- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-306-851/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31276-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- A. T., A. B., G. S., A. M.
- Advokatai
- Alfredas Sokolovskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Vilnius miesto apylinkės teismo 2018-05-29 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskirta A. T. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti: A. B., G. S. ir A. M., tačiau dėl jų apeliaciniais skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. T. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su A. M., G. S., A. B., pagrobė svetimą automobilį, o būtent:
Jis (A. T.), A. M., G. S. ir A. B., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 2018-06-27 iki 2018-07-01, apie 01.00 val., atvyko A. B. priklausančiu automobiliu VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prie garažų, adresu (duomenys neskelbtini), kur stovėjo nukentėjusiajam A. J. priklausantis automobilis Audi A3, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) A. B. kartu su G. S. likus automobilyje VW Golf stebėti, A. M. ir A. T. nuėjo prie automobilio Audi A3, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuėmė šio automobilio dešinės pusės posūkio žibintą, kurį A. T. atnešė į automobilį VW Golf. Po to A. T. atsuktuvu prasuko automobilio Audi A3 keleivio pusės durų spynelę, įsėdo į minėtą automobilį, daiktadėžėje surado automobilio užvedimo raktelį, kuriuo užvedė automobilį ir nuvažiavo, o A. M., G. S. ir A. B. automobiliu VW Golf važiavo iš paskos. Automobilį Audi A3, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bendrais veiksmais nuvarę į miško masyvą, esantį šalia Šiaurės g., Vilniuje, A. T. kartu su A. M. su A. B., G. S. jį išardė, automobilio detales sudėjo į automobilį VW Golf, o automobilio kėbulą paliko minėtoje ardymo vietoje, uždengę jį medžių šakomis, ir tokiu būdu jį paslėpė. Tokiais savo veiksmais A. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sumažinti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, jog paskirta jam bausmė yra aiškiai per griežta. Apelianto teigimu, teismas nevertino, kad dar pirmosios apklausos metu jis pripažino savo kaltę ir tai patvirtino teisiamajame posėdyje, kur duodamas išsamius parodymus ir nevengdamas atsakomybės, padėjo teismui išaiškinti šį nusikaltimą, todėl, apelianto manymu, teismas turėjo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau to nepadarė.
2.2. Taip pat nesutinka, kad jo atžvilgiu negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Teigia, kad Vilniaus miesto 2018-08-29 nuosprendžiu jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 11 mėnesių, ir bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir 6 mėnesiams. Nuosprendis įsiteisėjo 2018-10-16. Kadangi bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, nepagrįstai nustatė, kad jis nusikalimą padarė atidėtos bausmės vykdymo laikotarpiu, todėl jo atžvilgiu galėtų būti svarstomas BK 75 straipsnio taikymas.
2.3. Taip pat apeliantas nurodo, kad gyvena (duomenys neskelbtini), su savo močiute G. V., kuriai nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir kuriai reikalinga nuolatinė 4-5 valandų per parą kitų asmenų teikiama pagalba, nes ji dėl nuolatinio ir negrįžtamo organizmo funkcijų sutrikimo negali savarankiškai atlikti daugelio veiksmų, todėl paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti neįgalios močiutės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas atmetamas
3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
4. Dėl nuteistojo prašymo paskirti švelnesnę bausmę, arba bausmės vykdymą atidėti, teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
4.1. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.
4.2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), įvertinęs padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltininko aktyvius veiksmus pagrobiant automobilį, atsižvelgęs į tai, kad A. T., būdamas daug kartų baustas už administracinių nusižengimų padarymą (t.2, b.l.72-79), 5 kartus teistas, naują nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, praėjus tik vienam mėnesiui po paskelbto 2018-05-29 nuosprendžio, taip pat tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.), paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, kurią tinkamai subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-29 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.
4.3. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nuteistojo prisipažinimas yra tik dalinis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010 ir kt.). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008). Nagrinėjamu atveju A. T. savo vaidmenį nusikaltimo padaryme siekė sumenkinti nurodydamas, jog manė, kad automobilis priklauso kitam kaltinamajam A. M., kuris šį automobilį turėjo detalėms. Taigi nors apeliantas teigia, kad kaltę pripažino visiškai, iš jo duotų parodymų akivaizdu, kad toks prisipažinimas yra deklaratyvus.
4.4. Dėl nuteistojo prašymo atidėti paskirtos jam bausmės vykdymą teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
4.5. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik ją realiai atliekant pataisos namuose, ir šią išvadą tinkamai motyvavo (įvertinęs nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, konkrečias jo padarymo aplinkybes, kaltininko vaidmenį ir jo asmenybę, tai, kad naują nusikalstamą veiką padaryta atidėtos bausmės vykdymo metu ir kt.). Tai reiškia, kad trečios būtinos bausmės vykdymo atidėjimui sąlygos teismas nenustatė. Nesant bent vienai iš įstatyme numatytų būtinų sąlygų, įstatymas negali būti taikomas, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų.
4.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta A. T. galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai ne per griežta, tinkamai individualizuota tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
4.7. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių pažymėtina, jog jos neatsirado staiga, A. T. buvo akivaizdžiai žinomos, tačiau nesulaikė jo nuo nusikaltimų darymo.
5. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-15 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu skundžiamo nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-15 nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.