- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-25
- Bylos Nr.
- A-261-1529-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus
- Pareiškėjas
- D. G.
- Kategorijos
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2009 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.4)3-44615 ir 2006 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 6-26-2673 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)1-4913 ir įpareigoti atsakovus paskaičiuoti ir mokėti 100 procentų dydžio kol vaikui sueis metai ir 85 procentų dydžio, kol vaikui sueis dveji metai, kompensuojamo faktiškai gauto užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. vadovaujantis 2009 m. gegužės 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-26-2411. Paaiškino, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio nuostatą. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kol vaikui sueis vieneri metai, ji turi teisę gauti 100 proc. kompensuojamo uždarbio dydžio pašalpą. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 14 d. buvo priimta dirbti į UAB „Vladli“, jai buvo nustatytas 6000 Lt mėnesio darbo užmokestis. Nurodė, kad neegzistuoja joks teisinis pagrindas motinystės (tėvystės) pašalpą skaičiuoti nuo minimalios algos, todėl skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra naikintini. Atsižvelgiant į tai, kad neegzistuoja ir jokia objektyvi ir konkrečiai apibrėžta suma, kuria būtų galima sumažinti jai išmokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, atsakovai įpareigotini paskaičiuoti ir išmokėti 100 procentų dydžio kol vaikui sueis metai, ir 85 procentų dydžio, kol vaikui sueis dveji metai, kompensuojamo faktiškai gauto užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kadangi pareiškėja įgijo subjektinę teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal faktiškai gautas pajamas, net buvo priimtas atitinkamas sprendimas, ši pagal įstatymus įgyta teisė, laikantis konstitucinio teisėtų lūkesčių principo, gali būti panaikinta tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams, taip pat jeigu baudžiamojoje byloje bus nustatyta, kad ši teisė įgyta nusikalstamu būdu. VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nustatė neteisėtai padidintų draudžiamųjų pajamų dalį, kuriai turėjo būti taikomas nuosavybės teisių apribojimas. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos vienos dienos kompensuojamas uždarbis turėjo būti skaičiuojamas nuo 6000 Lt mėnesinio darbo užmokesčio, nes ginčijama gali būti tik 500 Lt suma, kuria D. G. nuo 2008 m. gegužės 1 d. buvo padidintas darbo užmokestis.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 6-26-2411 D. G. buvo paskirta 6 442,67 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Išanalizavus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie D. G. UAB „Vladli“ gautas draudžiamąsias pajamas, kilo abejonių dėl jų pagrįstumo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis UAB „Vladli“ gautų draudžiamųjų pajamų patikrinimo rezultatais, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kuri 2009 m. balandžio 21 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą ir 2009 m. gegužės 22 d. nutarimu (nutarimas patikslintas 2009 m. birželio 5 d. nutarimu), siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, skyrė procesinę prievartos priemonę - laikiną nuosavybės teisių į motinystės (tėvystės) pašalpą apribojimą. Nutarime nurodyta, kad laikinai apribojama nuosavybės teisė į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas, visiškai uždraudžiant šią pašalpos dalį naudoti, valdyti ir disponuoti.
Remiantis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu, VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2009 m. gegužės 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpą apskaičiavo pagal nekeliančią abejonių draudžiamųjų pajamų sumą, t. y. pagal minimalią mėnesinę algą, įvertinant ligos ir motinystės pašalpų patikslintas sumas už laikotarpius nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. liepos 15 d. ir nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2008 m. spalio 17 d.
Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo laiko trukmė per savaitę negali viršyti 40 valandų, o to paties straipsnio 2 dalis numato, jog kasdienė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų. Darbo kodekso 187 straipsnio (Darbo užmokesčio minimumas) 3 dalyje numatyta, kad darbuotojo mėnesinė alga negali būti mažesnė už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, kuri nuo 2008 m. sausio 1 d. yra 800 Lt. 2008 m. sausio 14 d. tarp UAB „Vladli“ ir D. G. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 5 numatyta, kad darbuotojui nustatoma darbo dienos trukmė - 8 valandos per dieną, 40 valandų per savaitę. Taigi, vykdant Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. birželio 5 d. nutarimą ir įvertinus minėtas aplinkybes bei sistemiškai aiškinant minėtus Darbo kodekso straipsnius, pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa pagrįstai buvo skaičiuojama pagal minimalią mėnesinę algą, įvertinus ligos ir motinystės pašalpų patikslintas sumas už laikotarpius nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2008 m. liepos 15 d. ir nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2008 m. spalio 17 d. VSDFV Vilniaus skyriui pavedėme patikslinti 2009 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 6-26-2673, korektiškai nurodant sprendimo priėmimo pagrindą (prokuroro 2009 m. birželio 5 d. nutarimą) ir apie priimtą sprendimą iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. informuoti D. G. ir VSDFV. Šis pavedimas VSDFV Vilniaus skyriaus buvo įvykdytas.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja į darbą įmonėje „Vladli“ buvo priimta nuo 2008 m. sausio 14 d. buhalterės pareigoms (papildomai atliekant pardavėjos, vadybininkės darbą), darbdaviui įsipareigojant kas mėnesį mokėti jai 6000 Lt atlyginimą. Nuo 2008 m. gegužės 1 d., pakeitus darbo sutartį, D. G. buvo nustatytas 6500 Lt dydžio mėnesinis atlyginimas. Analizuojant D. G. 2008 m. 1, 2 ir 3 ketvirčio draudžiamąsias pajamas, nustatyta, kad D. G. draudžiamosios pajamos 2008 m. 1 ketvirtį buvo didesnės, nei įmonės direktoriaus ir kitų darbuotojų draudžiamosios pajamos, 2008 m. 2 ketvirtį - 3 kartus, o 2008 m. 3 ketvirtį- 6 kartus viršijo įmonės direktoriaus draudžiamąsias pajamas (D. G. draudžiamosios pajamos 2008 m. 2 ir 3 ketvirtį atitinkamai sudarė 19 000 Lt ir 23 760,88 Lt, o įmonės direktoriaus draudžiamosios pajamos 2008 m. 2 ir 3 ketvirtį sudarė atitinkamai 6 272,73 Lt ir 3 847,83 Lt. Analizuojant įmonės darbuotojų pajamas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta, kad didesnis, nei minimalus darbo užmokestis UAB „Vladli“ buvo mokamas tik įmonės direktoriui bei darbuotojoms, kurioms vėliau buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą patenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.4)3-44615 ir 2006 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 6-26-2673, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)1-4913. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 3 dalį teisėti prokuroro reikalavimai ir nutarimai yra privalomi visoms valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pareigūnams, tarnautojams ir darbuotojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos valstybės teritorijoje.
2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą laikinai apriboti D. G. nuosavybės teises į motinystės pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas, visiškai uždraudžiant šią motinystės pašalpos dalį naudoti, valdyti ir disponuoti (b. l. 46-47). 2009 m. birželio 5 d. nutarimo rezoliucinė dalis buvo patikslinta ir buvo nutarta laikinai apriboti D. G. nuosavybės teises į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas, visiškai uždraudžiant šią motinystės (tėvystės) pašalpos dalį naudoti, valdyti ir disponuoti (b. l. 48).
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 152 straipsnio 1 dalies 8 punktą nutarime skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą nurodomi laikino nuosavybės teisės apribojimo būdai (ar visiškai apribojama nuosavybės teisė, ar atskiros šios teisės sudedamosios dalys) ir mastas. 2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarime dėl nuosavybės teisės apribojimo į motinystės pašalpos dalį nėra nurodyta, į kokią konkrečiai pašalpos dalį nustatytas nuosavybės teisės apribojimas, taip pat nutarime nėra nurodyta, kad pašalpa turi būti mokama nuo minimalios algos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2009 m. birželio 11 d. sprendimu vykdė jai įstatymais nepriskirtą funkciją – nustatė konkrečią motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas. Pagal BPK 116 straipsnį ši funkcija priskirta ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Esant neaiškumams dėl nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų dydžio, institucija turėjo teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekantį organą dėl konkretaus dydžio nustatymo, o ne vykdyti jai nepriskirtų funkcijų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad vertinant skundžiamų atsakovų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą turi būti taikomas ir bendrasis viešojoje teisėje veikiantis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas nustatyta“, pagal kurį viešojo administravimo subjektai turi griežtai teisės aktais apibrėžtas kompetencijos ribas ir tik tuos įgaliojimus, kurie šiais teisės aktais yra suteikti. Viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra vertinami kaip neteisėti.
Atsakovai turi įstatyminę pareigą pagrįsti savo sprendimus tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais. Kadangi sprendimuose konkrečiai nenurodyta, kokia būtent teisės norma ar normomis remiasi, skaičiuojant pašalpą nuo minimalios algos, teismas padarė išvadą, kad šis administracinis aktas neatitinka jam įstatymo keliamų privalomų reikalavimų, yra neteisėtas iš esmės ir todėl naikintinas.
Kadangi 2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą laikinai apriboti D. G. nuosavybės teises į motinystės pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas, visiškai uždraudžiant šią motinystės pašalpos dalį naudoti, valdyti ir disponuoti, teismas padarė išvadą, kad šis nutarimas turi būti įvykdytas, pareiškėjai negali būti mokama visa pašalpa. Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovus paskaičiuoti ir sumokėti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 6-26-2411 (b. l. 12-13) kaip nepagrįstą.
III.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. BPK 116 straipsnis nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ (Teismų praktika, 2008 m. rugsėjo 21 d., Nr.: 29) nurodyta, jog civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109-117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nagrinėjamoje byloje taip pat turėjo būti atsižvelgiama į tai, kaip laikinosios apsaugos priemonės yra apibrėžiamos Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK).
2. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio ir 145 straipsnio 2 dalies, BPK 152 straipsnio 1 dalis 5 punkto nuostatomis, galima daryti išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės padeda civiliniam ieškovui apginti savo pažeistas teises ir užtikrina, jog civilinio ieškovo patirta žala bus atlyginta. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės neturi viršyti civilinio ieškinio ribų, laikinųjų apsaugos priemonių dydis turi būti nustatomas pagal civilinio ieškinio dydį.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. gegužės 22 d. nutarimu laikinai apribojo D. G. nuosavybės teisę į motinystės pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagristai padidintas draudžiamąsias pajamas, visiškai uždraudžiant šią motinystės pašalpos dalį naudoti, valdyti, disponuoti. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiavęs motinystės (tėvystės) pašalpą pagal minimalų darbo užmokestį, t. y. pagal tą draudžiamųjų pašalpų dalį, kuri nebuvo padidinta, tinkamai įvykdė prokuratūros nutarimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Taip pat prašo pakeisti VSDFV procesinę padėtį ir jį šioje byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad:
1. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 48 punktą motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (šiuo metu 1488:3=496 Lt). VSDFV Vilniaus skyrius šių nuostatų nepažeidė.
2. VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai įvykdė prokuroro nutarimus, Fondo valdybos 2009 m. birželio 16 d. pavedimą ir patikslino 2009 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 6-26-2673, nurodydamas jo priėmimo pagrindą, t. y. prokuratūros 2009 m. birželio 5 d.nutarimą. Minėtas pagrindas ir laikytinas įstatyminiu, kadangi būtent įstatymas įpareigoja vykdyti teisėtus prokuroro nutarimus. Pareiškėja prokuroro nutarimo ikiteisminio tyrimo teisėjui neskundė, nors tokią teisę turėjo.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad:
1. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarime dėl nuosavybės teisės apribojimo į motinystės pašalpos dalį, nėra nurodyta, kuriai konkrečiai pašalpos daliai taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Nutarime nėra nurodyta, kad turi būti mokama pašalpa, skaičiuotina nuo minimalios algos.
2. Skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta, kokiu pagrindu ir remiantis kokiomis teisės normomis pareiškėjai pašalpa skaičiuota nuo minimalios algos.
3. Ikiteisminis tyrimas nėra pasibaigęs ir nėra konstatuota, kad buvo nepagrįstai padidintas atlyginimas.
4. Ikiteisminis tyrimas vyksta dėl atlyginimo nepagrįsto padidinimo ir aiškinamasi ar jis buvo pagrįstai padidintas nuo 6000 iki 6500 litų, t. y. ginčytina suma galėtų sudaryti tik 500 litų.
5. Pareiškėja įgijo subjektinę teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą pagal faktiškai gautas pajamas, net buvo priimtas atitinkamas sprendimas, todėl ši pagal įstatymus įgyta teisė, laikantis konstitucinio teisėtų lūkesčių principo, gali būti panaikinta tik esant teisės aktuose numatytiems pagrindams, taip pat jeigu baudžiamojoje byloje bus nustatyta, kad ši teisė įgyta nusikalstamu būdu.
Esant tokiam teisiniam reguliavimui, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą už minėtą laikotarpį, nes tokiu atveju būtų pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Atitinkamai teisės normas aiškina ir taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-111/2009).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos ginčas yra dėl motinystės pašalpos dydžio nustatymo, vykdant prokuroro nutarimą dėl nuosavybės teisių laikino apribojimo į motinystės pašalpą.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2009 m. birželio 11 d. sprendimu vykdė jai įstatymais nepriskirtą funkciją – nustatė konkrečią motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri nustatyta pagal nepagrįstai padidintas draudžiamąsias pajamas. Nors pagal BPK 116 straipsnį ši funkcija priskirta ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui. Esant neaiškumams dėl nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų dydžio, institucija turėjo teisę kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekantį organą dėl konkretaus dydžio nustatymo, o ne vykdyti jai nepriskirtų funkcijų.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos tesimas, panaikindamas sprendimą, netinkamai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi administraciniai teismai netiria prokuroro vykdančio ikiteisminį tyrimą procesinių veiksmų, todėl byla nutrauktina, nes ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas laikinai apriboti D. G. nuosavybės teises į motinystės pašalpos dalį, priimtas atliekant ikiteisminį tyrimą dėl nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų. Toks veiksmas galėjo būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, bet ne administraciniam teismui. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
n utaria:
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.