- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-338/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- S. A., J. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko J. A. Venckaus (pranešėjas),
gynėjams advokatams: Danutei Činčiuvienei, Virginijai Pluščiauskienei, Vytautui Blažaičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. A. ir J. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 20 MGL (2 500 litų) dydžio bauda;
padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 40 MGL (5 000 litų) dydžio bauda;
padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir S. A. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams ir 40 keturiasdešimties MGL (5 000 litų) bauda.
padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir nubausta 20 MGL (2 500 litų) dydžio bauda;
padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir nubausta 35 MGL (4 375 litų) dydžio bauda;
padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteista laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir J. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir šešiems mėnesiams ir 35 trisdešimties MGL (4 375 litų) dydžio bauda.
Iš S. A. ir J. S. solidariai priteista 18 513 litų Šiaulių Apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai padarytai valstybės biudžetui žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. A. ir J. S. nuteisti už tai, kad S. A. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, būdamas atsakingas už finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, veikdamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere J. S., pažeisdami 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. įrašė žinomai melagingus duomenis į 2004-12-22 kasos išlaidų orderį Nr. 203, 2004-12-31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 211, 2004-11-02 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269006, 2004-12-28 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269008, 2004-12-21 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269007 apie neva išmokėtus T. K. 62 061,32 Lt už miško ruošos darbus, nors realiai jam buvo išmokėta 2 500 Lt, įrašė žinomai melagingus duomenis į 2004-12-22 kasos išlaidų orderį Nr. 204, 2004-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 210, 2004-11-02 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268952, 2004-12-28 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268954, 2004-12-21 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268953 apie neva išmokėtus Š. K. 62 061,32 Lt už miško ruošos darbus, nors realiai jam buvo išmokėta 2 500 Lt, įrašė žinomai melagingus duomenis į 2004-05-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4, 2004-06-23 d. kasos išlaidų orderį Nr. 148 apie neva išmokėtus 5 400 Lt O. P. už parduotą medieną, nors realiai jai buvo išmokėta 1 100 Lt, įrašė žinomai melagingus duomenis į 2005 m. kovo 2 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 18, 2005-04-18 kasos išlaidų orderį Nr. 39 apie išmokėtus K. J. 3 117,80 Lt už parduotą medieną, nors realiai jam buvo sumokėta 2 300 Lt, įrašė žinomai melagingus duomenis į 2005-01-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, 2005-04-18 d. kasos išlaidų orderį Nr. 38 apie neva išmokėtus J. B. 10 200 Lt už parduotą medieną, nors realiai jam buvo išmokėta 230 Lt, šiuos dokumentus, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos turinį ir ūkinės operacijos rezultatą piniginę išraišką, panaudojo įtraukdami į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tokiu būdu apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti juridinio asmens – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2004 metų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūros, 2005 metų turto ir įsipareigojimų struktūros.
Be to, S. A. ir J. S. nuteisti už tai, kad S. A. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir vadovaujantis 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 21 str., laikotarpiu nuo 2004-04-14 iki 2005-10-01 būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą ir vadovaujantis LR Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 28 str. 2 p. (2003-12-18 d. LR įstatymo Nr. IX-1915 redakcija), būdamas atsakingas už finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku, veikdamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere J. S., siekdami išvengti 18 513,00 Lt mokesčių, įrašydami į 2004 metų metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną už 2004 metus, t. y. padidindami sąnaudas neleidžiamais atsiskaitymais 123 422,64 Lt sumai, bei minėtą deklaraciją 2005-09-30 pateikdami valstybės įgaliotai institucijai Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijos Kelmės skyriui, tokiu būdu pateikė neteisingus duomenis apie įmonės pelną.
Be to, S. A. ir J. S. nuteisti už tai, kad S. A. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, veikdamas kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere J. S., iš anksto susitarę pasisavinti jiems patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ svetimą didelės vertės turtą 2004-2005 metais panaudodami dokumentus, t. y. 2004-12-22 kasos išlaidų orderį Nr. 203, 2004-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 211, 2004-11-02 d. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269006, 2004-12-28 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269008, 2004-12-21 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4269007 kuriuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie neva išmokėtus T. K. 62 061,32 Lt už miško ruošos darbus, nors realiai jam buvo išmokėta 2 500 Lt, 2004-12-22 kasos išlaidų orderį Nr. 204, 2004-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 210, 2004-11-02 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268952, 2004-12-28 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268954, 2004-12-21 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 4268953 kuriuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie neva išmokėtus Š. K. 62 061,32 Lt už miško ruošos darbus, nors realiai jam buvo išmokėta 2 500 Lt, 2004-05-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4, 2004-06-23 kasos išlaidų orderį Nr. 148 kuriuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie neva išmokėtus 5 400 Lt O. P. už parduotą medieną nors realiai buvo išmokėta 1 100 Lt, 2005 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 18, 2005-04-18 kasos išlaidų orderį Nr. 39 kuriuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie išmokėtus K. J. 3 117,80 Lt už parduotą medieną, nors realiai jam buvo sumokėta 2 300 Lt, 2005-01-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1, 2005-04-18 kasos išlaidų orderį Nr. 38 kuriuose įrašyti žinomai melagingi duomenys apie neva išmokėtus J. B. 10 200 Lt už parduotą medieną nors realiai jam buvo išmokėta 230 Lt, tokiu būdu įrašydami į minėtus dokumentus žinomai melagingas žinias apie neva išmokėtus 142 840,44 Lt fiziniams asmenims už miško ruošos paslaugas ir pirktą medieną, nors realiai jiems sumokėjo 8 630 Lt, bei paimdami iš įmonės kasos grynus pinigus pagal minėtus kasos išlaidų orderius pasisavino 134 210,44 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, bei atlikti įrodymų tyrimą.
Nuteistasis nurodo, kad su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nesutinka. Mano, kad kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį jis yra pripažintas nepagrįstai.
Dėl veikos, BK 222 straipsnio 1 dalyje:
1) teismas apelianto kaltę apgaulingai tvarkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą 2004-2005 metais grindžia išimtinai tik liudytojų T. K., Š. K., O. P., K. J. parodymais. Tačiau visi šie asmenys pasirašė prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, pirkimo-pardavimo sutartis. Liudytojai patvirtino tai, kad jie pasirašė minėtus dokumentus. Tokiu būdu baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai apie tai, kad minėti asmenys pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ medieną, ir jiems buvo už tai išmokėti šiuose dokumentuose įvardinti pinigai, yra rašytiniai įrodymai ir jie negali būti paneigti liudytojų parodymais.
Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 12 straipsnyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai santykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Minėto įstatymo 13 straipsnyje įvardinti apskaitos dokumentų rekvizitų reikalavimai, kurių privaloma laikytis, o šio įstatymo 18 straipsnis draudžia pinigų apskaitos dokumentų taisymą. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus nuteistasis teigia vykdęs ir jų laikęsis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šių buhalterinės apskaitos dokumentų neatitikimo įstatymo reikalavimams, nėra jokių įrodymų dėl apskaitos dokumentų taisymo, o juo labiau klastojimo. Minėtuose dokumentuose atlikti darbai, nupirkti medienos kiekiai ir kainos, išmokėti pinigai buvo nurodyti tokie, kokie ir buvo realiai. Asmenys, kurie atliko paslaugas, kurie pardavė medieną ir gavo pinigus, visi pasirašė dokumentuose ir savo parašais patvirtino, kad šias paslaugas atliko, pardavė tokį kiekį medienos ir gavo tokius pinigus, kurie nurodyti apskaitos dokumentuose. Byloje nėra įrodymų, kad apskaitos dokumentai būtų klastojami.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, visiškai nevertino Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų vykdymo, tinkamai surašytų apskaitos dokumentų, tačiau rėmėsi tik liudytojų parodymais. Tokia teismo pozicija daro niekine visą buhalterinę apskaitą - kam pildyti buhalterinės apskaitos dokumentus, jeigu asmuo, pasirašęs juose apie atliktas paslaugas ir gautus pinigus, po kelerių metų gali savo žodžiu juos paneigti ir teismui bus priimtini asmens pasakyti žodžiai, bet ne rašytiniai apskaitos dokumentai? Tokia teismo pozicija nepriimtina ir neteisinga, nes apeliantui, kaip bendrovės vadovui, sunkiai įsivaizduojamas bendrovės apskaitos tvarkymas ateityje pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, jeigu šie reikalavimai teismui gali būti, iškilus ginčui, nesvarbūs ir nereikšmingi. O pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas. Taigi bendrovės vadovas visada bus atsakingas už buhalterinę apskaitą, net ir tuo atveju, kai ji vykdoma laikantis šio įstatymo reikalavimų, o teismas pripažįsta svarbiais liudytojų žodinius parodymus, paneigiančius visą buhalterinės apskaitos tvarką ir jos reikalavimus.
Tokia teismo pozicija, kai liudytojų žodiniai parodymai iškeliami aukščiau teisingai, pagal įstatymų reikalavimus tvarkomus apskaitos dokumentus, suteikia teisę bet kam pasinaudoti tuo ir rašytinius apskaitos dokumentus paversti niekais, sukeliant bendrovės veikloje sumaištį ir padarant jai milžiniškus nuostolius. Tokia teismo pozicija yra neteisinga.
2) dėl J. B. išmokėtų pinigų už parduotą medieną teismas nuosprendyje nurodo, kad jam išmokėta 230 litų, nors nurodyta, kad išmokėta 10 200 lt. Teismas pripažino, kad tokiais veiksmais nuteistasis apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą. Tačiau šiems teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams prieštarauja Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-105-08 esantis kaltinimas apeliantui. Jame nurodoma, kad jis kaltinamas tuo, kad sumokėjo J. B. ir jo globėjai 5 230 lt. ir apgaule įgijęs 4 970 lt. Taigi dėl J. B. sumokėtų pinigų už jo parduotą medieną yra pripažintas kaltu šiuo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, kai Kelmės rajono apylinkės teismo nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje dėl to paties fakto yra kaltinamas visai kitokiomis aplinkybėmis. Tokie prieštaravimai negalimi ir todėl teismo nuosprendis neteisingas.
3) teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialistė Danguolė Bareikienė parodė, kad jos, kaip specialistės išvada yra sąlyginė, kadangi liudytojų parodymai taip pat gali būti netikslūs. Esant tokiems specialistės parodymams, teismas vis vien priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Teismo posėdyje apklausta specialistė patvirtino, kad jos išvada sąlyginė, t. y. netiksli, todėl teismas neturėjo pagrindo ja remtis ir priimti apelianto atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio.
Dėl veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje
Teismas pripažino kaltu, kad apeliantas pateikė neteisingus duomenis, apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ pelną, remdamasis liudytojų parodymais ir specialistės Danguolės Bareikienės 2006 03 31 išvada Nr. 5-4/21.
Teismas be pagrindo liudytojų parodymus ir specialistės Danguolės Bareikienės sąlyginę išvadą priėmė už pagrindą, nes visi byloje esantys rašytiniai įrodymai: buhalterinės apskaitos dokumentai (paslaugų pirkimo-pardavimo sutartys, kasos pajamų orderiai, kasos išlaidų orderiai) įrodo priešinga – nėra jokių įrodymų, kad būtų pateikti neteisingi duomenys apie pelną. Visi buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti darbai, paslaugos, atlikti, už juos sumokėtos tos pinigų sumos, kurios nurodytos ir kurios buvo realiai sumokėtos. Duomenų, patvirtinančių priešinga, nėra. Todėl, esant nepaneigtiems tinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos dokumentams, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl neteisingų duomenų apie bendrovės pelną pateikimą.
Dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje
Teismas pripažino, kad nuteistasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, veikdamas kartu su šios bendrovės buhaltere J. S., iš anksto susitaręs su ja pasisavino šios bendrovės svetimą didelės vertės turtą. Šį kaltinimą teismas grindžia vėl gi tų pačių liudytojų parodymais ir neva neteisingų duomenų apie bendrovės veiklą pateikimu.
Teismas pripažino apeliantą kaltu, nors jis šios veikos neįvykdė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Bendrovės buhalterė J. S. taip pat nepripažįsta, kad tokią veiką įvykdė. Jokio susitarimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere J. S. nebuvo ir šios bendrovės turto nei jis, nei buhalterė nepasisavino. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių pretenzijų apeliantui nereiškė ir nereiškia.
Teismo padaryta išvada, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, siekdamas sau naudos, ir pasisavino didelės vertės šios bendrovės turtą, yra nepagrįsta.
Baudžiamosios teisės teorijoje bei praktikoje, nesant patikimų, informatyvių bei nešališkų duomenų patvirtinančių neteisėtų veiksmų atlikimą, visos abejonės traktuojamos įtariamojo naudai. Kadangi, apelianto manymu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas, remiantis prieštaringais liudytojų parodymais ir sąlygine specialisto išvada, jis yra nepagrįstas ir neteisingas.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į kai kurias konkrečias bylos aplinkybes ir prašo jas iš naujo ištirti. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių Š. K., T. K. parodymus, kad jie darbus atliko su UAB „Assulos“ technika, kad V. T. privertė juos pasirašyti kasos dokumentuose. Teismas tikėjo Š. K., T. K. parodymais visai nevertindamas byloje esančio nutarimo dėl V. T. veikos ištyrimo ir bylos nutraukimo jo atžvilgiu. Iš byloje esančių buhalterinių dokumentų - darbų priėmimo aktų akivaizdu, kad už atliktą darbą (šie asmenys nurodė gavę po 2 Lt už kubą), aritmetika niekaip nesueina. Jie neginčija atliktų darbų kiekio, nurodo, kad uždirbo 2 000 Lt – 2 500 Lt. Teismas nepasidomėjo, kokį faktiškai kiekį medienos jie ištraukė, valydami mišką (jie taip aiškino) pagal byloje esančius darbų priėmimo aktus, nesunku tą kiekį padauginti iš 2 Lt, ir sužinoti, kokią sumą pagal juos jie galėjo uždirbti, ir kokią jie „liudija“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdė miško dabininkus su jų technika tik todėl, kad bendrovė niekada traktorių neturėjo. Įmonė buvo priversta tartis dėl miško darbų atlikimo kainų tokių, kad traktorių amortizacija, degalų kainos ir pats darbas būtų apmokėtas. Įmonė pasiūlė mokėti rangos sutartyje nurodytomis sąlygomis kainą, su kurią sutiko sutarties šalys, pasirašė ir pradėjo vykdyti pasirašytas sąlygas. Teismas nesiaiškino tokios svarbios aplinkybės, ar reali 2 Lt už kubą kaina dirbant su savo technika ir degalais. Liudytojai akivaizdžiai meluoja apie tai, kad techniką davė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pylė kurą ir t.t. Revizijos medžiaga liudija ką kitą. Šių melagingų parodymų dėl tariamo savo technikos neturėjimo teismas iš vis neįvertino. Apeliantas mano, kad Š. K. ir T. K. iš ko nors buvo gavę traktorių, su juo dirbo ir dalį gauto užmokesčio buvo priversti atiduoti traktoriaus ar traktorių savininkams, dalį užmokesčio turėjo išleisti degalams.
Darbų priėmimo aktus pagal byloje esančias rangos sutartis pasirašė po keletą asmenų: miško savininkai, darbą atlikę asmenys, darbą priėmę asmenys. Nei vienas iš jų nepaneigė aktų tikrumo, išskyrus liudytojus Š. K., T. K., O. P. ir kt. Teismas visų pasirašiusiųjų darbų priėmimo aktuose asmenų prieštaringus parodymus neaptarė, neįvertino ir nepašalino prieštaravimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialisto išvadomis, padarytomis tik pagal tų pačių liudininkų Š. K., T. K., O. P. ir kt. asmenų subjektyvius parodymus nesant jokių kitų objektyvių įrodymų dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo vedimo, dokumentų klastojimo. „Žinomai melagingi duomenys“ konkrečiuose byloje esančiuose buhalteriniuose dokumentuose patvirtinami tik vieninteliu asmens „liudijimu“, pvz, Š. K. („neskaičiau, nemačiau, nekreipiau dėmesio“ ir t.t.). Pagaliau, tokiu atveju, kodėl „žinomai melagingus duomenis“ įrašęs asmuo į oficialų dokumentą, nėra teisiamas už dokumento klastojimą? Apeliantui nėra pareikšti kaltinimai dėl suklastoto dokumento panaudojimo.
Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teismo posėdyje. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad rangos sutartys, darbų priėmimo aktai, kasos dokumentai yra žinomai melagingi. Tokį teiginį apie kiekvieną kaltinime paminėtą dokumentą „patvirtina“ vienintelis liudytojas, beje, pats pasirašęs tokiame dokumente. Pvz. Š. K., T. K. ir kt. asmenų parodymais teismas tikėdamas, nieko nepasako, kodėl netiki kitų asmenų, taip pat vienaip ar kitaip pasirašiusių dokumentuose aiškinimų? Specialistė, atlikusi reviziją teismui paaiškino, kad išvada yra sąlyginė, kadangi remiasi tik tų pačių liudytojų, parodymais.
V. T. nepatvirtino kitų liudytojų: Š. K., T. K. ir t.t. parodymų dėl tariamos prievartos liepiant suklastoti dokumentus, tai yra rašyti, kad gavo pinigus, nors iš tikro esą negavę. Visas kaltinimas grindžiamas liudytojų Š. K., T. K., O. P., ir kt. parodymais, revizorė išvadą surašė remdamasi tais pačiais parodymais, o patys didžiausi liudijimų neatitikimai, kuriuos išaiškinus, būtų visai nesunku nustatyti, kas meluoja, byloje nesurinkti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto manymu, šališkai vertino liudytojų parodymus, nelygino parodymų su byloje esančiais oficialiais dokumentais ar kitų liudininkų parodymais, byloje esančiais rašytiniais dokumentais (išteisintų asmenų Ž., U., dirbusių analogišką darbą kaip ir Š. K., T. K. išteisinamieji nuosprendžiai).
Yra prieštaringų įrodymų, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms, teismas nenurodė, kuo remdamasis priėmė vienus iš šių įrodymų ir atmetė kitus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovė nėra pripažinta nukentėjusiu asmeniu, nėra pareiškusi civilinio ieškinio, akcininkė tvirtina, kad nėra padaryta jokios žalos. Jeigu svetimo turto pasisavinimas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, tai tarp veikos ir kilusių padarinių yra būtinas priežastinis ryšys. Tokio ryšio nėra. Byloje, nuteistojo manymu, nėra nukentėjusių asmenų, nei vienas iš liudininkų neprisipažįsta, kad patyrė žalą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad jis asmeniškai nėra mokesčių mokėtojas, todėl jam net nėra galimybės išvengti mokesčių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra mokesčių mokėtojas, apeliantas joje neturi jokių akcijų, jo atlyginimas visiškai nepriklauso nuo įmonės pelno. Teismas mano, kad vertinant padarytų nusikaltimų subjektyvinę pusę, veikos turi būti vertinamos kaip idealioji sutaptis. Akivaizdu, kad teismas apeliantą sutapatino su juridiniu asmeniu „(duomenys neskelbtini)“. Baudžiamosios teisės prasme turto pasisavinimas yra tada, kai neteisėtai, neatlygintinai kaltininko žinioje buvęs turtas užvaldomas. Nuteistasis teigia nepasisavinęs nei vieno cento iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar kitų asmenų, kurie yra pasirašę, kad iš bendrovės gavo pinigus. Nei vienas iš šių asmenų nesikreipė į policiją, prokuratūrą, kad negavo pinigų ar kad buvo verčiami klastoti kokius tai dokumentus. Iš liudytojo FNTT tyrėjo apklausos paskutinio teismo posėdžio metu yra aišku, kad jie savo iniciatyva susirado asmenis, ir tik tada jie pranešė, kad yra negavę pinigų, nors visi savo ranka dokumentuose pasirašė, kad gavo.
Apeliaciniu skundu nuteistoji J. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d.nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir ją išteisinti.
Apeliantė mano, kad teismas nagrinėdamas šią bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagrindinė baudžiamojo proceso įstatymo paskirtis yra tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtu teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nubaustas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat žmogaus, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.Šių BPK normų ir Konstitucinių nuostatų teismas nesilaikė.
Žemesnės instancijos teismas
Nesilaikė teismas ir LR BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kad visi įrodymai būtu vertinami ir pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimų. Teismas neatsižvelgė į BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo tik esant kaltei. Pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas apeliantės ir kitų paaiškinimus apie įvykius ir kitas faktines aplinkybes vertino klaidingai, vienapusiškai, vienareikšmiškai arba jų visiškai nevertino ir jų neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis grįstą sprendimą dėl jos tiesioginės tyčios padarant nuteistajai inkriminuotas veikas.
Kaip matyti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuteistosios kaltinimas nėra atskirtas nuo S. A. kaltinimo ir tame bendrame suformuotame kaltinime neaiškiai aprašyta jos padaryta veika, netiksliai nurodytas veikos padarymo būdas. Lieka neaišku, kokiais veiksmais, kada ir kaip ji padarė nusikalstamą veiką.
BPK 305 straipsnio 1 dalie 1 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoje dalyje išdėstoma teismo nustatytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės sprendimui. Šios nuostatos teismas nesilaikė, nors iš kaltinimo nesimato kokius konkrečiai veiksmus jis atliko bendrininkaudama padarant nusikaltimus.Toks nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenurodymas grubiai pažeidė jos teises - žinoti kuo yra kaltinama (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes nežinodama kuo konkrečiai kaltinama, ji negalėjo tinkamai pasirengti gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3 p.nurodyta, kad kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys jų veika nustatomoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiomis nuostatomis teismas nesivadovavo.
Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu apeliantė aiškino, kad buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų nepažeidė, kad visas ūkines operacijas ir visus ūkinius įvykius, kurie buvo pagristi dokumentais surašydavo ir jų pagrindu išmokėdavo pinigus. Jai buvo pateiktos rangos, pirkimo-pardavimo, darbų priėmimo sutartys, kuriu pagrindų išrašydavo kasos išlaidų orderius, jis ar kiti asmenys išmokėdavo pinigus.
Rangos, pirkimo pardavimo paslaugų, atliktų darbų priėmimo perdavimo sutarčių ir aktų sudaryme ji nedalyvaudavo. Sutartis ir aktus sudarydavo S. A. ar V. T., kur jie ir pasirašydavo. Apliantei tas sutartis ir aktus pateikdavo, jų pagrindu ir išrašydavo kasos išlaidų orderius.
Nėra nustatyta, kad rangos, pirkimo- pardavimo paslaugų sutartys, darbų priėmimo aktai yra suklastoti ar juose įrašyti melagingi duomenis. Savininkai pardavę medieną arba darbus (paslaugas) sutiko su atliktų darbų nurodytais kiekiais ir parduotos medienos kiekiais. Kas patvirtina tų dokumentų pagrįstumą ir tikrumą bei rodo, kad visų atliktų darbų ir parduotos medienos kiekiai faktiškai atitinka išmokėtas pinigų sumas. Todėl teismas turėjo kritiškai vertinti specialistės, atlikusios reviziją, išvadas. Pati revizorė aiškino,kad jos išvados yra sąlyginės, nes rėmėsi tik liudytojų T. K., Š. K. ir kitų duotais parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
T. K. atlyginimas už miško ruošos darbus buvo mokamas per du kartus. Vieną kartą mokėjo apeliantė, o kitą kartą pagal jos išrašytą kasos išlaidų orderį mokėjo V. T.. Kad pinigus mokėjo V. T. ir kad jis T. K. padiktavo 2004-12-22 kasos išlaidų orderyje Nr.203 įrašyti gavus 57 116,66 Lt., parodė T. K. teisme ir tyrime (t. 1,b.1. 21-22).
Tą patį galima pasakyti ir apie išmokėtus pinigus už miško ruošos darbus Š. K.. Jam buvo išmokėta per du kartus pagal V. T. išrašytas paslaugų pirkimo pardavimo sutartis. Kad ne ji dalyvavau Š. K. pasirašant 2004-12-22 kasos išlaidų orderyje Nr. 204 gavus 57 116,66 Lt. parodė teisme ir ikiteisminio tyrimo metu Š. K. (t. 1, b.1.23-24).
Kad ne su nuteistąja tarėsi dėl pardavimo medienos, kad dokumentus pildė ir mokėjo pinigus vyriškis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė K. J. (1 t. b. l . 48) ir O. P. (1 t. b. l. 49).
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. T. (2 t., b. 1. 34-35) parodė, kad jis ar direktorius S. A. rūpinosi medienos pirkimu, sudarydavo pirkimo-pardavimo sutartis, mokėdavo pinigus medienos pardavėjams pagal buhalterės išrašytus kasos išlaidų orderius, bet apie tai kaip buvo konkrečiai su išmokėtais pinigais T. K. ir Š. K. nebuvo apklaustas ir nėra išsiaiškinta. Teisme buvo prašoma iškviesti ir apklausti kaip liudytoją V. T., tačiau to nebuvo padaryta, taip buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b ir d punktai, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kaip taikomos kaltinimo liudytojams.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek T. K., tiek Š. K. duoda aiškiai neteisingus parodymus. Jie aiškina, kad dirbo miško ruošos darbus be savo technikos. Bet rangos sutartyse, kurias pasirašė abu, nurodyta, kad jie įsipareigojo dirbti su savo technika, dyzelinu, benzinu bei tepalais. Pagaliau, T. K. ikiteisminio tyrimo metu akistatose su S. A. ir J. S. parodė, kad gavo mažiau, kiek tiksliai neprisimena. Kad miške dirbo su savo technika, turėjo seną traktorių. K. dirbo su kitu traktoriumi. Tačiau teismas šių prieštaravimų nepanaikino ir išvis nemotyvavo kodėl tiki šių liudytojų parodymais, o netiki oficialiais dokumentais su jų parašais.
Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokios technikos neturėjo ir neturi. Jei ne su savo technika dirbo T. K. ir Š. K., tai kam priklausė ta technika su kuria jie dirbo, byloje nėra nustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Neatkreipė teismas dėmesio į tai, kad dalis liudytojų, kaip P. S., Č. D., E. Ž., I. M. parodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą jiems policijos darbuotojų buvo grasinama ir naudojamas psichologinis spaudimas duoti neteisingus parodymus apie jiems išmokėtas pinigų sumas.
Tokiu būdu, nors liudytojų parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi,bet teismas nuosprendyje šių prieštaravimų nepašalino ir šiems liudytojų parodymams nedavė reikiamo įvertinimo. Teismo nuosprendyje nėra nurodyta kokiais įrodymais yra grindžiama apeliantės kaltė. Nėra tinkamos ir išsamios įrodymų analizės. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta jos parodymus dėl veikų, kurių padarymo ji neprisipažįsta. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė tik liudytojų parodymų turinį, šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, nors BPK nuostatos įpareigoja imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės.
Nuteistosios manymu, jos subjektyviosios nusikaltimo pusės elementai - motyvas ir tikslas - negali būti nustatomi vadovaujantis tik teismo samprotavimais ir išvedžiojimais. Ji nepadarė nusikaltimų, už kuriuos ji yra nuteista. Dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere savo pareigas atliko sąžiningai. Visą buhalterinę apskaitą vedė ir tvarkė vadovaudamasi LR Buhalterinės apskaitos įstatymu ir pirminiais jai pateiktais dokumentais. Nei vienas iš tų dokumentų nėra pripažintas netinkamu ar suklastotu. Todėl ir deklaracijoje pateikti teisingi duomenis apie pelną.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad turi šeima, augina du vaikus, vienam 13 metų, kitam 5 mėnesiai ir jie yra reikalingi didesnės priežiūros.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl apeliantų S. A. ir J. S. pripažinimo kaltais padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teikdamas pirmenybę išimtinai tiems parodymams, kurie patvirtina kaltinimo pusės poziciją, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kur nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylos įrodymų vertinimas yra sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, kuri susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, o vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Taigi, vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad aprašant nusikalstamą veiką nėra išskirti apeliantų veiksmai. Pagal apeliantams pateiktų kaltinimų turinį ir S. A., ir J. S. atliko tuos pačius veiksmus, tačiau įrašyti žinomai melagingus duomenis į apskaitos dokumentus abiem kartu neįmanoma. Be to, dokumentų klastojimas nėra inkriminuotas nuteistiesiems, o pateikti kaltinimai dėl kitų nusikaltimų, kurie tariamai padaryti klastotų dokumentų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai. T. K., Š. K. nepatvirtina, kad apeliantai įrašė žinomai melagingas žinias į atitinkamus dokumentus. Jie nurodė aplinkybes, kaip buvo pasirašomi dokumentai, o iš šių parodymų matyti, jog apeliantams inkriminuotus dokumentus surašė V. T.. Be to, šie liudytojai aiškiai parodė, jog matė, ką pasirašo, t. y. matė sumas, tačiau parodo, kad taip liepė rašyti V. T., tačiau nesuprato nei ką tas dokumentas reiškia, nei dėl ko pasirašinėja. Kolegija minėtų liudytojų parodymus vertina neobjektyviais, kadangi savo parodymuose jie teigia, kad V. T. paaiškino, jog čia pasirašinėjama dėl atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į šias aplinkybes ir liudytojų parodymų nelogiškumą ir neturėjo nepatikrinęs šių parodymų, nepanaikinęs prieštaravimų su kitų liudytojų parodymais jais pagrįsti apeliantų kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas tam nedėjo jokių pastangų ir V. T. net nebuvo apklaustas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš liudytojų T. K. ir Š. K. parodymų matyti, kad S. A. vaidmuo apsiribojo tuo, kad jis pasiūlė jiems darbą miške, pristatydavo kurą ar kurui duodavo pinigų bei vadovavo visiems darbams, tačiau visus dokumentus pildė ir į juos įrašinėjo tam tikrus duomenis V. T. bei šie minėti liudytojai, todėl teigti, kad S. A. veiksmai, išvardinti šių liudytojų parodymuose, buvo nusikalstami nėra jokio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ir K. J. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, jo parodymai nėra objektyvūs. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas teigė, kad pinigus automobilyje prie miško išmokėjo moteris, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pamini jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose kalbama tik apie vieną 50 metų vyriškį su kuriuo buvo tartasi dėl kainos, kuris pildė dokumentus ir mokėjo pinigus. Tačiau pirmosios instancijos teismas tik išdėstė šiuos parodymus jų nevertindamas ir neanalizuodamas akivaizdžių prieštaravimų.
Kuo apeliantų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus patvirtina liudytojos O. P. parodymai apeliacinės instancijos teismui taip pat neaišku, kadangi ji paminėjo vyriškius, kurių nepažįsta, nurodė, kad matė, ką pasirašo bei suprato, ką pasirašo. Iš V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad V. T. bendravo su visais aukščiau paminėtais liudytojais, taip pat ir su liudytoja O. P., pildė dokumentus.
Iš V. T. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog būtent jis bendravo su J. B., o iš L. J. parodymų matyti, jog, po medienos įsigijimo iš J. B., su ja bendravo jau bendrovės direktorius, tačiau tai taip pat nereiškia, jog S. A. atliko kaltinime įvardintus veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje yra prokuroro nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. T. (t. 5, b. l. 24-26). Šiame prokuroro nutarime pažymėta, kad kadangi V. T. užpildyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai priklauso T. K. ir Š. K., įsigijusiems verslo liudijimą, jie patvirtino išrašytus kvitus savo parašais, V. T. nėra subjektas tvarkant T. K. ir Š. K., dirbančių pagal verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą, į prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus įrašė jam nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo traukti V. T. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė veikos, numatytos minėtuose BK straipsniuose. Taigi iš aukščiau paminėtų duomenų aišku, kad asmuo, galimai padaręs visus veiksmus, už kuriuos yra nuteisti apeliantai, pripažintas nepadariusiu jokiu veikų, kurios atitiktų baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymius.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo įmonei priklausančius tik miškovežius ir keletą lengvųjų automobilių. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ samdydavo transportą, tam, kad būtų išvežta mediena iš miško. Š. K., T. K. liudytojas pažįsta iš matymo. Jie dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Jie turėjo techniką: specialų traktorių traukti medieną iš miško, turėjo pjūklus. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. Ž. parodė, jog jis turėjo patentą ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaręs sutartį. Pjovė mišką. Su juo miške dirbo Š. K. ir T. K.. Pasak E. Ž., jie turėjo traktorių „Belarus“, kuris jiems priklausė. Taigi, minėti liudytojai davė prieštaringus parodymus apie įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turėta technika, nei liudytojai Š. K. ir T. K., kurie savo parodymuose duotuose ikiteisminio tyrimo metu FNTT tyrėjams ir pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, kad jiems buvo duota bendrovės technika, kuru aprūpino bendrovė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. Ž. taip pat nurodė, kad atsimena savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jie skiriasi nuo apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų parodymų, ir paaiškino parodymų skirtumą tuo, kad FNTT pareigūnai pirmiausia prigąsdino jo žmoną, o po to, surašę lapą ir pateikė jam pasirašyti. FNTT pareigūnai jam grasino, sakė, jog jį uždarys į rūsį. FNTT pareigūnai jam viską diktavo. Taip pat liudytojas paaiškino, kad jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo, jis buvo nuteistas, o po to išteisintas. Buvo pripažinta, jog jo parodymai teisingi. Liudytojas E. Ž. taip pat parodė, kad jis už atliktą darbą gavo visas sumas pinigų, nurodytas buhalteriniuose dokumentuose, ir atlygio gavimą jis patvirtino savo parašu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog liudytojas E. Ž. iš tiesų pakeitė savo parodymus apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jo parodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Jo parodymai apie gautą atlygį už atliktą darbą taip pat parodymai apie aplinkybes, sąlygojusias jo pirminių parodymų davimą, akivaizdžiai leidžia suabejoti liudytojų Š. K. ir T. K. parodymų neobjektyvumu. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojai Š. K. ir T. K. nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją po to kai liudytojas E. Ž. pakeitė savo parodymus, o buvo pasinaudota jų parodymais duotais FNTT pareigūnams ir teisme, kurie yra identiški, parodymuose atkartojamos net tos pačios frazės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų Š. K. ir T. K. neobjektyviais parodymais, kurių užfiksavimo tesėtumas procesine prasme apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstų abejonių.
Iš pareikštų kaltinimų turinio matyti, kad šiuos apeliantams inkriminuotus nusikaltimus jie padarė įrašydami melagingus duomenis į apskaitos dokumentus. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos bei apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad melagingų duomenų į apskaitos dokumentus įrašymas, t. y. dokumentų klastojimas pagrindžiamas tik liudytojų T. K., Š. K., O. P., K. J. parodymais, ką pagrįstai skunduose nurodo apeliantai, bei specialisto atlikto ūkinės finansinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos tyrimo (specialisto išvada Nr. 5-4/21 (t. 1, b. l. 122-194) duomenimis ir apie atliktą tyrimą apklaustos pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistės parodymais. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad minėtos įmonės ūkinės ir finansinės veiklos duomenys buvo sulyginti su minėtų liudytojų parodymais, kurie iš esmės neigė gavę pirkimo-pardavimo kvituose nurodytą sumą pinigų už parduotą medieną, nors patys patvirtino gautos sumos pinigų teisingumą savo parašais, ir padaryta išvada, kad finansinės apskaitos dokumentuose įrašyti duomenys neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti tokių išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Iš byloje esančio 2006 m. vasario 15 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. 6334-05-10-72 matyti, kad atlikus įmonės „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą mokesčių inspekcijos specialistai nekonstatavo pažeidimų, kurie buvo inkriminuoti apeliantams, buvimo, o turėjo pretenzijų tik dėl pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos (t. 1, b. l. 130-135). Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų neatitinkančių tikrovės duomenų įrašymo į pirkimo-pardavimo kvitus faktą, o vien liudytojų parodymų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakanka paneigti finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumo. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta specialistė Danguolė Bareikienė parodė, kad jos, kaip specialistės, išvada apie tai, kad apeliantai S. A. ir J. S. panaudojus tikrovės neatitinkančius duomenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje padidino veiklos sąnaudas, dėl ko jie neteisingai paskaičiavo ir neteisingai pateikė apie pelną ir mokėtiną pelno mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai; apskaitos dokumentai, kuriuose nurodyti duomenys apie ūkines operacijos turinį ir rezultatą pinigine išraiška neatitinka tikrovės, negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už 2004 metus ir turto bei įsipareigojimų dydžio 2005 metais, yra sąlyginė, kadangi išvados buvo padarytos pagal pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentus ir liudytojų apklausos protokolus, o liudytojų parodymai gali būti netikslūs (t. 4, b. l. 50). Taigi, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir įvertino byloje esančius įrodymus išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje yra supainioti civiliniai teisiniai santykiai su santykiais, reguliuojamais baudžiamosios teisės normomis. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje liudytojai T. K., Š. K., O. P., K. J. nėra pripažinti nukentėjusiaisiais, nors iš esmės T. K., Š. K. teigdami, kad jiems buvo sumokėtas mažesnis atlygis už jų atliktą darbą, o O. P., K. J., kad jiems buvo sumokėtas mažesnis atlygis už jų parduotą turtą negu nurodyta jų pasirašytuose pirkimo-pardavimo kvituose yra materialiai nukentėję asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nuteistiesiems nėra inkriminuotas dokumentų klastojimas, t. y. nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnyje, ir dokumentų klastojimas, kaip panaudota apgaulė, siekiant įgyti turtinę naudą iš minėtų asmenų, neįrodyta ir nebuvo įrodinėjama – liudytojai (tokį statusą jie turi šioje byloje) savo pažeistas teises, kilusias iš civilinių teisinių pirkėjo ir pardavėjo santykiu, gali įrodinėti civilinio proceso tvarka, kadangi pardavėjas šiuo atveju galimai neįvykdė sutartinės prievolės ir teigti, kad jis padarė nusikalstamą veika šiuo atveju nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad miško pirkimo iš J. B. veikoje tarp apeliantų ir pripažinto neveiksniu J. B. globėjos L. J. taip pat yra civiliniai teisiniai santykiai. L. J. gali siekti pripažinti įvykusį sandorį negaliojančiu, reikalauti žalos atlyginimo, tačiau civilinio proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje nėra įrodyta apeliantų žinojimo apie J. B. neveiksnumą, todėl teigti, kad jie veikė nesąžiningai nėra jokio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad perdavus nagrinėti šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, S. A. buvo pareikšti įtarimai jam padarius nusikalstamą veiką tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir dėl vienos iš veikų, už kurią jis buvo nuteistas šioje byloje (dėl miško pirkimo iš J. B.), tačiau ši veika buvo kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Kelmės rajono apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismas vertina šitas aplinkybes kaip dvigubo nebaudimo principo pažeidimą. Be to, šiame epizode inkriminuotos abejose bylose skirtingos sumos akivaizdžiai patvirtina prokuratūros konkrečios pozicijos nebuvimą, t. y. ar šiame epizode pinigai buvo užvaldyti apgaule ar, klastojant dokumentus, pasisavinti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į piniginių sumų neatitikimą skirtingose bylose dėl tos pačios veikos: J. B. epizode sandėrio suma yra 10 200 Lt, pasisavinimo epizode pripažįstama, kad J. B. gavo 230 Lt, sukčiavimo byloje pripažįstama, kad ir globėja dar gavo 5 000 Lt; taigi šioje byloje neva buvo užvaldyta 9 970 Lt, kitoje byloje pagal tą patį sandėrį – 4 970 Lt. Taigi, esant tokiems neatitikimams, šiais duomenimis negalima remtis pagrindžiant S. A. kaltę.
Taigi, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus motyvus ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir išanalizavo baudžiamosios bylos nagrinėjimui pateiktą medžiagą. Apkaltinamajame nuosprendyje tik išvardinami kaltinamųjų, liudytojų parodymai, rašytiniai duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų neišanalizavo, nepateikė išvardintų įrodymų tarpusavio ryšio, visumos, o tik deklaratyviai teigia, kad daro išvadas atsižvelgęs į ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo metu padarytus trūkumus, nepašalimo esančių prieštaravimų, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų S. A. ir J. S. apeliaciniai skundai tenkinami ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendis panaikinamas, priimant naują nuosprendį, kuriuo S. A. bei J. S. dėl inkriminuotų jiems veikų išteisinami, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems be pagrindo vadovavosi BK 65 straipsnio 2 dalimi ir netinkamai paskyrė bausmę. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos turi būti vertinamos kaip idealioji sutaptis, ir už šias veikas paskirtos bausmės turi būti subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad vadovaujasi BK 65 straipsnio 2 dalimi, nors šis straipsnis nustato bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, ir taiko sudėjimo būda subendrindamas nuteistiesiems paskirtas bausmes, prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėdamas griežtesnę pagal savo dydį baudą, net nemotyvuodamas kodėl nėra pridėta kita bauda. Apeliacinės instancijos teismas vertina šias aplinkybes kaip BK normų, reglamentuojančių bausmių skyrimo ir subendrinimo taisykles, pažeidimą.
BPK aiškiai nustato, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai yra priimamas išteisinamasis nuosprendis. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į šią nuostatą, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendį, kuriuo S. A. ir J. S. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį bei 183 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį.
S. A. ir J. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį bei 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti S. A. ir J. S. panaikinti.
Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą 18 513 (aštuoniolikos tūkstančių penkių šimtų trylikos) litų civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
Uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus saugomus FNTT prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriuje, grąžintini Uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.