- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-10
- Bylos Nr.
- I-4097-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti jam 25 536,00 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2015 m. vasario 13 d. (toliau – ginčo laikotarpis) jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Paaiškina, kad per nepilnus metus pabuvojo 24-iose kamerose, kurios visos buvo perpildytos. Pažymi, kad kameros yra skirtinguose aukštuose, todėl teko lipti gana stačiais metaliniais laiptais ir neštis asmeninius daiktus (30 kg), čiužinį, antklodę, pagalvę. Nurodo, kad nuo vaikystės yra neįgalus, darbingumo lygis – 20 proc. Tad nuolatinis perkėlinėjimas iš vienos kameros į kitą sudarė ne tik psichologinius nepatogumus (teko gyventi vis su skirtingais asmenimis), bet ir fizinius sunkumus. Paaiškina, kad kamerose pajudėti visai nebuvo vietos, sėdėti taip pat nebuvo galimybės dėl per žemai nuleistų viršutinių gultų, todėl 23 val. per parą teko gulėti. Nurodo, kad gulėti taip pat buvo nepatogu, nes kamerose buvo šalta, drėgna, per langus ir duris traukė skersvėjis, o gulėti užsiklojus neleidžiama. Pasak pareiškėjo, kamerose buvo tamsu nes langai kamerose maži ir įrengti aukštai, o dirbtinis apšvietimas taip pat nepakankamas. Tualetas tik nuo kriauklės pusės atskirtas 1,5 m aukščio sienele, o kita pusė, kuri yra į praėjimo taką ir į duris, pro kurias nuolat vaikšto žmonės yra atvira. Be to, tualetas matomas ir pro kameros duryse esantį stebėjimo langelį. Pasak pareiškėjo, prižiūrėtojai pro langelį pamatę, kad kas nors guli užsiklojęs, net ir fotografuoja, o tualetas atvirai matomas – nėra net užuolaidos. Nėra nei privatumo, nei orumo, o tai jau antroji (neoficiali) bausmė – iš lėto kankinant. Pareiškėjas nurodo, kad kameros nėra dezinfekuojamos, todėl naktimis sienomis, baldais ir indais vaikšto gausybė tarakonų. Kamerose dėl šalčio ir drėgmės nuo sienų ir lubų krenta ne tik dažai, bet ir tinkas, rūdija metaliniai paviršiai, pelija sienos, lubos. Nurodo, kad kamerose nėra jokių spintelių asmeniniams daiktams laikyti – yra tik spintelė maistui ir higienos priemonėms. Gyvenant tokiomis sąlygomis, pasak pareiškėjo, jam nuolat skaudėjo galvą, maudė kaulus ir raumenis, pareiškėjas tapo irzlus, nervingas, kankino nemiga, kamerose tvyrojo įtampa, bet kada galėjo pasireikšti smurtas, tačiau nebuvo jokios techninės priemonės išsikviesti prižiūrėtoją, teko lėkšte ar puoduku mušti į duris ar grotas. Pasak pareiškėjo, rūbus teko plauti šaltu vandeniu ir džiovintis kamerose ant virvių, padarytų iš rūbų. Dėl šalčio ir drėgmės rūbai ilgai nedžiūdavo.
Atsiliepimas
2015 m. spalio 26 d. teisme gauti pareiškėjo atsikirtimai į atsiliepimą (b. l. 126–128).
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 142). Pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 143).
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–48). Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ir pelėsio. Nurodo, kad tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Paaiškina, kad lovos kamerose turi būti paklotos ir ant jų gulėti apsiklojus negalima nuo 6 val. iki 6.10 val. (poilsio ir švenčių dienomis nuo 7 val. iki 7.10 val.) ir nuo 21.30 val. iki 22 val. (prieš poilsio ir švenčių dienas – nuo 22.30 val. iki 23 val.). Nurodo, kad vabzdžių naikinimo darbus vykdo įmonės pagal sudarytas sutartis. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodo, kad kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Paaiškina, kad nuteistieji ir suimtieji, neturintys pinigų taip pat gali kreiptis dėl rūbų nemokamo išskalbimo. Nurodo, kad išskalbti rūbai grąžinami į kameras jau sausi. Pasak Lukiškių TI-K, pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimus iš vienos kameros į kitą pagal Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras tvarkos, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-101, 14 punktą. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 139).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 40–42), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2014 m. kovo 14–16, 18–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 329, kurios plotas 7,61 kv. m, 2014 m. balandžio 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. balandžio 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 377, kurios plotas 7,33 kv. m, nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 329, kurios plotas 7,61 kv. m, nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 2 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m, 2014 m. birželio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m, 2014 m. birželio 10 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 335, kurios plotas 7,71 kv. m, nuo 2014 m. birželio 28 d. iki 2014 m. liepos 7 d., nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kamerose Nr. 162 ir Nr. 149, kurių kiekvienos plotas 7,94 kv. m, 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 125, kurios plotas 6,48 kv. m, 2014 m. spalio 24–29 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 312, kurios plotas 7,67 kv. m, 2014 m. lapkričio 7–9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m, 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, 2014 m. lapkričio 18–26, 28–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 268, kurios plotas 7,3 kv. m, 2014 m. gruodžio 3, 5–17 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 405, kurios plotas 17,02 kv. m, nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. vasario 8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 320, kurios plotas 7,76 kv. m, o 2015 m. vasario 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 264, kurios plotas 7,8 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 203 paras (beveik 7 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų trūkumo asmeniniams daiktams susidėti neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos
Žemesnės instancijos teismas
3 straipsnis. Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą (iš viso beveik 7 mėnesius), be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, neatsižvelgiant į baldų užimamą plotą, dažnai nesiekė net 2 kv. m), todėl teismo vertinimu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo, naudojantis kameroje esančiu tualetu.
Higienos normos 76:2010 21 punkte, be kita ko, numatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kaip minėta, Lukiškių TI-K nurodė teismui, kad tokios pertvaros kamerose yra įrengtos. Pareiškėjas to iš esmės neginčija, tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, ši sienelė nesuteikia privatumo, nes tualetas yra gerai matomas pro kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali stebėti tualeto pro kameros duryse esantį langelį. Atsiliepime Lukiškių TI-K neneigė aplinkybės, susijusios su pareigūnų per kameros duryse įrengtą langelį vykdomu kameros patalpų fotografavimu, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K tokiu būdu pažeidė pareiškėjo orumą.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, šalta, tamsu, veisėsi tarakonai.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) atliktus patikrinimų aktus (b. l. 52–115), iš kurių matyti, kad Centras ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų neatliko. Byloje nėra įrodymų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą (neatitikimą) higienos normų reikalavimams, nustatytiems HN 76:2010 (susijusiais su gyvenamųjų patalpų drėgme, temperatūra, apšvietimu ir kt.), todėl, atsižvelgiant į tai, kad neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta priklausė Lukiškių TI-K, sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, t. y. pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėtomis aplinkybėmis, laikomi pagrįstais. Atitinkamai pagrįstais laikomi ir pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kamerose buvusiais parazitais. HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų. Lukiškių TI-K pateikė teismui sutarčių sudarytų su UAB „Dezinfa“ ir su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ kopijas, tačiau šios sutartys per se nepatvirtina, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tarakonų. Priešingai, pagal minėtas sutartis vykdytojai įsipareigojo, be kita ko, atlikti ir vabzdžių naikinimo darbus (b. l. 120). Pavyzdžiui, sutartyje su UAB „Dezinfa“ buvo numatyta, kad minėta bendrovė įsipareigojo atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų ir utėlių naikinimą du kartus per kalendorinį mėnesį (b. l. 116). Tai leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl tarakonų buvimo kamerose yra pagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo techninių galimybių išsikviesti prižiūrėtoją kitaip, kaip tik beldžiant į duris ir grotas su puodeliu ar lėkšte.
Lukiškių TI-K atsiliepime, kaip minėta, nurodė, kad kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo kur susidėti asmeninių daiktų, todėl juos teko laikyti krepšiuose ant grindų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad kameroje kiekvienam asmeniui turi būti po 1 spintelę, taip pat po 1 spintelę arba lentyną maisto produktams ir po vieną sieninę viršutinių drabužių pakabą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymos (toliau – pažyma) duomenimis nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, spintelių nebuvo, maisto produktų lentyna buvo tik viena, taip pat buvo keletas drabužių pakabų (b. l. 49). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą (kamerose nebuvo pareiškėjui skirtų spintelių daiktams susidėti).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo labai nepatogu šaltu vandeniu skalbti rūbus ir juos džiovinti drėgnose bei šaltose kamerose. Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo pinigų pirkti rūbų skalbimo paslaugą.
Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103, 11 punktą, suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus, o Lukiškių TI-K būtų tokių prašymų netenkinęs. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje taip pat nurodoma, kad neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų viršutiniai drabužiai kartą per du mėnesius skalbiami nemokamai (b. l. 49). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su drabužių skalbimu ir džiovinimu susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Kaip minėta, pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai neleisdavo gulėti lovose užsiklojus, nes kamerose buvo šalta, taip pat nebuvo vietos jose judėti.
Lukiškių TI-K atsiliepime paneigė, kad nuteistiesiems yra draudžiama gulėti lovose apsiklojus. Pasak Lukiškių TI-K nuteistiesiems ir suimtiesiems yra neleidžiama gulėti lovose apsiklojus tik tam tikrą ribotą laiką, kuris pagal patvirtintą dienotvarkę (b. l. 51) yra skirtas rytiniam tualetui ir kamerų tvarkymui (10 min. ryte) bei pasirengimui miegui (0,5 val. vakare). Pareiškėjas nenurodė teismui, kada konkrečiai jam buvo draudžiama gulėti lovoje apsiklojus, nenurodė, kad už tai jam buvo skirtos nuobaudos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su draudimu gulėti lovoje apsiklojus, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad buvo nepagrįstai nuolat perkeliamas iš vienos kameros į kitą.
Iš Lukiškių TI-K pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (per beveik vienerius metus) buvo perkeltas iš vienos kameros į kitą iš viso 15 kartų (b. l. 40–42). Didžioji dalis perkėlimų buvo susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo konvojuotas iš vienos įstaigos į kitą, o, atvykus į Lukiškių TI-K, iš kitos įstaigos, buvo iš naujo vykdomas atvykusių asmenų (taip pat ir pareiškėjo) skirstymas į kameras. Be to, iš pateiktos informacijos matyti, kad kartais pareiškėjas buvo perkeliamas į laisvesnę kamerą, taip suteikiant pareiškėjui didesnį gyvenamosios patalpos plotą (pavyzdžiui, tokie perkėlimai buvo atlikti 2014 m. balandžio 12 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 18 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su nuolatiniu perkėlinėjimu iš vienos kameros į kitą, atmetami kaip nepagrįsti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Konvencijos 3 straipsnio, Įsakymo 1.3.1 punkto, HN 76:2010 ir Aprūpinimo baldais normos pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.
Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad dėl blogų kalinimo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 15 d. pareiškėjas kreipėsi konsultacijai į psichiatrą, skundėsi miego sutrikimu, gydytojas pažymėjo, kad pareiškėjas be psichozės reiškinių, nuo nemigos pareiškėjui buvo paskirti vaistai (b. l. 33). Psichiatras dar kartą apžiūrėjo pareiškėją 2015 m. vasario 18 d. ir nurodė, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi, psichikos sutrikimų nepastebėta (b. l. 34).
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į šią LVAT praktiką, taip į nagrinėjamoje byloje nustatyto pažeidimo (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) trukmę (beveik 7 mėn.) ir mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, atsižvelgiant taip pat ir į užimamą sanitarinio mazgo bei baldų plotą, kartais nesiekė net 2 kv. m), taip pat į tai, kad buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, galima teigti, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant nurodytiems neteisėtiems veiksmams (neužtikrinant minimalaus pareiškėjui priklausiusio gyvenamojo ploto), žala – pareiškėjas dėl to patyrė žalą, kaip ji yra suprantama CK 6.250 straipsnio prasme, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė, nustatytas pažeidimas (dėl ploto trūkumo) nebuvo nepertraukiamas. Vis dėlto, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, įvertinant ir tai, kad pareiškėjas yra neįgalus ir turi tik 20 proc. darbingumą (b. l. 9), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 421,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (203 paros x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, susijusių su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu. Atsižvelgiant į kitus pažeidimus, už buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjui priteistina 792,00 Eur, skaičiuojant po 3,00 Eur už vieną parą (264 paros x 3 Eur), iš viso pareiškėjui priteistina – 2 213,00 Eur (1 421,00 Eur + 792,00 Eur) neturtinės žalos atlyginimui. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti 25 536,00 Eur dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 2 213,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 213,00 Eur (du tūkstančius du šimtus trylika eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.