Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3 489, 95 Lt nuostolių už prarastą kompiuterį, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus iki 1 000 Lt (b. l. 48).

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo teismo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-08 sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės, t.y. atmesti ieškovo V. E. reikalavimą dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo UAB „Skriestuvas“; priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo V. E. .

Teigia kad, Vilniaus m. 1 apylinkės teismas skundžiamo 2010-12-08 sprendimo motyvacinėje dalyje nurodė, jog kritiškai vertino ir, priimdamas sprendimą, nekreipė dėmesio į apklausto liudytojo A. P. parodymus, kadangi liudytojas asmeniškai pažįsta atsakovo atstovą V. J. liudytojui iš anksto buvo žinomas tarp šalių kilęs ginčas, į pokalbį su ieškovu jį pakvietė V. J. , todėl šis liudytojas galėjo būti šališkas. Tačiau, liudytojas apklausos metu paaiškino teismui iš esmės tik tai, kad jis dalyvavo minėtame pokalbyje, kad V. J. , be ieškovo žinios, įrašinėjo pokalbį į mobilųjį telefoną ir kad pokalbyje šalys aiškinosi, kam konkrečiai ieškovas perdavė kompiuterį pakartotinam remontui. Taigi, liudytojas iš esmės tik patvirtino iki jo apklausos teismui žinomą ir ieškovo neginčijamą informaciją - kad pokalbis įvyko kavinėje, buvo įrašytas be ieškovo žinios, kad pokalbio metu ieškovas patvirtino gavęs iš V. J. kompiuterį, kad UAB „Skriestuvas" direktorius V. J. bandė aiškintis kam konkrečiai ieškovas galimai perdavė kompiuterį pakartotinam remontui. Todėl prašo apeliacinės instancijos teismo pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo nepasitikėjimo minėtu liudytoju ir atsisakymo atsižvelgti į jo parodymus pagrįstumo ir teisėtumo. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas visiškai nevertino proceso metu ieškovo kelis kartus keičiamos pozicijos dėl pokalbio ir jo turinio bei kompiuterio grąžinimo ieškovui fakto pripažinimo. Ieškovo keičiama pozicija sudarė teismui pagrindą kritiškai vertinti būtent ieškovo sąžiningumą byloje. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas skundžiamu 2010-12-08 sprendimu pasisakė, kad pateiktas garso įrašas neatitinka įrodinėjimo priemonių leistinumo, kadangi „iš į bylą pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo neįmanoma konkrečiai identifikuoti kalbančių asmenų tapatybių, garso įrašas, kurio pagrindu surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, padarytas slapčia, neinformavus apie daromą įrašą ieškovo, pokalbis buvo faktiškai išprovokuotas", todėl teismas šio įrodymo nevertino. Tačiau teismas 2010-12-08 sprendime konstatavo, jog ieškovas neginčijo, „kad toks pokalbis buvo” (2010-12-08 sprendimo 3 psl. 2 pastraipa), t.y. kad ieškovas pripažino įvykusį pokalbį. CPK 185 str. įtvirtina teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Ieškovas V.E., atsakovo atstovas V. J. ir liudytojas A. P. neginčijo, kad būtent jie dalyvavo minėtame pokalbyje, tačiau ir esant abejonių dėl balsų tapatybės, teismas galėjo paskirti „Kalbos, garso bei garso signalų ir jų įrašymo priemonių” ekspertizę ir tiksliai identifikuoti pokalbio dalyvius. Taigi, teismas, sutinkamai su CPK 182 str. 5 p., 187 str. nuostatomis, turėjo teisinį pagrindą atsižvelgti į pateiktą garso įrašą ir pokalbio išklotinę, vertinti juos kaip ieškovo pripažintą įrodymą ir neturėjo pagrindo kritiškai vertinti ir neatsižvelgti į liudytojo A. P. parodymus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pateiktą garso įrašą ir jo išklotinę kaip leistinumo neatitinkantį įrodymą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Minėtas susitikimas įvyko atsakovo iniciatyva neužilgo po to, kai atsakovas ką tik sužinojo iš ieškinio apie ieškovo keliamas pretenzijas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002-11-20 nutartyje civilinėje byloje Romanas Mikelevičius v. A. L. , bylos Nr. 3K-3-1406/2002, konstatavo: „Buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas informacijos fiksavimui, kuri pagal skolininko elgesį — laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje, - yra prieinama įrašymui buitiniame lygmenyje, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias asmuo ketintų slėpti nuo kitų, tuo labiau nuo dalykinio partnerio.< > Jeigu asmuo nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, tai pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis gali rodyti, ar asmuo ketina pažeisti asmens privatumą ir išgautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Jeigu įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti, kaip įrodymą, ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai išvardytų aplinkybių visuma leistų daryti išvadą, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą". Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimu Nr. 51 patvirtintoje „Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias Įrodinėjimą, apžvalgoje" (Teismų praktika, Nr. 22) taip pat yra išdėstyti įrodinėjimo priemonių leistinumo nustatymo principai. Kalbant apie vaizdo ir garso įrašus, kaip leistinus įrodymus, apžvalgoje pateikti LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-11-29 nutarties civilinėje byloje P. L. v. U A B "VP Marke t", bylos Nr. 3K-3-643/2004, išaiškinimai. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad pateiktas į bylą „vaizdo įrašas kuriame užfiksuoti ieškovo (atleisto iš darbo darbuotojo) veiksmai darbo vietoje, nėra leistina įrodinėjimo priemonė, kadangi įrašą padarė parduotuvės, kurioje dirbo ieškovas, apsaugos darbuotojas mėgėjiška vaizdo kamera, kad tai buvo daroma slapta, operatyvi­niais tikslais, o tokius veiksmus gali atlikti tik kompetentingų organų darbuotojai Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka". Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje civilinėje byloje konstatavo, kad „apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes filmavimas buvo atliekamas atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose - prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, darbo santykiais susiję su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog toks filmavimas nelaikomas privataus asmens teisių pažeidimu, todėl vaizdo įraše esanti informacija turėjo būti pripažinta tinkamu įrodymu, nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą”. Taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką be įrašomojo asmens žinios ir sutikimo padarytas pokalbio garso įrašas, kaip leidžiamas įrodymas, turi būti: (7) padarytas neprasiskverbiančio pobūdžio (nespecializuotos sekimo) priemonės pagalba, (2) padarytas ne įrašomojo asmens privačioje teritorijoje, t.y. viešoje vietoje, (J) turėti tikslą ne pažeisti kito asmens privatumą, bet turėti tikslą viešame teismo posėdyje apginti įrašiusio pokalbį asmens teises ir geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, (4) pokalbio turinys turi būti susijęs su tarpusavy siejančiais teisiniais santykiais, pavyzdžiui su šalių atsiskaitymais pagal sutartį. Atsakovo UAB „Skriestuvas” pateiktas garso įrašas atitinka visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytus įrodinėjimo leidžiamumo kriterijus: (7) įrašas buvo padarytas buitinio naudojimo priemone (mobiliuoju telefonu), (2) įrašas buvo padarytas viešoje vietoje (kavinėje), (3) įrašas buvo padarytas siekiant apginti nuo pažeidimo atsakovo UAB „Skriestuvas” turtines teises bei užkirsti ieškovui kelią nesąžiningai pasinaudoti jo procesinėmis teisėmis, (4) pokalbio turinys buvo tiesiogiai susijęs su atsakovo ir ieškovo dalykiniais sutartiniais santykiais bei jų įvykdymu, (5) ieškovas atvyko į pokalbį laisva valia.