- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- Iv-122-624/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01294-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Z. skunde prašo priteisti solidariai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės 351.71 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2007-12-01 iki 2008-09-31. Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje postinio pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taikant šią įstatymo nuostatą, pareiškėjui nuo 2007-12-01 iki 2008-09-31 buvo neišmokėta 351.71 Lt priemokų ir priedų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Taip pat mano, kad byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmėm Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija ir įtvirtino 23 str. 2 d. nuostatą, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš šio įstatymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti darbo užmokesčiui 70 procentų ribojimą. Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, o tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Dėl to jo kaltė priimant minėtą įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Be to CK 6.271 str. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Todėl yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Mano, kad yra abiejų atsakovų solidari atsakomybė (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vilniaus AVPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtas, ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima, Įvertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas ir šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009-02-19 nutartyje (adm. b. Nr. A822-256/2008). Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie VRM), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. PD prie VRM 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus aps. VPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Pažymėjo, kad policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kuris yra valstybės tarnybos teisinių santykių dalyvis. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu 2004-12-13 nutarime, valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, jog nepalankiu padariniu, kilusiu dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymu leidėjo konstitucinė priedermė. Nagrinėjamu atveju nepalankūs padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką nuostatas. Mano, kad nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo iš įstaigos priteisti pareiškėjui neišmokėtų pajamų. Mokant darbo užmokestį teisės aktų nustatyta tvarka, susidarė situacija, kai išmokant darbo užmokestį apribojant jį teisės aktuose nustatyta maksimalia riba, pareiškėjas negavo viso jam priskaičiuoto darbo užmokesčio. Galima teigti, kad pareiškėjui (pareigūnui) kilo žala, t. y. jis negavo pajamų, kurių pagal įstatymą turėjo gauti. CK 6.251 str. nurodo, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.271 str. numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pareiškėjo skundas atsakovui Vilniaus AVPK turėtų būti atmestas. Taip pat nurodo, kad ginčo dėl pareiškėjo prašomos priteisti sumos – 351.71 Lt dydžio nėra. Atsižvelgiant į visuotinai žinomą Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį, tuo atveju jeigu teismas patenkintų skundą, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams (b. l. 14-17).
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama PD prie VRM, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartis adm. byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl tol, kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tol Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus AVPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010-04-16, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Taip pat nurodo, kad tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus AVPK, o ne atsakovui, Lietuvos valstybei. Savo nuomonę grindžia suformuota teismų praktika, o būtent LVAT 2005-12-21 nutartimi adm. byloje Nr. A-1-638/2005, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos, tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio. Jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, tokiu atveju prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti (b. l. 24-26).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad dirbant Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje postinio pareigose, laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, pareiškėjui V. Z. buvo neišmokėta: 2007 m. gruodžio mėn. – 20.25 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. (ribojimas už 2006 m. 2 ir 3 ketvirčius) – 331.46 Lt, iš viso 351.71 Lt (b. l. 6).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Pareiškėjo V. Z. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė 2006 m. 2 bei 3 ketvirtyje, apie ką, kaip matyti iš atsiliepimo ir suvestinio atsiskaitymo lapelio (b. l. 6), pareiškėjas buvo informuotas 2008 m. 09 mėn., ir 2007 m. gruodžio mėn., šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateikto suvestinio atsiskaitymo lapelio, 2007 m. gruodžio mėn. nepriemoka pareiškėjui sudaro 20.25 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. – 331.46 Lt, atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjui V. Z. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iš viso neišmokėjo iš viso 351.71 Lt, ši suma ir yra priteisiama. Pažymėtina, kad ieškinio senaties klausimas byloje nėra aktualus, nes jos taikyti nėra pašoma, be to, atsižvelgiant į tai, kad į teismą su prašymu buvo kreiptasi 2010-05-07, o apie savo teisių pažeidimą 2006 m. pareiškėjas sužinojo 2008 m., ieškinio senaties ir nebūtų pagrindo taikyti (CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d.).
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.
Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Vilniaus AVPK. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.).
Atsakovo Vilniaus AVPK prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovas, kuris turi jį įvykdyti iš jam skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-05-28, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, šis terminas jau yra pasibaigęs, o naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad atsakovas, įsiteisėjus sprendimui, jo negalės įvykdyti, nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti.
Priteisti V. Z. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 351.71 Lt (tris šimtus penkiasdešimt vieną litą 71 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.