Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Ovidijus RamanauskasBaudžiamoji byla Nr. 1A-62/12Teisminio proceso Nr. 1-02-3-00045-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. kovo 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį atlyginti padarytą turtinę žalą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. G. priteista 70 Lt (septyniasdešimt litų) turtinės ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam T. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis, 2011-06-24, apie 03.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 17, Vilniuje, tyčia du kartus sudavė kumščiu T. M. į veidą, padarydamas jam kraujosruvą dešinės akie viršutiniame voke, viršutinio pimo dešinio danties šaknies lūžį, ko pasėkoje nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatą, t.y. A. G. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymą.

Skunde pažymima, jog nukentėjusiojo parodymais, kaip absoliučiai patikimais, vadovautis negalima, kadangi įvykio metu pastarasis buvo neblaivus, kas kelia pagrįstų abejonių, kad T. M. galėjo tiksliai atsiminti ir atpasakoti tikrąsias esmines įvykio aplinkybes, t. y. nurodyti įvykio vietą, laiką, savo ir kitų asmenų atliktus veiksmus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad duodamas parodymus teisme, nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kodėl A. G. su juo taip pasielgė, nes anksčiau jie nesipyko. Aplinkybę, kad pagrindo konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo, teisme patvirtino ir pats apeliantas. Iš 2011-03-27 nukentėjusiojo pareiškimo turinio taip pat matyti, kad konflikto kilimo priežasties nukentėjusysis neprisimena dėl savo neblaivumo, kas apelianto nuomone, sudaro pakankamą pagrindą suabejoti ir kitų T. M. parodymų byloje patikimumu. Apeliantas pažymi, kad pagal byloje esantį 2011-06-24 tarnybinį pranešimą po įvykio su nukentėjusiuoju bendravusiai slaugytojai kaip įvykio vietą pastarasis nurodė adresą – (duomenys neskelbtini) g. 2, Vilnius. Be to, prieštaringi ir nukentėjusiojo parodymai apie tai, kur jis ketino eiti, pasibaigus šventei. Apelianto nuomone teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kad jis A. G. pirmas nesmogė, bei padarė nepagrįstą išvadą, nepripažindamas, kad A. G. smogdamas kumščiu nukentėjusiajam į veidą, save gynė. Šias teismo išvadas, pasak apelianto, paneigia jo paties bei minėtų liudytojų parodymai, kiti skunde aptarti bylos duomenys.

Remdamasis skunde analizuojamais baudžiamosios bylos duomenis, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė absoliučiai teisingais, o apelianto ir liudytojų V. M., O. A. parodymus pripažino neatitinkančiais tikrovės, nors, pasak apelianto, tam neturėjo jokio objektyvaus pagrindo.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. M. bei jo atstovė adv. T. Benetė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. G. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Byloje objektyviai nustatyta, kad 2011-06-24, apie 03.30 val., nuteistasis A. G. du kartus sudavęs kumščiu nukentėjusiajam T. M. į veidą, pastarajam padarė kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, viršutinio dešinio danties lūžį, ir to pasėkoje nežymiai jį sužalojo.

Ir nors nukentėjusiajam T. M. padaryto sužalojimo aplinkybes byloje apklausti asmenys, iš vienos pusės T. M., iš kitos – A. G. ir liudytojos V. M. bei O. A. aiškina skirtingai, tačiau surinktų įrodymų visetas, visgi teismui leido pagrįsti A. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo ir atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją.

Analizuojant nukentėjusiojo T. M. parodymus apie jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybes, matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu jis su A. G., atšventę Jonines ir nusprendę užeiti pas liudytoją O. A., gyvenančią (duomenys neskelbtini) g. 30, Vilniuje, alaus, eidami (duomenys neskelbtini) gatve, pradėjo stumdytis. Šalimais jo ėjęs A. G. vis užkabindavo jį alkūne, tarsi bandydamas jį pastumti į šoną. Nesileisdamas nustumti nuo kelio, jis taipogi pastarajam alkūne sudavė atgal, dėl ko, pagal jį, kilo muštynės, kurių metu A. G. du kartus sudavė jam ranka į veido sritį. Tai, nukentėjusiojo teigimu, įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, pakeliui link O. A. namo kiemo. Teigia, kad O. A. namo kieme nebuvo, pavėsinėje pas pastarąją nesėdėjo.

Netikėti šiais pastarojo parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi nukentėjusiajam T. M. padarytas kūno sužalojimas ir jo sunkumas objektyviai užfiksuotas medicininiais dokumentais: paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapu, išrašu iš medicininių dokumentų bei specialisto išvada ( b. l. 5-6, 10-11).

Tai, kad nukentėjusįjį sumušė A. G., matyti ir iš paties apelianto parodymų bei, kaip šis teigia, jo parodymus, neva tai tvirtinančių liudytojų V. M. bei O. A. parodymų. Skirtumas tik pastarųjų nurodoma įvykio vieta bei tarp A. G. ir T. M. kilusio konflikto priežastis. Taigi pagal nuteistojo bei aukščiau minėtų liudytojų parodymus, nukentėjusysis buvo sumuštas liudytojos O. A. namo kieme dėl to, kad šis kabinėjosi prie O. A. bei, kad nenorėdamas išeiti iš jos kiemo, vedamas A. G., vieną kartą iš alkūnės smogė jam į krūtinę, kas pagal apelianto nuomonę, jo paties smurto veiksmus padarytus T. M. atžvilgiu leidžia vertinti, kaip padarytus būtinosios ginties sąlygomis.

Tačiau, net ir šios, nuteistojo A. G. bei liudytojų V. M. ir O. A. nurodytos T. M. atžvilgiu naudoto smurto aplinkybės, kaip pagrįstai argumentavo nuosprendyje teismas, apeliantui, nagrinėjamu atveju, nesukuria būtinosios ginties sąlygų. Kolegija visiškai sutikdama su skundžiamo teismo nuosprendžio argumentais pabrėžia, kad būtinoji gintis, susijusi su žalos puolančiajam padarymu, bus šalinančia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei atitiks ginties teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos yra susijusios su dviem esminiais momentais – kėsinimusi ir gynyba.

Tačiau nei vienu iš atvejų, t. y. nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis pavojingo kėsinimosi nebuvo.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad tarp A. G. ir T. M. kilo muštynės tarpusavio konflikto metu, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvėje, kai nukentėjusysis, nesileisdamas nustumti nuo kelio, alkūne sudavė A. G. atgal, dėl ko A. G. du kartus sudavė jam ranka į veido sritį, padarydamas šiam nežymų sveikatos sutrikdymą, t.y. veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Kita vertus, net ir nuteistojo bei liudytojų V. M. ir O. A. nurodytu atveju, muštynės tarp A. G. ir T. M. taipogi kilo jų tarpusavio konflikto metu, t. y. kai A. G., pasak šio, nukentėjusįjį prievarta norėjo išvesti iš O. A. kiemo ir šis iš alkūnės neva tai trenkė jam, nuteistasis du kartus sudavė V. M. į veido sritį. Todėl ir šiuo atveju A. G. būtų atsakingas už kilusias pasekmes. Tačiau nuteistojo bei aukščiau minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamo įvykio vieta bei kilusio konflikto priežastimi, teismas pagrįstai įvertino kritiškai, kaip A. G. gynybos poziciją siekiant išvengti atsakomybės, o šioms liudytojoms siekiant jam padėti tai padaryti ir atmetė, atkreipiant dėmesį į tai, kad minėtų liudytojų ir A. G. nurodytos aplinkybės, susijusios su T. M. smūgio sudavimu A. G., iš esmės skiriasi: pasak aukščiau minėtų liudytojų, T. M. nuteistajam smūgiavo alkūne į pilvą, tuo tarpu pagal nuteistąjį, nukentėjusysis T. M. jam sudavė alkūne į krūtinę. Gi, sprendžiant iš nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, T. M. jam sudavė alkūne į šoną. Visos šios aplinkybės bei tai, kad po kilusio konflikto atvykusi nukentėjusiojo motina, rado tik vieną A. G., t. y. nebuvo ne tik V. M., bet ir O. A., išties kelia pagrįstas abejones nuteistojo A. G. bei liudytojų V. M. ir O. A. parodymų objektyvumu ir leidžia tikėti nukentėjusiojo nurodyta versija.

Dėl aukščiau pasakyto, tenkinti nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareikštas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. M. atstovės advokatės T. Benetės prašymas išieškoti iš nuteistojo A. G. turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, tenkintinas iš dalies.

BPK 106 str. 2 d. pasakyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija įvertinusi A. G. turtinę padėtį bei tai, kad iš jo yra priteista ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala, mano, jog nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės prašoma priteisti T. M. turėtų išlaidų suma, turi būti sumažinta.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d.

nutarė:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. G. priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. M. 100 lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.