- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-104-458-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-044-2008-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė
- Nukentėjusysis
- E. N.
- Nuteistasis
- A. P., R. J.
- Kaltinamasis
- G. S., D. D.
- Advokatai
- Angelija Morkvėnienė
- Kategorijos
Pranešėjas Arvydas Daugėla Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-458/2014
Teisėjas Virginijus Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-044-2008-5
2014 m. vasario 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,
gynėjams Raimondui Jurkai, Vaclovui Janušauskui, Alvydui Kvaščevičiui, Audronei Matiukienei, Adomui Litvinskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau BK) 146 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 151 str. 1 d. dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., nuteistasis įpareigotas visą šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Nuosprendžiu į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2008-02-12 iki 2008-03-12.
R. J. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m., įpareigojant nuteistąjį visą šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Nuosprendžiu į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2011-10-12 iki 2012-04-06.
Pagal BK 149 str. 2 d. R. J. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Nuosprendžiu M. P., D. D. išteisinti pagal BK 149 str. 2 d., o G. S. išteisintas pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d., kadangi nustatyta, jog jie nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Nukentėjusiajai E. N. iš R. J. priteisti 1000 Lt, iš A. P. – 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, solidariai iš R. J. ir A. P. priteisti 320 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. ir A. P. nuteisti už tai, kad neteisėtai atėmė laisvę E. N., pavartodami fizinį smurtą, t. y. 2008 m. sausio 22 d., apie 1.30 val. nakties, veikdami bendrininkų grupe su M. P., D. D., G. S., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas jiems susitaikius su nukentėjusiąja, turėdami tikslą išsivežti E. N. iš jos namų, A. P. ir M. P. tyčia pavartoję fizinį smurtą – paėmę E. N. už rankų ir kojų – ją atnešė ir įsodino į šalia namo stovėjusį D. D. vairuojamą automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš nukentėjusiosios E. N. valią nuvežė ją į (duomenys neskelbtini) esančią D. D. sodybą, kurios gyvenamajame name prieš nukentėjusiosios valią E. N. ten laikė nuo 1.30 val. iki 6.45 val.
R. J., M. P., G. S. ir D. D. išteisintini, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių, numatytų BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d.
A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. perkvalifikuotos į BK 151 str. 1 d. A. P. nuteistas už tai, kad privertė E. N. lytiškai santykiauti grasindamas pavartoti fizinį smurtą bei kitokią psichinę prievartą – susidoroti su E. N. vaiku ir šeimos nariais, jeigu E. N. nesutiks su juo lytiškai santykiauti ir kitaip tenkinti lytinę aistrą, sunaikinti turtą – sudeginti namą, jeigu apie tai praneš namiškiams arba policijai.
Apeliaciniu skundu Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012-06-27 nuosprendį pakeisti: dalį dėl A. P. pripažinimo kaltu pagal BK 151 str. 1 d., dėl R. J., M. P., D. D. išteisinimo pagal BK 149 str. 2 d., dėl G. S. išteisinimo pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. P. pripažinti kaltu pagal BK 146 str. 2 d. dėl neteisėto laisvės atėmimo pavartojant smurtą ir paskirti jam 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 149 str. 2 d. dėl išžaginimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 150 str. 2 d. dėl seksualinio prievartavimo bendrininkų grupe ir paskirti jam 4 m. ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam subendrintą 4 m. ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką nuo 2008-02-12 iki 2008-03-12. R. J. pripažinti kaltu pagal BK 146 str. 2 d. dėl neteisėto laisvės atėmimo pavartojant smurtą ir paskirti jam 1 m. laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 149 str. 2 d. dėl išžaginimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įkaityti jo kardomojo kalinimo laiką nuo 2011-10-12 iki 2012-04-06. M. P. pripažinti kaltu pagal BK 149 str. 2 d. dėl išžaginimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. D. D. pripažinti kaltu pagal BK 149 str. 2 d. dėl išžaginimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. G. S. pripažinti kaltu pagal BK 149 str. 2 d. dėl išžaginimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 150 str. 2 d. dėl seksualinio prievartavimo grupe asmenų ir paskirti jam 4 m. laisvė atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje priėmė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, jog kaltinamieji prieš nukentėjusiąją patys būtų naudoję bet kokį smurtą ar kitaip atėmę galimybę priešintis, kad iš anksto tarėsi E. N. išžaginti arba seksualiai prievartauti, kad girdėjo ar kitais būdais suprato apie A. P. grasinimus ir nukentėjusiosios valios palaužimą. Teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo ir net neužsiminė apie pačios nukentėjusiosios parodymus, motyvuose nurodė tik tokias aplinkybes ir duomenis, kurie nepatvirtina, kad kaltinamieji įvykdė jiems inkriminuojamas veikas. Teismas konstatavo, kad visiškai įrodyta kaltinamųjų A. P. ir R. J. kaltė, kad veikdami bendrininkų grupe su D. D., G. S. ir M. P., kuriems nutrauktas ikiteisminis tyrimas jiems susitaikius su nukentėjusiąja, pavartodami fizinį smurtą neteisėtai atėmė E. N. laisvę ir jų veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d., kad, nors kaltinamasis R. J. aktyvių veiksmų nevartojo nusikaltimo darymo metu, jam iš anksto buvo žinoma apie galimą smurto pavartojimą atimant laisvę nukentėjusiajai, būdamas automobilyje matė, kaip E. N. jėga buvo atnešta ir pasodinta į automobilį, girdėjo, kaip prašėsi paleidžiama, tačiau nesiimdamas jokių priemonių, kad nusikalstama veika būtų nutraukta, taip pritardamas kitų kaltininkų daromai nusikalstamai veikai, šiais veiksmais pats prisidėjo prie nusikaltimo padarymo. Tačiau tame pačiame nuosprendyje teismas daro visiškai prieštaringą ir nelogišką išvadą, kad „nesurinkta pakankami įrodymų, kad kaltinamieji nukentėjusiosios atžvilgiu patys būtų naudoję bet kokį smurtą ar kitaip atėmę galimybę priešintis“. Teismo nuomone, visi kaltinamieji veikdami bendrininkų grupe (tik kai kuriems iš jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas susitaikius su nukentėjusiąja) neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai pavartodami smurtą – turėdami tikslą išsivežti E. N. iš jos namų, pavartodami smurtą prieš nukentėjusiosios E. N. valią nuvežė ją į (duomenys neskelbtini) esančią D. D. sodybą, kurios gyvenamajame name prieš nukentėjusiosios valią E. N. ten laikė nuo l.30 val. iki 6.45 val., tačiau kartu daro ir visiškai nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad kaltinamieji prieš nukentėjusiąją jokio smurto nevartojo ir kitaip neatėmė galimybės priešintis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas dėl neaiškių priežasčių nenurodė, kad kaltinamieji neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai pavartodami smurtą ne tik turėdami tikslą išsivežti E. N. iš namų, bet ir turėdami tikslą su ja lytiškai santykiauti. Taigi būtų nelogiška manyti, kad nors E. N. į D. D. sodybą buvo atvežta ir ten laikoma prieš savo valią, tačiau su kaltinamaisiais lytiškai santykiavo ir tenkino jų lytinę aistrą laisva valia, savo noru. Teismas, neteisingai vertindamas bylos aplinkybes ir neteisingai konstatuodamas, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d., sudėčiai būdingų visų būtinų požymių, rėmėsi tik kai kuriais kaltinamųjų parodymais, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitus byloje surinktus įrodymus – pačios nukentėjusiosios parodymus, įvykio vietą, metų, paros laiką, kitus duomenis. Teismas nevertino ir kaltinamojo R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie iš esmės visiškai patvirtina nukentėjusiosios E. N. parodymus. Kaip įtariamasis apklausiamas R. J. nurodė, kad važiuodama automobiliu mergina prašė jos niekur nevežti, tačiau A. P. su M. P. liepė važiuoti toliau ir nekreipti į merginą dėmesio. Parodė, kad tuo metu, kai A. P. su E. N. buvo kitame kambaryje, girdėjo garsus, lyg būtų kumščiu suduodama į sieną, girdėjo kaip A. P. liepė merginai rengtis, kad mergina nenorėjo, kaip A. P. sakė: „gausi į galvą“. Taip pat parodė, kad išėję iš kambario, kuriame buvo likusi E. N., A. P. su M. P. sakė, jog mergina gerai mylisi, kad M. P. pasakė, jog reikės prigrasinti merginai, kad niekam nesiskųstų. Be to, teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad E. N. prieš jos valią žiemos metu, naktį, į jai nežinomoje vietoje esančią sodybą buvo atvežta apsirengusi vien su marškinėliais, sportinėmis kelnėmis ir šlepetėmis, kad kitų asmenų, be kaltinamųjų, ten nebuvo. Šitos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ir be A. P. grasinimų, kuriais E. N. valia buvo palaužta, E. N. ir taip buvo atimta galimybė priešintis. Dėl tų pačių aplinkybių teismas, pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 151 str. l d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nukentėjusiajai E. N. buvo grasinama smurtą pavartoti tuoj pat, pati E. N. A. P. veiksmus suprato kaip tiesioginę grėsmę, kad įvykio vietoje gali būti sumušta. Būdama jėga prieš savo valią atvežta į D. D. sodybą ji negalėjo imtis jokių priemonių, kad tas grasinimas nebūtų įvykdytas. Todėl apeliantas teigia, jog teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą A. P. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012-06-27 nuosprendį palikti nepakeistą, kadangi jis teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad teismas pagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus, kurie ne kartą buvo keičiami, kiekvieną kartą skirtingai pasakojamos įvykio aplinkybės. Mano, jog teismas pagrįstai jį, A. P., išteisino pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. Nurodo, jog jis niekuomet neginčijo aplinkybės, kad su R. J. iš laiptinės juokaudami atsinešė į automobilį E. N., kad jis ją gerai pažinojo, kad jie po to visi kartu važinėjosi po Plungę, degalinėje pirko alkoholinius gėrimus, o ji tuo metu galėjo pabėgti, bet to nedarė. Priešingai, kartu su jais važiavo į sodybą, kur visi kartu gėrė alkoholinius gėrimus ir jis nusivedė E. N. į kitą kambarį norėdamas su ja pasimylėti. Nurodo, jog bučiavosi, nusirenginėjo ir lytiškai santykiavo bendru sutikimu, jis jai sakė, kad ją myli ir nori su ja turėti vaiką, kad nereikėtų eiti į kariuomenę. Nurodo, kad veždamas namo jai negrasino. Pripažįsta, kad siūlė pinigų, jog ji atsiimtų pareiškimą iš policijos, nes vertina tai kaip nesusipratimą. Mano, kad E. N. keršija jam, nes mano, kad jis apgavo ją sakydamas, kad myli, ir įkalbėdamas su juo santykiauti. Nurodo, kad nors nesutinka, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip neteisėtas laisvės atėmimas ir privertimas lytiškai santykiauti, tačiau nuosprendžio neskundė, nes procesas užsitęsė ilgiau kaip 4 metus, o jis yra sukūręs šeimą, augina vaiką, todėl nori ramiau dirbti ir gyventi.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą D. D. prašo Plungės rajono apylinkės prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog teismas pagrįstai jį išteisino pagal BK 149 str. 2 d. Nurodo, jog Plungės rajono apylinkės teismas vertino tiek kaltinamųjų parodymus, tiek pačios nukentėjusiosios E. N. parodymus. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu E. N. keitė savo parodymus, klaidingai nurodydama faktines aplinkybes, todėl vadovautis tik jos duotais parodymais negalima. Be to, pati nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, jog po santykiavimo su A. P. ji paeiliui santykiavo ir su likusiais 4 asmenimis, jiems nesipriešino, į šių asmenų bučinius ir glamones atsakydavo tuo pačiu, be to, netgi jautė malonumą. Pažymi, jog šie nukentėjusiosios parodymai nurodyti Plungės rajono apylinkės prokuratūros 2008-12-12 nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas. Ir tik tuomet, kai nukentėjusioji pakeitė savo parodymus teisme, Plungės rajono apylinkės prokuratūra atnaujino ikiteisminį tyrimą jam ir nesurinkus jokių papildomų įrodymų, nepagrįstai pateikė kaltinimus jam dėl nusikaltimo padarymo. Pabrėžia, jog būtent dėl nukentėjusiosios iniciatyvaus elgesio jis manė, kad jie santykiauja abipusiu sutarimu. Be to, nukentėjusioji E. N. prašyme raštu nurodė, kad su vienu iš jų – G. S. – ji santykiavo savo noru, be jokios prievartos. Tai patvirtino ir teisme. Tačiau G. S. buvo trečias asmuo, su kuriuo ji santykiavo, todėl kyla pagrįsta abejonė dėl jos valios palaužimo, t. y. su dviem asmenimis iki G. S. ji santykiavo prieš savo valią, tada su G. S. ji santykiavo savo noru, o vėliau dar su dviem asmenim vėl santykiavo prieš savo valią. Todėl mano, jog esant pačios E. N. sutikimui, tokie lytiniai santykiai negali būti laikomi atlikti prieš jos valią. Mano, jog byloje nėra surinkta nė vieno nenuginčijamo įrodymo, kuris patvirtintų jo, D. D., kaltę.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovė, nuteistieji, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl A. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. į BK 151 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pagrįstai perkvalifikavo A. P. nusikalstamą veiką iš BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. į BK 151 str. 1 d. ir A. P. nuteisė už tai, kad privertė E. N. lytiškai santykiauti grasindamas pavartoti fizinį smurtą bei kitokią psichinę prievartą – susidoroti su E. N. vaiku ir šeimos nariais, jeigu E. N. nesutiks su juo lytiškai santykiauti ir kitaip tenkinti lytinę aistrą, sunaikinti turtą – sudeginti namą, jeigu apie tai praneš namiškiams arba policijai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks A. P. nusikalstamų veikų vertinimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. P. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, tinkamai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas bei paskyrė nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį atitinkančias bausmes.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog Plungės rajono apylinkės teismas, pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 151 str. l d., neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nukentėjusiajai E. N. buvo grasinama smurtą pavartoti tuoj pat, pati E. N. A. P. veiksmus suprato kaip tiesioginę grėsmę, kad įvykio vietoje gali būti sumušta. Būdama jėga prieš savo valią atvežta į D. D. sodybą ji negalėjo imtis jokių priemonių, kad tas grasinimas nebūtų įvykdytas. Tačiau Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl grasinimo pavartoti smurtą ir kitokią psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją E. N., kaltinamojo A. P. veika atitinka BK 151 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir yra visiškai įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais.
Pagal formuojamą teismų praktiką lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas grasinant pavartoti fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas pavartoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio, prieš nukentėjusį asmenį. Grasinimai pavartoti fizinį smurtą gali būti išreiškiami žodžiais (pavyzdžiui, teigiant, kad jei nukentėjusysis asmuo nesutiks lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku, prieš jį bus pavartotas fizinis smurtas) arba kitokio pobūdžio veiksmais (pavyzdžiui, į nukentėjusįjį nukreipiamas peilis, šautuvas ar kitas daiktas, kuriuo galima sužaloti kūną). Šis išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymis apima tik grasinimą pavartoti fizinį smurtą. Kitokio pobūdžio grasinimai nesudaro šio išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymio, tačiau gali atitikti kitą išžaginimo ar seksualinio prievartavimo požymį „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ arba BK 151 straipsnyje numatyto privertimo lytiškai santykiauti nusikaltimo sudėties požymius.
Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo metu grasinama pavartoti fizinį smurtą turint tikslą įveikti nukentėjusiojo pasipriešinimą, todėl laiko požiūriu grasinimas turi būti padaromas prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą. Jei grasinimas išsakomas po lytinio santykiavimo ar jam nepasisekus, tokia veika gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnį.
Išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu grasinimas siejamas su fizinio smurto pavartojimu tuoj pat, jei nukentėjusysis nesutiks su kaltininko reikalavimais. Jei nesutikimo atveju grasinama fizinį smurtą pavartoti vėliau kaip kerštą dėl nukentėjusiojo nesutikimo su kaltininko reikalavimu, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 ar 150 straipsnį, tačiau priklausomai nuo aplinkybių gali būti kvalifikuojama pagal BK 151 straipsnį.
Grasinimas paprastai siejamas su fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį. Jei grasinama pavartoti fizinį smurtą prieš kitus asmenis, veika gali būti kvalifikuojama kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas tik tuo atveju, jei kitas asmuo yra toje pačioje vietoje kaip kaltininkas ir nukentėjusysis ar su juo palaikomas ryšys, grasinama prieš kitą žmogų smurtą pavartoti tuoj pat, jei nukentėjusysis nesutiks su kaltininko reikalavimais, ir toks grasinimas palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą (grasinama nesutikimo atveju sumušti ar pagrobti tame bute ar kitoje vietoje esantį mažametį sūnų ar ligotą motiną, sutuoktinį ir pan.).
Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas turi būti atribotas nuo privertimo lytiškai santykiauti, numatyto BK 151 straipsnyje. BK 149, 150 ir 151 straipsniuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už prievartinius lytinius santykius ar lytinės aistros tenkinimą. Tačiau BK 151 straipsnio sudėtis nenumato fizinio smurto pavartojimo kaip vieno iš nukentėjusiojo valios palaužimo elementų. BK 151 straipsnyje numatytas grasinimas apima grasinimą pavartoti fizinį smurtą ir kitokią psichinę prievartą (pavyzdžiui, grasinimas sunaikinti ar sugadinti nukentėjusiojo turtą, parduoti nukentėjusįjį prostitucijai ir pan.). Esminis BK 151 straipsnio skirtumas nuo BK 149 ir 150 straipsnių yra ir tas, kad grasinimai priverčiant lytiškai santykiauti yra nukreipti į jų įgyvendinimą ne tuoj pat, o ateityje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. P. grasindamas susidoroti su E. N. vaiku ir jos namiškiais grasino tai padaryti ne tuoj pat, kadangi vaiko ir namiškių D. D. sodyboje nebuvo, grasino sunaikinti turtą ateityje – sudeginti namą, jeigu praneš namiškiams arba policijai. Tai, jog A. P. nevartojo prieš E. N. fizinio smurto ir negrasino jo pavartoti tuoj pat, įrodo pačios E. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ji niekur neužsiminė, jog A. P. su ja įvykio vietoje elgėsi šiurkščiai, ją mušė ar grasino prieš ją pavartoti fizinį smurtą (b. l. 8–11, 12, 22–34, t. I, b. l. 58–65, t. IV), priešingai, ji teigė, kad D. D. sodyboje jai davė šiltą striukę, ji niekieno neverčiama kartu gėrė alkoholinius gėrimus, prieš lytinį santykiavimą su A. P. ji pati nusirengė, lytiškai santykiaudama tiek su A. P., tiek su kitais asmenimis, ji atsakydavo į jų glamones ir bučinius tuo pačiu ir net jautė malonumą (b. l. 22–34, t. I, b. l. 58–65, t. IV). A. P. ir kitų įtariamųjų parodymai apie tai, kad jis E. N. kitiems apibūdino kaip laisvo elgesio merginą, tą, kuri ,,duoda visiems“ ir kad su ja galima susitarti gražiuoju, be smurto, tik įrodo, kad A. P. neturėjo ketinimų pavartoti fizinį smurtą ir negrasino jo tuoj pat pavartoti, kadangi priešingai, jis stengėsi įkalbėti E. N. lytiškai su juo santykiauti, teigė, kad nori su ja turėti vaikų ir kad ją myli, šias aplinkybes patvirtino pati nukentėjusioji (b. l. 8–11, 22–34, t. I, b. l. 58–65, t. IV). O A. P. galbūt išsakytus grasinimus dėl susidorojimo su vaiku, namiškiais ir namo padegimo šiuo atveju galima vertinti tik kaip psichinę prievartą, psichologinį nukentėjusiosios valios palaužimą, o ne kaip realų grasinimą pavartoti smurtą, kadangi pati nukentėjusioji pripažino, kad A. P. veiksmai nebuvo šiurkštūs, jis ant jos nešaukė, tik kalbėjo įsakmiu tonu, vieną kartą kumščiu sudavė į sieną, prieš ją jokio fizinio smurto nevartojo ir negrasino jo pavartoti, priešingai, ją bučiavo ir glamonėjo (b. l. 22–34, t. I, b. l. 58–65, t. IV). Iš minėtų aplinkybių negalima daryti išvados, jog A. P. veiksmai galėjo sukelti E. N. realų įspūdį, jog jai grasinama tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. ją sumušti, sukelti jai fizinį skausmą ir pan. Apeliaciniame skunde apskritai nepateikiama jokių motyvų, kodėl A. P. veiksmai ir žodžiai pasakyti E. N. įvykio metu galėtų būti vertinami kaip grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą. Todėl Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl A. P. veikos perkvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nuosprendžio M. P., R. J., D. D. pagal BK 149 str. 2 d. ir nuosprendžio G. S. pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).
Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudžiama vykdyti baudžiamąjį procesą dėl tos pačios nusikalstamos veikos esant prokuroro nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą (baudžiamoji byla Nr. 2K-570/2010). Pažymėtina, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą ((BPK 217 straipsnio 1 dalis). Pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą, jei tam yra pagrindas. Ikiteisminis tyrimas atnaujinamas prokuroro nutarimu, panaikinus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Apie ikiteisminio tyrimo atnaujinimą pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui bei jų atstovams. Šie asmenys turi teisę apskųsti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo (BPK 217 straipsnio 7 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos, yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje nebuvo laikomasi nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tvarkos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 78-1-00044-08, M. P., D. D., R. J. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 146 str. 2 d. ir BK 149 str. 2 d., G. S. ir A. P. pareikšti įtarimai pagal BK 146 str. 2 d., BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. Tačiau, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas 2008-12-12 nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl E. N. išžaginimo grupe asmenų ir seksualinio prievartavimo grupe asmenų D. D., G. S., R. J. ir M. P. nutraukė, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių įtariamųjų kaltę (b. l. 71–72, t. II). Kaltinimai dėl E. N. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo pagal BK 149 str. 1 d. ir BK 150 str. 1 d. buvo pareikšti A. P., o pagal BK 146 str. 2 d. dėl E. N. neteisėto laisvės atėmimo, veikiant bendrininkų grupe, A. P. ir R. J., 2009-05-25 kaltinamasis aktas perduotas Plungės rajono apylinkės teismui (b. l. 115, t. II). Plungės rajono apylinkės teismas 2010-02-26 nutartimi patenkino prokuroro prašymą ir grąžino baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti (b. l. 190, t. II). Nepaisant šių aplinkybių ir nesivadovaujant nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tvarka (BPK 217 straipsnio), t. y. Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokurorui nepanaikinus savo paties priimto 2008-12-12 nutarimo, kuriuo ikiteisminį tyrimą dėl E. N. išžaginimo grupe asmenų ir seksualinio prievartavimo grupe asmenų D. D., G. S., R. J. ir M. P. nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių įtariamųjų kaltę, 2010-04-13 A. P. pakartotinai pareikšti įtarimai pagal BK 146 str. 2 d., BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. (b. l. 4-5, t. III), M. P. pakartotinai pareikšti įtarimai pagal BK 149 str. 2 d. (b. l. 15, t. III), R. J. pakartotinai pareikšti įtarimai pagal BK 146 str. 2 d. ir BK 149 str. 2 d. (b. l. 32–33, t. III), G. S. pakartotinai pareikšti įtarimai pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. (b. l. 47–48, t. III), D. D. pakartotinai pareikšti įtarimai pagal BK 149 str. 2 d. (b. l. 59, t. III) o 2010-06-23 surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui (b. l. 93–101). Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pripažino A. P. ir R. J. kaltais pagal BK 146 str. 2 d., A. P. nusikalstamas veikas pagal BK 150 str. 2 d. ir BK 149 str. 2 d. perkvalifikavo į BK 151 str., R. J., M. P., D. D. išteisino pagal BK 149 str. 2 d., o G. S. išteisino pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d., nustačius, kad jie nepadarė veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu patenkintas Plungės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas ir A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 str. 2 d., 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d., R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 str. 2 d. ir BK 149 str. 2 d., M. P., D. D. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 149 str. 2 d., o G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pakartotinis baudžiamasis procesas prieš R. J., M. P., D. D. ir G. S. dėl E. N. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bendrininkų grupe įvyko ignoruojant byloje nustatytą aplinkybę, numatytą LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, taip pat nesilaikant draudimo antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem).
Pažymėtina, jog Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliacinės instancijos teismui pateikė 2010-03-10 nutarimą, kuriuo atnaujintas ikiteisminis tyrimas Nr. 78-1-00044-08 dėl įtariamųjų D. D., G. S., R. J. ir M. P.. Tačiau šis nutarimas Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono policijos komisariate registruotas tik 2013-12-20, baudžiamojoje byloje jo apskritai nebuvo, prokuroras nurodė, kad šis nutarimas buvo laikomas sekamojoje byloje. Iš prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateikto 2010-03-10 nutarimo kopijos matyti, kad į žinybinio registro duomenų bazę nutarimas buvo įvestas tik 2011-11-21, o Informatikos ir ryšių departamente gautas 2011-11-17, tai yra po to, kai byla su 2010-06-23 kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui (t. 3, b. l. 93). Pažymėtina, kad baigiant ikiteisminį tyrimą įtariamojo D. D. gynėjas savo 2010-06-02 prašyme nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo pažymėjęs, kad 2008-12-12 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir atnaujinti įtarimus nebuvo galima (t. 3, b. l. 82–83), o prokuroras, 2010-06-14 nutarimu atmesdamas gynėjo prašymą, nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą nenurodė, prašymą atmetė kitais pagrindais ir motyvais (t. 3, b. l. 90–91). Dėl šių aplinkybių akivaizdu, kad proceso dalyviai apie prokuroro 2010-03-10 nutarimą nieko nežinojo ir negalėjo pasinaudoti LR (duomenys neskelbtini) straipsnio 7 dalyje numatyta teise šį nutarimą apskųsti. Kartu pažymėtina, kad prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateiktu 2010-03-10 nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo bei seksualinio prievartavimo grupe asmenų D. D., G. S., R. J. ir M. P. buvo atnaujintas nepanaikinus, kaip to reikalauja LR BPK 217 straipsnio 1 dalis, 2008-12-12 prokuroro nutarimo nutraukti jiems ikiteisminį tyrimą dėl tų pačių nusikalstamų veikų. Taigi prokuroro pateiktas 2010-03-10 nutarimas baudžiamojo proceso metu iš esmės nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nepašalino LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytos aplinkybės, dėl kurios baudžiamasis procesas nurodytiems asmenims buvo negalimas. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad nurodytoje dalyje baudžiamasis procesas įtariamiesiems ir kaltinamiesiems D. D., G. S., R. J. ir M. P. buvo vykdomas neteisėtai, nepanaikinus prokuroro nutarimo nutraukti jiems ikiteisminį tyrimą ir taip padarius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės.
Todėl apeliacinio teismo manymu, galimas tik vienintelis procesinis sprendimas – nuosprendžio R. J., M. P., D. D., G. S. panaikinimas ir bylos jiems dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, o G. S. ir dėl kaltinimo pagal BK 150 str. 2 d. nutraukimas (LR BPK 327 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Plungės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria R. J., M. P., D. D. išteisinti pagal BK 149 str. 2 d., o G. S. išteisintas pagal BK 149 str. 2 d. ir BK 150 str. 2 d., kadangi nustatyta, jog jie nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, panaikinti ir bylą dėl šių kaltinimų nutraukti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.