Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-01-26 · Administracinė byla Nr. AS-438-29-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-26
Bylos Nr.
AS-438-29-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 61.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-438-29/2009Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 61.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2008-09-08 kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 1, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktus.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje savo prašyme nurodė ir per teismo posėdį atstovas paaiškino, kad atsakovė 2006-09-20 priėmė sprendimą Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Mano, kad skundžiamo sprendimo 1 punktu tarybos patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės), kuriose nustatytas privalomas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius bei kompensacijos už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas, ir sprendimo 2 punkte nustatyti subjektai, kuriems taikomos minėtos Taisyklės, bei Taisyklėse reglamentuojamų kompensacijų naudojimo paskirtis, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, kadangi nustatant automobilių stovėjimo vietų skaičių, privaloma vadovautis statybos techninio reglamento (toliau – Reglamentas) 10 lentelėje nustatytais normatyvais. Tik senamiestyje, centrinėje miesto dalyje bei teritorijoje aplink senamiestį bei centrinę miesto dalį, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mažesnį automobilių stovėjimo vietų skaičių, nei numatyta Reglamento 10 lentelėje, tačiau mažesni normatyvai gali būti nustatyti tik teritorijų planavimo metu suskirstant miestų teritorijas į zonas, nustatant jose automobilių stovėjimo vietų koeficientą ir atsižvelgiant į konkrečios teritorijos, mažinant ne daugiau kaip 50 proc. Reglamento 10 lentelėje nustatytų normatyvų. Savivaldybei palikta teisė savo nuožiūra nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo bei normatyvų įgyvendinimo ypatumus teritorijose dar nereiškia, kad ji tai gali daryti nepaisydama kitų Reglamento nustatytų reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintos Taisyklės priimtos nesilaikant Reglamento 2.6 punkte nustatytų reikalavimų ir yra neteisėtos, nes ginčijamas tarybos sprendimas nėra teritorijų planavimo dokumentas, suskirstantis miesto teritoriją į atskiras zonas ir nustatantis automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus. Nenustatyta galimybė iš viso neįrengti ar įrengti mažiau automobilių stovėjimo vietų nei numatyta Reglamento 10 lentelėje ar tarybos patvirtintuose normatyvuose. Reglamento „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.1 papunktyje nustatyta, kad statinio ar statinių grupės privalomos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos įrengiamos šio statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išskyrus šio skyriaus 10 lentelės pastaboje, 2.6 ir 3.2 papunkčiuose nurodytus atvejus. Šie atvejai aiškintini kaip būtinybė įrengti privalomą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių su išlyga, kad dalis jų gali būti įrengta ir už statinio sklypo ribų, tačiau savivaldybės tarybos patvirtintų Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad visos statinio privalomos automobilių stovėjimo vietos turi būti įrengiamos šio statinio žemės sklypo ribose ir leidžiama sumokėjus kompensaciją mažinti privalomą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, neatsižvelgiant į Reglamento VI skyriuje išdėstytus reikalavimus, t. y. nereikalaujama, kad trūkstamos privalomos automobilių stovėjimo vietos apskritai būtų įrengtos. Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad jos tik dalis kompensacijos lėšų bus naudojama automobilių aikštelių statybai, ir nėra užtikrinama, kad bus įrengtos visos trūkstamos privalomos vietos. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Taisyklių 9 punkte nurodoma, kad galima sumažinti reikalingą įrengti minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių laikantis 11–15 punktuose nustatytų reikalavimų, o už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas mokėti kompensaciją. Tačiau tokia kompensacija pagal savo teisinę prigimtį yra mokėjimas už savivaldybės suteikiamą teisę neatlikti tam tikrų privalomų veiksmų. Taigi taryba, neturėdama teisės leisti neįrengti privalomų automobilių stovėjimo vietų, neturi teisės reikalauti kompensacijų už tokį leidimą. Tam, kad būtų gautas statybos leidimas ar statinys būtų pripažintas tinkamu naudoti, turi būti laikomasi statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir įvykdytos STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 16 p. nustatytos sąlygos, kad statinys privalo atitikti statinio projektavimo privalomuosius reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų yra automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas. STR „Gyvenamieji pastatai“ 10 punkte nustatyta minimali sklypo struktūra, į kurią patenka ir automobilių saugykla (tarybos patvirtintų Taisyklių 14 punkte leidžiama sumažinti automobilių stovėjimo vietų skaičių 100 %), todėl neįrengus nustatyto kiekio automobilių stovėjimo vietų (ar nenustačius, kad trūkstamos privalomos automobilių stovėjimo vietos bus įrengiamos už statinio sklypo ribų), statinys negali būti pripažįstamas tinkamu naudoti.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuostatos dėl savivaldybės teisės nustatyti automobilio stovėjimo vietų skaičiaus normatyvus įtvirtintos Reglamento VI skyriaus 2.6 punkte. Jame teigiama, jog senamiesčiuose automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus tvirtina savivaldybių tarybos. Kol tokie normatyvai nepatvirtinti, senamiesčiams galioja 10 lentelėje nurodyti normatyvai, kurie privalomi ir statinių rekonstravimo ar kapitalinio remonto, statinių ar jų dalių paskirties keitimo atvejais; šiais atvejais privalomos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengiamos už statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribų. Be to, jai suteikta teisė nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus atitinkamose teritorijose (senamiestyje) ir normatyvų įgyvendinimo ypatumus atitinkamiems pastatams, o tais atvejais, kai tokie normatyvai ir jų išdėstymo ypatumai savivaldybės tarybos nėra nustatyti ir patvirtinti, nustatant automobilių stovėjimo vietų skaičių, vietų įrengimo ir išdėstymo ypatumus, taikomi Reglamento reikalavimai. Formuluotė „automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus tvirtina savivaldybių tarybos“ reiškia teisę nustatyti tam tikras taisykles automobilių stovėjimo vietų skaičiui nustatyti, o nustatant taisykles savivaldybei suteikta teisė nustatyti didesnius ar mažesnius normatyvus automobilių stovėjimo vietoms nei numatyta Reglamente, taip pat nustatyti kriterijus, kaip šie normatyvai nustatomi, bei šių normatyvų įgyvendinimo būdus. Galiojantys teisės aktai suteikia savivaldybei teisę mažinti normatyvus, teisės aktuose nėra nurodomos šių normatyvų mažinimo ribos. Savivaldybė turi teisę nustatyti skirtingus kriterijus nustatant automobilių stovėjimo vietų skaičiaus normatyvus, o vienas iš galimų kriterijų yra kompensacijos už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas mokėjimas ar nemokėjimas. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į senamiesčio, kaip ypatingą statusą turinčios teritorijos, ypatybes ir į atskiras statybos rūšis, suteikia alternatyvią galimybę savivaldybių taryboms nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus šiose teritorijose ir leidžia patvirtinti kitokius nei numatyta statybos techniniuose reglamentuose automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus – automobilių vietų skaičių, jų įrengimo vietą. Neįrengus statybos techniniuose reglamentuose nustatytų automobilių stovėjimo vietų ir neįvykdžius statybos techninių reglamentų reikalavimų, statytojui negali būti išduodamas statybos leidimas ir užkertamas kelias statyboms. Sutarčių laisvės principas suponuoja, kad kiekvienas statytojas yra laisvas sudaryti ar nesudaryti sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas ir prisiimti ar neprisiimti atitinkamus įsipareigojimus mokėti kompensaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-11-27 nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą nutraukė.

Šalies argumentai

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus beveik dvejiems metams po skundžiamo atsakovės 2006-09-20 sprendimo priėmimo, tačiau nenurodė jokių priežasčių ir aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl šio sprendimo apskundimo per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą. Teismo nuomone, pareiškėjas žinojo apie skundžiamą sprendimą jau 2007-06-28 kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-03-02 įsakymu Nr. 61 patvirtinto Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui, tačiau dėl šio sprendimo panaikinimo per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą nesikreipė.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas savo prašyme nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2006-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2158/2006, 2008-06-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-868/2008) dėl neveikimo ir veiksmų vilkinimo apskundimo, tačiau atsakovės neveikimo teismui neskundžia. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, skundžia atsakovės priimtą teisės aktą – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimą Nr. 1323 ir prašo panaikinti šio sprendimo 1, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktus, todėl šiam sprendimui apskųsti, teismo nuomone, taikytini Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Pareiškėjas, norėdamas inicijuoti atsakovės sprendimo apskundimą, turėjo kreiptis į teismą per vieną mėnesį, tačiau įstatymų reikalavimų nesilaikė ir prašymą dėl 2006-09-20 sprendimo Nr. 1323 1, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų padavė praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą terminą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas yra įgaliotas kreiptis į teismą. Taigi, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą, pareiškėjas turėjo pareigą tinkamai veikti, tačiau to nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentavo, kad įstatymas kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos, Vyriausybės atstovui, pagal įgaliojimus vykdančiam savivaldybių administracinę priežiūrą, suteikia galimybę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir nereiškia, kad asmuo bet kuriuo metu gali ją realizuoti. Siekiant garantuoti teisinių santykių stabilumą, užtikrinti teisinių santykių dalyviams apibrėžtumą dėl jų teisinės padėties bei siekiant, kad faktinės bylos aplinkybės būtų išaiškintos nepraėjus daug laiko po jų įvykimo, įstatymas nustato laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynybą. Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.“ Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnis be šalių procesinių teisių nustato ir pareigą tomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Todėl pareiškėjas, vykdydamas Vyriausybės atstovo funkcijas ir įgaliojimus, privalėjo, inicijuodamas jo manymu neteisėto sprendimo apskundimą, šių nuostatų laikytis, tačiau esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas šių nuostatų nesilaikė.Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir byloje esančiais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad administracinė byla pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 1, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų panaikinimo nutrauktina.

III.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-11-27 nutartį ir perduoti šią bylą teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas konstatavo, kad byla nutrauktina, nes praleistas prašymo padavimo į administracinį teismą terminas, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti. Teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus beveik 2 metams po skundžiamo akto priėmimo. Tačiau, pasak pareiškėjo, šie teismo argumentai priimti neatsižvelgiant į specialų Vyriausybės atstovo veiklą reglamentuojantį Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nenustato termino, per kurį Vyriausybės atstovas turi teisę siūlyti, kad savivaldybės administravimo subjektas pakeistų ar panaikintų savo priimtus teisės aktus. Minėto įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, jog Vyriausybės atstovas nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymu, nevykdo Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą arba pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliotinai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą siejama su savivaldybės administravimo subjekto pranešimu apie atsisakymą patenkinti teikimą ar įvykdyti reikalavimą, t.y. Vyriausybės atstovas per 10 dienu nuo neigiamo atsakymo gavimo dienos ar per nustatytą terminą negavęs jokio atsakymo privalo kreiptis į atitinkamos kompetencijos teismą. Taigi, įstatymu leidėjas terminą, per kuri Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, sieja ne su konkretaus savivaldybės administravimo subjekto teisės akto priėmimo data, o su atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto pranešimo apie atsisakymą vykdyti Vyriausybės atstovo teikimą ar reikalavimą gavimo diena.

2. Be to, kaip pažymi pareiškėjas, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio l dalyje nustatyta speciali Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. Vyriausybės atstovas, nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas priėmė neteisėtą teisės aktą visų pirma, turi:

1) motyvuotu teikimu pasiūlyti atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą savivaldybės taryba turi apsvarstyti artimiausiame tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą pranešti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos;

2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas 2008-07-24 teikimu Nr. l T-17 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti ginčijamo teisės akto l bei 2.1, 2.2, 2.3 punktų panaikinimo klausimą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimą privalėjo priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos (t.y. iki 2008-08-24) ir apie priimtą sprendimą pranešti per 10 dienų - t.y. iki 2008-09-04. Nuo šios dienos Vyriausybės atstovas įgijo teisę, o kartu ir pareigą, per 10 dienų (iki 2008-09-15) ginčijamą teisės aktą apskųsti atitinkamos kompetencijos teismui. Prašymas teismui paduotas 2008-09-08, t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto 10 dienų termino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio l dalyje reglamentuojama Vyriausybės atstovo veiksmų, nustačius teisės aktų pažeidimus, bei teikimo svarstymo procedūra trunka ilgiau nei vieną mėnesį. Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje šių teisės normų nevertino ir neatsižvelgė į jas. Taigi, vien tai, jog minėta specialiame įstatyme reglamentuojama procedūra trunka ilgiau nei vieną mėnesį, leidžia daryti išvadą, jog teismas nepagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalį ir konstatavo, kad Vyriausybės atstovas praleido l mėnesio prašymo padavimo į teismą terminą.

3. Administracinių bylų įstatymo 33 straipsnio l dalyje nustatyta, kad specialūs įstatymai gali nustatyti kitus kreipimosi į teismą terminus. Todėl darytina išvada, jog Vyriausybės atstovas į teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto 10 dienų termino, skaičiuojamo nuo atsisakymo arba atsakymo nustatytu laiku nepateikimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-09-11 nutartyje (adm. byla Nr. A-556-1557/2008) aiškindamas teisės aktų normas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą, taip pat konstatavo, jog kreipiantis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto teisės akto koregavimo nebuvo pažeistas nei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo, nei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos, reglamentuojančios prašymų padavimo administraciniam teismui terminus.

4. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai teigia, kad nors pareiškėjas ir nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl neveikimo ir veiksmų vilkinimo apskundimo, tačiau atsakovės neveikimo teismui neskundžia. Teismo nuomone, pareiškėjas skundžia atsakovės priimtą teisės aktą, todėl šiam sprendimui apskųsti taikytini Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalyje nustatyti terminai. Teismas taip pat nurodė, jog Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio l dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, yra įgaliotas kreiptis į teismą. Tačiau, teismo manymu, Vyriausybės atstovas to nepadarė. Pareiškėjas su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka ir nurodo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio l dalies 2 punkte aiškiai pasakyta, jog Vyriausybės atstovas gavęs atsisakymą tenkinti Vyriausybės atstovo teikimą šį aktą skundžia teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2006-05-31 nutartis adm. byloje Nr. A(16)-981/2006; 2006-12-04 nutartis adm. byloje Nr.A(4)-2158/2006; 2008-06-02 sprendimas adm. byloje Nr. A(556)-868/2008) ne kartą yra konstatavęs, jog sisteminis ir teleologinis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 bei 5 straipsnyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas įgalina daryti išvadą, jog Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti griežtai siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti pareiškėjo teikimą ar reikalavimą, t.y. su aktyviu veiksmu. Atsisakymas patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą siejamas ir su pasyviu savivaldybės administravimo subjekto elgesiu, kai pastarasis neatlieka nurodytų veiksmų ir neinformuoja Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus atsakovo elgesio pareiškėjas neturėtų teisės kreiptis į teismą, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo l straipsnyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Taigi, pareiškėjo nuomone, įstatymas Vyriausybės atstovui suteikia teisę kreiptis į teismą dėl ginčijamo teisės akto panaikinimo ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos apie pateikto teikimo (ne)vykdymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog Vyriausybės atstovas turėjo skųsti savivaldybės tarybos neveikimą. Vyriausybės atstovas per įstatyme nustatytus terminus negavęs informacijos apie teikimo vykdymą, pateikė prašymą teismui dėl ginčijamo akto panaikinimo. Todėl, pareiškėjo vertinimu, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Vyriausybės atstovas nesikreipė į teismą, kaip tai nurodyta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio l dalies 4 punktu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo teismo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nepagrįstai teigia, kad teismo nutartis ir joje nurodyti argumentai priimti neatsižvelgiant į specialų Vyriausybės atstovo veiklą reglamentuojantį Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą. Atsakovė pažymi, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nenustato termino, per kurį Vyriausybės atstovas turi teisę siūlyti, kad savivaldybės administravimo subjektas pakeistų ar panaikintų savo priimtus teisės aktus, bei termino, per kurį Vyriausybės atstovas turėtų apskųsti ginčijamą savivaldybės administravimo subjekto priimtą teisės aktą, jeigu nėra gautas pranešimas apie atsisakymą patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą. Jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip (šiuo atveju Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas tokio termino nenustato), skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Atsakovė akcentuoja, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apie atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 priimtą sprendimą Nr. 1323 sužinojo dalyvaudamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, t. y. 2006-09-20. Taigi laikytina, kad Vyriausybės atstovas su prašymu į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams po skundžiamo 2006-09-20 sprendimo priėmimo, t. y. praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalyje įtvirtintą l mėnesio terminą.

2. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2007-06-28 jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimas Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo" ir juo patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės neprieštarauja LR aplinkos ministro 1999-03-02 įsakymu Nr. 61 patvirtinto Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" VI skyriaus 2.6, 3.4, 3.2 punktams bei Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui; o teismui nustačius prieštaravimą, 2006-09-20 sprendimo Nr. 1323 2.1, 2.2 ir 2.3 punktus ir šio sprendimo l punktu patvirtintas Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisykles panaikinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas žinojo apie skundžiamą sprendimą jau 2007-06-28 kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl 2006-09-20 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1323 patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-03-02 įsakymu Nr. 61 patvirtinto Reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.

3. Atsakovės vertinimu, pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio l dalį Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, o per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas daug anksčiau nustatė, kad jo manymu ginčijamas atsakovo sprendimas neatitinka teisės aktų, t. y. 2007-06-28, pirmą kartą kreipiantis į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1323 teisėtumo ir minėto sprendimo 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų ir šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių panaikinimo. Darytina išvada, kad tuo pačiu metu Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje galėjo pateikti analogišką prašymą ir prašyti panaikinti ginčijamo tarybos sprendimo l bei 2.1, 2.2 bei 2.3 punktus. Be to, atsakovės nuomone, toks prašymas ir buvo paduotas, teismo išnagrinėtas, o jo atžvilgiu priimtas galutinis 2008-07-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS(5)-550-07 ). Laikytina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-01-12 nutartis Nr. AS(5) - 8/2006). Šioje byloje, pareiškėjos teigimu, yra akivaizdu, kad pareiškėjas daug anksčiau negu 2008-09-08 (kai pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu) sužinojo ir jam tapo prieinama informacija apie skundžiamą aktą, jo turinį. Tokią aplinkybę, kaip minėta, patvirtina pareiškėjas dalyvavimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje priimant ginčijamą sprendimą ir jo kreipimasis, išsamiai išnagrinėjus ginčijamą atsakovo sprendimą, su prašymu į teismą 2007-06-28 dėl to paties sprendimo. Tokiu atveju tai yra reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo.

5. Kaip nurodoma atsakovės atsiliepime, pareiškėjas nepagrįstai apskundimo teismui terminą sieja su pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo diena. Atsakovė pažymi, kad specialusis įstatymas - Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas - šiuo atveju nenustato skundo (prašymo) padavimo teismui termino, kai toks pranešimas nėra gautas. Todėl akivaizdu, kad jei specialusis įstatymas to nereglamentuoja, turi būti vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalimi. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas neskundžia atsakovo neveikimo ar veiksmų vilkinimo, o skundžia administravimo subjekto priimtą teisės aktą. Todėl atmestinas yra ir jo atskirajame skunde nurodytas teiginys, kad terminas, per kurį Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, turi būti siejamas ne su konkretaus savivaldybės administravimo subjekto teisės akto priėmimo data, o su atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto pranešimo apie atsisakymą vykdyti Vyriausybės atstovo teikimą ar reikalavimą gavimo diena. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, t. y. pagrįstai nutraukė bylą, nes praleistas prašymo padavimo į administracinį teismą terminas, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti bei nepateikė praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų. Teismas teisingai įvertino (nustatė teisinę reikšmę) aplinkybes, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apie skundžiamą sprendimą sužinojo prieš maždaug dvejus metus dalyvaudamas tarybos posėdyje, o vėliau ir pateikdamas pirmą kartą teismui prašymą dėl to paties sprendimo. Be to, Vyriausybės atstovas, įgyvendindamas savo teises ir pareigas, negali piktnaudžiauti jam suteiktais įgaliojimais ir savo veikloje privalo vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnį teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (2004-06-08 įstatymo Nr. IX-2264 redakcija), (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nustatyta, kad Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą.

Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: 1) motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai - per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos; 2) per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

Atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas terminą, per kuri Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, specialiu įstatymu sieja ne su konkretaus ginčijamo savivaldybės administravimo subjekto teisės akto priėmimo data, o su atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto pranešimo apie atsisakymą vykdyti Vyriausybės atstovo teikimą ar reikalavimą ir pakeisti (panaikinti) ginčijamą teisės aktą gavimo diena. Tokią išvadą sąlygoja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškos kategorijos Be to, Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja įstatymo nustatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme toks administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti skundžiamas teismui šio minėto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2158/2006; procesinio sprendimo kategorija 25). Taigi Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą negali būti griežtai siejama tik su savivaldybės administravimo subjekto atsisakymu įvykdyti pareiškėjo teikimą ar reikalavimą, t.y. su aktyviu veiksmu, bet ši teisė gali būti realizuojama ir tada, kai savivaldybės administravimo subjektas neatlieka nurodytų veiksmų ir neinformuoja Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju apie teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių informavo 2008-07-24 teikimu Nr. 1T. Būtent šiuo teikimu Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje siūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti galimai prieštaraujančių aukštesnės galios teisės norminiams aktams 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 1, 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų panaikinimo klausimą. Tačiau pasibaigus nustatytam terminui Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepranešė apie jokį priimtą sprendimą teikime įvardintu klausimu (b.l. 21 – 25). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2008-09-08 pateikė prašymą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 1 bei 2.1, 2.2, 2.3 punktus. Iš šių faktinių aplinkybių visiškai akivaizdu, kad kreipiantis į teismą dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto teisės akto koregavimo nebuvo pažeistas nei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo, nei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos, reglamentuojančios prašymų padavimo administraciniam teismui terminus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas ir nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs įstatymų nustatytus skundo padavimo terminus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-11-27 nutartis, kuria bylos nagrinėjamas buvo nutrauktas, panaikinama, o administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui iš naujo nagrinėti administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas