Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovės V. J. ieškinio atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai apeliantės ieškinio dalį dėl mokestinių reikalavimų panaikinimo atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, o likusią ieškinio dalį nutarta laikyti nepaduota ir grąžinti padavusiam asmeniui, konstatavus, kad ieškinio trūkumai per nustatytą terminą nebuvo tinkamai ištaisyti. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

10. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, t. y. 2017 m. kovo 24 d. teikto skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. kovo 27 d. sprendimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-1905-244/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS-258-822/2018 kopijas. Prie skundo pridėtame pareiškime dėl naujų įrodymų teikimo apeliantė nurodė, kad šiuos įrodymus teikia dėl būtinojo reikalingumo, nes skundžiama nutartimi Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti dalį jos ieškinio kaip neteismingą šiam teismui. Dėl to, anot apeliantės, iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus apie jau įvykusius administracinius teismo procesus ir kitus procesus, kurie kaip ieškinio sprendimo būdai nurodyti skundžiamoje nutartyje.

11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtais įrodymais grindžiamas vienas iš atskirojo skundo argumentų, dėl kurio vertinimo bus pasisakyta toliau šioje nutartyje, minėtus naujus įrodymus priima.

13. Pažymėtina, kad pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išspręstas apeliantės ieškinio priėmimo klausimas, t. y. dalį ieškinio atsisakyta priimti kaip neteismingą tam teismui, likusią dalį nutarta laikyti nepaduota dėl neištaisytų ieškinio trūkumų. Taigi, šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pateikiami nauji įrodymai turi būti susiję būtent su sprendžiamu ginčo klausimu. Apeliantė kartu su 2022 m. kovo 23 d. pareiškimu pateiktų naujų įrodymų nesieja su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kuriais ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsisakymo priimti jos ieškinį pagrindų. Pastaraisiais įrodymais apeliantė iš esmės siekia papildomai pagrįsti savo ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir (ar) suformuluotus reikalavimus, todėl šių įrodymų priėmimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu ieškinys būtų priimtas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsisako priimti apeliantės kartu su 2022 m. kovo 23 d. pareiškimu pateiktus naujus įrodymus.

Dėl atsisakymo priimti ieškinio dalį kaip neteismingą tam teismui

14. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Todėl teismas, spręsdamas jam paduoto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar ieškinys paduotas nepažeidžiant teismingumo taisyklių ir ar nėra kitų CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti priimti ieškinį.

15. Nagrinėjamu atveju apeliantė tiek pradiniame ieškinyje, tiek ir patikslintame ieškinyje, be kitų reikalavimų, prašė panaikinti ir pripažinti neteisėtais ieškovei teiktus VMI mokestinius reikalavimus už žemę nuo 2016 m. iki 2022 m. bei ŠRATC mokestinius pranešimus už atliekų tvarkymą nuo 2020 m. iki 2022 m. dėl anksčiau padarytų pamatinių nuosavybės ir disponavimo teisių pažeidimų, esant neatlygintai patirtai žalai.

16. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. Taigi, šios bylos yra priskirtos specializuotų, t. y. administracinių teismų kompetencijai ir jos nagrinėjamos administracinio proceso tvarka, o ne civilinio proceso tvarka. Dėl to pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti apeliantės ieškinio dalį, kurioje prašoma panaikinti ir pripažinti neteisėtais minėtus VMI bei ŠRATC mokestinius reikalavimus (pranešimus), nurodydamas, kad ieškovė, prieš tai pasinaudojusi nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, su ieškiniu dėl mokestinių reikalavimų turėtų kreiptis į atitinkamą apygardos administracinį teismą pagal atsakovo buveinės vietą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodė taikytiną teisės normą, t. y. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą (pagal kurį ieškinį atsisakoma priimti, kai byla yra priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, tačiau ieškinys paduotas nesilaikant CPK nustatytų rūšinio ir teritorinio teismingumo taisyklių, kuriomis remiantis nustatomas konkretus bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismas, turėsiantis nagrinėti konkrečią civilinę bylą), o turėjo nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą (pagal kurį pareiškimą, kaip nenagrinėtiną teisme, teismas turi atsisakyti priimti kaip nepriskirtą nagrinėti civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teismui ir tais atvejais, kai byla turi būti nagrinėjama administracinio proceso tvarka), tačiau vien tai nesudaro pagrindo panaikinti aptariamos nutarties dalies, kuria, kaip minėta, ginčo klausimas išspręstas iš esmės teisingai, t. y. minėtus ieškinio reikalavimus pagrįstai atsisakyta priimti (CPK 328 straipsnis).

17. Atskirajame skunde ieškovė nurodo, kad VMI teikti mokestiniai reikalavimai jos jau buvo skundžiami ir nagrinėjami Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje bei administraciniuose teismuose, pakartotinai kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl 2016 m. VMI mokestinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo ieškovė neturi galimybės dėl praleistų terminų. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. kovo 27 d. sprendimo matyti, kad V. J. skundą dėl VMI 2017 m. kovo 9 d. sprendimo dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo atsisakyta priimti kaip nežinybingą, nurodant, kad komisija nesprendžia mokestinių ginčų. Taip pat iš pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1905-244/2018 atsisakyta priimti pareiškėjos V. J. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti žalos atlyginimą ir panaikinti paveldėjimo teises į nekilnojamąjį turtą, esantį Šiaulių SB „Aušrinė“, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, o kitą skundo dalį dėl mokestinių reikalavimų laikė nepaduota, pareiškėjai nepašalinus teismo nustatytų trūkumų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-258-822/2018 pareiškėjos skundas dėl minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties atmestas ir ši nutartis palikta nepakeista.

18. Šie apeliantės argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigia pirmiau nurodytos teismo išvados, kad bylos dėl mokestinių ginčų yra nagrinėjamos administracinio proceso tvarka, o ne civilinio proceso tvarka. Taigi, tokie ieškinio reikalavimai nepriskirti nagrinėti civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teismui, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atitinkamą apeliantės ieškinio dalį. Pažymėtina, kad tai, jog apeliantė anksčiau netinkamai įgyvendino savo teisę ginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą (kreipėsi ne į tą ikiteismine tvarka atitinkamus ginčus nagrinėjančią instituciją, praleido įstatymų nustatytą sprendimo apskundimo terminą, neištaisė administracinio teismo nustatytų skundo trūkumų), nesudaro pagrindo pakartotinai reikšti tokį reikalavimą kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą, nesilaikant įstatyme nustatytų bylų priskirtinumo taisyklių.

Dėl ieškinio dalies laikymo nepaduota ir grąžintina jį padavusiam asmeniui, neištaisius teismo nustatytų trūkumų

19. Ieškinio turiniui keliami reikalavimai nustatyti CPK 135 straipsnyje. Jame nurodyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Be to, ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio kodekso nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka.

20. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

21. Esminiai ieškinio elementai yra ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Šių elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Nesant bent vieno iš šių dviejų ieškinio elementų, nėra ir ieškinio, todėl teisminis nagrinėjimas negalimas. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 18 d. nutartimi įpareigojo ieškovę per nustatytą terminą pašalinti ieškinio trūkumams, t. y. patikslinti ieškinio faktinį pagrindą (nurodyti konkrečius atsakovės pažeidimus (neteisėtus veiksmus), išskirti jais sukeltą žalą (konkrečiu pažeidimu ir (ar) priimtu įstatymu, nutarimu sukeltą žalos dalį), patikslinti ir (ar) sukonkretinti reikalavimus (nustatyti nekilnojamojo turto perdavimo procedūrą valstybei, esant esminiam nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimui; paaiškinti, ar prašo panaikinti priimtus teisės aktus, ar tik priteisti žalą), nurodyti ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą, siekiamas materialinio pobūdžio teisines pasekmes (ieškovė viena vertus, prašo pripažinti, kad jai draudžiama disponuoti nuosavybe, kita vertus, prašo, kad nuosavybės teisės į jos turtą būtų panaikintos), nurodyti ir pateikti įrodymus, kuriais tokie reikalavimai grindžiami; pateikti tokį skaičių ieškinio tinkamai patvirtintų priedų nuorašų, kad po vieną tektų kiekvienam byloje dalyvaujančiam asmeniui.

24. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių nėra aišku, kokios konkrečios valstybės valdžios institucijos kokie konkretūs neteisėti aktai, valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmai (veikimas, neveikimas) nulėmė ieškovės nurodytos turtinės žalos atsiradimą. Ieškovė remiasi jos nekilnojamojo turto nuosavybės ir disponavimo teisių pažeidimu, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios valdžios institucijos neteisėtais veiksmais buvo padarytas toks pažeidimas (kas, anot ieškovės, netinkamai taikė Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus jos nekilnojamojo turto atžvilgiu). Ieškovė nepatikslino, ar žala jai kilo būtent dėl neteisėtai priimto teisės akto, ar dėl padaryto pažeidimo sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

25. Ieškovė taip pat nurodė, kad patyrė 5,5 mln. Eur dydžio neturtinę žalą, kurią sudaro: 2 mln. Eur dėl neatsakingo valdymo, atsakovės priimtų teisės aktų, kurių pagrindu buvo pažeistos jos nuosavybės teisės ir apribotos disponavimo teisės bei padaryta žala (negautos pajamos); 1 mln. Eur dėl atsakovo (ne)veikimo, netinkamo veikimo, biurokratizmo; 1,5 mln. Eur dėl tinkamo valdžios institucijų darbo neužtikrinimo ir padarytų pažeidimų ir galimų nusikaltimų jose toleravimo; 1 mln. Eur dėl teisės į teisminę gynybą neužtikrinimo, dėl nesutvarkytos teisinės sistemos, suteikus teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, šis teismas sprendimų, įsiteisėjusių anksčiau nei 2019 m. gegužės 1 d, nenagrinėja, nors Konstitucija galiojo ir darant pažeidimus iki nurodyto termino.

26. Šių reikalavimų ieškovė konkrečiomis aplinkybėmis nepagrindė, be minėtų abstraktaus pobūdžio deklaratyvių teiginių, tiksliai ir aiškiai nenurodė valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, iš kurių kildina jai padarytą neturtinę žalą (nedetalizavo, kuo pasireiškė „neatsakingas valdymas“, konkrečios institucijos (ne)veikimas, netinkamas veikimas, biurokratizmas). Ieškinyje nurodyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovei buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau ji jai nebuvo suteikta, dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti jos kasacinį skundą. Tačiau jokių konkrečių aplinkybių apie sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nevykdymą ar netinkamą vykdymą apeliantė nenurodė.

27. Atskirajame skunde ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti trūkumai dėl netinkamai suformuluoto ieškinio pagrindo liko nepašalinti, vėl abstrakčiai nurodo, jog ieškinyje (patikslintame ieškinyje) aiškiai apibrėžtos ieškinio ribos teismui – nagrinėti tik žalos atlyginimo klausimą, remiantis teismui pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais iš valdžios institucijų apie padarytus pažeidimus ieškovės atžvilgiu. Taip pat abstrakčiai nurodo, kad patikslinto ieškinio skyriuje „Dėl padarytos turtinės žalos (negautų pajamų) ir patirtos žalos atlyginimo“ atskiras punktais yra aprašytos padarytos žalos, įskaitant ir padarytą žalą dėl atsakovės (ne)veikimo, netinkamo veikimo, biurokratizmo. Taigi, šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nepaneigiantys pirmiau nurodytų teismo išvadų dėl neaiškiai ir nekonkrečiai suformuluoto ieškinio (tiek pradinio, tiek ir patikslinto) pagrindo.

28. Priešingai, nei teigia apeliantė, skundžiama nutartis, kaip matyti iš jos turinio, yra motyvuota, pirmosios instancijos teismas išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, argumentuotai jas įvertino ir nurodė taikytinas teisės normas, kuriomis remdamasis priėmė tokį procesinį sprendimą. Apeliantė taip pat teigia, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyti motyvai, kodėl ignoruojamas toks didelis kiekis pateiktų rašytinių įrodymų apie jos atžvilgiu padarytus pažeidimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė nenurodė, kaip jos pateikti įvairūs dokumentai yra susiję su reikalaujama atlyginti turtine ir (ar) neturtine žala, jos dydžiu.

29. Pasisakant dėl apeliantės argumento, kad skundžiamoje nutartyje nespręstas nuosavybės teisių pažeidimo klausimas iš esmės, pažymėtina, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą byla nėra nagrinėjama iš esmės.

30. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama nutartis priimta galimai šališko ir priklausomo teismo. Šis argumentas atmestinas kaip niekuo nepagrįsta prielaida. Vien tai, kad teismo procesinis sprendimas yra nepalankus bylos šaliai, nereiškia, jog teismas (teisėjas) buvo šališkas. Šiuo atveju jokių aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonių dėl skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos nešališkumo, byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad apeliantė iki skundžiamos nutarties priėmimo nepareiškė motyvuoto nušalinimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, kuri paskirta nagrinėti bylą pagal apeliantės pareikštą ieškinį (CPK 68 straipsnio 1–2 dalys).

31. Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją (CPK 137 straipsnio 1 dalis), o atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Civilinė byla laikoma iškelta tik priėmus ieškinį, kuriame apibrėžiamas teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl žodinis bylos nagrinėjimas galimas tik priėmus ieškinį ir iškėlus civilinę bylą, o ne ieškinio priėmimo stadijoje. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas nesiėmė visų nuo jo priklausančių priemonių, nes ignoravo ieškovės prašymą skirti žodinį nagrinėjimą.

32. Kaip minėta, tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra esminiai reikalavimai, kurių nesilaikant, teisė į teisminę gynybą negali būti įgyvendinama. Todėl nesutiktina su apeliantės pozicija, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ją pašalinti minėtus ieškinio trūkumus ir konstatuodamas per nustatytą terminą nepašalintų trūkumų faktą, nesivadovavo Konstitucinio Teismo nutarimais suformuota praktika, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ar pažeidė CPK 2 straipsnyje, 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 4 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Jokių kitų proceso teisės normų, kurios buvo netinkamai taikytos ar pažeistos priimant skundžiamą nutartį, dėl ko būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantė nenurodė.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčo klausimą. Atskirajame skunde išdėstyti apeliantės argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.