- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- A-492-2042-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00835-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Anatolijus Baranovas, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonija
- Advokatai
- Brigita Pauliukevič
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonija dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. V. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 4–7), prašydama panaikinti 2011 m. rugsėjo 30 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Kolonija) Komisijos tarnybiniam tyrimui atlikti tarnybinio tyrimo išvadą Nr. LD-417 „Dėl vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios specialistės L. V. sveikatos sutrikdymo“ (b. l. 32–38) (toliau – ir Tarnybinio tyrimo išvada) ir nustatyti, kad 2011 m. birželio 17 d. jos patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su tarnyba, įpareigoti atsakovą išduoti jai siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti.
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2011 m. birželio 17 d. fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikymo metu, bėgdama 100 metrų distanciją, patyrė kojos traumą. Dėl patirtos traumos nuo 2011 m. birželio 17 d. iki 2011 m. liepos 21 d. ambulatoriškai gydėsi sveikatos priežiūros įstaigose. Jai buvo diagnozuotas šlaunies raumenų ir sausgyslių sužalojimas. Dėl sveikatos sutrikdymo 2011 m. birželio 29 d. buvo pradėtas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimas, kuris baigtas 2011 m. liepos 17 d. ir įformintas nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 2. Atsakovas, surašydamas šį aktą, nustatė, kad pareiškėja nukentėjo dėl nelaimingo atsitikimo, susijusio su tarnyba (t. y. pripažino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas darbe) ir pradėjo tarnybinį tyrimą. Tarnybinio tyrimo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pareiškėja sužalojimą patyrė tarnybos metu, 2011 m. birželio 17 d. jai buvo mokamas pareiginis atlyginimas, jai vykdant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymą Nr. V-372 ir dalyvaujant praktinio šaudymo, teorinių žinių apie ginklų sandarą veikimo principus, ginklo naudojimo saugos reikalavimų, saugaus elgesio su ginklu ir fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikyme. Toks sveikatos sutrikdymas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Kalėjimų departamento statutas) 48 straipsnio 3 dalies taikymo prasme laikytinas susijusiu su tarnyba. Tačiau tarnybinio tyrimo išvada nebuvo konstatuotas priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos bei nustatyta, kad kompensacija nemokėtina.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu (b. l. 28–31) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Tarnybinio tyrimo išvada pagrįsta, nes pareiškėja dalyvaudama rungtyje ir bėgdama 100 m distanciją ignoravo atsargaus elgesio dalyvaujant bėgimo rungtyje reikalavimus t. y. neapšilo raumenų prieš rungtį, nors iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-372 „Dėl praktinio šaudymo, teorinių žinių apie ginklų sandarą, veikimo principus, ginklo naudojimo saugos reikalavimų, saugaus elgesio su ginklu ir fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikymo organizavimo“ (b. l. 21–22) vienas iš fizinio pasirengimo įskaitas priimti paskirtų pareigūnų prieš kiekvienos dienos įskaitų laikymą įskaitas laikantiems pareigūnams garsiai žodžiu paaiškindavo, kokia tvarka vyks įskaitų laikymas ir informuodavo apie būtinybę apšilti tam tikras raumenų grupes, kad nuo staigių ir didelių krūvių jie nepatirtų traumų. Įskaitas laikantiems pareigūnams buvo sudarytos galimybės tai atlikti individualiai apie 15 minučių prieš kiekvienos įskaitų rungties laikymą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 95–98) skundą patenkino iš dalies: panaikino Tarnybinio tyrimo išvadą, kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalis teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su sužeidimo, patirto einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, buvimu. Teismas nustatė, kad pareiškėja sužeidimą patyrė laikydama fizinio pasirengimo normatyvus, t. y. vykdydama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymą Nr. V-372 „Dėl praktinio šaudymo, teorinių žinių apie ginklų sandarą, veikimo principus, ginklo naudojimo saugos reikalavimų, saugaus elgesio su ginklu ir fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikymo organizavimo“. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos susižalojimas yra susijęs su tarnyba. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėja susižalojo dėl savo didelio neatsargumo.
Kauno apygardos administracinis teismas rėmėsi Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės L. R., kuri 100 m distanciją bėgo kartu su pareiškėja, 2011 m. rugpjūčio 29 d. tarnybiniu pranešimu, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Antrosios valdybos Priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto E. O. 2011 m. liepos 14 d. tarnybiniu pranešimu bei vyresniojo specialisto E. K. 2011 m. liepos 15 d. tarnybiniu pranešimu, kitais byloje esančiais įrodymais. Teismo sprendimu konstatuota, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog pareiškėja susižalojo dėl savo pačios didelio neatsargumo, nes nė vienas iš kartu įskaitų laikyme dalyvavusių pareigūnų neteigė, jog pareiškėja nepadarė apšilimo. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento statuto 49 straipsnyje, kuriame įtvirtintas baigtinis kompensacijų nemokėjimo pagrindų sąrašas, nėra numatyta, jog kompensacija nemokama, jei pareigūnas susižalojo dėl neatsargumo, nes kompensacijos nemokėjimas siejamas tik su pareigūno tyčiniais veiksmais save susižalojant, ko šiuo atveju nepatvirtina objektyvūs įrodymai.
Teismas taip pat konstatavo, jog patenkinus skundo reikalavimą dėl Tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo, skundo reikalavimas – nustatyti, kad 2011 m. birželio 17 d. jos patirtas kūno sužalojimas įvyko tarnyboje ir yra susijęs su tarnyba – netenkintinas, nes nesukels pareiškėjai jokių realių teisinių pasekmių ir nesukurs jai jokių teisių bei pareigų. Teismas netenkino ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti siuntimą į CMEK 2011 m. birželio 17 d. patirto kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išankstinio pobūdžio. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, patenkinus skundo reikalavimą dėl Tarnybinio tyrimo išvados panaikinimo, atsisakytų pareiškėją siųsti į CMEK nustatyti sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį.
III.
Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija apeliaciniu skundu (b. l. 102–104) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliacinį skundą atsakovas grindė toliau išvardytais argumentais. Nesutinkama su teismo išvada, kad negalima konstatuoti, jog pareiškėja susižalojo dėl savo pačios didelio neatsargumo, nes nė vienas iš kartu įskaitų laikyme dalyvavusių pareigūnų neteigė, jog ji nepadarė apšilimo. Kartu dalyvaudami įskaitų laikyme pareigūnai nepastebėti, jog pareiškėja būtų dariusi raumenų apšilimą prieš bėgimo rungtį, negalėjo, todėl atsakovas nurodė, kad galima daryti išvadą, jog ji jo nedarė. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-351/2009 ir teigė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos komisijos, atlikusios tyrimą, surašyta išvada, kad pareiškėja susižalojo dėl savo didelio neatsargumo, pagrįsta, todėl kompensacija nemokėtina. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnis ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnis skirtingai reglamentuoja pagrindus, apibrėžiančius teisę pareigūnams į kompensacijas, kai buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba. Lietuvoje visų statutinių valstybės tarnautojų socialinės garantijos turėtų būti vienodos užtikrinant bendruosius valstybės statutinių valstybės tarnautojų lygiateisiškumo, tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių principus. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje kompensacijos mokėjimo pagrindai yra sureguliuoti detaliau. Todėl turėtų būti atsižvelgiama ir į Vidaus tarnybos statute numatytus kompensacijų mokėjimo pagrindus, t. y. į tai, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai bei teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sveikatos sutrikdymas ne tik nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, bet ir nulemtas jos pačios didelio neatsargumo.
Atsiliepimas
Pareiškėja L. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109–110) prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėja rėmėsi Kalėjimo departamento direktoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-16 patvirtintų Nustatymo, ar kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba, taisyklių 4, 10.5 ir 10.6 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1087/2011 ir teigė, kad Kalėjimų departamento statutas nenumato, jog išmokėtina kompensacija gali būti sumažinama arba nemokama, jeigu pareigūnas susižalojo dėl savo paties neatsargumo. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja susižalojo dėl neatsargumo, atsakovas nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą, 2012 m. birželio 28 d. nutartimi (b. l. 119–123) atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją. Teismas tokį pasiūlymą pagrindė tuo, kad šios bylos išsprendimas yra reikšmingas vienodos administracinių teismų praktikos formavimui.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje yra nagrinėjimas ginčas, kilęs dėl Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios specialistės L. V. teisės gauti Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją už 2011 m. birželio 17 d. fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikymo metu patirtą sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus patvirtintą Tarnybinio tyrimo išvadą (b. l. 32–38), kuria buvo nutarta siūlyti pripažinti, kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta dėl netinkamo pasiruošimo fizinio įskaitų laikymui bei didelio jos pačios neatsargumo ir nutarta kompensacijos už patirtą sužalojimą nemokėti. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalis teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su sužeidimo, patirto einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse, buvimu, o pareiškėja sužeidimą patyrė laikydama fizinio pasirengimo normatyvus, t. y. vykdydama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymą. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos susižalojimas yra susijęs su tarnyba.
Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčo nėra dėl aplinkybės, jog pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta, o tai įvyko pareiškėjai laikant fizinio pasirengimo įskaitą institucijoje (žr. Tarnybinio patikrinimo išvadą (b. l. 32–38). Esminis ginčijamas klausimas yra tai, ar pareiškėjai yra mokėtina kompensacija Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies pagrindu, jei sveikatos sutrikdymas įvyko dėl pačios pareiškėjos neatsargumo. Atsižvelgiant į tokią bylos problematiką, teigtina, kad byloje nagrinėjamas teisės (Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimas, todėl būtina pateikti ir analizuoti bylai aktualų situacijos teisinį reglamentavimą bei egzistuojančią teismų praktiką.
Kompensacijos už Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų sveikatos sutrikdymą mokėjimo tvarka bei sąlygos reglamentuojami Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1791 redakcija, kuri galiojo teisinę reikšmę šioje byloje turinčių aplinkybių atsiradimo metu) numatyta, kad pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija: 1) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 75–100 procentų darbingumo – 60 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 2) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 60–70 procentų darbingumo – 48 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 3) dėl sveikatos sutrikdymo netekusiam 45–55 procentų darbingumo ir pagal Medicinos centro išduotą sveikatos būklės patikrinimo išvadą negalinčiam eiti pareigūno pareigų Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose – 36 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 4) sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju – 24 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 5) apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju – 18 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio; 6) lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Iš esmės analogiškos nuostatos iki 2010 m. sausio 1 d. buvo nustatytos Kalėjimų departamento statuto 49 straipsnio 3 dalyje.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies (iki 2010 m. sausio 1 d. – 49 straipsnio 3 dalies) nuostatų taikymo apimtį, yra nurodęs, kad kompensacija pareigūnui gali būti mokama tais atvejais, kai yra konstatuojama, kad sutriko pareigūno sveikata arba jis mirė ir pareigūno sveikatos sutrikimas arba mirtis yra susiję su tarnyba (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A16-895/2007). Pabrėžtina, jog šioje byloje ginčas vyksta dėl antrosios sąlygos turinio, nes faktinė aplinkybė, kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta, nėra paneigta ir nėra ginčijama. Atskleisdamas sąlygos dėl galimybės sumokėti pareigūnui kompensaciją Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies (iki 2010 m. sausio 1 d. – 49 straipsnio 3 dalies) pagrindu turinį, teismas yra nurodęs, kad teisė į kompensaciją dėl patirto sužalojimo turi būti mokama, esant dviem savarankiškiems atvejams: nustačius, kad pareigūnas buvo sužalotas, einant tarnybines pareigas, arba jeigu tai būtų susiję su tarnyba Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose ar valstybės įmonėse (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1087/2011). Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su aukščiau nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis taisyklėmis, pabrėžia, kad iš šiuo metu galiojančios Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostatos matyti, kad įstatymų leidėjas teisės į kompensaciją atsiradimą sieja su tokiomis sąlygomis: 1) pareigūnui yra sutrikdyta sveikata; 2) sveikata buvo sutrikdyta a) einant tarnybines pareigas arba b) jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Pirma sąlyga yra tenkinama, jei yra pagrįstų duomenų, kurie leidžia konstatuoti sveikatos sutrikdymo faktą pareigūnui. Nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė yra nustatyta ir nenuginčyta. Antra sąlyga yra tenkinama, jei pagrįstai galima konstatuoti, kad pareigūno sveikata buvo sutrikdyta arba jam einant tarnybines pareigas, arba jeigu sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtent tokios teisės į kompensaciją sąlygos yra įtvirtintos Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalyje.
Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl antros sąlygos (sveikata buvo sutrikdyta, jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose) konstatavimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje (b. l. 32–38) yra aiškiai konstatuota, kad pareiškėjos sveikata buvo sutrikdyta fizinio pasirengimo įskaitos laikymo metu, to nepaneigė ir atsakovas. Nurodyta fizinio rengimo įskaita vyko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymo Nr. V-372 „Dėl praktinio šaudymo, teorinių žinių apie ginklų sandarą, veikimo principus, ginklo naudojimo saugos reikalavimų, saugaus elgesio su ginklu ir fizinio bei specialiojo pasirengimo įskaitų laikymo organizavimo“ (b. l. 21–22) pagrindu. Iš šių aplinkybių galima spręsti, kad sveikata buvo sutrikdyta, pareiškėjai atliekant veiksmus, kurie yra tiesiogiai susiję su jos tarnyba, t. y. įgyvendinant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2011 m. birželio 2 d. direktoriaus įsakymo pagrindu vykdomos fizinio pasirengimo įskaitos normatyvus. Todėl teigtina, kad šiuo atveju yra aiškus pagrindas konstatuoti antros teisės į kompensaciją Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies pagrindu sąlygos buvimą – pareigūnės sveikata buvo sutrikdyta, jai atliekant veiksmus, kurie susiję su tarnyba Kalėjimų departamentui pavaldžiai įstaigai – Kolonijai. Atsižvelgiant į tokį Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimą, pabrėžtina, kad teisės į kompensaciją minėtos normos pagrindu atsiradimui šiuo atveju neturi reikšmės argumentai, susiję su pareiškėjos veiksmų kvalifikavimu, t. y. pareiškėjos neatsargumo, atliekant fizinio pasirengimo įskaitą, apimtis. Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnyje numatytos kompensacijos nemokėjimas yra galimas esant Kalėjimų departamento statuto 49 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Šiame straipsnyje neatsargumas, kaip pagrindas nemokėti Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnyje numatytą kompensaciją, nėra nurodytas. Kalėjimų departamento statuto 49 straipsnio 3 punkte aiškiai nurodyta, kad kompensacija nemokama tuo atveju, kai pareigūnas tyčia sutrikdė savo sveikatą. Vadinasi, įstatymų leidėjas pasirinko tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūno neatsargumas, prisidėjęs prie sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindas nemokėti jam kompensacijos. Juolab kad būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti kompensacijos nemokėjimo pagrindą, o iš bylos medžiagos negalima daryti aiškios išvados, kad pareiškėjos (pareigūnės) sveikatos sutrikimas įvyko dėl jos neatsargumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylą nagrinėjusiai trijų teisėjų kolegijai kilo klausimas dėl Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies taikymo apimties, egzistuojant panašius santykius reguliuojančiai šiek tiek skirtingo turinio Vidaus tarnybos statuto nuostatai ir kitokio Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atvejui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1207/2012), todėl dėl to pasisakytina atskirai.
Pabrėžtina, kad šioje byloje yra klausimas dėl galimo reguliavimo nesuderinamumo, kylančio dėl teisės į kompensaciją atsiradimo sąlygų skirtumų pagal Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį ir Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Iš šios normos matyti, kad teisės į kompensaciją pagal Vidaus tarnybos statutą atsiradimas yra sietinas su sąlygomis, kurios nėra visa apimtimi įtvirtintos Kalėjimų departamento statute, t. y. pareigūnas, kurio statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, teisę į kompensaciją įgyja ne tik tenkinant pirmą ir antrą sąlygas, kurios egzistuoja pagal Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį, bet ir esant papildomoms sąlygoms. Taigi pareigūnų, kurių statusas yra reglamentuojamas Kalėjimų departamento statutu, padėtis yra tam tikra apimtimi palankesnė nei pareigūnų, kurių statusą reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, nes pastariesiems yra taikomos papildomos sąlygos, siekiant įgyti teisę į kompensaciją. Todėl byloje buvo iškeltas klausimas, ar panašų socialinį statusą turintiems pareigūnams (abi pareigūnų grupės nėra draudžiamos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisės į kompensaciją sąlygos neturėtų būti vienodos, ar šiuo atveju neturėtų būti abejoms pareigūnų grupėms taikoma Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis.
Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turinį, yra išaiškinęs, jog minėtas Konstitucijos straipsnis nedraudžia pozityvios diskriminacijos: konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad skirtingų teisės aktų (Kalėjimų departamento statuto ir Vidaus tarnybos statuto) pagrindu funkcijas atliekantys pareigūnai yra visiškai vienodose situacijose ir nėra pagrindo skirtingai reglamentuoti jų teisės į atitinkamą kompensaciją.
Pažymėtina, kad įstatymų leidyba yra įstatymų leidėjo prerogatyva, kylanti iš inter alia Konstitucijos 67 straipsnio. Taip pat ir Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad tais atvejais, kai įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai). Todėl nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti įstatymo, kuriuo įstatymų leidėjas diferencijavo skirtingas valstybės tarnautojų grupės tuo aspektu, kad vieniems buvo suteiktos palankesnės sąlygos įgyti teisę į kompensaciją sveikatos sutrikdymo atveju. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje situacijoje įstatymų leidėjas įgyvendino savo prerogatyvą diferencijuotai reguliuoti atskiros asmenų grupės (Kalėjimų departamento statuto pagrindu dirbančių pareigūnų statusą) ir nėra aiškių pagrindų teigti, kad tokiu reguliavimu šioje byloje būtų pažeisti visų asmenų lygybės ar kiti principai. Ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju faktiškai taikomas palankesnis nei Vidaus tarnybos statute nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. taikomos teisės normos, kurios yra įvirtintos specialiai jos statusą reglamentuojančiame Kalėjimų departamento statute, o Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai. Toks diferencijavimas galimas atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją būtina užtikrinti veiksmingą valstybės funkcijų vykdymą, garantuoti viešąjį interesą. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Taip pat akcentuotina, kad kitoks aiškinimas šioje byloje nulemtų riziką, jog teismai įstatymus taikytų ad hoc net ir tais atvejais, kai juose aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos atitinkamos nuostatos, o šiuo atveju būtent tokia situacija ir yra (kalbiniu požiūriu Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalis yra visiškai aiški).
Apibendrindama tai, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalį ir panaikino skundžiamą Tarnybinio patikrinimo išvadą, todėl atsakovo apeliacinis skundas yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Be to, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, pažymėtina, kad šia nutartimi yra siekiama suformuoti vieningą teismų praktiką dėl Kalėjimų departamento statuto 48 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.