Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-990-468/11

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00040-2010-8

2011 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 07 05 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams ir 5 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Nukentėjusiosios H. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš J. B. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt proceso išlaidų už teisinę pagalbą, kitoje dalyje ieškinys atmestas. Nukentėjusiosios M. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš J. B. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt proceso išlaidų už teisinę pagalbą, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad jis 2009 11 25 d. apie 9.10 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, tyčia sumušė nukentėjusiąją H. B., t. y. įėjęs į kambarį ranka sugriebė už gerklės, lauždamas galvą atgal sudavė ranka į galvą, tempė už plaukų ir spardė kojomis į kojas, padarydamas jai odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje, dešinėje blauzdoje, odos įdrėskimus blauzdinio pėdos sąnario srityje, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą, t. y. jis nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.

Be to, jis toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku tyčia sumušė nepilnametę nukentėjusiąją M. Ž., gim. 1992 06 18 d., t. y. namo koridoriuje sugriebė ją už drabužių krūtinės srityje ir numetė ant sofos, jai išėjus į kiemą stvėrė už kuprinės ir numetė ją ant žemės, paskui važiuodamas atbuline eiga partrenkė ją atidarytomis automobilio durelėmis, jai atsistojus stvėrė už gerklės, lauždamas galvą parvertė ant žemės, ėmė spardyti kojomis ir kelis kartus kumščiais sudavė į įvairias kūno vietas, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimus nugaroje, poodinę kraujosruvą kairio kelio sąnario srityje, poodinę kraujosruvą kairėje pėdoje, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą, t. y. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.

Dėl M. Ž. sužalojimų apeliantas pastebi, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog poodinė kraujosruva kairiojo kelio sąnario srityje buvo savaitės senumo, todėl nuteistasis niekaip negalėjo padaryti šio sužalojimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas vis dėlto apkaltino jį šio sužalojimo padarymu. Apeliantas taip pat nurodo, kad M. Ž. padaryti kiti sužalojimai (poodinė kraujosruva kaktos kairėje pusėje ir kairėje pėdoje, odos nubrozdinimai nugaroje) nesutampa su nuteistojo veiksmais, kuriuos konstatavo teismas.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimo žymių, būdingų eismo įvykiui automobiliu partrenkiant pėsčiąją, nukentėjusiosios kūne nekonstatuota. Aplinkybė, kad nuteistasis partrenkė M. Ž. automobilio durelėmis, liko visiškai neištirta ir neįrodyta, nes nukentėjusiajai liko nubrozdinimai kaip nuo tiesioginio kontakto, o ji buvo šiltai apsirengusi, be to, nubrozdinimai 111 cm aukštyje negalėjo atsirasti nuo automobilio durelių. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas automobilis, neištirta važiavimo kryptis ar eismo įvykio schema.

Apeliantas neigia nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra subjektyvūs ir nekonkretūs, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jais remtis, nustatydamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat apeliantas nurodo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiosios patyrė jų nurodytas pasekmes, dėl kurių teismas joms priteisė po 3000 Lt neturtinės žalos. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį reikia išanalizuoti pasekmes ir įvertinti visas bylos aplinkybes, tačiau to nepadarė pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. B.

Nukentėjusiosios H. B. ir M. Ž. teismui pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad vertinant nukentėjusiosios M. Ž. ir liudytojo S. G. parodymus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jie yra jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnamečiai, duodami parodymus buvo stresinėje būsenoje, dėl ko galėjo tam tikrų detalių ir neatsiminti, juolab, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2009 m., o teisme parodymai buvo duoti 2011 m. Pažymėtina, kad M. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, neprieštarauja vieni kitiems, tiesiog ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti glausti parodymai, nepaminint kai kurių detalių. Atsikirtime taip pat nurodoma, kad liudytojas S. G. teisingai parodė, jog J. B. M. Ž. šokinėjo ant kojų verandoje, nes veranda susijungia su koridoriumi, o J. B. smurtavo prieš M. Ž. toje vietoje, kur ribojasi koridorius ir veranda. Liudytojas S. G. įvykį matė per atstumą, duodamas parodymus teisme akivaizdžiai jaudinosi, todėl glaustai pasakojo apie įvykius. Svarbu ir tai, kad H. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdama šoko būsenoje, po patirto smurto, tuo metu, kai jos dukra buvo ligoninėje. Atsiliepime paaiškinama, kad H. B. nepuolė ginti dukters, nes ji nedrįso, buvo įbauginta agresyvaus J. B. elgesio. Nukentėjusiosios neparodė policijos pareigūnams šlapių drabužių, nes jie nieko nebūtų patvirtinę ar paneigę. Pareiškimas policijos komisariatui, kuris, anot J. B., yra melagingas, buvo surašytas greitai, negalvojant apie įrodymų rinkimą, nes H. B. tuo metu nerimavo dėl dukters sveikatos, be to, J. B. bandė sutrukdyti surašyti pareiškimą, buvo jį atėmęs ir suglamžęs. Nuteistasis J. B. apeliaciniame skunde nenurodo svarbių detalių, patvirtinančių jo kaltę: kad liudytoja V. G. žinojo apie įvykį iš H. B. ir sūnaus S. G., kuris ir pats buvo sužalotas J. B., J. B. vėliau atsiprašė V. G. už jos sūnaus sužalojimą, policijos pareigūnė D. K. po įvykio išreiškė nuomonę, kad nusikaltimas buvo padarytas, Vilniaus rajono policijos komisariato 2010 07 10 d. nutarime buvo nustatyta, kad akivaizdu, jog J. B. smurtavo H. B. ir M. Ž. atžvilgiu, policijos pareigūnė D. K. ir nukentėjusiosios patvirtino, kad J. B. bandė suglamžyti H. B. rašomą pareiškimą policijos komisariatui, taip bandydamas išvengti atsakomybės už nusikaltimo padarymą. Nuteistasis J. B. pats davė skirtingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kūrė versijas, bandydamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiosios atsikirtime nurodo duomenis, patvirtinančius, kad J. B. nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, t. y. nuteistojo neblaivumo faktą patvirtino nukentėjusiosios, kurios gerai pažįsta nuteistąjį, liudytojas S. G., matęs kaip iš nuteistojo kišenės pylėsi brendis, policijos pareigūnė D. K., kuri visada matydavo nuteistąjį apsvaigusį nuo alkoholio, liudytoja V. G., parodžiusi, kad nuteistasis yra normalus žmogus, bet konfliktams įtakos turi alkoholis, taip pat policijos pareigūnai, aprašę nuteistojo telefoninį pokalbį su nukentėjusiąja praėjus kelioms valandoms po įvykio, kuriame girdimi necenzūriniai žodžiai, grasinimai, be to, nuteistasis nesugebėjo automobiliu išvažiuoti iš kiemo, iš kurio nuolatos išvažinėja, ir atsitrenkė į stulpelius. Atsikirtime paaiškinama ir dėl sužalojimų: kiekvieno asmens organizmas yra skirtingas, todėl kiekvienam skirtingai lieka žymės nuo sužalojimų. Nukentėjusiajai H. B. nebuvo stipriau sužalota ranka nuo trenkimo durimis, nes durys yra lengvos konstrukcijos, fanerinės, mažesnės ir lengvesnės, nes jos veda į tualetą. Specialisto išvados teiginys, kad nenustatyta sužalojimų, būdingų eismo įvykiui, paaiškinamas tuo, kad automobilis važiavo mažu greičiu. Nuteistasis klaidingai nurodė, kad automobilio durelės negalėjo padaryti 111 cm aukščio sužalojimų, nes durelių viršutinė dalis iš tiesų baigiasi kur kas aukščiau negu 111 cm. Nukentėjusiosios mano, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas J. B. kaltu dėl nusikaltimo padarymo, ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 07 05 d. nuosprendį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, pastarasis kaltu neprisipažįsta ir nurodo, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nesutampa, yra nekonkretūs, todėl teismas neturėtų jais remtis kaip patvirtinančiais jo kaltę.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus, ir visų pirma, nukentėjusiųjų parodymus, matyti, kad 2009 11 25 d. apie 9 val. ryte J. B., grįžęs namo, pradėjo kabinėtis prie savo žmonos H. B., tampė ją koridoriuje už plaukų, su durimis iš visos jėgos trenkė jai į ranką. H. B. dukra M. Ž. pabudo nuo triukšmo, su mama kartu nusileido į pirmą aukštą, bandė apginti mamą nuo J. B., bet pati buvo užpulta. M. Ž. norėjo eiti į mokyklą, tačiau J. B. ją pasivijo, numetė kuprinę, sėdo į automobilį ir važiuodamas atgal durelėmis kliudė jos nugarą, ji pargriuvo, susižalojo. M. Ž. grįžo namo, tada J. B. ją vėl mušė, tampė už plaukų, pargriovė ją lauke. Iškvietus policiją, J. B. pasišalino. Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, juos pagrindžia 2009 11 27 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, kad H. B. buvo nustatyti sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu: odos nubrozdinimai kairėje plaštakoje, dešinėje blauzdoje, odos įdrėskimai blauzdinio pėdos sąnario srityje, taip pat 2009 11 27 d. specialisto išvada, iš kurios matyti, kad M. Ž. buvo nustatyti sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu: poodinė kraujosruva kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairio kelio sąnario srityje, poodinė kraujosruva kairėje pėdoje (ikiteisminio tyrimo medžiaga, b. l. 22-23, 25-27, 61-63, 65-66). Nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Teismas laiko, jog įvykių sekos neatitikimai nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose – nereikšmingi. Iš atskirų parodymų matyti, jog iš esmės tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojai nurodė tuos pačius kaltinamojo veiksmus bei aplinkybes, kiek kitaip nurodydami tik pačią veiksmų seką, kas teismo nuomone paaiškinama patirtu šoku, nukentėjusiosios M. Ž. ir liudytojo G. jaunu amžiumi (įvykio metu buvo nepilnamečiai), bei nuo nagrinėjamų įvykių praėjusiu ilgu laiko tarpu (įvykis buvo prieš dvejus metus).

Nuteistojo iškelta versija, kad M. Ž. iš tiesų norėjo pavogti iš nuteistojo rankinę, todėl galėjo pati susižaloti, vertintina kaip jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama. Tokią išvadą leidžia daryti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: liudytojų D. K., V. G., S. G., E. B. parodymai, specialistų išvados, nukentėjusiųjų skundas, policijos pareigūnės D. K. tarnybinis pranešimas ir kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog M. Ž. siekė sulaikyti kaltinamąjį nuo automobilio vairavimo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo medicinos specialistų išvadose užfiksuoti H. B. ir M. Ž. sužalojimai nesutampa su skunde nurodytais nuteistojo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, į kokias kūno vietas joms buvo suduota. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios buvo kaip nors kitaip sužalotos, todėl nuteistojo argumentas yra nepagrįstas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiosios patyrė jų nurodytas pasekmes, dėl kurių teismas joms priteisė po 3000 Lt neturtinės žalos, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi tuo, kad M. Ž. buvo sužalota, patyrė skausmą, buvo nuvežta į ligoninę, namie dar 5 dienas gulėjo, tris savaites nelankė fizinio pamokų, dėl įvykio jautė gėdą, niekur nenorėjo eiti, jautėsi nemaloniai dėl kaltinamojo smurto, išgąstį, įtampą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, pažeminimą, o H. B. buvo sužalota ranka, koja ir kaulas prie ausies, skaudėjo galvą, reikėjo raminamuosius vaistus gerti, pakilo spaudimas, sužalojimai sugijo per dvi savaites, galvos skausmas praėjo po 3-4 savaičių. Nukentėjusiųjų patirtus fizinius ir dvasinius nepatogumus patvirtino ir liudytojų V. G., S. G., E. B. parodymai, specialisto išvados ir kita bylos medžiaga, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė neturtinės žalos dydį, kuris, teismo nuomone, nėra pernelyg didelis.

Taigi, surinkti įrodymai patvirtina, kad J. B. nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų H. B. ir M. Ž. sveikatas, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. B. bausmę, nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas skunde neigia šią aplinkybę, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik liudytojo S. G. subjektyviais parodymais, kad nuo J. B. sklido alkoholio kvapas, kai jis pasilenkė, iš jo kišenės pylėsi brendis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Atsižvelgiant į tai, kolegija pašalina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nuostatą, kad nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir nustato, jog jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau skirdamas bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, ir pagrįstai nuteistajam už padarytą nesunkų nusikaltimą paskyrė laisvės apribojimo bausmę. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas nesudaro pagrindo švelninti bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė vertintina kaip teisingai parinkta, atitinkanti padarytos veikos sunkumą, kaltinamojo asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, todėl ji nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 07 05 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuostatą: „Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio“, nurodant: „Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta“.