- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-125-555/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Algirdas Remeika, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- S. S.
- Atsakovas
- N. B., Kauno miesto savivaldybei
- Advokatai
- Vida Tarutienė, Virginija Ina Bedarfienė
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovui S. S., ieškovo atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, atsakovės atstovėms advokatei Vidai Tarutienei, R. B., Kauno miesto savivaldybės atstovei Aušrai Barauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovams N. B., Kauno miesto savivaldybei dėl buto privatizavimo sutarties, susitarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir pripažinimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė: pripažinti, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir terminą atnaujinti; pripažinti iš dalies negaliojančiu 1991 09 23 sutikimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, pardavimo; pripažinti iš dalies negaliojančia 1992 03 06 buto (duomenys neskelbtini) , Kaune, pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto Valdybos ir N. B.; pripažinti butą, (duomenys neskelbtini) , Kaunas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendrąja daline J. S., a.k (duomenys neskelbtini) S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe; pripažinti nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) : J. S. a.k. (duomenys neskelbtini) į 1/3 dalį; S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) į 1/3 dalį; N. B., a.k. (duomenys neskelbtini) į 1/3 dalį; priteisti iš atsakovės N. B. bylinėjimosi išlaidas Nurodė, kad nuo 1987 m. gegužės 29 d. su savo sutuoktine, J. S. gyveno bute (duomenys neskelbtini) . Buto pagrindinė nuomininkė buvo J. S., kuri 1991-03-07 bute priregistravo savo įdukros R. B. dukterį, atsakovę N. B.. Teigia, kad apie tai nieko nežinojo, kadangi N. B. bute negyveno. Prasidėjus butų privatizacijai, sutuoktinė pasakė, kad visus dokumentus dėl buto privatizavimo padės tvarkyti atsakovės motina. Ieškovas neprieštaravo, kadangi blogai girdi, daug ko nesupranta. Su žmona darė viską, ką sakė atsakovės motina, tačiau suprato, kad taps buto bendrasavininkais. Ilgai nežinojo, kad butas privatizuotas atsakovės vardu. Keturių kambarių 77,37 kv.m. butas buvo įkainuotas 27.031 rub., iš kurių 3.296 reikėjo sumokėti grynais pinigais ir 23735 vienkartinėmis išmokomis. Už butą 1992-02-26 sumokėjo jis su žmona. Iš jo investicinės sąskaitos 1-5198 buvo nurašyta už buto privatizavimą 11863 vienkartinėmis išmokomis ir 3296 rub. grynais pinigais, šias lėšas sumokėjo ieškovas su sutuoktine, atsakovė už buto privatizavimą nesumokėjo nei vieno rublio. Privatizavus butą ir toliau su sutuoktine gyveno savo bute, mokėjo visus mokesčius. Atsakovė ginčo bute niekada negyveno. Su atsakove santykiai buvo geri. Mirus žmonai ieškovas kreipėsi į notarą ir užvedė paveldėjimo bylą. Ieškovas paaiškino, kad dabar atsakovė nori jį iškeldinti, todėl kreipėsi į teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai. Teismas nurodė, kad ieškovo paaiškinimas, kad jis pasirašydamas susitarimą, jog atsakovė privatizuotų butą, iš esmės suklydo, nes galvojo, kad jie bus turto bendrasavininkai, yra logiškas, nes atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad jis taps buto bendraturčiu, nes už butą sumokėjo pusė sumos investiciniais čekiais ir visą sumą grynais. Kadangi susitarimas kieno vardu bus privatizuojamas butas buvo pasirašytas su N. B., kuri tuo metu buvo nepilnametė ir be tėvų sutikimo, todėl teismas sprendė, jog sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvines įstatymo normas, t.y. sandoris neatitinka įstatymų reikalavimams (1964 m. CK 47 straipsnis). Taip pat teismas vertino ieškovo elgesį prieš sutarties sudarymą (gyveno norimame privatizuoti name), sutarties sudarymo metu (sumokėjo daugiau pusę privatizuojamo turto kainos), po sutarties sudarymo (toliau gyveno, kaip jis manė, nuosavybės teise įsigytame name, mokėjo jo išlaikymo, eksploatacines išlaidas iki 2005 metų kartu su žmona, po žmonos mirties dalinai), kuris patvirtina esminio suklydimo egzistavimą (1964 m. CK 56 straipsnis). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas yra pakankamai garbaus amžiaus žmogus (84 m.), stipriai neprigirdintis, be išsilavinimo, dėl amžiaus sunkiai orientuotas, nervingas, ir sudarant sandorius ieškovas buvo vyresnio amžiaus (65 m.), todėl teismo nuomone, jis galėjo iš esmės suklysti, kad sumokėdamas už buto privatizavimą ir pasirašydamas susitarimą, jis netaps buto bendraturčiu. Teismas nurodė, kad susitarimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu ir 1964 m. 47 straipsnio pagrindu, kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų, ir iš dalies pripažintas negaliojančiu CK 56 straipsnio pagrindu sudaryto suklydimo įtakoje, todėl sprendė, jog sandoris – susitarimas kieno vardu bus įgytas butas, pripažintinas negaliojančiu iš dalies, suklydimo įtakoje, nes ieškovas neprieštarauja, kad atsakovė būtų buto bendraturtė. Taip pat sprendė, kad kaip pasekmė tais pačiais motyvais – suklydimu, pripažintina iš dalies negaliojančia ir 1992 03 06 buto (duomenys neskelbtini) , Kaune pirkimo pardavimo sutartis. Ieškovo reikalavimą pripažinti butą daline nuosavybe mirusiajai J. S., teismas laikė pagrįstu, nes butas buvo įgytas santuokos metu, abu sutuoktiniai mokėjo už buto privatizavimą, todėl šio fakto nustatymas turės ieškovui teisines pasekmes paveldint mirusiosios J. S. turtą. Teismas, spręstinas ieškinio senaties klausimą, darė išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi apie savo pažeistas teises sužinojo tik mirus žmonai ir kreipusis 2005 04 08 į notarų biurą dėl turto paveldėjimo. Visiškai patenkinus ieškinį, teismas iš atsakovės N. B. ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas – 600 Lt žyminio mokesčio ir po 1000 Lt atstovavimo išlaidų, viso 1600 Lt, taip pat priteisė iš atsakovės 50 Lt pašto išlaidų valstybei. Iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės bylinėjimosi išlaidų nepriteisė, nes ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė N. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Mano, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 265 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teigia, kad teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi tik ieškinyje, patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais bei ieškovo atstovės paaiškinimais, byloje esančių įrodymų nevertino, kaip nevertino ir atsakovės išdėstytų atsiliepimuose prieštaravimų bei atsakovės atstovės R. B. paaiškinimų, liudytojų parodymų. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas priimtas pažeidus CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teigia, kad teismas aprašomojoje sprendimo dalyje pateikia neteisingus duomenis, nes ieškovas teismo posėdžio metu teigė, kad viskas sukčiavimu padaryta, apie suklydimą sandorio metu net neužsiminė, ir tokių prieštaringų, nenuoseklių ir prieštaraujančių ieškinių motyvams ieškovo paaiškinimų teismas visiškai nevertino, be to teismas visiškai nevertino ir 2008 m. ikiteisminio tyrimo medžiagos. Mano, jog teismas netinkamai vertindamas įrodymus, netinkamai taikė ir įstatymus. Apeliantė nurodo, kad teismas be pagrindo taikė 1964 m. CK 56 straipsnio 1 dalį, nes ieškovas neprisimena, kaip buvo vykdomas buto privatizavimas, todėl negalima spręsti apie suklydimą sudarant sandorį. Teigia, kad įrodymų, jog ieškovo sveikata 1991-1992 ir vėliau būtų silpna, byloje nepateikta, be to, ieškovas yra išsilavinęs, suprantantis esmę asmuo, kurį suklaidinti tuo metu 1991-1992 metais buvo neįmanoma, o teismo nurodymas, jog šiuo metu ieškovas garbaus amžiaus, stipriai neprigirdintis, dėl amžiaus sunkiai orientuotas, nėra susiję su sutikimo privatizuoti butą pasirašymu. Taip pat apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad sandoris neatitinka įstatymų reikalavimams (1964 m. CK 47 straipsnis). Nurodo, kad galiojant 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymui, butų privatizavimo procedūros buvo vykdomos vadovaujantis šiuo specialiuoju įstatymu, kurio 4 straipsnis numatė pirkimo-pardavimo subjektų kategoriją, o 5 straipsnis numatė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygas, pagal kurias nepilnamečiai vaikai taip pat gali būti buto savininkai, tačiau jie buto pirkimo-pardavimo sutarties nesudaro, o atsakovė ir nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties būdama nepilnamete. Teigia, kad visiškai nepagrįstai ir neteisėtai teismas pripažino ginčo butą bendrąją daline nuosavybe ieškovo, atsakovės ir buvusios ieškovo sutuoktinės J. S. bei pripažino nuosavybės teises į ginčo butą po 1/3 ieškovui, atsakovei ir J. S., nes byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas, kad J. S. būtų pretendavusi į privatizuoto ginčo buto dalį ar į visą butą, nors buvo buto nuomininke, priešingai, ji inicijavo buto privatizavimą anūkės N. B. vardu. Taip pat apeliantė mano, jog šiuos reikalavimus teismas tenkino be motyvų. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, kadangi pagal teismų suformuotą praktiką, ieškininės senaties terminą pažeistai teisei ginti reikia skaičiuoti nuo susitarimo pasirašymo ir buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Buto privatizavimas įvyko 1992-03-06, susitarimas ieškovo pasirašytas 1991-09-23, o tuo metu galiojantis 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė trejų metų ieškininės senaties terminą, todėl ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš jos – N. B., nes byloje yra du atsakovai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. S. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. 173 p 1.26 ieškovo sutuoktinei J. S. suteikus leidimą apsikeisti gyvenamosiomis patalpomis, buvo išrašytas orderis butui Nr. 17, esančiame (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas (duomenys neskelbtini) kurio pagrindu J. S. šeimai iš trijų asmenų leista apsigyventi minėtame bute (b.l. 60, 1 t.). Įsigaliojus butų privatizavimo įstatymui, 1991-09-23 ginčo buto nuomininkai J. S., ieškovas S. S. bei atsakovė N. B. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, jog ginčo butą pirktų atsakovė N. B. (b.l. 20,1 t. ). 1992 m. kovo 6 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu nuosavybės teises į ginčo butą įgijo atsakovė N. B. (b.l. 19, 1 t.). Ieškovas teigia, kad privatizavimo metu siekė tapti buto bendrasavininkiu, pasirašydamas susitarimą suklydo, todėl prašo susitarimą ir buto pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančiais bei pripažinti jam nuosavybės teisę į 2/3 dalį buto.
Buto (duomenys neskelbtini) , Kaune privatizavimo metu galiojęs Butų privatizavimo įstatymas reikalavo, kad prieš perkant butą, nuomininkas ir jo šeimos nariai susitartų dėl jo pirkimo bei kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Nesutarus pirkti buto, pirkimo - pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Susitarimas pirkti butą yra sandoris, todėl šio sandorio šalys gali jį nuginčyti bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Ieškovas ieškinį grindžia 1964 m. CK 56 straipsniu, teigia, jog pasirašęs susitarimą suklydęs ir nurodo, kad manęs, jog ginčo turto bendrasavininkiu tapo jis kartu su savo sutuoktine J. S., kadangi tiek prieš buto privatizavimą, tiek po jo gyveno ginčo bute, sumokėjo už buto privatizavimą, mokėjo mokesčius.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad pasirašydamas ginčijamą susitarimą ieškovas esmingai suklydo. Kaip minėta, butas (duomenys neskelbtini) , Kaune buvo suteiktas ieškovo sutuoktinės trijų asmenų šeimai įskaitant ieškovą. Ieškovo sutuoktinės J. S. anūkė N. B. ginčo buto nuomininke tapo nuo 1991-03-07 (b.l. 17, t.1). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo sąlyga. Taigi, buto pirkimo - pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas. Ieškovas ieškinyje nurodęs, kad neprisimenąs, jog sudarė tokį susitarimą, kartu nurodo ir argumentus, kad susitarimą sudarė suklydęs bei suklaidintas kitų asmenų, taip pat siekdamas iš šio susitarimo kylančių teisinių pasekmių - tapti ginčo turto bendrasavininkiu, nurodo, kad susitarimas patvirtintas asmens, neturėjusio tam įgalinimų. Kolegijos vertinimu, susitarimą, numatytą Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, pripažinus visoje apimtyje negaliojančiu, išnyktų buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būtinoji sąlyga, todėl tokiu atveju turėtų būti pripažintas negaliojančiu ir privatizavimo sandoris – buto pirkimo–pardavimo sutartis ir turtas grąžintas valstybei. Kadangi ieškovas ieškinio dalyku nurodė, kad jis ginčo susitarimu siekė privatizuoti buto dalį, todėl viso susitarimo pripažinimas negaliojančiu neatitiktų ieškovo pareikštiems reikalavimams, be to, prieštarautų Butų privatizavimo įstatymo tikslams, kuriais buvo siekiama nustatyti nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą - transformavimą iš valstybinės nuosavybės į privačią - gyvenamųjų patalpų sektoriuje, pažeistų civilinių santykių stabilumą. Kolegijos vertinimu, ieškovo ieškinyje nurodyti argumentai, kuriais jis nors ir nurodo, kad susitarimą patvirtino neįgaliota institucija, tačiau iš esmės ginčija tik susitarimo turinį, teigdamas, jog suklydo kas taps privatizuojamo buto savininku, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčijamas susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra niekinis. Buto privatizavimo sutarties sudarymo metu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Taigi buto privatizavimo sutarties dalyviais (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) galėjo būti tiek pilnamečiai, tiek nepilnamečiai asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai, t. y. asmenys, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi nurodytų Butų kodekso normų pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė būdama nepilnametė neturėjo teisės sudaryti ginčo susitarimo, nėra pagrįsta.
Pagal susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 56 straipsnio prasmę šalies suklydimas gali būti sąlygotas tiek jo paties neteisingo aplinkybių suvokimo, tiek ir kitos šalies veiksmų. Tais atvejais, kai reikalavimas susitarimą privatizuoti butą pripažinti negaliojančiu grindžiamas šį susitarimą sudariusio asmens suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, ši aplinkybė – kas taps buto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga, todėl suklydimas dėl šios aplinkybės turi esminę reikšmę. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Protingumo principas sutarties šalims reiškia, kad jie patys turi rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buto (duomenys neskelbtini) , Kaune privatizavimo procese ieškovas būtų buvęs suklaidintas butą privatizavusios N. B. veiksmais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ginčo buto nuomininke tapo ir susitarimą atsakovė sudarė būdama nepilnamete t.y. neturėdama pakankamos gyvenimiškos patirties, tuo tarpu kitų susitarimo dalyvių amžius (ieškovo 65 m., ieškovo sutuoktinės amžius 63 m. ) įgalina spręsti, kad susitarimą sudarę asmenys turėjo suvokti susitarimo esmę, sumokėdami už atsakovę pinigus sąmoningai siekė tokio sandorio sukeliamų pasekmių. Kolegijos vertinimu, reikšminga šioje byloje aplinkybė, kad susitarimą pasirašė ne tik ieškovas ir atsakovė, bet ir ieškovo sutuoktinė, kuri buvo pagrindinė buto nuomininkė bei iki mirties nekeitė valios dėl buto privatizavimo pasekmių. Asmens savanoriškas turto perdavimas, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas. Pažymėtina, kad faktą, jog ieškovas, tiek jo sutuoktinė siekė tokiu būdu privatizuoti ginčo butą, supratę apie pervestų lėšų paskirtį, sukeliamas pasekmes patvirtino byloje apklausti liudytojai L. S. (b.l. 154, 1 t.), R. O. (b.l. 155, 1 t.), nurodžiusios, jog ne kartą su ieškovu ir jo sutuoktine aptarinėjusios ne tik paramos, suteiktos atsakovei privatizuojant butą, klausimus, bet ir buto privatizavimo aplinkybes. Prievolės įvykdymas, kaip nagrinėjamos bylos atveju senelės (senelių) teikta anūkei finansinė pagalba įgyjant turtą, kurios teikti pagal įstatymą neprivalėjo, teismo vertinimu, atitinka geros moralės nuostatas, tuo pačiu pasikeitus šias pinigines lėšas sumokėjusio asmens valiai dėl susitarimo pasekmių, neįgalina spręsti, kad ieškovas kartu su sutuoktine siekė ginčo butą įgyti jungtinės nuosavybės teise. Kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu egzistuojančias aplinkybes apie dabartinę ieškovo sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino, kaip įtakojusias ieškovo elgesį sandorio sudarymo metu, kadangi byloje nebuvo įrodinėjama bei pateikta įrodymų, kad ieškovas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės klaidingai galėjo suvokti ginčo sandorio pasekmes. Pažymėtina, kad tik iškilus nesutarimams dėl teisės gyventi ginčo bute, ieškovas ėmėsi inicijuoti procesus, siekdamas pakeisti ginčo susitarimu sukeltas pasekmes ir nenuosekliai bei skirtingai aiškino ginčo buto privatizavimo aplinkybes : ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog buvo apgautas, bei, kad jo parašas, esantis susitarime, galimai suklastotas (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 11-12, 90), civilinio proceso metu ginčydamas susitarimą įrodinėjo, kad neteisingai suvokė susitarimo sąlygas, jog iš vis neprisimena, kad buvo sudaręs susitarimą privatizuoti ginčo butą t.y. kad atliko veiksmus, būtinus buto privatizavimui, tačiau tuo pačiu teigia, kad siekė tapti buto bendrasavininkiu. Kolegijos vertinimu, ieškovo argumentus, jog susitarimo metu jis klaidingai suvokė ginčo susitarimo pasekmes, paneigia ir pačio ieškovo paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu, kuriais jis pripažino, jog žinojo, suvokė, kad sąskaitos už butui teikiamus komunalinius patarnavimus buvo išrašomos atsakovės vardu, tačiau nesidomėjo dėl kokios priežasties tai buvo atliekama, kas patvirtina, kad ieškovas savo teisėmis tinkamai nesirūpino, bei, kad ieškovas butu nesirūpino kaip savininkas t.y. iš esmės ieškovą tenkino padėtis, kada kiti asmenys išlaikė ginčo butą (b.l. 117-125, 1 t., baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l. 91-100). Ieškovo lūkestis, kad po žmonos mirties neiškils ginčas dėl teisės jam - ieškovui gyventi ginčo bute ir parodo, kad sudarant ginčijamą sandorį – susitarimą dėl buto privatizavimo, jis nesuklydo dėl sandorio esmės, suprato ir sutiko, kad visą butą nuosavybėn įgis atsakovė. Ieškovo nurodoma aplinkybė, jog po žmonos mirties atsakovė pradėjo jo iškeldinimo procedūrą (baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b.l.11-12, 90), ir dėl tos priežasties buvo pradėtas teisminis procesas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, kolegijos vertinimu, yra nauja aplinkybė ir ja remiantis negalima kvestionuoti šalių valios, buvusios susitarimo dėl buto privatizavimo sudarymo metu.
Pažymėtina, kad tiek nuomininkai, tiek ir jų šeimos nariai iki butų privatizavimo turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, kurių neprarado ir privatizavus šias patalpas. Nepaisant to, kaip teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą būdavo realizuojama – ar butai būdavo privatizuojami bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ar vieno asmens nuosavybės teise, kaip yra nustatyta nagrinėjamoje byloje, visų turėjusių teisę privatizuoti konkrečius butus asmenų teisės ir pareigos, atsirandančios iš naudojimosi gyvenamąja patalpa teisės, išlieka, tik jie neturi disponavimo privatizuotu butu teisės. Asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu. Todėl bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog atsakovė pradėjo teisminį procesą siekdama iškeldinti ieškovą iš ginčo buto, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti, jog ginčo sandoris neatitiko protingumo kriterijų, ar, kad ieškovas, turėdamas teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininku ar bendrasavininkiu, atsisakęs tokios galimybės sudarė sau nenaudingą sutartį ir taip apribojo savo teises, ar dėl tokio statuso ieškovas tapo labiau pažeidžiamas ir priklausomas nuo kitų asmenų valios. Dėl to, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą ir padarius išvadas dėl sudaromais sandoriais paprastai siekiamų tikslų, nėra pagrindo susitarimo ir privatizavimo sandorio, kaip sudarytų iš esmės suklydus, dalis pripažinti negaliojančiomis, o ieškovą buto bendraturčiu.
Nustačius, kad sandorio sudarymo (susitarimo pasirašymo) metu ieškovas esmingai nesuklydo, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo tik mirus ieškovo sutuoktinei, nes šis terminas prasideda nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Vadinasi, jei būtų nustatyta, kad ieškovas nesužinojo ir neturėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą iki 2005 m. balandžio 8 d., reiktų konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas jo reikalavimui neprasidėjo ir, atitinkamai, nepasibaigė iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl turėtų būti taikomas naujojo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Tik nustačius, kad ieškovas neklydo ir žinojo, kad po privatizavimo netaps buto bendrasavininku, galima konstatuoti, jog terminas pareikšti ieškinį prasidėjo pasirašius ginčijamą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje spręsdamas, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą galėjo sužinoti tik po sutuoktinės mirties, iš esmės šį ieškinio senaties termino klausimą susiejo su ieškinio pagrindu t.y. pripažino, kad sandorių sudarymo metu ieškovas suklydo. Kolegijos vertinimu, kadangi ieškovas kartu su sutuoktine davė sutikimą buto privatizavimo sutarčiai sudaryti atsakovės vardu, pinigų už atsakovę sumokėjimas privatizuojant butą atitiko kitų susitarimą pasirašiusių asmenų valią, po buto privatizavimo ieškovas neatliko jokių veiksmų, kaip buto bendrasavininkis, todėl spręstina, kad jis turėjo žinoti apie tokios sutarties sudarymą ir tuo pačiu apie tai, jog sudarius ginčo susitarimą, atsisakė nuosavybės teisių į butą. Byloje esantys įrodymai, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog ieškovas apie ginčo susitarimą žinojo nuo 1991 m., todėl esant tokioms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendus bylą, skundžiamas sprendimas naikinamas (CPK 330 straipsnis) ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai išspręstinas bylinėjimosi išlaidų klausimas: iš ieškovo S. S. atsakovei N. B. priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos: 4.000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 116, t.1, 43, t. 2), 528,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 5, t.2) bei valstybei 50,00 Lt pašto išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo S. S. ieškinį atsakovams N. B., Kauno miesto savivaldybei dėl buto privatizavimo sutarties, susitarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiomis, bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo ir pripažinimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei N. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 4.000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 528,00 Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 50,00 Lt pašto išlaidų valstybei, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.