Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Kristinai Grikavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Antanui Baranauskui, nuteistajam J. S., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nuteistajam E. J., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nuteistajam M. K., jo atstovei pagal įstatymą D. K., nuteistojo M. K. gynėjui advokatui Jonui Amšiejui, nuteistajam E. U., asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės K. I., nuteistojo E. U. ir asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. I. gynėjui advokatui Antanui Skomantui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinta su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Taip pat iš J. S. valstybės naudai priteista 420 Lt (keturi šimtai dvidešimt litų) už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti E. J., M. K., E. U. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleista K. I. nuosprendžio neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad, būdamas nuteistas laisvės atėmimo bausme ir ją atlikdamas Kybartų pataisos namuose, esančiuose J. Biliūno g. 14, Kybartuose, Vilkaviškio rajone, iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su E. J., atliekančiu laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, padėjo asmeniui – E. J. apgaule, sukčiaujant, savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, o būtent, E. J. įgijus nusikalstamos veikos darymo įrankius – mobilaus ryšio telefoną „NOKIA“, kurio IMEI (1) (duomenys neskelbtini), IMEI (2) (duomenys neskelbtini) ir mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 6230i“, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), bei SIM kortelę, kuriai priskirtas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 16 d., 15 val. 35 min., paskambinus nukentėjusiajai R. O. A., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Druskininkų mieste, į fiksuoto ryšio (AB TEO LT) telefoną, kurio abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), ir pakeitus balsą, kad būtų panašus į moters, prisistatęs jos anūke A., klaidino ją pranešimu, kad ji nukrito nuo laiptų ir užkliudė mergaitę, kurią sužalojo, mergaitei skilo kaukolė. Po to, pakeitus balsą, neva perdavus telefoną policijos pareigūnui, ir taip įgijus R. O. A. pasitikėjimą, jai melagingai pranešė, kad, siekiant išvengti baudžiamosios bylos, reikalinga nukentėjusiosios mergaitės tėvams atlyginti padarytą žalą. R. O. A. sutikus atlyginti 3000 Lt įvertintą žalą, J. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, paprašytas E. J., telekomunikacinėmis priemonėmis susisiekė su laisvėje esančia nepilnamete K. I., gim. 1996 m., ir žadėdamas jai atlygį už pagalbą, nurodė atlikti konkrečius nusikalstamai veikai įgyvendinti (baigti) reikalingus veiksmus, t. y., jai sutikus, K. I., vykdydama konkrečius E. J. jai telekomunikacinėmis priemonėmis nurodytus veiksmus, reikalingus nusikalstamai veikai įgyvendinti (baigti), nuvyko prie banko AB „S“, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkų mieste, ir iš nukentėjusiosios R. O. A. apgaule, sukčiaujant, savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą - R. O. A. priklausančius 2950 Lt, tuo nukentėjusiajai R. O. A. padarydamas 2950 Lt turtinę žalą.

J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir jam paskirti švelnesnę bausmę arba jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. nurodo, kad neįvykdė jam inkriminuojamo nusikaltimo, o buvo suklaidintas E. J.. Nuteistasis teigia, kad E. J. jo paklausė, ar neturi pažįstamų, kurie galėtų paimti pinigus iš jo močiutės, todėl apeliantas paskambino K. I. ir perdavė ragelį E. J., aplinkybę, kad E. J. pinigus įgijo sukčiavimo būdu, sužinojo vėliau. Apeliantas pats buvo apgautas E. J., jis pats jokio sukčiavimo nevykdė. Pinigai iš nukentėjusiosios nebuvo paimti, nes K. I. buvo sulaikyta policijos nusikaltimo vietoje, todėl žala nukentėjusiajai nepadaryta, o pinigai jai buvo gražinti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. K. gynėjas, nuteistieji E. J., E. U., ir asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės K. I. ir jų gynėjai dėl apeliacinio skundo pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, atlikus įrodymų tyrimą, sprendžia, kad nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde J. S. suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai J. S. pripažino kaltu pagal BK 24 str. 6 d., 182 str. 1 d. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje BK 182 straipsnio 1 dalyje, o buvo suklaidintas E. J., todėl nesuprato, kad dalyvauja nusikaltimo daryme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Nors nuteistasis J. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtindamas, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios sukčiauti, jis nesuprato darantis nusikalstamą veiką, pats buvo apgautas nuteistojo E. J., todėl jis turi būti išteisintas, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją. Tokie įrodymai yra nukentėjusiosios R. O. A. parodymai (b. l. 110, t. 11), liudytojų A. J., R. R., M. K. parodymai (b. l. 112-115, t. 11), nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos K. I., nuteistojo E. J., liudytojos D. A. parodymai (b. l. 117-118, t. 11), mobiliojo ryšio telefonų išklotinės bei jų analizė, telefoninių pokalbių įrašai, kita bylos medžiaga, taip pat iš dalies ir paties J. S. parodymai.

J. S. nuteistas pagal BK 24 str. 6 d. 182 str. 1 d. už tai, kad padėjo E. J. apgaule, sukčiaujant, savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, o būtent R. O. A. priklausančius 2950 Lt.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-206/2009).

Pažymėtina, jog BK 24 straipsnio 6 dalis nurodo, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Padėjėjas yra viena iš bendrininkavimo formų, o pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas.

Ginčo, kad E. J., skambindamas nukentėjusiajai R. O. A. ir pakeitęs balsą, kad būtų panašus į moters, prisistatęs jos anūke A., klaidino ją pranešimu, kad ji nukrito nuo laiptų ir užkliudė mergaitę, kurią sužalojo, mergaitei skilo kaukolė, po to, pakeitęs balsą, neva perdavęs telefoną policijos pareigūnui, taip įgijęs R. O. A. pasitikėjimą, jai melagingai pranešė, kad siekiant išvengti baudžiamosios bylos, reikalinga nukentėjusiosios mergaitės tėvams atlyginti padarytą žalą ir taip apgaulės būdu įtikino R. O. A. atlyginti žalą 3000 Lt sumoje, nėra. Nėra ir ginčo, kad J. S., paprašytas E. J., telekomunikacinėmis priemonėmis susisiekė su laisvėje esančia nepilnamete K. I., nurodė atlikti konkrečius veiksmus. Tačiau apeliantas šiuos veiksmus vertina ne kaip padėjimą įvykdyti nusikaltimą, nes tvirtina nesupratęs, kad E. J. vykdo nusikaltimą, visgi šie nuteistojo argumentai vertintini tik kaip gynybinė apelianto versija ir yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant J. S. apeliacinį skundą buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausta nuo baudžiamosios atsakomybės atleista K. I., kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau jos parodymai nebuvo aprašyti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, nors pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi, todėl apeliacinės instancijos teismas ištaiso šį skundžiamo nuosprendžio trūkumą. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės K. I., apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad iš nuteistųjų pažįsta tik vieną J. S.. Jį pažįsta gal nuo 2010 metų, tarpusavyje nėra susipykę. Praėjusiais metais, datos tiksliai neprisimena, gal balandžio mėn. apie vidurį, einant iš mokyklos (tuo metu mokėsi Druskininkų amatų mokykloje), jai paskambino J. S. ir paprašė paimti pinigus. Iš pradžių jis nesakė nei iš ko, nei kam tie pinigai bus skiriami. Ji sutiko ir maždaug į dienos vakarą jai vėl paskambino, tik ji nesuprato kas tiksliai – J. S. ar kažkas kitas, ir nurodė, kur reikės nueiti paimti pinigus iš pagyvenusios moters, apibūdino, kaip ji bus apsirengusi. Nuėjusi prie S banko Druskininkuose, ji laukė tos moters. Tuo metu jai vis paskambindavo, klausdavo, ar ta moteris dar neatėjo, ir vis liepė pranešti, kai ši ateis. Jai nesakė, kam tie pinigai bus reikalingi ir kur juos reikės padėti. Atėjusi moteris kurį laiką buvo banke, paskui išėjo į lauką. K. I. vėl paskambino nežinomas asmuo, liepė nueiti prie moters ir paimti pinigus. Nežinomas asmuo liepė prisistatyti N. ir pasakyti, kad tuos pinigus ji paduos tėveliui. K. I. paėmus pinigus ir nueinant, ją sulaikė policijos pareigūnai. Ji neprisimena, ar pirmo skambučio metu buvo pažadėtas atlygis už tokį darbą, ar buvo pasakyta, kad galės pasilikti sau 50 ar 100 Lt. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 5-7.), K. I. patvirtino, kad parodymai yra teisingi. Nurodymus davė J. S. ir dar kitas asmuo, to kito asmens ji nepažinojo. Kaip J. S. ir tas kitas asmuo įvardino tą moterį, iš kurios turėjo paimti pinigus, neprisimena. Kodėl turėjo prisistatyti ne savo vardu ir pasakyti, kad pinigus perduos tėveliui, nežino, jai to nepaaiškino. Pati taip pat nesuprato, kodėl turėjo prisistatyti ne savo vardu, tačiau dabar supranta. Taip pat patvirtino, kad garso įrašuose su kaltinamaisiais užfiksuoti pokalbiai, kurie buvo perklausyti pirmos instancijos teisme, jų turinys, suvestinės, yra teisingi. Sprendžiant iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos K. I. parodymų, J. S. buvo gana aktyvus nusikalstamos veikos įvykdymo padėjėjas. K. I. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, jog jai į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (šį numerį ji savo telefone išsaugojo vardu „S. “) J. S. ir paprašė nueiti prie „S“, esančio Druskininkų mieste, (duomenys neskelbtini), paimti pinigus iš ten laukiančios moters. Laukiant prie banko, jai dar kelis kartus skambino iš to paties numerio, su ja kalbėjo ir jai nurodymus davė ne tik nepažįstamas jai vyras, bet ir J. S..

Pats nuteistasis J. S. pripažino, kad E. J., su kuriuo jis atliko bausmę, paprašė jo pagalbos surasti žmogų, kuris Druskininkuose galėtų paimti pinigus iš močiutės. Jis iš E. J. telefono paskambino K. I. ir paprašė jos padėti. Už pagalbą pažadėjo jai atlygį. Ji sutiko ir tik tada J. S. nurodė, kad su ja susisieks, kai reikės pagalbos. Vėliau, kai E. J. bendravo su K. I., duodamas jai nurodymus, J. S. pripažino dar porą kartų įsiterpęs į pokalbį, skambinęs K. I., kai ši buvo prie banko.

Kad J. S. siekė aktyviai padėti įvykdyti nusikalstamą veiką, patvirtino ir liudytoja D. A.. Ji nurodė, kad J. S. ir jos prašė eiti paimti pinigus, bet ji atsisakė. Vėliau jis jai skambino ir klausė, ar ši nežinanti, kur yra K. I., nes ji dingo su jo pinigais, be to, pokalbio metu sakė, kad K. I. turėjo iš kažko paimti pinigus. Taigi, būtent J. S. rūpinosi dingusiais pinigais ir dėl jų pergyveno, nurodydamas liudytojai D. A., kad tai yra jam priklausantys pinigai.

E. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad J. S. sąmoningai padėjo padaryti nusikalstamą veiką (b. l. 42-46, t. 7). Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Nors teisiamojo posėdžio metu E. J. atsisakė duoti parodymus, teisiamajame posėdyje įrodymų tyrimų metu apklausos protokole užfiksuoti E. J. parodymai buvo ištirti, pagarsinant protokolą BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu (b. l. 102, t. 12).

Pats apeliantas, duodamas parodymus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, prisipažino, kad E. J. paprašė surasti žmogų, kuris paimtų pinigus, todėl jis paskambino K. I. (b. l. 103, t. 11). Be to, J. S. 2014 m. kovo 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltę pripažįsta (b. l. 102, t. 11), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. S. taip pat kaltę pripažino visiškai (b. l. 57-58, t. 8), todėl nuteistojo parodymų pakeitimas laikytinas pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Paminėtina aplinkybė, jog J. S. nurodo, kad pinigai turėjo būti paimti iš E. J. močiutės, tačiau J. S., kalbėdamas su K. I., moters, iš kurios reikės paimti pinigus, neįvardijo kaip giminaitės.

Kaip spręstina iš telefonų išklotinių analizės, 2014 m. balandžio 16 d. nuo 15.32 val. iki 16.13 val. penkis kartus buvo skambinta nukentėjusiajai R. O. A. į jos TEO LT abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) būtent iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurį K. I. išsisaugojo savo telefono adresų duomenyse vardu „S.“ (b. l. 110, 137, t. 4). Liudytoja D. A. patvirtino, kad J. S. turėjo pravardę „S.“. Iš „S.“ telefono numerio tuo pačiu laikotarpiu pakaitomis su skambučiais nukentėjusiajai, buvo skambinama ir K. I. į jos abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini). Su K. I. ryšys buvo palaikomas nuolatiniais skambučiais iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) iki 16.48 val. (b. l. 137, t. 4), iki ji buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Vėliau, 16 val. 51 min. ir 16 val. 59 min. jai dar skambinta iš „S.“ numerio, tačiau pokalbis jau neįvyko, nes K. I. buvo sulaikyta.

Pokalbių stenogramos (5 t. b. l., 51-52, 63-64, 68-69) ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu perklausyti pokalbių tarp E. J., K. I. ir J. S. įrašai (paketas Nr. 11, b. l. 122, t. 11) patvirtina, kad J. S. buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, jis prašė, kad K. I. paimtų pinigus iš nepažįstamos moters ir už tai dalis pinigų liks jai. Akcentuotina, jog iš pokalbių matyti, kad J. S. visą laiką, kai E. J. duodavo nurodymus telefonu K. I., buvo šalia E. J., vis įsiterpdavo į pokalbį, aptarinėjo pinigų paėmimą, pats tikslindavo, kaip K. I. turi elgtis. Kad įsiterpdavo į pokalbius, pripažino ir pats J. S.. Kad J. S. suprato, jog E. J. pinigus siekia gauti nusikalstamu būdu, apgaudamas kitą asmenį, o ne teisėtai iš savo močiutės, vėlgi pagrindžia pokalbių stenogramos ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu perklausyti pokalbių tarp E. J., K. I. ir J. S. įrašai. Užfiksuotuose pokalbiuose nė karto neminima, jog pinigus reikės paimti iš E. J. močiutės. J. S. K. I. liepia laukti iš jo žinutės, kurioje nurodys adresą, kur vykti, nes nuteistieji, dar neturėdami aukos, net nežinojo „močiutės“ adreso. Būtent J. S. liepė K. I. būti pasiruošusiai ir iš karto vykti į nurodytą vietą, už paslaugą pasiūlė atlygį. Vėliau, kai jau E. J. buvo įkalbėjęs nukentėjusiąją R. O. A. perduoti pinigus, būtent J. S. K. I. nurodė, kad „prieis boba su ruda striuke“ (b. l. 64, t. 5). K. I. pradėjus abejoti veiksmų teisėtumu, būtent jis ją ramino, tikindamas, kad viskas teisėta. J. S., duodamas parodymus, pats pripažino, kad K. I. nesakė, kad pinigus reikės paimti iš E. J. močiutės. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog J. S. puikiai suprato, kad pinigai siekiami gauti ne iš giminaitės, o apgaule. Taigi, iš surinktų ir ištirtų įrodymų analizės nekyla jokių abejonių, kad J. S. aktyviais veiksmais siekė padėti E. J. įvykdyti nusikalstamą veiką, o nuolat įsikišdamas į pokalbius tarp E. J. ir K. I., žinojo tų pokalbių turinį, todėl suprato ir įvykių prasmę, t. y. J. S. suprato dalyvaujantis nusikalstamos veikos daryme, suprato, kad veikia kartu su E. J. ir savo aktyviais veiksmais prisideda užvaldant iš nukentėjusiosios apgaule išviliotus pinigus ir norėjo taip veikti.

Apeliantas tvirtina, kad surasti žmogų E. J. jo prašė jau po to, kai žinojo, jog R. O. A. yra įtikinta perduoti pinigus, todėl jam negali būti inkriminuotas padėjėjo vaidmuo. Bendrininkaujant svarbu tai, kad, veikiant bendrininkams, palengvėja nusikaltimo padarymas, t. y. bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik išankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-400/2011).

Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad pokalbių stenogramos patvirtina, jog su K. I. J. S. dėl pinigų paėmimo susitarė žymiai anksčiau, nei buvo paskambinta nukentėjusiajai – su K. I. kalbėta 12 val. 54 min. (b. l. 51, t. 5), o su nukentėjusiąja – 15 val. 35 min. (b. l. 53, t. 5). K. I. taip pat nurodė, kad susitikimas su moterimi įvyko tik po 3-4 val. nuo pirmo skambučio, kurio metu ji buvo pažadėjusi padėti. Be to, kaip matyti iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) informacijos išklotinės, tik po to, kai buvo susisiekta ir susitarta su K. I., E. J. skambino į 24 TEO abonentų Druskininkuose numerius (b. l. 137, t. 4), siekdamas surasti tinkamą apgaulei žmogų, ir ši skambučių grandinė nutrūko, susisiekus su R. O. A.. Nuteistasis E. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad būtent taip ir elgėsi – įvedė į internetą vardą R. ir pasirinko Druskininkų miestą, ir, gavęs duomenis, skambino žmonėms, ieškodamas potencialios aukos (b. l. 14, t. 7). Taigi, nuteistieji jau iš anksto, dar neturėdami konkretaus asmens, kurį apgaus, užsitikrino pagalbą asmens, kuris galės paimti pinigus, o tik po to ėmėsi veiksmų ieškoti žmogaus, kurį pavyktų apgauti.

Padėjėju laikomas ne bet koks asmuo, buvęs greta vykdytojų, su jais bendravęs, o tik tas, kurio veiksmai yra pavojingi, nes jie palengvina nusikaltimo vykdytojui realizuoti sukčiavimo objektyviuosius požymius, t. y. apgauti nukentėjusįjį ir užvaldyti svetimą turtą. Be padėjėjo padarytų veiksmų, be jo indėlio nusikaltimo vykdytojui ar vykdytojams būtų sunkiau arba visai neįmanoma padaryti nusikaltimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-329/2011). Šiuo atveju, teisėjų kolegija įsitikinusi, kad be nuteistojo J. S. aktyvių veiksmų surandant laisvėje žmogų, kuriuo būtų galima pasitikėti ir kuris galėtų paimti pinigus iš apgautos nukentėjusiosios, nusikalstamos veikos greičiausiai nebūtų pavykę padaryti. Būtent J. S. pagalba ir buvo pasiektas nusikalstamo plano rezultatas – iš apgautos nukentėjusiosios R. O. A. paimti pinigai.

Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-115/2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, kaip nusikalstamos veikos bendrininkas (padėjėjas), veikė kartu su E. J. ir K. I., kurie buvo nusikalstamos veikos vykdytojai. J. S. savo veiksmais suvedė E. J. ir K. I.. Pažadėdamas jai atlyginimą, padėjo E. J. įkalbėti K. I. prisidėti prie pastarojo organizuojamo sukčiavimo plano realizavimo, padėjo E. J. koordinuoti K. I. veiksmus, paimant pinigus iš nukentėjusiosios. Taigi, nustatytos ir ištirtos aplinkybės be abejonių patvirtina tai, kad J. S. ne tik veikė bendrai su E. J. ir K. I., bet ir turėjo ketinimą padėti šiems asmenims neteisėtai apgaule užvaldyti R. O. A. priklausantį turtą –2950 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas J. S. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo.

Apeliantas, tuo atveju, jei jis nebus išteisintas, prašo sušvelninti jam bausmę.

BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. J. S. skirta didesnė laisvės atėmimo bausmė, nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje 2 dalyje numatytais bausmės tikslais ir nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, t. y. atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nusikaltimas nukreiptas prieš senyvo amžiaus, labiau pažeidžiamus žmones. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis J. S. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Taip pat teismas atsižvelgė ir į kitas kaltininko asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: nedirba, darbo biržoje neregistruotas, charakterizuojamas patenkinamai, teistas jau 9 kartus, taigi, linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, jam skirtos bausmės nepakankamai apsaugo visuomenę nuo jo nusikalstamo elgesio, nepasiekia bausmės tikslų, todėl teisingai sprendė, kad J. S. skirtina didesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, J. S. savo kaltę pripažino tik iš dalies, apeliacinės instancijos teisme kaltę jau apskritai neigė. Nors nukentėjusiajai reali turtinė žala dėl teisėsaugos institucijų įsikišimo ir nebuvo padaryta, tačiau tai ne nuteistojo nuopelnas ir nė kiek nemažina jo veikos pavojingumo, taigi, apeliantas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą sumažinti paskirtos bausmės dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už tyčinio nesunkaus recidyvinio nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą J. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, o švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo. Apylinkės teismas, paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, subendrindamas su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirtos, bet neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos (b. l. 46, 48, t. 12), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. S. išlaidas iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. sudaro 300 litų, o E. J. 60 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktose Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymose nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokios pažymos traktuojamos kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojančios teismą šias išlaidas priteisti iš nuteistųjų. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą J. S. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Taip pat pasakytina, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. E. J. atžvilgiu nuosprendis apskritai nebuvo skundžiamas, tačiau apeliacinės instancijos teismui nusprendus byloje atlikti įrodymų tyrimą, visų nuteistųjų dalyvavimas teismo posėdyje buvo privalomas. Teismas privalėjo užtikrinti ir kitų nuteistųjų kvalifikuotą gynybą, todėl 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi E. J. buvo paskirtas gynėjas. Tačiau gynėjo dalyvavimas buvo tik formalus, kadangi jokių ginčų dėl nuosprendžio E. J. atžvilgiu nekilo, dėl apelianto J. S. skundo jokios pozicijos gynėja neišsakė, visgi, nuteistojo galimybė atsisakyti gynėjo, šiuo atveju, buvo ribota, nors realios teisinės pagalbos E. J. nebuvo suteikta.

Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų J. S. ir E. J. nepriteistinos.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, paskirta bausmė individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnyje ir BK 41 straipsnyje numatytų nuostatų, todėl tenkinti J. S. apeliacinį skundą ir panaikinti nuosprendį bei jį išteisinti ar sušvelninti bausmės dydį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.