Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

išteisintajam E. Ž.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be teismo sutikimo vienerius metus nekeisti darbo vietos, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

E. Ž. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, nenustačius, kad E. Ž. dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Civilinio ieškovo UAB „Finėjas“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 22 d. apie 2.00 val., Kauno r., Garliavoje, Liepų gatvėje, prie namo Nr. 3A, iš asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą ir R. V. , nuteisto 2005-01-18 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį už 130000 litų vertės vilkiko „MAN 19.364 FLT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB ,,Hansa Lizingas“ ir pagal išperkamosios nuomos sutartį naudojamo UAB „Finėjas“ pagrobimą, už 4000 eurų nusipirko šį ir taip įgijo didelės vertės turtą, žinodamas, kad tas vilkikas gautas nusikalstamu būdu, kurį R. V. , jo nurodymu nuvarė į Kauno rajono Zapyškio seniūnijos Novos kaimą.

E. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad iš anksto - 2003 m. rugpjūčio mėn. 21 d. pažadėjo A. J. surasti slėptuvę numatomam pagrobti vilkikui, R. V. , A. J. , ir A. Č. , veikiant organizuota grupe, 2003 m. rugpjūčio 22 d. apie 2.00 val. R. V. sulaužius 130000 litų vertės vilkiko „MAN 19.364 FLT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB ,,Hansa Lizingas“ ir pagal išperkamosios nuomos sutartį naudojamo UAB „Finėjas“, stovėjusio prie namo Liepų g. 3a, Garliavoje, Kauno raj., vairuotojo durelių spynelę, patekus į vairuotojo kabiną, kur sulaužius vilkiko užvedimo spynelę, užvedus vilkiką atkabinus nuo jo priekabą - cisterną ir jį nuvairavus, automobiliu A. Č. su A. J. lydint pagrobtą vilkiką į Kauno rajono, Zapyškio seniūnijos Novos kaimą ir sprogus pagrobto vilkiko padangai, jis - ieškodamas naujos padangos bei ją surasdamas, užtikrino skubų vilkiko remontą.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio dalis dėl A. Č. padarytos veikos kvalifikavimo keistina, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kas nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 2003 m. rugpjūčio 22 d. užfiksuotus telefoninius pokalbius tarp A. J. (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) ir A. Č. (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)); tarp A. J. ir R. V. ; abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 144-155, t. 1).

Įrašytų minėtų asmenų telefoninių pokalbių turinio analizė rodo, kad A. Č. aktyviai dalyvavo vilkiko „MAN 19.364 FLT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)pagrobime: stebėjo netoli įvykio vietos buvusius apsaugos firmos „Likurgas“ darbuotojus ir įsipareigojo pranešti bendrininkams apie jų galimus persekiojimo veiksmus; buvo puikiai informuotas ir suprato bendrininkų veiksmus, t. y. kad buvo įsilaužta į vilkiką, kuris tuo po to buvo išvarytas iš įvykio vietos ir varomas į iš anksto numatytą slėptuvę; lydėjo pagrobtą automobilį, buvo trumpai nutraukęs lydėjimą, nes vyko pasiimti „daikčiuko“, po to vėl prisijungė prie pagrobto automobilio lydėjimo ir netgi davė bendrininkams nurodymus dėl teritorijos, kurioje buvo varomas pagrobtas automobilis, stebėjimo. Tokie A. Č. veiksmai neabejotinai rodo, jog jis veikė organizuota grupe su R. V. ir A. J. ir įvykdė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje.

Prokurorės apeliaciniame skunde pašoma nuosprendžio dalį, kurioje E. Ž. išteisintas panaikinti ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį.

Prokurorės manymu, teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad E. Ž. nedalyvavo pagrobiant vilkiką „MAN 19.364 FLT“, bei padarė pagrįstą išvadą, kad jo veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Tačiau teismas, prokurorės manymu, netinkamai įvertino telefoninius pokalbius, iš kurių turinio matyti, kad E. Ž. 2003 m. rugpjūčio 22 d., nuo 15 val. 51 min. iki 20 val. 35 min. nenustatytoje vietoje, pasikėsino paslėpti kitų asmenų nusikalstamu būdu įgytą daiktą - vilkiką „MAN 19.364 FLT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 157-161, t. 1). Šių pokalbių turinio analizė rodo, kad E. Ž. , veikdamas kartu su svetimą turtą pagrobusiais asmenimis bei iš anksto jiems nepažadėjęs, aktyviai dalyvavo siekiant paslėpti minėtų asmenų nusikalstamu būdu įgytą daiktą. E. Ž. veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pagrobtąjį vilkiką, dar nespėjus jo saugiai paslėpti, surado policijos pareigūnai. Ši veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalyje, 237 straipsnio l dalyje.

Teismas, E. Ž. veikoje neįžvelgęs nusikaltimo, nuosprendyje išdėstė išvadas neatitinkančias aukščiau išdėstytų bylos aplinkybių, nepritaikė tinkamo baudžiamojo įstatymo, bei E. Ž. atžvilgiu priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Teismas parinkdamas pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį nurodė vienintelį pagrindą, jog nuteistasis įgijo didelės vertės turtą. Apeliantas nurodo, jog iš bylos aplinkybių matyti, jog jis realiai jokio turto neįgijo ir atsisakė jį įsigyti, nutraukdamas savo veiksmus pats, kas matyti iš telefoninių pokalbių, kurių teismas neįvertino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde paaiškina, jog jis bandė įgyti automobilį, norėjo, kad jis būtų nuvežtas į jo nurodytą vietą. Kadangi į jo nurodytą vietą automobilis nebuvo nepristatytas, jis atsisakė ketinimų ir neįgijo automobilio. Apeliantas nurodo nedisponavęs automobiliu, o tik davęs rankpinigius ir pageidavęs nuvežti automobilį į jo nurodytą vietą. Pats jis teigia važiavęs paskui. Kadangi automobilio nepristatė į vietą, jis atsisakė sandorio ir rankpinigius atsiėmė.

Teismas, nuteistojo manymu, skirdamas bausmę, privalėjo nuosprendyje nurodyti kodėl nuteistajam negalima buvo parinkti kitos bausmės rūšies, numatytos sankcijoje. Nuteistasis teigia, kad paskirta bausmė jam yra sunki, nes jis negalės pakeisti darbo, negalės išvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bus nuolat persekiojamas prižiūrinčios institucijos. Nuteistasis nurodo, jog nors teismas nuosprendyje ir nurodė, jog jis neteistas, per laiką, praėjusį nuo nusikaltimo iki nuosprendžio, būdamas laisvėje jokio teisės pažeidimo nepadarė, turi nuolatinę gyvenamą vietą, dirba, augina mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai, tačiau skirdamas bausmę šių duomenų tinkamai neįvertino.Apeliantas nurodo, jog nuoširdžiai gailisi ir pasižada nenusikalsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. Č. ir jo gynėja prašė šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis E. Ž. ir jo gynėjas prašė Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.|

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Dėl A. Č. veikos kvalifikavimo

A. Č. neneigia, kad 2003-08-22 2 val. 53 min. įrašytame pokalbyje su A. J. kalbėjo jis (b. l. 145, t. 1). Šis pokalbis 2005-05-31 specialisto išvadoje Nr. 11-3228-(04) pažymėtas numeriu 29. Jis pripažįsta, kad informavo A. J. apie stovinčius apsaugos darbuotojus, turėdamas tikslą, kad šie apsaugos darbuotojai nesukliudytų nuvaryti vilkiką iki A. Č. reikalingos vietos.

Tai, kad A. Č. kalbėjo ir kituose jam priskiriamuose pokalbiuose su A. J. , patvirtina 2005-05-31 specialisto išvada Nr. 11-3228-(04), kur nurodyta, kad tiriamuosiuose telefoninių pokalbių garso įrašuose: Nr. 29, Nr. 37 užfiksuotas vyro, kurio pasakytos frazės tyrimui pateiktose stenogramose žymimos „V", balsas ir kalba yra A. Č. . Tikėtina, kad tiriamuosiuose telefoninių pokalbių garso įrašuose: Nr. 4, Nr. 27, Nr. 45 užfiksuotas vyro, kurio pasakytos frazės tyrimui pateiktose stenogramose žymimos „A" bei vyro, užfiksuoto tiriamuosiuose telefoninių pokalbių garso įrašuose: Nr. 2, Nr. 30, Nr. 34, Nr. 39, kurio pasakytos frazės tyrimui pateiktose pokalbių stenogramose, žymimos raide „V", balsas ir kalba yra A. Č. (2 t., b. l. 59-154). Nors dėl dalyje pokalbių specialistų išvada dėl A. Č. balso nėra kategoriška, o tik tikėtina, kolegija daro išvadą, kad ir ten įrašytas A. Č. balsas, nes tuose pokalbiuose kalbama apie būsimą susitikimą su A. J. (2003-08-22 1 val. 29 min. vykęs pokalbis Nr. 27); važiavimą, jo technines problemas, dingusį ir vėl atsiradusį degimą (2003-08-22 3 val. 2 min. vykęs pokalbis Nr. 30), kažkokio „daikčiuko“ paėmimą, kelio „prazondavimą“, nurodymą kur važiuoti ir kur sustoti (2003-08-22 3 val. 18 min. vykęs pokalbis Nr. 34); pokalbyje išreikštas raginimas „judam jau“ ir svarstymas ar tikrai tai galima daryti nes „ten tuoj karvės..ten visokių bajarių“ (2003-08-22 5 val. 24 min. vykęs pokalbis Nr. 39). Šie pokalbiai įrašyti per neilgą laikotarpį, juos sieja bendra tema – vilkiko nuvarymas į reikiamą vietą ir su tuo susijusios problemos, jų sprendimas. Pirmosios instancijos teisme A. Č. neginčijo, kad tuose pokalbiuose įrašytas jo balsas (b. l. 24, t. 5). Apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kad pokalbyje paminėtas „daikčiukas“ yra racija, tuo taip pat pripažindamas, kad dalyvavo pokalbyje.

Šiuose pokalbiuose esama informacija patvirtina, kad A. Č. bendraudamas su A. J. perspėjo apie apsaugos firmos „Likurgas“ darbuotojus ir įsipareigojo pranešti bendrininkams apie jų galimus persekiojimo veiksmus; lydėdamas vilkiką, nurodydamas kur važiuoti ir kitaip aptardamas vilkiko nuvarymą į reikiamą vietą siekė, kad vilkiką vairuojantis asmuo sėkmingai nuvarytų vilkiką iš Kauno r., Garliavos gyvenvietės, Liepų gatvės į Kauno rajone numatytą vilkiko paslėpimo vietą.

Tokius veiksmus prokurorės apeliaciniame skunde prašoma vertinti kaip bendrininkavimą pagrobiant vilkiką, teigiant, kad A. Č. buvo puikiai informuotas apie bendrininkų daromą vagystę ir savo veiksmais prisidėjo prie vagystės.

Tačiau A. Č. , neneigdamas prisidėjimo prie siekiamo vilkiko nuvarymo iš Kauno r., Garliavos gyvenvietės, Liepų gatvės į Kauno rajone numatytą vilkiko paslėpimo vietą, tvirtina, kad manė, jog vilkikas jau yra pagrobtas anksčiau, o jis tik įgyja A. J. jam pasiūlytą vogtą daiktą.

Liudytojo R. V. , kuris nuteistas už šio vilkiko vagystę, parodymai neprieštarauja tokiam nuteistojo A. Č. aiškinimui. Jis parodė, kad numatytą pagrobti vilkiką dar prieš vagystę parodė savo pažįstamam A. J. ir pasiūlė pirkti, o visus su tuo susijusius reikalus tvarkė per A. J. , kuris surado šiam vilkikui pirkėją, ir jie sutarė, kad kai vilkiką jis nuvarys į pirkėjo nurodytą vietą už Zapyškio, jam sumokės 3000 JAV dolerių. R. V. paaiškino, kad jis A. Č. nepažinojo, vagystės metu su juo nebendravo. Kadangi jau ir A. J. dar prieš vagystę jis sakė, jog vilkikas jau pavogtas kitame mieste, A. Č. taip pat turėjo suprasti, jog vilkikas jau pavogtas. Jis (R. V. ) vienas pats nuo vilkiko atkabino cisterną, užvedė variklį. A. J. sutiko jį palydėti į sutartą vilkiko pristatymo vietą bei įspėjo, kad netoliese stovi apsaugos tarnybos automobilis. Važiuojant jį lydėjo A. J. , jis keletą kartų paskambino mobiliuoju telefonu. R. V. parodė, kad su kitais asmenimis telefonu nekalbėjo. Prie Zapyškio sugedus vilkiko padangai važiavo toliau, tačiau vėliau miške vilkiką paliko, kadangi toliau važiuoti negalėjo. Apie tai telefonu pranešė A. J. . Jie nuvažiavo į aikštelę esančią prie Zapyškio. Ten buvo automobilis, kuriuo atvažiavę asmenys kalbėjosi su A. J. . Po pokalbio į savo automobilį grįžęs A. J. jam pasakė, kad vilkiką pirkti atsisakė, kadangi jo nepristatė į sutartą vietą.

Įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose nėra pakankamai duomenų, kurie paneigtų A. Č. ir R. V. aiškinimą, jog A. Č. neprisidėjo prie vilkiko pagrobimo, o tik prisidėjo prie jau jo manymu pagrobto vilkiko nuvarymo iš Kauno r., Garliavos gyvenvietės, Liepų gatvės į Kauno rajone numatytą vilkiko paslėpimo vietą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino A. Č. veiksmus kaip Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – žinomai nusikalstamu būdu turto įgijimą. Kadangi A. Č. matė vilkiką, jis negalėjo nesuvokti, kad šio apynaujo daikto vertė yra didesnė kaip 250 MGL dydžio suma, t.y. jis suvokė neteisėtai įgyjantis didelės vertės turtą. Pagal šį požymį A. Č. veika teisingai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas.

Dėl nurodytų motyvų prokurorės apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma A. Č. veiką kvalifikuoti kaip bendrininkavimą vagystėje netenkinama.

Dėl E. Ž. išteisinimo

Prokurorės apeliaciniame skunde E. Ž. prašoma pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio l dalyje 237 straipsnio l dalyje, t.y. už pasikėsinimą paslėpti kitų asmenų nusikalstamu būdu įgytą daiktą – vilkiką.

Lietuvos Respublikos BK 237 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį. Iš šio straipsnio dispozicijos matyti, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta tik už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar su juo susijusių dalykų slėpimą. Traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo turi suvokti, kad slepia sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Išteisintasis E. Ž. niekada nepripažino kaltu, aiškino, kad vagiant vilkiką nedalyvavo (pastaroji aplinkybė jau ir nėra ginčijama apeliaciniame skunde), tvirtino, kad pagrobto vilkiko niekada nematė, apie įvykį sužinojo tik policijoje, toje vietoje, kur rastas vilkikas su sugedusia padanga, nebuvo. Jis nurodo ir tai, kad jokio rato vilkiko remontui niekas iš jo neprašė.

Techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas, surašytas 2003-10-24 patvirtina, kad atliekant operatyvinius veiksmus buvo vykdoma telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė bei jos fiksavimas mobiliojo ryšio telefonais kuriais naudojosi A. J. ir E. Ž. . Tai atliekant įrašyti pokalbiai tarp A. J. , E. Ž. , R. V. , A. Č. ir kitų asmenų.

Tarp įrašytų pokalbių nurodomi ir 2003-08-22 15 val. 51 min. tarp A. J. ir E. Ž. vykęs pokalbis, kurio metu E. Ž. aiškiai rūpinasi ratu gavimu (b. l. 134-136, 157, t. 1; 141, t. 4). Įrašyti ir vėlesni pokalbiai, kur užfiksuota, kad E. Ž. nežinomų asmenų prašo paskolinti priekinį ratą, nenustatytiems asmenims pažada parodyti kaip tą ratą paimti, pyksta ant A. J. , kad šis nuo pat ryto neužsiėmė rato paieška, o dabar jau per vėlu (b. l. 142-147, t. 4). E. Ž. neigė, kad tai jo balsas įrašytas pokalbiuose, tačiau tai paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad šiuose įrašuose (tyrimo metu jie sąlyginai pažymėti numeriais 41-46) tikrai ( pokalbiai pažymėti numeriais 42, 46) arba tikėtinai (likusiuose pokalbiuose) yra E. Ž. balsas (b. l. 59-154, t. 2). Netikėti ir nesivadovauti šia specialistų išvada nėra pagrindo. Šie duomenys patvirtina, kad E. Ž. yra tas asmuo, kuris rūpinosi rato gavimu vilkikui. Tačiau bylos duomenys nėra pakankami, kad būtų galima tvirtinti, jog E. Ž. žinojo, kad jo ieškomas ratas reikalingas vilkikui, kuris įgytas padarant sunkų nusikaltimą – didelės vertės svetimo turto vagystę. Įrašytuose pokalbiuose tuo klausimu nėra pakankamai informacijos. Žinoma, paieškos skubumas, užmaskuota pokalbių forma leidžia teigti, kad E. Ž. turėjo suvokti ar numanyti, kad vilkikas, kurio remontu jis rūpinosi, įgytas nusikalstamu būdu. Tačiau vilkikas galėjo būti įgytas ir darant nepriskirimą sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams savavaldžiavimą, arba vagystę, kuri pagal objekto vertę nebūtų laikoma sunkiu nusikaltimu. Nėra nustatyta, kad E. Ž. matė pagrobtą vilkiką. 2003-08-22 15 val. 51 min. tarp A. J. ir E. Ž. vykusio pokalbio metu jis po A. J. frazės „nu tai o kas dar, dar ten viskas yra“, yra pasakęs, kad „tai aišku, yra, mes tik ką buvom, /keiksmažodis/ viskas normaliai nu“ ...“aš tenai buvau nuvažiavęs (b. l. 157, t. 1; 141, t. 4).

Techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokole, surašytame 2003-10-24, tos frazės išaiškintos taip, kad E. Ž. kalba, jog buvo nuvažiavęs prie vilkiko ir kad viskas tvarkoje, kad jį reikia iš ten paimti (b. l. 136, t. 1). Pats E. Ž. , kaip minėta, tokį pokalbį neigia ir jo turinio nekomentavo. Tačiau protokole pateikti išaiškinimai, kuriais remiamasi ir prokurorės apeliaciniame skunde, laikytinas labiau manymu, spėjimu, kad E. Ž. kalba būtent apie tai, kad važiavo į vilkiko buvimo vietą ir jį matė (tai leistų tvirtinti, kad jis turėjo suvokti vilkiką esant didelės vertės), nes pokalbių įrašuose esančios frazės per mažai informatyvios. Kad techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokole pateiktas pokalbio frazių išaiškinimas nėra teisingas galima spręsti iš tos pačios dienos 15 val. 59 min. ir 16 val. 10 min. tarp tų pačių asmenų vykusių pokalbių. Iš pokalbių turinio išaiškinimo protokole seka, kad 15 val. 59 min. A. J. pasako, jog stebi vilkiką, o jau 16 val. 10 min. t. y. po 11 min. įrašytame pokalbyje A. J. į klausimą „kur tu randies?“ atsako, kad „aš Šilainiuose“ (b. l. 160, 136, t. 1). Akivaizdu, kad tokiu paros metu per 11 min. iš Kauno r. Zapyškio seniūnijos atvažiuoti į Kauno m. Šilainių mikrorajoną nėra galimybės. Be to, ir 16 val. 10 min. prasidėjusiame pokalbyje A. J. nieko nemini, jog ką tik grįžo, atvirkščiai, tariantis dėl tolesnių veiksmų kalbama, kad kažkas turi A. J. paimti pavežti.

Remdamasi šiais motyvais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino E. Ž. ir naikinti išteisinamąją nuosprendžio dalį nėra pakankamo pagrindo.

Dėl bausmės A. Č.

A. Č. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkiams. Nors jis teigia nusikaltimo nebaigęs ir atsisakęs įgyti žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą, toks aiškinimas nepagrįstas. A. Č. jau buvo sutaręs dėl žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto pirkimo, jau buvo sumokėjęs dalį pinigų už vilkiką, rūpinosi, kad šis vilkikas pasiektų numatytą laikymo vietą, t.y. padarė viską, kad įgytų žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą. Motyvuodamas savo veiksmus, tarp jų ir perspėjimą A. J. apie pastebėtus saugos darbuotojus, A. Č. parodė, kad taip elgėsi siekdamas, kad jo įgytas vilkikas sėkmingai pasiektų numatytą vietą. Vilkikas realiai nebuvo atvarytas į numatytą vietą dėl kilusių techninių problemų. Todėl teigti, kad A. Č. savo noru atsisakė baigti nusikaltimą, nėra pagrindo. Jo neteisėtai įgyto žinomai nusikalstamu būdu gauto turto vertė, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, keletą kartų viršija didelės vertės dydį. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą skirti A. Č. griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Skirdamas tokią bausmės rūšį pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatos, kad asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tokia nuostata nėra absoliuti, nes toliau šiame straipsnyje numatyta, kad skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tai pirmosios instancijos teismas padarė, o jo nurodyti motyvai dėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimo yra pagrįsti ir įtikinami.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistuoju, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog jis neteistas, per laiką, praėjusį nuo nusikaltimo iki nuosprendžio, būdamas laisvėje jokio teisės pažeidimo nepadarė, turi nuolatinę gyvenamą vietą, dirba, augina mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėl bausmės vykdymo atidėjimo matosi, kad nuosprendyje į šias aplinkybes atsižvelgta ir kaip tik dėl jų nuspręsta atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliantas iš dalies teisus, kad dėl paskirtų apribojimų jis patirs tam tikrų suvaržymų, tačiau kaip tik šie suvaržymai ir yra tos priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. A. Č. paskirti įpareigojimai be teismo sutikimo vienerius metus nekeisti darbo vietos, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms kaip tik ir orientuoti į bausmės paskirties įgyvendinimą, jie nėra neįgyvendinami, neužkerta kelio dirbti, išlaikyti šeimą. Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad dėl įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, A. Č. bus nuolat persekiojamas prižiūrinčios institucijos.

Dėl nurodytų motyvų ir nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo A. Č. apeliacinius skundus atmesti.