- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-23
- Bylos Nr.
- ATP-505-300/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00573-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Pažeidėjas
- A. G.
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarimo, kuriuo A. G. nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį – 100,00 Lt (vieno šimto litų) bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. nubaustas už tai, kad 2014 m. vasario 18 d. 14.35 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Fiat Ducato“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, neįsitikino eismo saugumu ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir apšvietimo stulpas. Iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 231., 231.1., 234. punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracine tvarka nubaustas asmuo A. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą – jį pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį išteisinti, ir tą administracinės bylos dalį nutraukti.
Skunde nurodo, kad skundžiamo nutarimo dalis dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo yra neteisėta ir nepagrįsta, nes, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, nenustatė, ar pagal aplinkybes jis galėjo jausti atsitrenkimą į stulpą ar ne, o nutarime išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi jis nejautė, jog atsitrenkė į stulpą, todėl manė, kad nukrito mašinoje esančios dėžės. Todėl teigia, kad apylinkės teismas priėmė sprendimą nesant jo kaltės įrodymų, nes liudytoja Z. K. nematė paties įvykio, tik matė nuvažiuojantį automobilį, taip pat nematė, ar buvo išlipęs vairuotojas, ar ne. Taip pat nurodo, kad ir policijos pareigūnai, apklausti kaip liudytojai, įvykio nematė, tačiau neturėdami specialių žinių vertino aplinkybes. Be to, nurodo ir tai, kad liudytojas Jankus, teisme duodamas paaiškinimus, nurodė, kad vairuotojas galėjo ir nejausti smūgio, nes mašina yra krovininė 3,5 tonos, o stulpo lempos korpusas yra plastmasinis. Nurodo, jog teismo nutarime įvardyta aplinkybė, kad liudytoja Z. K. matė, kaip automobilis atsitrenkė į apšvietimo stulpą, yra neteisinga, nes liudytoja Z. K. teigė, kad matė tik nuvažiuojantį automobilį ir girdėjo atsitrenkimo garsą. Pažeidėjo įsitikinimu, teismas neturėtų remtis policijos pareigūnų parodymais, nes jie įvykio nematė, o vertinti parodymus pareigūnai neturi teisės, nes jie neturi specialių žinių ir nėra specialistai. Apelianto nuomone, šioje byloje buvo būtina apklausti įmonės „S. v.“ vadovą, kadangi jis galėtų papasakoti kaip reagavo A. G., kada jam paskambino vadovas ir pasakė, kad jis yra padaręs eismo įvykį. Nurodo, kad automobilis apgadintas buvo nežymiai, o stulpas yra lengvo metalo konstrukcijos, lempa plastmasinė, todėl apeliantas teigia, kad jis nejautė smūgio, ir neturėdamas jokio pagrindo sustoti, nuvažiavo. Taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu žala jau buvo atlyginta draudimo, o draudimui žalą atlygino įmonė „S. v.“, todėl mano, kad ir ši aplinkybė yra svarbi priimant sprendimą. Pažeidėjo teigimu, paminėtos aplinkybės rodo, kad jis nejuto atsitrenkimo į kliūtį fakto, todėl neturėjo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o teismo argumentas, kad pasišalindamas iš įvykio vietos norėjo išvengti administracinės atsakomybės, apeliantui yra absurdiškas. Dėl to apeliantas daro neabejotiną išvadą, kad teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė aplinkybes, neištyrė visų įrodymų, o toks teismo nutarimas – neteisėtas ir naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į administracine tvarka nubausto asmens A. G. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo jo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 straipsnio 1 dalyje – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Byloje nustatyta, kad A. G., vairuodamas automobilį „Fiat Ducato“ atbuline eiga, neįsitikino eismo saugumu ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą, ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir apšvietimo stulpas.
To, kad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, apeliantas neginčija. A. G. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nes administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos jam taikyta apylinkės teismui netinkamai įvertinus įrodymus ir padarius nepagrįstas išvadas. Pažeidėjo teigimu, jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo, nes nepajuto ir nesuprato, kad vairuodamas automobilį kliudė ir apgadino apšvietimo stulpą. Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, jais remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti, konstatuojant, kad nubaustojo veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Taikydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalį kiekvienu atveju teismas turi nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, jog iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, taip pat savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino.
Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad A. G. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas (apgadintas) kitam asmeniui priklausantis turtas – apšvietimo stulpas. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar A. G. veiksmai – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma. Pagal teismų praktiką, sprendžiant, ar asmens pasitraukimas iš eismo įvykio vietos pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę Kelių eismo taisyklių pažeidimo (nepajunta kontakto). Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse tokios išvados daromos tais atvejais, kai tiek ant vairuoto automobilio, tiek ant kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (įlenkta sagtis, įbrėžta benzino kolonėlė, nežymūs tvoros apgadinimai ir pan. (administracinės bylos Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011)).
Šioje byloje esančios automobilio ir apšvietimo stulpo fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti automobilio ir apšvietimo stulpo apgadinimai (13-15 b. l.) transporto priemonės techninės apžiūros aktas (12 b. l.), iš kurio matyti, kad automobiliui deformuotas galinis bamperis, kairės pusės galinės durelės, apeliacinės instancijos teismui jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad apgadinimai yra nežymūs, priešingai, jie dideli, o tai rodo, kad ir smūgis turėjo būti stiprus. Tai, kad smūgis tikrai buvo stiprus, matyti ne tik iš jau aptartų fotonuotraukų, tačiau ir iš liudytojos Ž. K. parodymų, kai ji teismo posėdžio metu parodė, kad būdama namuose, virtuvėje, išgirdo keistą „bumbtelėjimą“, ir pažiūrėjusi pro langą pamatė kieme į apšvietimo stulpą atsirėmusį automobilį, o kadangi automobilis iš kiemo išvažiavo, ji apie įvykį pranešė policijai (64 b. l.). Be to, ir pats apeliantas apylinkės teismo posėdžio metu pripažino, kad važiuodamas atbuline eiga pajuto atsitrenkimą, tačiau pagalvojęs, kad automobilio galine dalimi atsitrenkė į akmenį, išlipo apsižiūrėti, tačiau apgadinimo nepastebėjo ir išvažiavo (64 b. l.). Būtent dėl tokių nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. G. vis dėlto juto jo vairuojamo automobilio kontaktą su kitu objektu – apšvietimo stulpu, ir suprato, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau, nepaisant to, jis iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Vadinasi, administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltės turinį, pagrįstai konstatavo, kad jis padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį.
Įvertinęs bylos medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog faktinė situacija bei byloje esantys įrodymai duoda pagrindą neabejotinai teigti, jog A. G. pajuto įvykusį kontaktą tarp jo vairuojamo automobilio ir apšvietimo stulpo, tačiau tyčia, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos, pasišalino ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 231., 231.1., 234. punktų reikalavimus.
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apygardos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, ir A. G. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo objektyvųjį požymį – žalą.
Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad šioje byloje buvo būtina apklausti įmonės „S. v.“ vadovą, kadangi jis galėtų papasakoti, kaip reagavo A. G., kada jam paskambino vadovas ir pasakė, kad jis yra padaręs eismo įvykį, pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus, todėl papildomų, apelianto prašomų duomenų rinkimas, būtų perteklinis, neturintis teisinės prasmės. Remdamasis išdėstytu, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. G. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutarimą nepakeistą ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.