- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-732-312/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27880-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- M. Ž.
- Nukentėjusysis
- L. Ž.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjos advokatės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 10 d. įvykis) ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. birželio 12 d. įvykis) ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir M. Ž. paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, iš dalies sudedant, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme (ji nepradėta atlikti) ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – 2018 m. birželio 20 d. (viena diena). Iš M. Ž. nuspręsta išieškoti L. Ž. naudai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. Ž. nuteistas už tai, kad jis mušdamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui: 2018 m. birželio 10 d., apie 18 val., namuose, t. y. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu kumščiu smogė sutuoktinei L. Ž. į nugarą, tada sugriebęs už kairės rankos ją nustūmė. L. Ž. nugriuvus, spyrė jai į nugarą. Dėl šių M. Ž. smurtinių veiksmų L. Ž. patyrė nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus sužalojimus. Jai atsirado poodinės kraujosruvos nugaros kairėje ir kairiame žaste. Tokiais savo veiksmais M. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 12 d., apie 17 val., namuose, konflikto metu spyrė sutuoktinei L. Ž. į pilvą, dėl ko šiai atsirado poodinė kraujosruva pilve, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais M. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėja advokatė L. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo smurtavimo 2018 m. birželio 10 d. faktą pagrindžia tik nukentėjusiosios L. Ž. parodymai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. Ž. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 10 d., apie 18 val., kad tuo metu bute vyko konfliktas ir kad tuo metu jis sumušė nukentėjusiąją ir pabėgo, išsigandęs policijos. Nukentėjusiosios parodymai, nuteistojo gynėjos nuomone, negali būti laikomi neginčijamu ir patikimu įrodymu. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuteistojo kaltę dėl nusikaltimo padarymo 2018 m. birželio 12 d., taip pat nepatvirtina nei M. Ž. tyčios, nei nusikalstamos veikos padarymo fakto.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik įrodymų turinio išdėstymu, nepateikdamas jų išsamaus vertinimo. Nuteistojo gynėjai nėra aišku, kokie rašytiniai duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino galimos keršto versijos, nes šiuo metu vyksta nuteistojo ir nukentėjusiosios skyrybų procesas, kurio iniciatoriumi yra būtent M. Ž., o L. Ž. nori likti gyventi nuteistajam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Liudytojas L. V. patvirtino, kad santykiai tarp šalių yra blogi, nukentėjusioji yra linkusi apkalbėti nuteistąjį. Taip pat svarbūs ir liudytojo parodymai dėl nukentėjusiosios polinkio vartoti alkoholį, turint omenyje ir tai, kad nuteistasis nurodė, jog ir šįkart ji girtavo nuo gegužės 23 d. M. Ž. parodymai negali būti vertinami kritiškai vien dėl to, kad jis nepasižymi pavyzdingu elgesiu.
6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojas L. V. nurodė, jog nukentėjusioji buvo nukritusi ne tik ant dešinės pusės, bet ir ant nugaros. Tuo tarpu sužalojimai ant L. Ž. nugaros yra inkriminuoti nuteistajam. Specialisto išvadoje yra nurodoma, kad nustatytų sužalojimų vietose nėra užfiksuota pėdsakų, pagal kuriuo būtų galima spręsti apie traumuojančio daikto dydį bei formą. Ši aplinkybė galėtų būti vertinama nuteistojo naudai, taikant in dubio pro reo principą. Sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, o tai, kad skambindama į BPC ji verkė, M. Ž. kaltės nepagrindžia. Nuteistasis neturėjo jokio motyvo mušti nukentėjusiąją, kaip pats nurodė, kadangi buvo nuteistas lygtinai, siekė išvengti konfliktų, todėl gyveno pas motiną.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas atmestinas.
8. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino M. Ž. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik nukentėjusiosios parodymais. Sprendžiant dėl M. Ž. kaltės buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo ir liudytojo parodymai, apžiūros protokolas, tarnybinis pranešimas, specialisto išvada ir kiti rašytiniai baudžiamosios bylos duomenys, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo pagrįstumu nėra teisinio pagrindo.
9. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, jų nevertindamas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nurodė, kokie dar įrodymai, be nukentėjusiosios parodymų, patvirtina nuteistojo smurtavimo faktą, juos analizavo. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra 2018 m. birželio 12 d. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame yra užfiksuoti nukentėjusiosios kūno sužalojimai, nustatyti iš karto po įvykio. 2018 m. birželio 14 d. atlikta ir nukentėjusiosios asmens apžiūra, padarytos nuotraukos, iš kurių matyti kraujosruvos ant L. Ž. kūno, šios kraujosruvos yra būtent tose vietose, į kurias, nukentėjusiosios teigimu, kumščiu ir kojomis ją mušė sutuoktinis M. Ž.. Tos pačios dienos specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad L. Ž. kietu buku daiktu padarytos poodinės kraujosruvos nugaros kairėje, kairiame žaste, pilve. Kraujosruva pilve padaryta prieš 1-3 paras iki apžiūros, nugaros kairėje ir kairiame žaste – prieš 3-6 paras iki apžiūros. Šios išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, nes nuteistasis prieš nukentėjusiąją smurtavo du kartus – 2018 m. birželio 10 d. ir 2018 m. birželio 12 d., t. y. prieš 2 ir 4 paras iki apžiūros. Nors baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. Ž. šiomis dienomis buvo bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir ten konfliktavo su nukentėjusiąja, tačiau netikėti jos nuosekliais parodymais ir ant kūno užfiksuotais sužalojimais nėra jokio pagrindo. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje yra 2018 m. birželio 12 d. L. Ž. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju stenograma, iš kurios matyti, kad moteris verkdama prašo, kad atvyktų policijos pareigūnai, nes ją mušė sutuoktinis. Faktas, kad nukentėjusioji verkdama prašė pagalbos, patvirtina, kad moteris buvo susijaudinusi, išsigandusi, o tokie jausmai, įvertinus surinktų duomenų visumą, buvo sukelti būtent nuteistojo smurtinių veiksmų.
10. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiosios L. Ž. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes pastaroji kaltina M. Ž. smurtu, keršydama už jo inicijuotą skyrybų procesą, tokia nuteistojo pozicija laikoma gynybine, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ji nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Nors nuteistasis nurodo neturėjęs jokio motyvo mušti sutuoktinės, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji reguliariai patiria sutuoktinio fizinį ir psichologinį smurtą, jis dėl to yra ne kartą teistas, gėdydamasi šio fakto, L. Ž. praneša ne apie kiekvieną smurto panaudojimo atvejį, M. Ž. ji apibūdina kaip agresyvų, viskuo nepatenkintą žmogų, kuris nuolat priekaištauja. Nukentėjusiosios parodymai vis baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, ji detaliai papasakojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nurodė nuteistojo jai pasakytus žodžius ir apibūdino jo veiksmus, kas tik patvirtina, kad tokie parodymai yra patikimi, o nuteistojo kaltė – įrodyta.
11. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apeliaciniame skunde minimus liudytojo L. V. parodymus ir pašalino tam tikras aplinkybes iš M. Ž. pareikšto kaltinimo. Liudytojas L. V. nurodė, kad L. Ž. 2018 m. birželio mėn., kurią dieną jis neprisiminė, būdama neblaivi nukrito ant dešinės pusės ir nugaros. Nors, nuteistojo gynėjos teigimu, dėl to M. Ž. iš kaltinimo turėtų būti pašalintos aplinkybės dėl kraujosruvų nugaroje padarymo, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad M. Ž. yra nuteistas už tai, kad dėl jo smurtinių veiksmų nukentėjusiajai atsirado poodinės kraujosruvos kairėje nugaros pusėje. Šalinti šių aplinkybių iš kaltinimo nėra jokio pagrindo, nes jei nukentėjusioji ir nukrito ant dešinės pusės ir nugaros, kairės pusės tokiu būdu ji pati susižaloti negalėjo.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas M. Ž. veiksmuose tinkamai nustatė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. Ž. (M. Ž.) gynėjos advokatės L. S. apeliacinį skundą atmesti.