Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Simonai Penkauskaitei, Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Tomui Stelioniui, gynėjui advokatui Vitalijai Smolenskienei, išteisintajam A. K., nukentėjusiosios A. A. atstovui advokatui Jonui Milčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008-02-29 nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinamas pagal LR BK 150 str. 1 d., tai yra, kad jis 2006-05-16 apie 21 val., prie degalinės „Statoil“, esančios Karaliaus Mindaugo pr. 34a, Kaune, laikydamas A. A. už rankų ir neleisdamas jai pasišalinti, grasindamas ją jėga įsodinti į automobilį, fiziškai susidoroti su ja, pasinaudodamas dėl to palaužtu A. A. pasipriešinimu, įsodino ją į tyrimu nenustatytą automobilį „BMW", bei nuvežęs nukentėjusiąją prie Česlovo Radzinausko tilto, esančio Kauno miesto vakariniame apvažiavime, minėtame automobilyje grasindamas nukentėjusiajai prievartiniais seksualiniais santykiais su kitais asmenimis, prievarta uždėjo A. A. rankas ant savo lytinio organo, vertė ją rankomis dirginti jo lytinį organą, prievarta rankomis pritraukęs jos galvą, įvedė lytinį organą jai į burną, tuo būdu panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą tenkino su A. A. savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš jos valią.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo apylinkės teismo išteisinamąjį 2008-02-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, pripažinti A. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 1 d., skirti laisvės atėmimo bausmę 5 metams. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog išteisintasis, siekdamas patenkinti su nukentėjusiąja savo lytinę aistrą, veikė prieš jos valią. Nukentėjusiosios atžvilgiu jis naudojo fizinį smurtą degalinėje, laikydamas rankomis A. A. ir neleisdamas jai pasišalinti, automobilyje prievarta uždėdamas jos ranką ant savo varpos, jėga pritraukdamas prie varpos jos galvą, tiek grasinimus panaudoti fizinį smurtą - reikalavo lipti į automobilį, nurodydamas, kad jai „blogai baigsis", „bus dar blogiau" ir ji bet kokiu atveju privalės padaryti „masažą", o jeigu priešinsis gali būti verčiama seksualiai santykiauti su dar dviem asmenimis. Išteisintasis suvokė, kad veikia prieš nukentėjusiosios valią. Dar degalinės teritorijoje ji bandė rankomis atstumti A. K., išsilaisvinti iš jo, vėliau aiškiai jam pasakė apie savo nenorą lytiškai santykiauti (t. 3, b.l. 63). Tiek degalinėje, tiek ir automobilyje nukentėjusioji verkė (t. 3, b.l. 63). Išteisintasis tai matė ir suvokė, reikalavo, kad nukentėjusioji neverktų, šypsotųsi, nes jam taip maloniau (t. 3, b.l. 64), todėl A. K. veikoje yra visi LR B K 150 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai.

Teismas neaptarė aplinkybės, kad išteisintasis vertė nukentėjusiąją prieš jos valią dirginti varpą ranka, nors nukentėjusioji su tuo susijusias aplinkybes nuosekliai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir nepriėmė dėl to sprendimo.

Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai, jog išteisintasis ją prievarta įsodino į automobilį, kad pastaroji galėjo kreiptis pagalbos, tačiau to nepadarė, pati įsėdo į automobilį, prieštarauja liudytojų B. K., R. P. parodymams, degalinės vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotiems duomenims. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas tendencingai interpretuoja liudytojų B. K., R. P. parodymus. Liudytojas B. K. teisme parodė, kad A. K. rankomis buvo apkabinęs A. A., pastaroji bandė atsisukti veidu į važiuojamąją gatvės dalį, bandė gal 5-6 kartus išsisukti iš jo rankų. Liudytojas R. P. parodė, kad A. A. prie gatvės stovėjo su A. K., pastarasis plaštakomis laikė jos rankas, traukė ją į save. Jam paklausus A. A., ar ji važiuos, A. K. piktai atsakė, kad nevažiuos, ir ėmė garsiai necenzūriškai jį plūsti, grasino sumušti. Nukentėjusiosios veide matė ašaras, tačiau ji nieko nesakė. Šie liudytojų parodymai pilnai patvirtina A. A. parodymus apie išteisintojo agresiją, prievartos veiksmus degalinės teritorijoje. Nukentėjusioji teismui parodė, kad A. K. laikė rankomis suėmęs jos rankas, neleido jai pasišalinti, piktai šaukė, nuolat jai grasino - „sėsk į mašiną arba tau blogai baigsis", „bus dar blogiau". Ji suvokė tuos žodžius kaip realų grasinimą fiziškai susidoroti su ja, verkė, bijojo, buvo palaužta. Pasipriešinti nepajėgė, šauktis pagalbos bijojo dėl grėsmės savo sveikatai ir gyvybei. Pabėgti galimybių neturėjo, nes A. K. buvo su dviem draugais, ją vis tiek būtų pagavę. Iš aplinkinių pagalbos nesitikėjo, nes pravažiuojantys vairuotojai nekreipė dėmesio. Nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs.

Iš degalinės „Statoil“ paimtame vaizdo įraše užfiksuota įvykio eiga neprieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojų B. K., R. P. nurodytoms aplinkybėms. Todėl neteisinga teismo išvada, jog vaizdo įraše jokio smurto A. A. atžvilgiu neužfiksuota.

Nuosprendyje akcentuojama, kad A. A. pati įlipo į A. K. automobilį. Nukentėjusioji to neneigė, tačiau paaiškino teismui dėl kokių priežasčių, konkrečių išteisintojo veiksmų, kokios būsenos būdama ji tai padarė. Tai patvirtina liudytojų B. K., R. P. parodymai, apie nukentėjusiosios pasimetimą, bejėgiškumą tuo metu, kai A. K. ją laikė rankomis, necenzūriškai plūdo R. P., grasino šiam smurtu. Teismas neatskleidė nukentėjusiosios būklės įvykio metu, nepaneigė tos aplinkybės, kad jau degalinėje nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas, o seksualiniai santykiai vėliau buvo atlikti prieš nukentėjusiosios valią.

Įvykio aplinkybes automobilyje teismas galėjo nustatyti tik iš nukentėjusiosios ir A. K. parodymų. Tačiau nuosprendyje nurodo, kad niekuo nepagrįsti nukentėjusiosios parodymai dėl grasinimo, jog ji turi džiaugtis, kad jos neatsivežė visi trys ir nereikės su visais seksualiai santykiauti. Šios aplinkybės teismas nevertino nukentėjusiosios duotų nuoseklių parodymų kontekste. Pasakyta frazė atitinka duomenis, kad degalinės teritorijoje išteisintasis buvo su dviem asmenimis - D. M. ir L. M..

Teismas neaptarė aplinkybės, kad nukentėjusioji, būdama nuošalioje vietoje, A. K. toliau grasinant ir apribojant laisvę, jau neturėjo galimybės pasišalinti ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis, kas akcentuojama aptariant situaciją degalinėje.

Teismas nesirėmė jos motinos J. A., sesers E. A. parodymais apie nukentėjusiosios būklę po įvykio, kuri parodė, kad nukentėjusioji verkė, buvo įbauginta, pasimetusi, pareiškė, jog nenori gyventi, sakėsi iš matymo pažįstamo asmens buvusi prigrasinta ir oraliniu būdu išprievartauta automobilyje, o konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai, jog seksualiniai santykiai buvo atlikti prieš jos valią, nesant kitų įrodymų yra nepatikimi. Tokie duomenys apie nukentėjusiosios reakciją į įvykį paneigia teismo išvadą, kad seksualiniai santykiai su A. K. buvo savanoriški.

Byloje esantys medicininiai dokumentai, kuriuose padaryti įrašai apie nukentėjusiosios būklę kitą dieną po įvykio, paneigia išteisintojo versiją, jog seksualiniai santykiai buvo savanoriški.

Nukentėjusiosios parodymai yra detalūs, nuoseklūs, pagrįsti kitais bylos duomenimis. Teismas A. K. parodymų neanalizavo, apsiribodamas teisme jo nurodytos versijos aprašymu. Nuosprendyje neteisingai nurodė, kad baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti bet kokius parodymus. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato įtariamojo ar kaltinamojo teisę (ne pareigą) duoti parodymus, paaiškinimus apie bylos aplinkybes (LR BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d), o baudžiamasis įstatymas nenumato įtariamojo ar kaltinamojo atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos pilnai įvertinti bylos duomenis, tame tarpe ir bylos aplinkybių neatitinkančius kaltinamojo parodymus. Todėl teismo formuluotė, kad baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam teisę duoti bet kokius parodymus, yra neteisinga.

A. K. parodymai nenuoseklūs, neatitinka bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja duotiems teisme. Jo parodymai apie situaciją degalinėje, veiksmus ir elgesį su nukentėjusiąja bei R. P., nukentėjusiosios būseną, jos iniciatyvą bendrauti ir reikalavimas parvežti namo, paneigiami aukščiau minėtais nukentėjusiosios, liudytojų B. K., R. P. parodymais, degalinės vaizdo stebėjimo įrašų duomenimis. Tariamų ankstesnių seksualinių santykių su nukentėjusiąja versiją paneigė D. M. bute kartu su ja buvusi liudytoja E. D..

Teismo abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo, pagrįstos tuo, kad ji po įvykio gan profesionaliai iš savo burnos paėmė tepinėlius, supakavo savo rūbus, kuriuos vilkėjo įvykio metu, į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus beveik parai po įvykio, o savo surinktus įrodymus pateikė dar vėliau, yra visiškai nepagrįstos, kaip ir samprotavimai apie tariamą nukentėjusiosios profesionalumą. Nukentėjusioji paaiškino teismui, kad visa tai padarė tikslingai, ketindama kreiptis į teisėsaugos institucijas. Teismas neatskleidė, kokią reikšmę šios aplinkybės turi nukentėjusiosios parodymų vertinimui, kaip jos įtakojo jos parodymų turinį. Teismas iš nukentėjusiosios parodymų ir bylos dokumentų turėjo matyti, kad kitą dieną po įvykio nukentėjusioji pirmiau kreipėsi į psichiatrijos įstaigą ir tik po to - į teisėsaugos institucijas. Daiktų perdavimo laiką nustatė ne ji, o policijos tyrėja. Kaip daiktų pateikimo tyrėjai laikas įtakoja jos parodymų patikimumą, teismas taip pat nenurodė.

Išteisintasis teismui parodė manąs, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo iš pavydo, sužinojusi, jog jis turi kitą merginą, tačiau nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusioji grasino jį apkaltinti išžaginimu, nes turi ryšių teisėsaugos srityje ar grasino susidoroti su juo, jeigu nutruktų jų tarpusavio bendravimas.

A. K. ir A. A. bendravimas buvo epizodinis. Po pažinties betarpiškai bendravo tik vieną kartą, kuomet D. M. bute A. K. ėmė smurtauti E. D. atžvilgiu. Priešingai nei nurodo išteisintasis, nukentėjusioji iniciatyvos tarpusavio santykiuose nerodė ir kontaktų neieškojo. Tai patvirtina byloje esantys telekomunikacijų operatorių duomenys, kad A. A. telefonu niekuomet neskambino A. K., tik vieną kartą (2006-02-14) atsakė į jo siųstą trumpąją žinutę (t. 1, b.l. 119, 121-131). Šie duomenys atitinka A. A. parodymus, kad artimų santykių su A. K. ji nepalaikė.

Byloje nukentėjusioji nepareiškė civilinio ieškinio, todėl, priešingai nei nurodo A. K., neturi jokių asmeninių ar materialinių išskaičiavimų.

Duomenų, kad A. K. turėjo pravardę „Pupas", telefoninių duomenų, patvirtinančių jo asmenybę, kontaktus su A. A., D. M., M. M., teismas nelaikė įrodymais. Taip pat nelaikė įrodymais liudytojų D. M., L. M., E. D. parodymų, nes jie tariamai nepatvirtina nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo fakto. Nors teismas nelaikė įrodymu, tačiau automobilio „BMW 320d", v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas yra reikšmingas bylai, nes apžiūros metu buvo nustatyta, jog automobilis, kurį nurodė A. K., neatitinka nukentėjusiosios smulkiai išvardintų jo požymių. Kad veika buvo padaryta ne išteisintojo nurodytame jo motinai priklausančiame automobilyje, patvirtina ir kiti nukentėjusiosios nurodyti duomenys, jog A. K. automobilio raktelius paėmė iš kito asmens, nemokėjo perjungti automobilio pavarų, dėl to telefonu skambino kažkokiam kitam asmeniui.

Liudytojų D. M., E. D. parodymai reikšmingi vertinant nukentėjusiosios parodymus apie ankstesnius A. K. smurto veiksmus E. D. atžvilgiu, tokių veiksmų įtaką jos būsenai įvykio metu. Liudytojų D. M., L. M. parodymai reikšmingi vertinant nukentėjusiosios parodymus, kad degalinėje pabėgti nuo išteisintojo ji nebūtų galėjusi dar ir dėl to, jog šis buvęs ne vienas, bei nukentėjusiosios nurodytus A. K. pasisakymus - „džiaukis, kad nenuvežėm visi trys ir nečiulpsi visiems trims". Todėl visi aukščiau minėti duomenys turi būti vertinami, jais remiamasi nustatant bylos aplinkybes.

Teismas konstatavo, kad A. K. veikoje nėra seksualinio prievartavimo požymių, tačiau nuosprendyje išsamiai jų neaptarė. Tik nurodė, kad konkrečiu atveju išteisintasis jokių prievartos veiksmų neatliko, tačiau toks sprendimas yra nepagrįstas, nes išteisindamas A. K. dėl seksualinio prievartavimo, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, priėmė nepagrįstą sprendimą. Byloje surinktų duomenų visuma patvirtina jo dalyvavimą nusikaltimo, numatyto LR BK 150 str. 1 d. padaryme ir kaltę, todėl 2008-02-29 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo A. K. išteisintas dėl seksualinio prievartavimo, naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis – nuosprendis. Jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, nes jis padarė baigtą sunkų nusikaltimą.

Nukentėjusiosios A. A. atstovas apeliaciniu skundu prašo apylinkės teismo išteisinamąjį 2008-02-29 nuosprendį panaikinti ir A. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį faktiškai vadovavosi tik išteisintojo A. K. pasirinktu gynimosi būdu, tačiau nepasisakė kuriuo, ar tuo kuriuo jis ikiteisminio tyrimo metu visiškai neigė turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja ar vėlesniais, kur nurodo, kad santykiavo abipusiu sutikimu.

Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad būtų apginta nukentėjusios garbė, orumas ir seksualinio apsisprendimo laisvė, bei neliečiamumas nuo išteisintojo nusikalstamų veiksmų.

Šiuo atveju didelę reikšmę turi nukentėjusios elgesys tuojau po nusikaltimo, jos asmenybė, bei parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. A. A. davė nuoseklius parodymus apie seksualinę prievartą, panaudotą jos atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodydama asmenį ją seksualiai prievartavusį. Tai nuosekliai patvirtino liudytojai J. A. ir E. A.. Liudytojai B. K. ir R. P. tiesiogiai nurodo, kad jie suprato, jog A. A. stengėsi ištrūkti iš A. K. glėbio, jis jos nepaleido, jiems grasinančiai liepė nesikišti. Teismui pateikti medicininiai dokumentai dėl nukentėjusios sveikatos pablogėjimo ryšium su seksualine prievarta, tai konkrečiai nurodoma pažymoje, teismo nuomone nėra verti dėmesio. Pateisindamas išteisintojo A. K. pasirinktą gynybos būdą, teismas vadovaudamasis BPK įstatymu teigia, kad įstatymai suteikia kaltinamajam duoti bet kokius parodymus ar iš vis atsisakyti juos duoti.

Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pažeidė LR BPK 328 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių,

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, nukentėjusiosios A. A. atstovą, prašiusius apeliacinius skundus patenkinti, išteisintąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinius skundus atmesti, pripažįsta, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Išanalizavusi byloje esančius įrodymus kolegija pilnai sutinka su apylinkės teismo išvadomis, išteisinamojo nuosprendžio motyvais.

Atsižvelgiant į tai, kad prokuroro ir nukentėjusiosios A. A. atstovo apeliaciniai skundai paduoti tuo pačiu pagrindu, jais prašoma to paties-panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant A. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 1 d., skundų argumentai tapatūs arba labai panašūs, todėl nutartyje analizuojami kartu.

Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. numatyta atsakomybė už seksualinį prievartavimą asmeniui, kuris tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios asmens būkle.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. K. ir nukentėjusioji A. A. 2006-05-16 santykiavo oraliniu būdu. To neneigia nei pats išteisintasis, nei nukentėjusioji. Šį faktą patvirtina ir ant tvarsčių, išimtų įvykio vietoje, rastos mišrios seilių ir spermos dėmės, kurios priklauso A. A. ir A. K..

Šiuo atveju išteisintojo ir nukentėjusiosios pozicijos skiriasi tuo, jog A. K. nurodo, kad šie santykiai vyko abipusiu sutikimu ir jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu jis nenaudojo, o A. A. teigia, kad oraliniu būdu su A. K. santykiavo prieš savo valią, nes jos atžvilgiu buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2004-12-30 nutarime Nr.49, siekdamas suvienodinti teismų praktiką išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose, išaiškino, kad lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas žodžiais-pasakant apie asmens nenorą, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais-verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Kaltininkas turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiosios valią.

A. K. buvo kaltinamas, jog su nukentėjusiąja A. A. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti bei kitaip atimdamas galimybę priešintis, o tai pasireiškė tuo, kad laikė ją už rankų ir neleido jai pasišalinti, grasino jėga įsodinti į automobilį ir fiziškai susidoroti, įsodino į automobilį ir nuvežęs į įvykio vietą, grasino nukentėjusiajai prievartiniais seksualiniais santykiais su kitais asmenimis, prievarta uždėjo jos ranką ant savo lytinio organo ir vertė jį dirginti, prievarta rankomis pritraukęs jos galvą prie savo lytinio organo, įvedė savo lytinį organą jai į burną.

Apeliantai skunduose teigia, kad jau degalinėje „Statiol“ nukentėjusiosios atžvilgiu buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, tuo palaužiant jos pasipriešinimą. Taip teigdami, jie remiasi liudytojų B. K., R. P. parodymais, degalinės vaizdo stebėjimo įrašų duomenimis, nurodant, jog teismas tendencingai interpretavo šių liudytojų parodymus. Tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš teismo posėdžio protokolo nustatyta, kad šie liudytojai apeliantų minimų aplinkybių nepatvirtino. Liudytojas B. K., mikroautobuso vairuotojas parodė, kad matė ant šaligatvio stovinčią A. A. ir ją apsikabinusį jaunuolį. Pamanė, jog mergina nori atsisveikinti su vaikinu ir važiuoti namo, todėl sustojo šalia. A. A. atsisukdavo, jam susidarė įspūdis, kad nori ištrūkti, todėl jos laukė apie 3-4 minutes, tačiau ji į mikroautobusą neįlipo, savo veiksmais neparodė, jog negali išsilaisvinti iš ją apkabinusio vaikino glėbio. Pagalvojęs, kad vaikinas ją dar kviečia į barą, nuvažiavo toliau, jo reisas į (duomenys neskelbtini) nėra paskutinis (t.3 b.l.130-131).

Liudytojas R. P. parodė, kad jis matė stovinčius A. A. ir vaikiną, kuris laikė jos rankas, jie kalbėjosi. Į klausimą ar ji važiuos, A. A. jam nieko neatsakė, tik pasižiūrėjo. Jos veide matėsi ašaros, suprato, kad jie aiškinasi tarpusavio santykius, nepagalvojo, kad kas nors vyksta prieš jos valią, todėl į jų pokalbį nesikišo, nesiėmė jokių priemonių. A. A. ir šalia jos stovėjusio vaikino bendravimas niekuo neišsiskyrė iš kitų gatvėje matomų situacijų tarp jaunų porų. Kad vaikinas būtų naudojęs fizinę prievartą nepastebėjo ne tik jis, bet ir mikroautobuso vairuotojas, nes kaip pats sakė, būtų paėmęs lazdą (t.3 b.l.64-65). Tokiu būdu nė vienas iš liudytojų, stebėję A. A. ir A. K. nesuprato, jog realiai prieš nukentėjusiąją naudojamas fizinis smurtas ar daromas psichologinis poveikis ir jai reikalinga pagalba.

Degalinės vaizdo stebėjimo įrašuose neužfiksuota, kad A. K. būtų naudojęs fizinę prievartą prieš A. A., šie įrašai tik patvirtina niekieno neginčijamą faktą, kad A. K. ir A. A. stovėjo ant šaligatvio vienas šalia kito, jokių kitų duomenų juose nėra, todėl nepagrįstas prokuroro teiginys, jog šie įrašai yra įrodymas, patvirtinantis A. K. kaltę, jog degalinėje jis panaudojo fizinį smurtą.

Lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr.49 6 punktas).

Iš teismo medicinos specialisto išvados nustatyta, kad jokių sužalojimų A. A. kūne nėra (t.1 b.l. 13), nors teismo medicinos specialisto ji buvo apžiūrėta sekančią dieną po įvykio, tuo paneigiama, kad A. K. nukentėjusiąją stipriai laikė už rankų ar apkabinęs, jie stumdėsi, ir nukentėjusioji aktyviai priešindamasi stengėsi ištrūkti, nes tokiu atveju esant jėgos kontaktui, ant jos rankų būtų likę paraudimai ar kitokios žymės. Pati nukentėjusioji nenurodė, kad jai buvo sukeltas skausmas, todėl pripažintina, kad fizinis smurtas nebuvo naudojamas.

A. A. parodė, kad pagalbos neprašė, nes nesitikėjo, jog vairuotojas ar keleiviai kišis į konfliktą. Aplinkiniai žmonės buvo abejingi konfliktui, manė, kad garsiai šaukdamasi pagalbos gali tik dar labiau supykdyti A. K., kurio bijojo. Šis nukentėjusiosios paaiškinimas neatitinka tikrovės, dar nepaprašiusi pagalbos ji iš anksto jau manė, kad aplinkiniai žmonės į konfliktą nesikiš, jai nepadės, todėl kolegija daro išvadą, kad šie jos parodymai pasižymi siekimu pateisinti savo poelgius.

Toks nukentėjusiosios elgesys nesuprantamas, prieštarauja jos paaiškinimui, jog A. K. ji pakluso jo bijodama, nes šviesiu paros metu stovint judrioje miesto gatvėje, kai aplinkui buvo daug žmonių ir realus pavojus jos gyvybei ar sveikatai negrėsė, ji nedėjo nė kiek pastangų, kad išvengtų tolesnio bendravimo su juo, pati nereiškė jokio pasipriešinimo, neprašė pagalbos, todėl ir aplinkiniai nesuvokė, kad tokia pagalba jai reikalinga.

Jeigu A. A. atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas ar daromas psichologinis poveikis, grasinant jį panaudoti, tai nepaaiškinamas visiškas jos pasyvumas ir nuolankumas. Būdama pilnametė, fiziškai ir protiškai išsivysčiusi, esant realiai galimybei ji jokiais savo veiksmais nesipriešino A. K., nepareiškė noro važiuoti į namus šalia jos sustojusiu mikroautobusu, nereiškė nepasitenkinimo, kad jai trukdoma tai daryti, kai į ją pačią tiesiogiai kreipėsi vienas iš keleivių. Tai kad, už ją atsakydamas liudytojui A. P., A. K. pavartojo keiksmažodžius, negali būti pripažįstama grėsmės išraiška A. A.. Ji pati galėjo pareikšti savo priešingą nuomonę, prašyti pagalbos, tačiau to nepadarė, nors turėjo visas galimybes. Toks A. A. elgesys logiškai nesuprantamas, ir gali būti paaiškinamas tik taip, kaip šią situaciją suprato šalia jų buvę aplinkiniai-liudytojai B. K., R. P., kurie parodė, jog jų supratimu ji ir A. K., kaip eilinė jaunų žmonių pora ginčydamiesi aiškinosi tarpusavio santykius. Tai patvirtina tolimesni A. A. veiksmai, jog po to, kai baigėsi jų pokalbis, ir A. K. nuėjo į kitą automobilį pasiimti raktelių, likusi viena, vėlgi turėdama realią galimybę įvairiais būdais kreiptis pagalbos į šalia buvusius apsaugos bendrovės darbuotojus, kurių automobilis pažymėtas skiriamaisiais ženklais, pačios degalinės darbuotojus bei kitus asmenis, ar kitaip pasišalinti, to nedarydama, ji pati savo noru įsėdo į A. K. automobilį, todėl prokuroro skunde nepagrįstai teigiama, kad išteisintasis ją prievarta įsodino į automobilį. Šie nukentėjusiosios A. A. veiksmai nuosekliai patvirtina išteisintojo A. K. parodymus, kad ji prašė, jog pastarasis parvežtų ją į namus. Atsižvelgdama į A. A. asmenybę, socialinę brandą, tai kad ji pilnametė, aukštosios mokyklos studentė, turinti pakankamą bendravimo su žmonėmis patirtį, kolegija neturi jokio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo momentu A. A. pasipriešinimas jau buvo palaužtas, ar ji buvusi bejėgiškoje būklėje, dėl ko negalėjo bent minimaliai priešintis. Jai nebuvo suduoti smūgiai, grasinama į ją nukreiptu kokiu nors įrankiu, ar realiai bauginama kitokiu būdu pasireiškusia agresija.

Vertinant A. A. parodymus, tai kad ji nuo įvykio pradžios iki pabaigos labai smulkiai įsidėmėjo ir po to apklausose nurodė įvykio detales, pripažintina, ji nebuvo visiškai pasimetusi ir bejėgiškoje būklėje, kaip apeliaciniame skunde teigia prokuroras. Nes žmogus sąmoningai tiksliai suvokdamas iškilusios grėsmės aplinkybes, negali tuo pačiu nesuvokti kokio nors atsiradusio pavojaus išvengimo būdo. Iš A. K. pateikto kaltinimo seka, kad jau degalinėje buvo susiformavusi jo tyčia prievarta tenkinti lytinę aistrą su A. A., tačiau byloje nėra jokių, tai patvirtinančių duomenų. Teisingais pripažintini A. K. parodymai, kad A. A. prašymu jis vežė ją į namus (duomenys neskelbtini), nes maršrutas, kuriuo jie važiavo tai patvirtina. Iš Karaliaus Mindaugo gatvės, važiuojant Marvelės gatve link Kauno miesto vakarinio apvažiavimo, tai yra artimiausias kelias į (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji A. A. nenurodė, kad degalinėje A. K. reikalavo, jog įsėdus į automobilį, privalės tenkinti jo lytinę aistrą. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad pokalbis apie oralinius santykius prasidėjo jiems važiuojant.

Kolegija pripažįsta, jog nėra jokio pagrindo tikėti A. K. parodymais, kad jie seksualiai santykiavo A. A. iniciatyva, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad lytinė aistra oraliniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu, t.y. liečiant rankomis jo lytinį organą, buvo tenkinama prieš nukentėjusiosios valią. Nors vieta, kurioje buvo santykiaujama pakankamai nuošali, tačiau A. A. veiksmai prieštarauja jos nurodytai aplinkybei, jog tai buvo daroma prieš jos valią. Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad ji turėjo tam tikrą lytinio gyvenimo patirtį, kaip pati paaiškino teismo medicinos specialistui pirmuosius lytinius santykius turėjo būdama 18 metų, o paskutinius-dvi dienas prieš nagrinėjamą įvykį. Šiuo atveju jos patirtis pasireiškė tuo, jog pati persėdo į galinę sėdynę, kur jiems santykiauti buvo patogiau, užbaigusi aktą surado vaistinėlę, iš kurios išėmusi tvarsčius apsivalė pati bei A. K., t.y. ji aktyviai nesipriešino, neparodė aiškaus nenoro tenkinti jo lytinę aistrą.

Veika numatyta LR BK 150 str. gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl sprendžiant asmens pripažinimo kaltu pagal šį straipsnį klausimą būtina nustatyti, jog nukentėjusioji išreiškė nesutikimą, o kaltininkas suvokė, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiosios valią.

Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis A. K. suvokė, jog su A. A. santykiauja prieš jos valią, nes jos nenoras ir pasipriešinimas nebuvo aiškiai išreikštas. Kolegija remiasi objektyviais liudytojų B. K., R. P. parodymais, kurie būdami visiškai šalia, nesuprato, jog A. A. atžvilgiu naudojamas fizinis smurtas, jai grasinama, nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad būtent šioje vietoje, t.y. degalinėje buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas, t.y. prasidėjo nusikalstama veika.

Vertinant visus bylos duomenis galima tik preziumuoti, kad gal būt A. A. pagal jos vidines moralines nuostatas ir nebuvo priimtini oraliniai santykiai su A. K., tačiau šių savo nuostatų ji neišreiškė tokia forma, jog pastarasis būtų aiškiai supratęs, kad tai vyksta prieš jos valią. Mūsų visuomenės jaunimo tarpe yra žinoma situacija, kai jaunuolis siūlydamas lytiškai santykiauti siekia įsitikinti, kokios yra galimybės tokius santykius pasiekti, o mergina šių santykių atsisakydama rizikuoja netekti partnerio, bet sutikdama santykiauti rizikuoja prarasti gerą vardą partnerio ir bendraamžių akyse. Nors prokuroras skunde teigia, kad A. K. ir A. A. bendravimas buvo epizodinis, nukentėjusioji iniciatyvos tarpusavio santykiuose nerodė ir kontaktų neieškojo, tačiau byloje yra duomenų, tai teisiamajame posėdyje parodė pati A. A., kad A. K. jai patiko, atrodė labai simpatiškas ir patrauklus, todėl pasakė jam savo telefono numerį, buvo su juo susitikusi anksčiau (t.3 b.l.63). Tai patvirtino ir liudytoja E. D.. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, duotu atveju negalima atmesti versijos, jog A. A. bijodama, kad A. K. gali nutraukti su ja santykius, savanoriškai sutiko tenkinti jo lytinę aistrą dirginant lytinį organą ranka ir oraliniu būdu. Šiuo aspektu reikšmingi pačios A. A. paaiškinimai, užfiksuoti gydytojo įrašuose, kad dėl šio įvykio pastoviai jaučianti savo kaltę prieš namiškius (t.3 b.l.118, 123).

Byloje yra duomenų, kad nukentėjusiosios A. A. akyse matėsi ašaros tuomet, kai A. K. degalinėje laikė ją už rankų bei ji verkė sugrįžusi į namus, kas apeliantų nuomone patvirtina, jog lytinė aistra buvo tenkinama prieš jos valią. Tačiau jau minėtuose gydytojų įrašuose yra užfiksuota, kad A. A. jautriai reaguoja į aplinką, pokalbiuose dažnai apsiverkia (t.3 b.l. 115, 121), todėl pripažintina, kad toks nukentėjusiosios jautrumas, neadekvatus reagavimas į situacijas sukėlė nurodomą būseną.

Tai, jog sugrįžusi į namus A. A. buvo susijaudinusi, verkė, ką patvirtino liudytojos J. A. ir E. A., dar nėra objektyvus pagrindas teigti, kad A. K. lytinę aistrą tenkino prieš nukentėjusiosios valią. Pripažintina, jog A. A. tokioje būsenoje galėjo būti ir todėl, kad iš A. K. elgesio, jo skambinimo telefonu savo merginai, jai sėdint šalia bei nurodant, jog tuo metu ji nekalbėtų (t.3 b.l.64), pastaroji suprato, jog nors ir patenkino A. K. lytinę aistrą, tačiau ateityje jie nebendraus. Nukentėjusioji A. A. teisme parodė, kad iš karto po įvykio ji negalvojo, kad kreipsis į policiją, tačiau jautėsi labai pažeminta (t. 3 b.l.64), ir šį pažeminimo jausmą, kolegijos nuomone, galėjo iššaukti išteisintojo nepagarbus elgesys su nukentėjusiąja, o ne pats oralinių santykių faktas, nes po to, kai buvo patenkinta A. K. lytinė aistra, jis skambino savo merginai, liepdamas A. A. nekalbėti, kad nesigirdėtų moteriškas balsas. Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kolegija analizuodama nukentėjusiosios parodymus atkreipia dėmesį į jos polinkį dramatizuoti įvykius. Niekuo nepagrįstas pačios nukentėjusiosios A. A. suvokimas, kad jai baimę kėlė ir tai, jog A. K. dėvėjo madingus drabužius, ant rankos buvo užsidėjęs grandinėlę. Sekančią dieną po įvykio teismo medicinos specialistams ji aiškino, kad ją jėga trys iš matymo pažystami jaunuoliai įsitempė į automobilį ir nuvežė prie Nemuno, kur vienas iš jų išprievartavo oraliniu būdu (t.1 b.l.13), nors kaip nustatyta byloje, ji pati įsėdo į automobilį, o degalinėje buvę D. M. ir L. M. su ja visiškai nebendravo, su jos įsėdimu į automobilį niekuo nesusiję, todėl toks jos aiškinimas visiškai neatitinka tikrovės. Nors pati nukentėjusioji niekaip nereiškė pasipriešinimo A. K., neprašė pagalbos, tačiau jos manymu, aplinkiniai nors ir suprato, kad ji bijo A. K., tačiau į jų konfliktą nesikišo, vengė jai padėti. Tokiu būdu nukentėjusiosios parodymuose yra stebima tendencija pateisinti savo, gal būt ir jai pačiai nepriimtiną poelgį, jog sutiko patenkinti A. K. lytinę aistrą.

Pagrįsti apeliantų skundų teiginiai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, tačiau juos analizuojant matosi nukentėjusiosios poelgių nenuoseklumas. A. A. nurodo, jog A. K. labai bijojo, buvo pasimetusi, todėl nežinodama kaip elgtis negalėjo paprašyti aplinkinių pagalbos, ir tokioje pačioje bejėgiškoje būklėje sugrįžusi į namus, pati jau sugebėjo mąstyti savarankiškai ir konstruktyviai, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, profesionaliai fiksavo pėdsakus, patvirtinančius lytinio akto faktą, nors kaip teigė teisme, tuo metu dar nebuvo apsisprendusi ar kreipsis į policiją (t.3 b.l.64).

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nelaikė įrodymais liudytojų D. M., L. M., E. D. parodymų, automobilio „BMW 320d", v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolo, nors jis yra reikšmingas bylai, nes apžiūros metu buvo nustatyta, jog automobilis, kurį nurodė A. K., neatitinka nukentėjusiosios smulkiai išvardintų jo požymių. Tačiau kolegijos nuomone, tokia apylinkės teismo išvada visiškai teisinga ir pagrįsta, nes šie duomenys nei paneigia nei patvirtina A. K. kaltę. Nors liudytojai D. M. ir L. M. įvykio metu buvo degalinėje, tačiau nė vienas iš jų prie A. A. ir A. K. priėję nebuvo, su jais nebendravo, jų pokalbio negirdėjo, ir negalėjo kokiu nors būdu įtakoti A. A. apsisprendimo įsėsti į A. K. automobilį. Liudytojai E. D. įvykio aplinkybės nežinomos, nei betarpiškai prieš įvykį, nei po jo, su A. A. ji nebendravo.

A. K. pateiktame kaltinime nurodoma ir tai akcentuoja prokuroras savo apeliaciniame skunde, kad išteisintasis automobilyje grasino nukentėjusiajai prievartiniais seksualiniais santykiais su kitais asmenimis, t.y. D. M. ir L. M., tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie asmenys būtų susiję su nagrinėjamu įvykiu. Jie nedalyvavo A. A. ir A. K. aiškinantis tarpusavio santykius degalinėje, nevažiavo kartu paskui juos, jų nebuvo šalia A. K. ir A. A. santykiaujant Nemuno pakrantėje, todėl pripažintina, kad negalėjo kelti jokios realios grėsmės nukentėjusiajai.

Nukentėjusioji A. A. parodė, kad ji sutiko tenkinti A. K. lytinę aistrą bijodama dėl savo šeimos narių, jog jis ko nors nepadarytų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, to neteigia ir pati nukentėjusioji, kad A. K. būtų grasinęs jos šeimos nariams. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, siekdamas suvienodinti teismų praktiką, minėto 2004-12-30 nutarimo Nr.49 8 punkte yra išaiškinęs, kad jei grasinama panaudoti fizinį smurtą prieš kitus asmenis, veika gali būti kvalifikuojama kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas tik tuo atveju, jei kitas asmuo yra toje pačioje vietoje kaip kaltininkas ir nukentėjusysis ar su juo palaikomas ryšis, grasinama prieš kitą žmogų smurtą panaudoti tuoj pat. Nei degalinėje, nei Nemuno pakrantėje A. A. šeimos narių nebuvo.

Nukentėjusiosios A. A. atstovas skunde nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pažeidė LR BPK 328 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau minėtame Kodekso straipsnyje yra išdėstyti nuosprendžio pakeitimo pagrindai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apylinkės teismas šia įstatymo norma nesivadovavo ir jos pažeisti negalėjo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nauji įrodymai nebuvo pateikti, esančius byloje išsamiai išnagrinėjo pirmos instancijos teismas, jų nepakanka, kad būtų padaryta neabejotina išvada, jog A. K. lytinė aistra buvo tenkinama dirginant lytinį organą rankomis ir oraliniu būdu panaudojant fizinį smurtą, ar grasinant jį tuoj pat panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis. Nė vienas iš šių BK 150 straipsnyje numatytų alternatyvių požymių nenustatytas. Nurodyti būdai pasipriešinimui įveikti nebuvo naudojami, nes tokio pasipriešinimo nukentėjusioji A. A. nereiškė, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog lytinė aistra buvo tenkinama prieš jos valią. Apeliaciniai skundai atmestini, naikinti apylinkės teismas nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios A. A. atstovo apeliacinį skundą atmesti.