- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-402/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Elena Vainienė (pran.), Linas Žukauskas
- Civilinis ieškovas
- H. D. N., O. N.
- Kaltinamasis
- A. N.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas, Vilma Narinkevičienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1 –ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla kaltinant A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį, nutraukta.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo H. D. N. atstovės N. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. N. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis 2008 m. vasario 9 d., apie 15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto metu su sūnumi A. N., tyčia pastarajam sudavė smūgį kumščiu į dešinę plaštaką, vieną smūgį į dešinį žastą bei sukėlusius A. N. mirtį du smūgius peiliu į krūtinės ląstos kairę pusę, taip padarydamas durtines – pjautines žaizdas krūtinės kairėje su krūtinės ląstos priekinės sienos pažeidimais, aortos kylančios dalies sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu ir ūminiu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusysis nusikaltimo vietoje mirė, taip tyčia nužudė savo sūnų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje A. N. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nutraukė, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BK 28 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 254 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė, kad tarp tėvo ir sūnaus kilusio žalingo konflikto metu, sūnus A. N., būdamas neblaivus, puolė mušti tėvą A. N., padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, grasindamas užmušti. Teismas konstatavo, kad puolimas buvo intensyvus, tęsėsi ilgai, tėvas buvo priverstas gintis nuo puolančio sūnaus, o matydamas, kad sūnus nesiliauja jį puolęs, paėmęs peilį jis du kartus smogė sūnui į krūtinės sritį, tokiu būdu atimdamas sūnui A. N. gyvybę. Teismas padarė išvadą, kad gindamasis nuo fiziškai stipresnio, agresyviai nusiteikusio sūnaus, A.N. būtinosios ginties ribų neperžengė, nes gynybos priemonės ir padaryta žala besikėsinančiajam atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Visi sužalojimai A. N. buvo padaryti A. N. besiginant nuo sūnaus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. N. neatsako pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors ir padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, nes tai padarė gindamasis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros 1 ojo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla, kaltinant A. N. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį, nutraukta, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: A. N. pripažinti kaltu ir nuteiti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 11 metų. Byloje pateiktą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės globėjos N. P. ieškinį palikti nenagrinėtą, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. N. padarytą veiką, netinkamai taikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad nepagrįsta teismo išvada, kad A. N. neperžengė būtinosios ginties ribų. Nurodo, jog teismas, konstatuodamas, kad A. N. buvo priverstas gintis nuo puolančio fiziškai stipresnio, agresyviai nusiteikusio sūnaus, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes. Byloje nustatyta, konfliktas tarp tėvo ir sūnaus prasidėjo A. N. namuose vartojant alkoholinius gėrimus. Konfliktai tarp tėvo ir sūnaus buvo besikartojantys, jų priežastimi buvo tai, kad A. N. su žmona niekur nedirbo, vartojo narkotines medžiagas ir alkoholį, juos išlaikė A. N. Tačiau A. N. tokią padėtį toleravo ir nieko nedarė, kad ją pakeistų. Jis kartu su sūnumi ir marčia vartojo alkoholinius gėrimus, būdami neblaivūs konfliktavo, kilusiems konfliktams spręsti kviesdavo policiją. A. N. , vartodamas kartu su sūnumi alkoholinius gėrimus, pastarajam priekaištaudavo dėl jo gyvenimo būdo, nors žinojo, kad sūnus yra nestabilios psichikos, ir tokiu būdu jį provokavo konfliktuoti. Apelianto manymu, tokie A. N. veiksmai vertintini kaip nukentėjusįjį provokuojantys veiksmai. Nukentėjusiojo A. N. grasinimas nužudyti savo tėvą A. N. buvo išreikštas tik žodžiu bei fiziniu kontaktu su juo, abipusiu smūgių sudavimu, kurie buvo gerokai anksčiau iki įvykio. Nukentėjusysis nei konflikto metu, nei nužudymo metu tarpduryje, nebuvo paėmęs į rankas peilio ar kito daikto, skirto žmogui žaloti, taip pat negrasino jį panaudoti tuoj pat ar artimiausiu metu. Susitikimo tarpduryje metu A. N. savo tėvo nepuolė, smūgių jam nesudavė, jie tik stovėjo vienas priešais kitą. A. N. sūnui peiliu dūrė du kartus į krūtinę jiems stovint tarpduryje, nors tuo metu A. N. gyvybei ar sveikatai grėsmės nebuvo.
Taip pat, apelianto manymu, nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusysis A. N. buvo fiziškai stipresnis už tėvą ir konflikto metu, būdamas agresyviai nusiteikęs, kėlė jam pavojų. Nurodo, jog konflikto metu tiek tėvas, tiek sūnus buvo neblaivūs. A. N. buvo nustatytas 2,15 promilės girtumas, A. N. lavono kraujyje buvo rasta 2,14 promilės etilo alkoholio. Be to, A. N. po stuburo traumos buvo neįgalus, eilę metų vartojo narkotines medžiagas bei alkoholį.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad šioje byloje įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo. A. N. tyčia smogė peiliu sūnui A. N., abiems esant neblaiviems, dėl anksčiau įvykusio tarpusavio konflikto. A. N. aiškinimas, kad jis sūnui smogė peiliu, neturėdamas kitos išeities ir gindamasis, vertintinas kaip pasirinkta jo gynybos taktika, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą. Apelianto manymu, A. N. veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip savo vaiko nužudymas, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apelianto manymu, byloje pateiktas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo globėjos N. P. ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu, nes teismui nebuvo pateikti ieškinį patvirtinantys dokumentai, tačiau nukentėjusiajam ir civiliui ieškovui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Nukentėjusiojo – civilinio ieškovo H. D. N. atstovė globėja N. P. atsiliepimuose (atsikirtimuose) į Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą prašo šį skundą patenkinti. Mano, kad apeliantas pagrįstai savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį būtinąją gintį. Pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad būdamas neblaivus, A. N. sąmoningai įsivėlė į ginčą su sūnumi, nors žinojo apie ūmų sūnaus būdą. Pats A. N. inicijavo ginčą, kuris peraugo į muštynes, jis pats sąmoningai pasinaudodamas kilusiu konfliktu, atliko neleistinus ir neteisėtus veiksmus, kurių pasėkoje A. N. mirė. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. N. negalėjo pasišalinti iš patalpos, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. A. N. tiek prasidėjus muštynės, tiek joms pasibaigus turėjo galimybė netrukdomai pasišalinti iš buto, tačiau to nepadarė. Tai, atstovės manymu, patvirtina A. N. veiksmų sąmoningumą, bei siekį tęsti konflikto aiškinimąsi jėga. Atstovė pažymi, jog mirusysis nebuvo fiziškai pranašesnis už savo tėvą. Konflikto metu jie abu buvo neblaivūs, be to, A. N. po stuburo traumos buvo neįgalus, vartojo narkotines medžiagas, alkoholį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. N. grasinimas nužudyti savo tėvą A. N. buvo išreikštas tik žodžiu bei abipusiu smūgių sudavimu, kurie buvo gerokai ankščiau iki įvykio. Nukentėjusysis nei konflikto metu, nei jo nužudymo metu tarpduryje, nebuvo paėmęs į rankas peilio ar kito daikto, skirto žmogui žaloti, taip pat negrasino jo panaudoti. Būdamas virtuvėje A. N. savo neigiamą energiją nukreipė ne į tėvą atlikdamas aktyvius smurtinius veiksmus, o į daiktus - sudaužė keletą indų. Nukentėjusiojo – civilinio ieškovo atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad vykstant dažnoms išgertuvėms A. N. būdavo triukšmingas, šaukdavo, kad nužudys. Tačiau toks tėvo ir sūnaus tarpusavio bendravimas buvo įprastas. Todėl vien tik žodinis grasinimas nužudyti, kai nebuvo imtasi jokių konkrečių veiksmų, rodo, kad įvykio metu A. N. gyvybei ar sveikatai grėsmės nebuvo. A. N. smogė du kartus peiliu sūnui į gyvybiškai pavojingą krūtinės sritį tuo metu, kai jokio realaus pavojaus A. N. gyvybei ir sveikatai jau nebuvo. Todėl, atstovės manymu, šioje byloje būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė mano, kad pripažinus, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo, turėtų būti panaikinta ir skundžiamos nutarties dalis, kuria atmestas civilinis ieškinys. Šio ieškinio išsprendimo klausimą atstovė palieka spręsti teismo nuožiūra.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašė apelianto Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo H. D. N. atstovės prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.
A. N , kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nutartį, kuria baudžiamoji byla, kaltinant A. N. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalį, nutraukta, panaikinti ir priimti A. N. apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes yra ydingas.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 5 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties priimti nuosprendį (apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį).
Nors apeliantas savo skunde suformulavo ydingą prašymą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. N. BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamosios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. N. padarytą veiką, neatsižvelgė į visas aplinkybes, todėl netinkamai taikė BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apelianto manymu, šioje byloje būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad A. N. nužudė savo sūnų A.N. peiliu durdamas jam du kartus į krūtinę. To neneigia ir pats A. N. Nustatyta ir tai, kad konfliktas tarp tėvo ir sūnaus prasidėjo po to, kai A. N. pritarė kaimynės L. K. pasakytiems teiginiams apie jo sūnų (kad pastarasis su žmona niekur nedirba, yra išlaikomi, nesitvarko). Toks tėvo pritarimas kaimynei apie sūnaus netinkamą gyvenimo būdą A. N. nepatiko (nors byloje apklausti liudytojai (N. kaimynai) patvirtino šių teiginių pagrįstumą), dėl ko jis supyko ir puolė mušti savo tėvą. Byloje nustatyta, kad sūnus tėvą mušė intensyviai, fizinį smurtą prieš tėvą naudojo virtuvėje, kambaryje, prieškambaryje. Byloje objektyviais duomenimis – specialisto išvada, nustatyta, kad A. N. veiksmai buvo pavojingi tėvo sveikatai. Specialisto išvadoje konstatuota, kad A. N. kūne buvo nustatyta poodinė kraujosruva nosies srityje, padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu, pvz. suduodant smūgį kumščiu. Toks sužalojimas atitinka nežymiam sveikatos sutrikdymo mastui (t. 1, b. l. 145 – 146). Taigi, šios aplinkybės rodo, kad A. N., mušdamas savo tėvą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, veikė pavojingai. Tai, kad pavojingas kėsinimasis buvo realus (egzistavo objektyviai) ir akivaizdus (pavojingas kėsinimasis buvo nepasibaigęs) patvirtina sekančios aplinkybės. Byloje nustatyta, kad įvykio metu A. N. buvo neblaivus (lavono kraujyje rasta 2,14 promilės etilo alkoholio t. 1, b. l. 20-25) ir agresyviai nusiteikęs, šią aplinkybę patvirtino nukentėjusioji O. N. bei liudytojos L. K. ir L. V. Kilus žodiniam konfliktui, būtent sūnus puolė mušti tėvą, jo agresyvūs veiksmai tęsėsi ilgą laiką. Kaip jau buvo minėta, tėvas buvo mušamas įvairiose vietose, tai patvirtina kraujo pėdsakai rasti ant grindų vonioje ir kambaryje, ant lovos esančios paklodės (t. 1, b. l. 3-13). Specialisto išvada nustatyta, kad nuopjovose nuo virtuvės kriauklės, nuo kambario sienos, ant medžiagos iškarpos ir antklodės, kepurės yra A. N. kraujas (t. 1, b. l. 29-39). Be to, A. N. ne tik mušė savo tėvą, bet daužė ir indus. Kad A. N. bute buvo didelis triukšmas patvirtina ir tai, kad kaimynai įvykio dieną net du kartus skambino bendrosios pagalbos telefonu, pranešdami apie A. N. bute vykstantį triukšmą, kad sūnus muša tėvą (t.1, b. l. 67-75). Tiek nukentėjusioji O. N., tiek liudytoja L. V. patvirtino, kad A. N. joms girdint grasino užmušti tėvą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai A. N. naudojo fizinį smurtą prieš savo tėvą, buto durys buvo užrakintos, o raktą buvo įsidėjęs į kišenę A. N. Todėl A. N. neturėjo net galimybės pasišalinti iš įvykio vietos. Aptartos aplinkybės rodo, kad A. N. kėsinimasis į A. N. sveikatą ir gyvybę buvo realus, tai yra objektyviais požymiais pasireiškiantis agresijos aktas. Tai, kad kėsinimasis buvo akivaizdus, tai yra, kad A. N. gynėsi nuo dar nepasibaigusio A. N. pavojingo kėsinimosi, patvirtina aplinkybė, kad po A. N. padaryto sužalojimo, jam nuėjus į vonios kambarį nusiprausti kraują, sūnaus pyktis nepraėjo. Jis vis dar buvo grėsmingai ir agresyviai nusiteikęs. A. N. grįžus į kambarį, jis ir vėl ėmė mušti tėvą, šaukdamas, kad jį „užmuš“. Tai patvirtino įvykio vietoje buvusi nukentėjusioji O. N. ir liudytoja L. V. A. N., jau būdamas sužalotas, ėjo į virtuvę, jam iš paskos grėsmingai nusiteikęs ėjo ir sūnus, būtent tada tėvas paėmė virtuvinį peilį ir būdamas įsitikinęs, kad sūnus jį užmuš, gindamasis nuo sūnaus, smogė jam du kartus peiliu į krūtinę. Šios aplinkybės rodo, kad A. N., smogdamas sūnui peiliu, gynė save nuo pavojingo sūnaus pradėto ir dar nepasibaigusio pavojingo kėsinimosi.
Apeliantas skunde teigia, kad susitikimo tarpduryje metu A. N. savo tėvo nepuolė, smūgių jam nesudavė, jie tik stovėjo vienas priešais kitą. A. N. sūnui peiliu dūrė du kartus į krūtinę jiems stovint tarpduryje, nors tuo metu A. N. gyvybei ar sveikatai grėsmės negrėsė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks apelianto skundo teiginys yra paneigtas byloje surinktais ir skundžiamoje nutartyje aptartais įrodymais. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad akivaizdus pavojingas kėsinimaisi yra ir tuomet, kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus. Kaip jau buvo aptarta, šioje byloje faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. N. pirmas puolė mušti savo tėvą A. N., padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, būdamas neblaivus vaikščiojo paskui tėvą ir grasino jį užmušti, daužė indus, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal šioje byloje nustatytą įvykio situaciją būtinoji gintis buvo ir A. N. turėjo teisę gintis, yra teisinga. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje konkrečioje byloje aplinkybė, kad įvykio metu neblaivus buvo ne tik nužudytasis, bet ir A. N., nepašalina A. N. teisės į būtinąją gintį.
Tai, kad A. N. gynybai panaudojo peilį prieš sūnų ir juo mirtinai jį sužalojo, neįrodo, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas. Įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromas žalos dydis. Nors A. N. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo tarpu A. N. nuo panaudoto prieš jį peilio ir padaryto sužalojimo mirė, tačiau, atsižvelgiant į visą įvykio situaciją, įvertinant tai, kad sūnus buvo apsvaigę nuo alkoholio, nusiteikęs agresyviai, atsižvelgiant į jo jauną amžių bei A. N. ribotas galimybes vertinti situaciją (jis jau buvo sumuštas) ir gintis (buto durys buvo užrakintos), darytina išvada, kad jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, todėl būtinosios ginties ribų jis neperžengė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. N. peilį panaudojo tik gynybos tikslais, o atrėmęs pavojingą, realų ir akivaizdų sūnaus kėsinimąsi, jis jokių smurto veiksmų daugiau nebeatliko.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. N. padarė nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, yra teisinga ir pagrįsta. Prokuroro skunde išdėstyta nuomonė, vertinant nutartyje nustatytas aplinkybes, nepaneigia teismo išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria A. N., pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, baudžiamoji byla nutraukta, paliekama galioti, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros 1 –ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.