Vilniaus apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, Valstybės žinios, 2006-09-26, Nr. 102-3957). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja pagrindo išeiti už pareikštų reikalavimų ribų buvimą, apeliantei pateikus reikalavimą apeliacinės instancijos teisme dėl netinkamai paskaičiuotų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo (CPK 414 str. 3 d.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir teikė darbo teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo atsiskaitymo, atkleidžiant ją iš darbo. Skundžiamas teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.)

Nesutikdama su teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje apeliantė įrodinėjo jos atleidimui iš darbo svarbios priežasties nebuvimą – struktūrinių darbovietės pertvarkymų fiktyvumą. Aiškindamas struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties, sampratą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pasisako, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį, realumas nustatomas pagal tai, ar dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas ar keli darbuotojai negali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas atitinkamo valdymo organo sprendimas, kuris turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-488/2009;2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012, 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2012 ir kt.).

Apeliantė iš esmės neginčija, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-10-30 įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pareigybės panaikinimo, naujos pareigybės įsteigimo ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis pareigybių sąrašo patvirtinimo“ Nr. 1-212 1 punktu realiai buvo panaikinta jos užimama pareigybė Informacijos valdymo skyriuje ir įsteigta karjeros valstybės tarnautojo Europos sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė. Apeliantė taip pat iš esmės neginčija ir to, kad darbuotojų skaičius Informacijos valdymo skyriuje realiai sumažėjo. Teiginius apie atsakovo struktūrinių pertvarkymų fiktyvumą ieškovė grindžia tuo, kad kitose ministerijose kalbos redaktoriaus pareigybės yra būtinos ir išlieka, jos funkcijas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Terminijos komisijoje vykdo kitos darbuotojos, įtrauktos į komisiją Energetikos ministro įsakymu. Taip pat nurodo, kad prieš tris mėnesius iki įspėjimo apie atleidimą iš darbo ministro įsakymu buvo patvirtintas naujas jos pareigybės aprašymas, į jį buvo įtrauktos naujos funkcijos – pareiga rengti LR teisės aktų projektuose naudojamų terminų straipsnius ir teikti juos valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Apeliante nurodė, kad visos jos darbo funkcijos pas atsakovą realiai išliko ir toliau yra tęsiamos po jos atleidimo, t.y. svarbios priežasties atleisti ją nebuvo. Atsiliepime atsakovas pripažino, kad panaikinus kalbos redaktoriaus etatą, atskiros kalbos redaktoriaus funkcijos buvo išskirstytos kitiems darbuotojams. Nei vienas teisės aktas nenumato kalbos redaktoriaus etato būtinybės, atsakovas įgyvendino savo, kaip viešojo administravimo subjekto vadovo, diskrecijos teisę nuspręsdamas, kaip efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Tokiu būdu atsakovas neginčija, kad ieškovės funkcijos išliko, tačiau, kolegijos nuomone, dalies ieškovės darbo funkcijų išlikimas neįrodo, kad apeliantės pareigybė buvo panaikinta neteisėtai. Nagrinėjamoje situacijoje svarbus objektyvus tokių funkcijų poreikis, jų mastas. Teismas nustatė, kad nuo rugpjūčio mėnesio pradėjo mažėti redaguojamų dokumentų skaičius, apeliantei skyriaus vadovės nurodymu net buvo priskirtos dokumentų skenavimo funkcijos. Apeliantė darbo apimties sumažėjimo fakto neginčijo, skunde nurodė, kad jos darbo apimtis priklausė nuo kitų skyrių darbo krūvio, nuo teisės aktų ar raštų rengimo apimčių, o Energetikos ministerijos kanclerio 2012-11-13 potvarkis Nr. 532, kurio buvo patvirtintas naujas, siauresnis kalbos požiūriu redaguojamų teisės aktų ir kitų dokumentų projektų, sąrašas, buvo priimtas jau po jos įspėjimo apie atleidimą iš darbo ir tik parodo atsakovo nesąžiningumą. Negalima sutikti su tokia apeliantės pozicija. Apeliantės įsitikinimas, kad jos darbo apimtis nustatoma pagal objektyvius, nepriklausančius nuo atsakovo valios kriterijus, nepagrįstas. Bylos duomenimis iki 2012-11-13 potvarkio Nr. 532 galiojo kitas ministerijos kanclerio 2010-09-10 potvarkis Nr. 5-29 dėl ministerijos rengiamų teisės aktų ir kitų dokumentų projektų redagavimo, t.y. redaguojamų dokumentų skaičius ir tvarka, tuo pačiu ir apeliantės darbo mastas buvo nustatomas pagal šio potvarkio nuostatas. Atsakovas turėjo teisę pakeisti šią tvarką, keisti redaguojamų dokumentų projektų sąrašą bei, atsižvelgiant į objektyvų dokumentų projektų redagavimo funkcijų būtinumą ir mastą, spręsti, ar tokioms dokumentų projektų redagavimo funkcijoms įgyvendinti bus skiriamas visas etatas, ar dokumentų projektų redagavimo funkcijos buvo įgyvendinamos paskirstant jas kitiems darbuotojams. Esant būtinumui įsteigti Europos Sąjungos paramos skyrių naujai ministerijos funkcijai vykdyti – pasirengti 2014-2020 m. Europos Sąjungos paramos programavimui ir administravimui, atsakovas turėjo teisę atlikti struktūrinius pertvarkymus, perskiriant darbo funkcijas ir atitinkamai panaikinant atskiras pareigybes.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės funkcijas dėl tinkamo terminų vartojimo ir jų suderinimo su Kalbos komisija perėmė kiti darbuotojai ir valstybės tarnautojai, kurie visi privalo išmanyti lietuvių kalbą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo leidžiamų aktų, skelbiamų įstatymo numatyta tvarka „Valstybės žiniose“ redagavimą gali atlikti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai, tokie kaip ieškovė, ir negali atlikti teisininkai arba kiti specialistai, kurių pareigybėse keliami reikalavimai išmanyti lietuvių kalbą. Apeliantės pareigybė reikalavo turėti humanitarinių mokslų studijų srities filologijos krypties (lietuvių kalba) magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilyginta išsilavinimą bei turėti ne mažesnę nei 3 metų tekstų koregavimo darbo patirtį, tačiau aukšti kvalifikaciniai reikalavimai nepaneigia teismo išvados, kad lietuvių kalbą išmanantis teisininkas gali sėkmingai redaguoti ministerijos leidžiamų norminių aktų projektus.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog jos funkcijos atsakovo Terminijos komisijoje buvo perskirstytos kitiems komisijos nariams, kadangi bendrinės kalbos specialistas komisijoje nebuvo būtinas. Apeliantės manymu, LR terminų įstatymo 8 straipsnio 3, 4 dalys numato privalomą kalbininko dalyvavimą komisijos sudėtyje. LR terminų banko 8 straipsnio 4 dalis, numato, kad Terminijos komisija sudaroma institucijos vadovo įsakymu iš institucijoje dirbančių specialistų ir institucijos arba kviestinio (-ų) kalbininko (-ų.). Apeliantė be pagrindo aiškina šią teisės normą, kaip įpareigojimą turėti bendrinės kalbos specialistą komisijos sudėtyje neterminuotos darbo sutarties pagrindu. Priešingai, ši norma leidžia institucijos vadovui pasirinkti kalbininko dalyvavimo komisijoje formą ir kviesti bendrinės kalbos specialistą esant tokiam poreikiui.

Kitas apeliantės skundo argumentas - dėl pareigos išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą nevykdymo taip pat atmetamas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje kitas darbas apibrėžiamas kaip laisva darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas – bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008).

Apeliantė nurodo, kad vienintelis jai 2012-10-31 pasiūlytas darbas buvo – Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė pagal 2011-11-17 ministro įsakymu Nr. 1-286 patvirtintą pareigybės aprašymą. Šis darbas jai netiko nes darbo funkcijos buvo susijusios su ministerijos autotransporto organizavimu, naudojimu ir priežiūra, tačiau darbdavys turėjo pasiūlyti jai Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pagal 2012-11-29 ministro įsakymu Nr. 1-246 patvirtiną pareigybės aprašymą (1t. b.l. 121-123). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad pareigybės aprašymas buvo pakeistas dirbančiam Bendrųjų reikalų skyriaus specialistui, ši vieta nebuvo laisva ir negalėjo būti pasiūlyta. Teismo posėdžio metu apeliantė paaiškino, kad jos diplomas yra socialinių mokslų krypties ir teisę, kaip dalyką, ji studijavo, turi minimalių žinių, todėl jai galėjo ir turėjo būti pasiūlyta teisės skyriaus vedėjos vieta. Šis apeliantės argumentas nepagrįstas. Pagal bylos medžiagą 2012-12-04 (ieškovės įspėjimo laikotarpiu) į darbą buvo priimta nauja darbuotoja Informacijos valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms. Pagal pareigybės aprašymą, patvirtintą 2011-11-29 ministro įsakymu Nr. 1-247, Informacinio skyriaus vyriausiais specialistas turi turėti aukštąjį universitetinį išsilaimimą teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam prilygintą vienpakopį teisinį išsilavinimą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties, prie jo funkcijų priskiriama teisės aktų projektų rengimas, teisinių konsultacijų dėl teisės aktų ir kitų dokumentų projektų teikimas, teisinių konsultacijų įslaptintų dokumentų rengimo klausimais teikimas ir pan. (1 t., b.l.124-125). Pagal aprašymą pagrindinis šio specialisto darbas – teisinis, minimalių teisinių žinių neužtektų. Apeliantei 2005 m. suteiktas sociologijos magistro kvalifikacinis laipsnis (1 t. b.l. 36), t.y. apeliantės kvalifikacija neatitiko šiam pareigybės aprašymui taikomų kvalifikacinių reikalavimų, todėl atsakovas neturėjo pareigos siūlyti apeliantei teisininko darbą.

Apeliantės įspėjimo laikotarpiu buvo laikinai priimta nauja darbuotoja į Informacijos valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas vietoje darbuotojos, išėjusios kasmetinių bei nėštumo ir gimdymo atostogų nuo 2012-12-17 iki 2013-05-19. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju laikinas darbas neturėjo būti siūlomas apeliantei, nes ateityje, atleidžiant ją iš laikino darbo, jos teisinis statusas pablogėtų. Pati apeliantė nurodė, kad laikino darbo atveju jai būtų užtikrintas darbas iki 2013 m. gegužės, vien finansine prasme laikinas darbas penkis mėnesius jau būtų tenkinęs ieškovės interesus, ji būtų dirbusi, nepraradusi kvalifikacijos, bendravusi su kolektyvu ir pan. Teisėjų kolegija sutinka, kad apie laikino darbo atitikimą atleidžiamo darbuotojo interesams turėtų spręsti pats darbuotojas. Atsakovui pateikus papildomus įrodymus nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad apie terminuotą darbo vietą Informacijos valdymo skyriuje buvo skelbiama viešai, valstybės tarnybos departamento internetinėje svetainėje, skelbimas buvo paskelbtas ir matomas nuo 2012-11-27 iki 2012-12-07 ir Energetikos ministerijos vidiniame tinklalapyje, buvo prieinamas visiems darbuotojams. Esant tokioms aplinkybėms, tai, kad laisva terminuota darbo vieta nebuvo pasiūlyta apeliantei individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė DK 129 straipsnyje įtvirtintų juridinių faktų visumą (tinkamai įgyvendinta procedūra (įspėjimas); svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negalėjo būti perkeltas į kitą darbą). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nutraukimas su apeliante atitiko visus įstatyme keliamus reikalavimus.

Argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetami. DK 250 straipsnis numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Neturinės žalos atlyginimas yra vienas iš deliktinės atsakomybės aspektų. Neturtinė žala atlyginama įrodžius visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, kaltę, žala bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių (neturtinės žalos atsiradimo)). Atleidžiant apeliantę, atsakovas teisės normų nepažeidė, todėl nėra sąlygų atsakovo neturtinei atsakomybei kilti. Pažymėtina, kad apeliantė neturinės žalos atsiradimą sieja su atsakovo veiksmais iki darbo sutarties sudarymo, kaltindama atsakovą, kad dėl jo pasiūlymo dirbti ministerijoje ji atsisakė pareigų Anglijoje. Sutiktina su atsakovo atsikirtimo ieškiniui argumentu, kad pagal bylos duomenis šalių derybos iki darbo sutarties sudarymo vyko laisva abiejų šalių valia, atsakovas ikisutartiniuose santykiuose nenaudojo apeliantės atžvilgiu jokių teisinių veiksmų. Bylos duomenimis, apeliantei darbas ministerijoje buvo pasiūlytas 2009 m. lapkričio pabaigoje, tačiau darbo sutarties sudarymo terminas buvo atidedamas ir darbo sutartis buvo sudaryta tik 2010 m. gegužės 10 d.; apeliantė sutiko laukti, t.y. ji taip pat buvo suinteresuota dirbti pas atsakovą. Tai parodo, kad psichologinis spaudimas prieš apeliantę ikisutariniuose santykiuose panaudotas nebuvo.

Dėl atsiskaitymo.

Bylos nagrinėjimo metu apeliantei kilo abejonių, ar atleidžiant iš darbo su ja buvo tinkamai atsiskaityta. Apeliantė prašė pirmosios instancijos teismą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės siekdama patikrinti atsiskaitymo tinkamumą. Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis CPK 414 str. 3 d. išnagrinėjo apeliantės reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti paaiškinimai, kuriuose apeliantė nurodė, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo vidutinį darbo dienos užmokestį, nes netinkamai taikė Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 6.1 punktą, kuris nustato, kad skaičiuojamas laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jos dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nutarimo 6.2 punkte numatyta, kad vidutinis dienos darbo užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus. Apeliantė iš darbo buvo atleista (duomenys neskelbtini), dėl ligos atleidimas iš darbo buvo nukeliamas dviem mėnesiams, t.y. vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas pagal 2012 m. spalio, rugsėjo ir rugpjūčio mėnesių duomenis. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad apeliantė buvo atleista (duomenys neskelbtini), jos įspėjimo laikotarpis buvo prilygintas faktiškai dirbtam laikui, todėl vidutinis darbo užmokestis buvo skaičiuojamas už gruodžio, lapkričio, spalio mėnesius. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai apskaičiavo apeliantės vidutinį darbo dienos užmokestį už gruodžio, lapkričio, spalio mėnesius, nes nuo lapkričio 5 d. apeliantė faktiškai nedirbo, sirgo, jos atleidimas buvo nukeltas 2 mėnesiams, per kuriuos atsakovas turėjo mokėti vidutinį darbo užmokestį. Šis laikotarpis negali būti prilygintas faktiškai dirbtam laikui Aprašo 6.1, 6.2 punktų prasme. Paskaičiuotas už faktiškai dirbtus mėnesius (spalį, rugsėjį, rugpjūtį) vidutinis darbo dienos užmokestis sudaro ne 108,06 Lt bet 111,64 Lt. Atitinkamai kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro ne 1 976,90 Lt o 2 082,08 Lt. Pagal Aprašo 8 punktą vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas dauginant vidutinį darbo dienos užmokestį iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Apeliantei vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas dauginant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį iš 2013 m. nustatyto metinio darbo dienų skaičiaus (20,9) ir sudaro 2 333,28 Lt, išeitinė išmoka už 2 mėnesius sudaro 4 666,56 Lt neatskaičius mokesčių, atleidimo datos pakeitimo metu apeliantei taip pat turėjo būti sumokėtas dviejų mėnesių vidutinis darbo užmokestis – 4 666,56 Lt. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad ją atleidžiant iš darbo nebuvo išmokėta iš viso 547,27 Lt: kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoka sudaro 105,18 Lt, išeitinės išmokos – 235,76 Lt bei nepriemoka už atleidimo iš darbo nukėlimo terminą sudaro 206,33 Lt. Teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant apeliantei 547,27 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų (CPK 414 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nebuvo apdairi ir rūpestinga procese, aplinkybės dėl netinkamo atsiskaitymo nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apeliacinės instancijos teisme nekeičiamas.

Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CPK 98 str.). Apeliantė patyrė 3 756,25 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš kurių pritiesiamos 500 Lt (CPK93 str. 3 d., 98 str. 3 d. ).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, 414 straipsniu 3 dalimi,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą iš dalies pakeisti: priteisti R. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (j. a. k. 302308327) 547,27 Lt (penkis šimtus keturiasdešimt septynis litus, 27 centus) su darbo santykiais susijusių išmokų (neatskaičius mokesčių). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. G. iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.