Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. ir nuteistas areštu 27 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 20 d. apie 12.40 val., būdamas prekybos ir laisvalaikio centre (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiame knygyne, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą – 140,40 Lt vertės leidinį S. L. „Pirmasis Lietuvos statutas“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas knygyno pardavėjo konsultanto M. G..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. K. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, E. K. pripažino kaltu pasikėsinus įvykdyti vagystę, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neneigia įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neginčija apylinkės teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis, prašydamas pakeisti jam paskirtą bausmę, apeliuoja į tai, kad būdamas laisvėje galėtų sumokėti baudą, nes susirado darbą, kurį praras atlikdamas paskirtą areštą. Dėl tokių skundo argumentų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad E. K. būtų susiradęs darbą ar dirbtų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas paskutinį kartą buvo įsidarbinęs 2004 metais UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 65), vėliau buvo registruotas Lietuvos darbo biržoje, kurioje darbo paieškos 2010 m. spalio 7 d. buvo nutrauktos be teisės registruotis bedarbiu 6 mėnesius (b. l. 64). Taigi kolegija, įvertinusi išdėstytus duomenis, daro išvadą, kad E. K. teiginys apie susirastą darbą yra nepagrįstas, o pažadas sumokėti baudą, jei tokia būtų skirta, yra deklaratyvus teiginys, nes nuteistasis nemoka dar 2006 – 2008 metais jam paskirtų baudų už administracinės teisės pažeidimus, tarp jų už smulkius svetimo turto grobimus pagal Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. (b. l. 47-63).

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. anksčiau teismo buvo ne sykį teisiamas, pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą teistumui neišnykus (b. l. 34-36), praėjus vos dviem dienoms po to, kai atliko 10 parų administracinį areštą, paskirtą už smulkų svetimo turto pagrobimą (b. l. 63). Akivaizdu, kad apeliantui teismų nuosprendžiais už padarytas nusikalstamas veikas skiriamos bausmės, už administracinės teisės pažeidimus skiriamos baudos ir daugkartiniai administraciniai areštai pozityvaus poveikio nedaro – ilgai netrukus jis vėl pažeidinėja įstatymus, kas rodo, jog apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis neigiamas poelgis – tai yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje (nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, nepaiso visuotinai priimtinų elgesio normų (b. l. 45). Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti E. K. griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – areštą, nes paskyrus švelnesnę bausmę, pvz. baudą, kaip pašo apeliantas, bausmės tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., kolegijos nuomone, pasiekti nepavyktų.

Pirmosios instancijos teismas nustatydamas arešto terminą atsižvelgė į nustatytą vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į nustatytą vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), įvertino kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos BK 61 str. reikalavimus, paskyrė E. K. vidurkio dydžio arešto bausmę, skiriamą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 49 str. 3 d.). Taigi, apylinkės teismas nepažeidė BK VIII skyriuje numatytų bausmės skyrimo nuostatų.

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nerodo, kad apeliantui būtų paskirta aiškiai per griežta bausmė, todėl švelninti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.