais apklausti kartu bute buvę E. G. bei L. F. nepatvirtino, kad kaltinamasis nukentėjusiajai spyrė į pilvą ar sudavė kitus smūgius. Liudytoja L. F. paaiškino, kad tą vakarą nukentėjusioji buvo neblaivi, apie 23 val., atėjusi iš kambario į virtuvę, kibo prie P. F. ir jie susibarė, tačiau P. F. prieš D. M. nesmurtavo, tik kai jis norėjo išeiti iš buto ir nukentėjusioji neleido jam išeiti, P. F. ją atstūmė nuo savęs. Kaip tik tuo metu prie durų jau buvo policijos pareigūnai. Ji negirdėjo, kada nukentėjusioji skambino policijai. Liudytojas E. G. patvirtino, kad D. M. ir P. F. barėsi, tai išeidavo iš virtuvės, tai vėl sugrįždavo, tačiau prie jo P. F. smūgių nukentėjusiajai nesudavė. Tik atvykus policijos pareigūnams jis girdėjo, kaip nukentėjusioji skundėsi, kad ją mušė P. F. ir jai skauda pilvą. Liudytojas D. B. įvykio nematė, nurodė, kad, nuvykus pagal iškvietimą, nukentėjusioji pasakė, kad jai P. F. spyrė į pilvą. Tokius pačius parodymus liudytojai davė ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 8, 10, 12).

GMP kvietimo kortelėje (b.l. 23-24) užfiksuota, kad atvykusiai GMP medikei nukentėjusioji nurodė, jog jai vyras spyrė į pilvą, apžiūros metu nustatyta, kad pilvas neskausmingas. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. K., vykusi pagal GMP iškvietimą ir apžiūrėjusi nukentėjusiąją, patvirtino GMP kvietimo kortelėje nurodytus duomenis, paaiškino, kad D. M. kūne jokių sumušimo žymių nebuvo, D. M. skundėsi pilvo skausmu, tačiau pilvo srityje paraudimų ar kraujosruvų nebuvo..

Byloje objektyviai nustatyta, kad, 2015-09-21 23.28 val. patikrinus nukentėjusiosios blaivumą, jos iškvepiamame ore alkoholio koncentracija buvo 2,48 prom. (b.l. 35), nukentėjusiosios apklausa vyko 2015-09-22 nuo 1.12 iki 1.25 val. Vertinant šiuos duomenis ir nesant byloje duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios blaivumą apklausos metu, kyla pagrįstų abejonių nukentėjusiosios galimybe suvokti, prisiminti ir įvertinti tą vakarą buvusias aplinkybes bei duoti apie jas teisingus parodymus, todėl kaltinimas negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. galima tik už veiką - arba mušimą, arba kankinimą, arba kitokį smurtavimą – ir tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas minėto straipsnio prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, todėl baudžiamajai atsakomybei už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti būtinas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia. Nėra galimybės objektyviai įvertinti skausmą, kuris yra išimtinai subjektyvus pojūtis, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.

Byloje negauta jokių tiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti, kad P. F. spyrė nukentėjusiajai į pilvo sritį. Vadovaujantis vien tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais vienareikšmiškai teigti, kad P. F. sudavė nukentėjusiajai jam inkriminuojamą smūgį nėra pagrindo, nes nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, nepatvirtinti kitais byloje gautais įrodymais, todėl vertinami kaip nepatikimi. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai sužalojimai nebuvo padaryti. Nesant kūno sužalojimų, baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 140 str. užtraukia ne bet koks smurtas, o fizinis smurtas, sukėlęs fizinį skausmą. Fizinis skausmas negali būti preziumuojamas kaip neišvengiama fizinio smurto pasekmė, o turi būti įrodytas, tačiau byloje ištyrus visus įrodymus objektyviai nenustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje negauta objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą - nukentėjusioji iš karto po, nukentėjusiosios teigimu, smurto panaudojimo, apie fizinį skausmą niekam nepasakė, pranešdama policijai apie smurtą medikų pagalbos atsisakė, kartu bute buvę liudytojai E. G. ir L. F. nurodė negirdėję, kad nukentėjusioji būtų skundusi fiziniu skausmu, kaip nurodė E. G., nukentėjusioji apie fizinį skausmą pasakė tik atvykusiems policijos pareigūnams. Policijos pareigūnų iškviesti medikai galimai suduoto smūgio pasekmių ant nukentėjusiosios kūno nesurado.

Teismų praktikoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę (Nr. 2K-251/2008). Byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių neginčijamai galima būtų nustatyti, kad P. F. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Liudytoju apklausto policijos pareigūno D. B. nurodytos aplinkybės apie tai, kad, jiems atvykus, nukentėjusioji buvo susilenkusi, kurį laiką dejavo, skundėsi pilvo skausmu, gali būti vertinamos tik kaip fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją ir fizinio skausmo jai sukėlimo netiesioginis įrodymas, tačiau jos, nesant kitų patikimų įrodymų, nepakankamos nustatyti, kad P. F. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, visas abejones vertinant kaltinamojo naudai, P. F. išteisinamas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. F. pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nuosprendis per 20 d. nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Švenčionių rajono apylinkės teismą.