Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Laima Dumskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2

2012 m. gegužės 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. (A. U.) gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. nuteistas pagal BK 164 str. laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžiu, A. U. skirtas laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. nuteistas už tai, kad tyčia vengė pareigos pagal Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartį mokėti lėšas vaikui išlaikyti, o būtent: žinodamas, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-05-03 nutartimi iš jo yra priteisti alimentai R. L. nepilnamečio sūnaus E. L., gim., išlaikymui, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po du šimtus litų kiekvieną mėnesį nuo 2007 m. sausio 3 d. iki jo pilnametystės, bei iki 2007 m. gruodžio 31 d. privalomas sumokėti 1000 litų vaiko išlaikymo įsiskolinimas, susidaręs nuo vaiko gimimo dienos, t.y. nuo 2005-07-19 iki 2007-01-03, laikotarpiu nuo 2007-01-03 iki 2009-04-17 alimentų nemokėjo bei neteikė sūnui E. L. kitos būtinos materialinės paramos, būdamas darbingas niekur nedirbo, darbo neieškojo, dėl ko iki 2009-04-17 susidarė 5843,40 Lt dydžio skola.

Teismas netyrė, kodėl išlaikymo iš nuteistojo darbovietės neišieškojo antstolis L. J., priėmęs sprendimo vykdymui vykdomąjį raštą.

Teismas neįvertino, kad nukentėjusioji R. L. vengė priimti išlaikymą sūnui, grąžindama siųstus pinigus. Nukentėjusioji nuo 2008 m. gauna išlaikymą sūnui iš Vaikų išlaikymo fondo – po 195 Lt kas mėnesį, todėl nuteistasis, būdamas regreso tvarka skolingas fondui, negali būti ta pačia suma skolingas ir vaikui. Kadangi iš Vaikų išlaikymo fondo buvo mokama nuo 2008 m. vasario iki 2009 m. balandžio mėn., nuosprendyje nurodyta 5843,4 Lt įsiskolinimo suma turi būti sumažinta 2730 Lt. Be to, nuosprendyje nepagrįstai nurodytas 1000 Lt įsiskolinimas nuo vaiko gimimo iki 2007-01-03, nes šiuo laikotarpiu nebuvo jokio susitarimo ir teismo sprendimo dėl vaiko išlaikymo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino bylos įrodymus ir nuteistąjį pagrįstai pripažino kaltu dėl pareigos išlaikyti savo sūnų vengimo. Ši pareiga nuteistajam įtvirtinta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-05-03 nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, kurioje nuteistasis ir jo sūnaus motina R. L. susitarė dėl sūnaus E. L. išlaikymo sąlygų (17 b.l.). Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad pagal BK 164 str. vieninteliu asmeniui nustatančiu pareigą mokėti dokumentu tegali būti teismo sprendimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismo sprendimu laikomas bet kuris teismo ar teisėjo priimtas dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-269/2004), todėl tai, kad nuteistasis turėjo teikti lėšas sūnaus išlaikymui pagal teismo dokumentą, pavadintą nutartimi, neprieštarauja BK 164 str. dispozicijos sąvokai ,,teismo sprendimas“ ir nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-05-03 nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje, be kitų sąlygų, numatyta ir nuteistojo pareiga sumokėti išlaikymo įsiskolinimą nuo sūnaus gimimo, t.y 2005-07-19, iki 2007-01-03, iš viso 1000 Lt, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis su E. L. apskritai nebuvo aptaręs sūnaus išlaikymo šiuo laikotarpiu, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantas nepagrįstai tvirtina ir tai, kad nuteistasis, būdamas regreso tvarka skolingas Vaikų išlaikymo fondui 2008 m. vasario mėn. – 2009 m. balandžio mėn. R. L. išmokėtus 2730 Lt, tuo pačiu metu šios sumos nebegali būti skolingas ir savo sūnui ir nepagrįstai pripažintas kaltu dėl šios sumos įsiskolinimo. Pirmiausia, A. U. nuteistas ne už skolos negrąžinimą, o už išlaikymo sūnui neteikimą, o tai, kad šią pareigą už jį vykdė Vaikų išlaikymo fondas, nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Priešingai, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 10 str. 2 d. fondo administratoriui suteikia teisę reikalauti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl skolininko baudžiamosios atsakomybės už vengimą mokėti vaiko išlaikymo lėšas ir šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas būtent Vaikų išlaikymo fondo administratorės. Skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistajam tuo pačiu metu kyla pagrindinė prievolė sumokėti 2730 Lt sūnaus išlaikymui ir tokio paties dydžio regresinė prievolė Vaikų išlaikymo fondui. Pagrindinė ir regresinė prievolė negali egzistuoti tuo pačiu metu, nes regresinė prievolė atsiranda tik po to, kai kitas asmuo už skolininką įvykdo pagrindinę prievolę. Taigi, nuteistasis šią sumą yra regreso tvarka skolingas Vaikų išlaikymo fondui.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad teismas nepilnai išyrė jo darbo santykius laikotarpiu, kuomet jis privalėjo teikti išlaikymą sūnui : neišreikalavo darbo sutarčių, nenustatė jų nutraukimo priežasčių, nesigilino, ar nuteistojo gautas darbo užmokestis buvo pakankamas šios prievolės vykdymui. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie nuteistojo darbovietes ir darbinę veiklą, įgijus verslo liudijimą, padarė teisingą išvadą, kad dažnas nuteistojo darboviečių keitimas, vengimas registruotis darbo biržoje rodo jo pastangas išvengti pareigos mokėti išlaikymą sūnui. Apeliantas nuteistojo gauto darbo užmokesčio ir kitų pajamų dydį nepagrįstai sieja su nuteistojo galimybe teikti išlaikymą savo sūnui. CPK 736 str., reglamentuojančio išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų dydį, 1 d. 1 p., 2 d. numatyta, kad iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų, neviršijančių 1 MMA, išlaikymui periodinėmis išmokomis išieškoma 50%, o iš viršijančių 1 MMA - 70%. Taigi, įstatymas nenumato skolininko pajamų minimumo, kurį gaudamas jis nebeprivalo teikti išlaikymo kitam asmeniui (šioje byloje – sūnui), todėl tai, kad nuteistojo darbo užmokestis ir kitos pajamos nebuvo didelės, jo neatleido nuo pareigos mokėti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą.

Apeliantas skunde nepagrįstai prievolę išieškoti išlaikymą nuteistojo sūnui sieja tik su antstolio L. J., vykdžiusio išieškojimą pagal Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007-10-15 vykdomąjį raštą, veiksmais, nes, pasak apelianto, antstolis neišieškojo išlaikymo iš visose nuteistojo darbovietėse gautų atlyginimų. Vykdymo procese skolininkas privalo bendradarbiauti su antstoliu. CK 644 str., reglamentuojantis skolininko pareigas, be kitų, įpareigoja skolininką aktyviai domėtis vykdymo eiga, antstoliui nedelsiant pranešti apie darbo vietos pasikeitimą. Skundžiamame ir šiame sprendime jau aptarta, kad nuteistasis ne tik neprisidėjo prie sklandaus išlaikymo išieškojimo vykdymo, bet iš dalies tam sudarė kliūtis, nes nuolat keitė darbovietes, jose dirbdamas trumpą laiką. Antstolis nuteistajam pareigą teikti išlaikymą sūnui priminė išsiųsdamas 2007-10-29 raginimą įvykdyti sprendimą geruoju (vykdomosios bylos Nr. 0053/07/1628 14 l.). Nuteistojo teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, pakartojami ir apeliaciniame skunde, kad nuteistasis, gaudamas nedidelį atlyginimą, galėjo nesuprasti, jog iš jo nevykdomi išskaitymai, prieštarauja paties nuteistojo teiginiams, iš kurių matyti, kad nuteistasis žinojo savo darbo užmokesčio ir jam mokėtų pašalpų dydį, nes, pasak jo, pajamos buvo per mažos, kad jis galėtų teikti išlaikymą sūnui.

Apeliantas skunde teigia, kad dėl nuteistojo sūnui neteikto išlaikymo kalta ir pati R. L., atsisakiusi priimti nuteistojo paštu siųstas pinigines perlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis, būdamas laisvės atėmimo vietoje, R. L. 2011-04-01 ir 2011-05-04 pašto perlaidomis siuntė po 50 Lt, 2011-12-08 – 140 Lt, bet R. L. šių pinigų nepriėmė (79; 81-82; 110 b.l.). Tačiau nuteistasis pripažintas kaltu dėl išlaikymo sūnui neteikimo 2007-01-03 – 2009-04-17 laikotarpiu, todėl vėliau jo gera valia pradėtas mokėti išlaikymas šioje byloje neturi teisinės reikšmės.

Šioje byloje surinktais dokumentais, paties nuteistojo parodymais nustatyta ir apeliaciniame skunde neginčijama aplinkybė, kad nuteistasis inkriminuojamu laikotarpiu gaudavo pajamas : darbo užmokestį, bedarbio pašalpą, pajamas iš individualios darbinės veiklos ir žinojo savo pareigą teikti išlaikymą mažamečiam sūnui. Jokių objektyvių kliūčių šios pareigos vykdymui nebuvo, tačiau nuteistasis ilgiau nei du metus jos sąmoningai vengė : piktybiškai nemokėjo sūnaus išlaikymui priteistų periodinių išmokų ir sūnaus išlaikymo įsiskolinimo. Nuteistojo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 164 str. numatytos veikos požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, teisingai įvertino BK 54 str. 2 d. išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skyrė adekvačią veikos pavojingumui bausmę. Subendrindamas dviem nuosprendžiais skirtas bausmes, teismas taikė palankesnį nuteistajam – dalinį bausmių subendrinimo būdą, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas tik 6 mėnesius skundžiamu nuosprendžiu skirtos bausmės. Nuteistajam už skundžiamą nusikaltimą ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl nekeistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. U. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą atmesti.