Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Povilanskas,

sekretoriaujant Daivai Ašmianienei, Laimai Matulytei, dalyvaujant A. D., teismo posėdyje išnagrinėjęs A. D. (A. D.), gimusio (duomenys neskelbtini)., R. F. piliečio, bausto administracine tvarka, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. 2016 m. liepos 29 d., apie 13:50 val., Vilniaus rajone, Medininkų kaime, Vilniaus rinktinės užkardos veikimo teritorijoje Medininkų PKP vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje legalizuoto dokumento, suteikiančio teisę vairuoti transporto priemones, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-09-10 įsakymo Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 10 p., 37 p., Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2014-10-03 nutarimo Nr. 1086 redakcija) 14 punkto reikalavimus.

A. D. teismo posėdžio metu pripažino padaręs pažeidimą ir parodė, kad nežinojo, kad gavus nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, reikia pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Jis nuo 2001 m. pagal laikinus leidimus gyvena Lietuvos Respublikoje, visą tą laiką vairavo automobilį su gimtinėje išduotu vairuotojo pažymėjimu. Per visą tą laikotarpį ne kartą buvo sustabdytas policijos pareigūnų, baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau niekas jam nesakė, kad reikia pasikeiti vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką. Paskutinė kartą už greičio viršijimą baustas 2015 m. kai jau turėjo nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. 2015 m. rugsėjo mėnesį policijos komisariate buvo pateikęs R. F. išduotą vairuotojo pažymėjimą. Kartu su pažymėjimu pateikė pasą bei nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau pareigūnė, tikrinusi dokumentus nesakė, kad reikia pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Į komisariatą ėjo norėdamas užregistruoti naują R. F. išduotą vairuotojo pažymėjimą. Norėjo įsitikinti, kad naujas vairuotojo pažymėjimas bus užregistruotas ir su juo galės važinėti Lietuvoje. Savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, tačiau savo namais laiko Rusijos F. Č. Respubliką, kur gyvena jo motina, kiti artimi giminaičiai. B. R. jo visi socialiniai ryšiai, ten jis taip pat yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Su Lietuva jį sieja tik darbas, čia neturi jokio turto, tik nuomojamą butą. Kiekvienais metais jis vyksta pas artimuosius, nuolat važinėja į Baltarusiją ir Ukrainą. Jis atsisakė migracijos departamento siūlymo gauti Lietuvos pilietybę, nes laiko, kad jo namai yra Čečėnijos Respublikoje. Turi finansinių įsipareigojimų, todėl jeigu būtų nubaustas, prašo skirti kuo mažesnę nuobaudą.

Liudytoja A. V. teismo posėdžio metu parodė, kad ji 2005 metais baudė A. D. už greičio viršijimą. Registre nėra žymos, kad pažeidėjas pateikė nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Praktikoje būna, kad asmenys nebaudžiami už vairavimą be pažymėjimo, nes viskas priklauso ką paaiškiną pažeidėjas. Pareigūnai neturi galimybės patikrinti, ar asmuo Lietuvoje yra ilgiau nei 180 dienų. Mano, kad pareigūnai turi perspėti asmenis, kad jie susitvarkytų dokumentus, ji visada pasako, kad reikia pasikeisti vairuotojo pažymėjimą.

Pagal (duomenys neskelbtini) str. 1 d. transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki keturių šimtų trisdešimt keturių eurų arba administracinį areštą.

Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje kilo klausimas, dėl to, ar R. F. pilietis – administracinėn atsakomybėn traukiamas A. D. Lietuvos Respublikoje turi teisę vairuoti transporto priemones, turėdamas tik R. F. išduotą vairuotojo pažymėjimą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str. 5 d. yra įtvirtinta pareiga motorinės transporto priemonės vairuotojui su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir KET nustatytus dokumentus. Minėtoje įstatymo normoje taip pat skelbiama, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems E. S. valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką įtvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-09-10 įsakymo Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau Taisyklės) 2 p. - tai pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduoti); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Taigi, klausimas, ar A. D. Lietuvos Respublikoje 2016 m. liepos 29 d. turėjo teisę vairuoti transporto priemones, spręstinas atsižvelgiant į tai, ar jis gali būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų, R. F. pilietis A. D. nuo 2007 m. liepos 7 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje (b. l. 8-9), A. D. nuo 2000 m. liepos 4 d. yra išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2015 m. liepos 7 d. išduotas nuolatinis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 8-9). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 15 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi E. S. (leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsieniečiui suteikus nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Svarbu akcentuoti ir tai, kad A. D. kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą patvirtina ir tai, kad jis čia turi nuolatinę darbo vietą, kas rodo jo ekonominius ryšius su Lietuvos Respubliką. Nors teismo posėdžio metu A. D. paaiškino, kad su Lietuva jį sieja tik darbas, čia jis neturi šeimos, turto, reguliariai keliauja į Rusiją (Čečėnijos Respubliką) aplankyti savo tėvų, mažiausiai du kartus per mėnesį važiuoja į Baltarusiją, nuolat važiuoja į Ukrainą, nepaneigia fakto, kad jis yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Trumpalaikiai išvykimai iš Lietuvos Respublikos gali patvirtinti tik tai, kad jis turi artimų asmeninių ryšių kitose valstybėse, tačiau nepaneigia fakto, jog jis yra Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas.

Aptartas teisinis reguliavimas ir nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad A. D., būdamas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, vairavo transporto priemonę su R. F. išduotu pažymėjimu, nevykdė Taisyklių 10 p., 37 p., numatytų reikalavimų, tuo pažeidė KET 14 p. Jo padaryta veika surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. tinkamai.

A. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs pažeidimą ir dėl jo gailisi (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Skiriant nuobaudą atsižvelgta į administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, į A. D. asmenybę, kuris administracine tvarka baustas, atsižvelgiant ir į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam skirtina minimali sankcijoje numatyta bauda (ATPK 24 str. 4 d.). Atsižvelgus į sunkią turtinę padėtį bei prašymą, paskirtos baudos mokėjimas išdėstytinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. D. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) str. 1 d. ir skirti 289 (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių) eurų baudą.

Pritaikius (duomenys neskelbtini) str. 3 d., baudos mokėjimą išdėstyti 3 (trims) mėnesiams.

Pirma baudos įmoka turi būti sumokėta per 40 dienų nuo šio nutarimo įteikimo dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per 40 dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos, kitos įmokos turi būti mokamos kiekvieną mėnesį, į AB banką „Swedbank”, Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kodas 73000, įmokos kodas 1001. Pildant įmokos kvitą, jame būtina nurodyti nutarimo, kuriuo paskirta bauda, datą bei pažeidimo identifikavimo numerį ROIK 16060063845

Išaiškinti A. D., kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo ar vykdymo atidėjimo klausimais asmuo, patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi teisę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.