Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2278-656/2011, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ ieškinį atsakovams R. M. ir V. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismo pateiktas CK 3.99 straipsnio aiškinimas, kaip specialiosios normos CK šeštosios knygos nuostatoms, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Ši teisės norma, anot ieškovo, taikytina šeimos teisiniams santykiams reguliuoti, o ne santykiams su trečiaisiais asmenimis ar skolininko ir kreditoriaus santykiams, kuriuos reglamentuoja CK šeštosios knygos nuostatos. Ieškovą UAB „Agaras“ ir atsakovą V. M. saisto prievoliniai teisiniai santykiai. Kreditoriaus interesų apsauga ir jo pažeistų teisių gynimas užtikrinamas prievolių teisės specialiosiomis normomis (CK 6.66 str., 6.67 str.), kurių taikymui konkrečioje nagrinėjamojoje situacijoje Civilinio kodekso trečiosios knygos nuostatos neturi jokios viršenybės. CK 3.5 straipsnio 3 dalis draudžia piktnaudžiauti šeimos teisėmis, todėl jeigu asmuo piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Atsakovų R. M. ir V. M. veiksmai, t. y. dovanojimo sandorio sudarymas, aiškiai suvokiant, kad tokiu būdu bus apsunkinta kreditoriaus teisė gauti iš atsakovo V. M. apmokėjimą pagal jo paties išrašytą vekselį, ieškovo atžvilgiu negali būti vertintinami kitaip, kaip piktnaudžiavimas šeimos teise (CK 3.5 str. 3 d.). Todėl kreditoriaus pažeistų teisių gynimas actio Pauliana instituto pagalba yra jo tinkamai pasirinktas gynimosi būdas.Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sutuoktinių sudaryti turto perleidimo sandoriai, pažeidžiantys kreditoriaus interesus, ginčytini actio Pauliana instituto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2009; 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; kt.). Todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 3.99 straipsniu, kaip specialia teisės norma actio Pauliana instituto taikymui ir nurodė, kad šis institutas nesudaro prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir nepažeidė geros moralės reikalavimų (CK 1.5 str.).Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovė R. M. sąžiningai atsiskaitė su V. M. kreditoriais, todėl CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija paneigta.Atsakovai neginčija, kad 2005 m. gegužės 17 d. dovanojimo sandorio sudarymo metu kreditorius UAB „Agaras“ turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką V. M. .Atsakovai R. M. ir V. M. sudarė dovanojimo sandorį, kurio sudaryti neprivalėjo. Ginčijamas sandoris sudarytas nesant įstatymo ar kitos susitarimu pagrįstos teisinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).Dovanojimo sutartis pažeidžia UAB „Agaras“, kaip kreditoriaus, teises. Jos sudarymo dieną, t. y. 2005 m. gegužės 17 d. atsakovo V. M. finansinė padėtis buvo bloga ir vis blogėjanti. Patys atsakovai yra nurodę, kad V. M. turėjo daug asmeninių skolų, buvo pasirašęs vekselį, todėl R. M. bijojo prarasti gyvenamąjį būstą, kuriame gyveno su savo vaikais. Atsakovė, siekdama užtikrinti savo turtinius interesus padovanoto turto atžvilgiu, sudarė su savo sutuoktinio kreditoriais taikos sutartis ir grąžino 450 000 Lt dydžio paskolas. Tokiu būdu, atsakovas V. M. , būdamas ieškovo skolininkas, neteko savo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, t. y. tapo nemokus. Be to, atsakovė R. M. , priimdama iš savo sutuoktinio dovaną, už kurią jo kreditoriams sumokėjo 450 000 Lt dydžio skolą, suteikė pirmenybę atgauti susidariusias skolas kitiems kreditoriams, bet ne ieškovui UAB „Agaras“, kurio reikalavimo teisė dovanojimo sandorio sudarymo dienai taip pat buvo teisėta, galiojanti ir abiem atsakovam žinoma.Atsakovų veiksmus, sudarant dovanojimo sutartį, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti nesąžiningais ieškovo atžvilgiu. Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas V. M. žinojo ir/ar turėjo žinoti faktą, jog sudaroma dovanojimo sutartimi bus pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Šį faktą neabejotinai žinojo ir kita dovanojimo sandorio šalis - skolininko sutuoktinė R. M. , kuri suvokdama, kad elgiasi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, vis vien taip elgėsi (CK 6.66 str. 2 d., 6.67 str. 1 p.).

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad CK 3.99 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma ginčo santykiams ir nėra specialioji norma CK 6.66 straipsnio atžvilgiu, nes ginčo santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai ir jiems negali būti taikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Nagrinėjamoje situacijoje susidarė dviejų lygmenų santykiai: 1) sutuoktinio V. M. , kaip skolininko, ir kreditoriaus santykiai (juos reglamentuoja ne tik prievolių teisės normos, bet ir šeimos teisės normos); 2) sutuoktinių tarpusavio turtiniai santykiai (juos reglamentuoja šeimos teisės normos). Teismas turi garantuoti ir sutuoktinių, ir kreditorių interesus, kurie viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini. Kai šie interesai nesutampa, jų apsauga negali būti priešpastatoma, ji turi būti proporcinga. Proporcingumas pasiekiamas, kai taikomas toks teisinių santykių reguliavimas, kuris neužkirstų kelio apginti kitus teisėtus interesus ir konkrečiu atveju būtų labiausiai socialiai pagrįstas.CK 3.99 straipsnio 3 dalis yra specialioji CK šeštosios knygos bendrųjų prievolių ir civilinės atsakomybės, įskaitant CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), teisės normų atžvilgiu, nes pagal CK 3.1. straipsnio 2 dalį, kitų CK knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams, į kuriuos įeina ir sutuoktinių tarpusavio turtiniai santykiai bei atsakomybės pagal vienas kito prievoles klausimai, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja CK trečiosios knygos normos. Bendrųjų ir specialiųjų normų atveju, taikomos specialiosios normos.Byloje nustatyta, kad atsakovė R. M. jai padovanoto turto verte ir dar didesne suma įvykdė V. M. prievoles tretiesiems asmenims. Tokia situacija nepažeidžia jokių atsakovo V. M. kreditorių teisių bei turtinių interesų, kadangi dėl to neatsirado ir nepadidėjo atsakovo V. M. nemokumas. Šis R. M. CK 3.99 straipsnio pagrindu dovanoto turto atžvilgiu taikomas atsakomybės apribojimas galioja nepriklausomai nuo V. M. kreditorių skaičiaus bei jų reikalavimų dydžio. Atsakovė R. M. įvykdė prievoles V. M. kreditoriams, todėl jokie reikalavimai pagal V. M. prievoles negali būti nukreipti į atsakovei R. M. dovanotą turtą.Apelianto nurodytose kasacinio teismo nutartyse nagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, todėl tokiomis nutartimis nėra pagrindo vadovautis.Byloje nenustatytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, t. y. skolininko padėtis nebuvo pabloginta, nes R. M. dovanoto turto ir didesne verte atsiskaitė su V. M. kreditoriais, todėl sandoris nepažeidė kreditorių teisių, be to, nebuvo R. M. ir V. M. nesąžiningumo.Nagrinėjamu atveju vekselis buvo sąlyginis įsipareigojimas, vykdytinas tik UAB „Čečeta“ neįvykdžius prievolės ir neįvykdytos prievolės dydžiui, todėl laikytina, kad vekselis yra negaliojantis ab initio pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį.Jeigu teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, restitucija ginčo byloje negali būti taikoma. R. M. dovanoto turto ir didesne verte yra perėmusi ir įvykdžiusi V. M. skolas, todėl jeigu būtų taikoma restitucija, tai nesąžiningai pablogintų R. M. padėtį, nes ji neturėtų ir dovanoto turto, tačiau taip pat būtų perėmusi ir įvykdžiusi V. M. skolas, kas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Ieškovas UAB „Agaras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2005 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarties Nr. 3289, kuria atsakovas V. M. padovanojo atsakovei R. M. jam priklausančią nekilnojamojo turto dalį, pripažinimo negaliojančiu, teisiniu sandorio negaliojimo pagrindu nurodydamas CK 6.66 straipsnį, t. y. pareiškė actio Pauliana ieškinį.

CK 6.66 straipsnio, reglamentuojančio kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Taip pat nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Šioje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas nurodė, jog atsakovas V. M. 2005 m. kovo 9 d. išdavė jam (ieškovui UAB „Agaras“) neprotestuotiną vekselį 186 659,63 Lt sumai, kurį atsakovas privalėjo apmokėti iki 2005 m. birželio 9 d. (1-2 b. l., 1 t.). Kaip matyti iš ginčijamos 2005 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarties, atsakovas V. M. R. M. padovanojo nekilnojamojo turto: 691/1152 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1152 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), ir 5155/10000 dalį pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 5155/10000 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (30-34 b. l., 1 t.). Ginčijamos dovanojimo sutarties 1.6 punktu šalys dovanojamą turtą įvertino 165 000 Lt suma, o Nekilnojamojo turto registre nurodyta dovanojamo turto vidutinė rinkos vertė – 199 562 Lt (30-34 b. l., 1 t.).

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad V. M. 2005 m. vasario 3 d. sudarė paskolos sutartis su A. Š. ir J. Š. , o 2005 m. vasario 10 d. – su E. K. (27, 28, 29 b. l., 1 t.). Atsakovė R. M. su kreditoriais A. Š. , J. Š. ir E. K. 2006 m. gegužės 24 d. ir 2006 m. kovo 10 d. sudarytomis taikos sutartimis įsipareigojo grąžinti jiems V. M. skolas, sumokėdama iš viso 450 000 Lt, ir šiuos įsipareigojimus įvykdė (38-43, 96-98 b. l., 1 t.). Iš taikos sutarčių turinio matyti, kad šalys šias sutartis sudarė, atsižvelgusios į tai, kad V. M. ir R. M. sudarė ginčijamą nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį bei atsakovas V. M. padovanojo atsakovei R. M. 12 800 vienetų 100 Lt nominalios vertės UAB „Imparatas“ akcijų, kurių visų nominali vertė 1 280 000 Lt (38-43 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Imaparatas“ iškelta bankroto byla ir bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, pripažino, jog šios bendrovės akcijos yra bevertės. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė R. M. 2005 m. birželio 23 d. skolos perkėlimo sutartimi perėmė atsakovo V. M. 256 263 Lt skolą AB bankui „Hansabankas“ (92-94 b. l., 1 t.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog atsakovei perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertės šalys kitais įrodymais neįrodinėjo, o atsakovų atstovas pripažino, kad perleistos turto dalies rinkos vertė yra iki 270 000 Lt. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. M. padovanojo savo sutuoktinei atsakovei R. M. turtą, kurio rinkos vertė yra 270 000 Lt. Teismo nustatytos perleisto turto vertės ieškovas apeliacine tvarka neginčija.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, iš esmės vadovavosi CK 3.99 straipsniu, reglamentuojančiu sutuoktinių dovanas, kurį laikė specialiąja norma CK šeštosios knygos, įskaitant teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana, atžvilgiu. Teismas pripažino, kad atsakovė R. M. prisiėmė dovanoto turto vertės dydžio skolinę atsakomybę kreditoriams ir padengė skolą, todėl vadovaujantis CK 3.99 straipsnio 3 dalimi, R. M. negali prisiimti didesnę atsakomybę. Teismas taip pat pripažino, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes ieškovo ar kitų kreditorių reikalavimai į atsakovės R. M. turtą negali būti nukreipti, kadangi ieškinį patenkinus, atsakovės R. M. padėtis nesąžiningai pablogėtų, nes R. M. neatgautų 450 000 Lt asmeninių lėšų, kuriomis atsiskaitė su atsakovo V. M. kreditoriais. Be to, teismas pažymėjo, kad įstatymai nenustato bendrojo fizinio asmens kreditorių lygybės principo, būdingo juridinio asmens bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas dovanojimo sutartį šioje byloje ginčija CK 6.66 nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu - actio Pauliana pagrindu, pažymi, jog nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti, ar egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje numatytos actio Pauliano instituto taikymo sąlygos tam, kad ginčijamas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu. Nustačius, jog neegzistuoja bent viena iš įstatyme nurodytų sąlygų, ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Kaip jau minėta aukščiau, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 6.66 straipsnyje išvardytas ne baigtinis, o pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeisti kreditoriaus interesai, todėl, nustačius konkrečios bylos faktines aplinkybes, jų kontekste turi būti vertinama, ar nebuvo kreditorių teisių pažeidimų ir ar yra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip iš esmės pagrįstai nurodoma atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė kelių lygių santykiai: 1) sutuoktinio V. M. , kaip skolininko, ir kreditoriaus UAB „Agaras“ teisiniai santykiai; 2) sutuoktinių tarpusavio teisiniai santykiai; 3) sutuoktinės R. M. ir jo sutuoktinio V. M. bei kreditoriaus UAB „Agaras“ teisiniai santykiai. Šie prievoliniai ir šeimos teisiniai santykiai tarpusavyje persipynę, todėl siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, svarbu atsižvelgti tiek į prievolinės teisės normas, tiek į šeimos teisės normas, ką iš esmės pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir padarė.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar atsakovų sudaryta 2005 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutartis pažeidė vieno iš atsakovų kreditorių, t. y. ieškovo teises, svarbu atsižvelgti į CK 3.99 straipsnio, reglamentuojančio sutuoktinių dovanas, nuostatas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte.

Kaip jau nustatyta, ieškovas ieškinyje nurodė, kad V. M. 2005 m. kovo 9 d. jam išdavė neprotestuotiną paprastą vekselį 183 659,63 Lt sumai, kurį apmokėti atsakovas privalėjo iki 2005 m. birželio 9 d. (1 b. l., 1 t.). Vekselis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas. Kadangi bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinio dalykas ir pagrindas, o šiuo atveju ieškiniu neginčijamas vekselio galiojimas, nėra pagrindo vertinti atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl vekselio negaliojimo. Kadangi ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo V. M. prievolė ieškovui UAB „Agaras“ egzistavo, tai pagal CK 3.99 straipsnio 3 dalies nuostatą apdovanotoji R. M. privalėjo atsakyti ieškovui už jos sutuoktinio V. M. prievoles, tačiau tik dovanoto turto verte. Vadinasi, šiuo atveju dovanojimo sutarties sudarymas nepažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, interesų, kadangi jis neprarado galimybės patenkinti savo reikalavimą iš ginčijama sutartimi perleisto turto vertės. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog dovanojimo sutarties pagrindu V. M. sumažino savo mokumą ar tapo nemokus, šiuo atveju actio Pauliana taikymui teisinės reikšmės neturi nes, kaip jau aptarta, įstatymas įtvirtina dovanotojo (šiuo atveju V. M. ) kreditorių teisių apsaugą, suteikdamas jiems teisę patenkinti savo reikalavimus iš dovanoto turto vertės. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad atsakovų veiksmai, sudarant ginčijamą sandorį, laikytini piktnaudžiavimu šeimos teisėmis (CK 3.5 str. 3 d.).

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad atsakovė R. M. sąžiningai atsiskaitė su V. M. kreditoriais, todėl CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija paneigta. Anot apelianto, R. M. , priimdama iš savo sutuoktinio dovaną, už kurią jo kreditoriams sumokėjo 450 000 Lt dydžio skolą, suteikė pirmenybę atgauti susidariusias skolas kitiems kreditoriams, bet ne ieškovui UAB „Agaras“, kurio reikalavimo teisė dovanojimo sandorio sudarymo dieną buvo teisėta, galiojanti ir abiem atsakovams žinoma.

CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija dovanojimo sutartį, kuri laikytina neatlygintiniu sandoriu, todėl pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies teisinį reglamentavimą actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens nesąžiningumo ar sąžiningumo. Kaip jau konstatuota aukščiau, ginčijamo sandorio sudarymas nepažeidė kreditorių interesų. Todėl, nesant visų būtinųjų tokio sandorio negaliojimo sąlygų, vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimo pripažinimas nesudaro pagrindo pripažinti jį negaliojančiu. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog R. M. , sudarydama su savo sutuoktiniu dovanojimo sandorį, elgėsi nesąžiningai dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

Iš šioje byloje esančių duomenų matyti, kad V. M. 2005 m. vasario 3 d. sudarė paskolos sutartis su A. Š. ir J. Š. , o 2005 m. vasario 10 d. – su E. K. (27, 28, 29 b. l., 1 t.). Šių sandorių galiojimas nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka. Šie sandoriai buvo sudaryti iki dovanojimo sutarties sudarymo (2005 m. gegužės 17 d.), todėl atsakovei kilo pareiga įvykdyti jos sutuoktinio prievoles minėtiems kreditoriams dovanoto turto verte CK 3.99 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl nėra pagrindo daryti išvadas ne tik apie atsakovės R. M. , bet ir apie kitos sandorio šalies – V. M. , nesąžiningumą sudarant dovanojimo sutartį, nes kreditoriams nebuvo užkirstas kelias patenkinti savo reikalavimus iš dovanoto turto. Kita vertus, atsakovė pirmiau įvykdė V. M. kreditorių reikalavimus, kurių įvykdymo terminas suėjo vėliau, nei ieškovo reikalavimo pagal 2005 m. kovo 9 d. neprotestuotiną paprastą vekselį įvykdymo terminas (ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovas V. M. apmokėti vekselį privalėjo iki 2005 m. birželio 9 d., o pagal paskolų sutartis, sudarytas su A. Š. , J. Š. ir E. K. – po vienerių metų). Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės vertinant, ar yra pagrindas ginčijamą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu, nes šalys, sudarydamos šį sandorį, kaip jau minėta, veikė sąžiningai, t. y. pats ginčijamas sandoris iš esmės nepažeidė V. M. kreditorių interesų - šiuo sandoriu kreditoriams nebuvo atimta galimybė patenkinti savo reikalavimus iš V. M. priklausiusio ir atsakovei R. M. perleisto (padovanoto) turto, tiesiog kreditoriai dėl savo reikalavimų įvykdymo įgijo teisę kreiptis į kitą asmenį – apdovanotąją, o dovanojimo sutarties sudarymo pasekmių netinkamas įgyvendinimas neleidžia vertinti patį sandorį prieštaraujančiu ieškovo interesams.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog atsakovai ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti. Tačiau sudaryti tokį sandorį, kuris, kaip paaiškėjo, nepažeidė kreditorių teisių, įstatymas nedraudžia (CK 6.156 str.).

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.99 straipsnio, reglamentuojančio sutuoktinių dovanas, nuostatas bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinyje pareikštu sandorių negaliojimo pagrindu ginčijamą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovo uždarosios akcinės bendrovė „Agaras“ apeliacinį skundą, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str., 98 str.). Atsakovai R. M. ir V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti jiems iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių duomenų, todėl šis prašymas taip pat netenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.