Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš N. G. priteista nukentėjusiajai S. K. 4185 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. G. nuteista už tai, kad 2011 m. lapkričio mėn. 13 d., apie 17 val., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje lauko virtuvėje, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto su savo sugyventiniu J. K. (J. K.) metu, tyčia sudavė jam vieną smūgį virtuviniu peiliu į pilvo sritį, padarydama nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą su kiauriniu durtiniu-pjautiniu kepenų sužalojimų, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste ir šoku, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio J. K. nusikaltimo padarymo vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl būtinosios ginties

Nuteistoji glaustai teigia, jog veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas.

Iš nuteistosios parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis J. K., kuris buvo neblaivus, gulėjo lovoje ir keikėsi nuteistosios atžvilgiu, ją užgauliojo ir reiškė pretenzijas, kad N. G. nedavė pinigų degtinei, nuteistoji jį ramino, tačiau jis pašoko iš lovos, o nuteistoji ( tuo metu pjaustė mėsą ) su virtuviniu peiliu rankoje pasisuko į jį ir, pamačiusi, kad J. K. pakėlęs ranka, lyg norėdamas jai trenkti į galvą, N. G. įdūrė jam į pilvą, taip padarė sunkų kūno sužalojimą, nuo kurio netrukus J. K. mirė. Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu, turėjusiu įtakos N. G. nusikalstamai veikai, nurodė, kad atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau plačiau į šią aplinkybę nesigilino ir jos nevertino. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, jog N. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nenustatytas pavojingas kėsinimasis – nukentėjusiojo veiksmas, artinimasis prie nuteistosios kiek pakėlus ranką, negali būti laikomas pavojingu kėsinimusi; nuteistoji niekad neteigė, kad baiminosi dėl galimo smurto ir gindamasi sudavė J. K., tuo momentu J. K. rankose nieko neturėjo, nuteistoji pasisuko į jį ir savo rankoje laikytu peiliu sudavė J. K.. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistoji dėl smūgio sudavimo peiliu ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino ir nurodė kitas, bylos duomenims prieštaraujančias, aplinkybes: ji teigė, kad jokio judesio peiliu neatliko ir nesmūgiavo, J. K. užšoko ant peilio ir susižalojo, vėliau teisme ji parodė, kad atsisuko į jį ir nudūrė. Nuteistoji, suduodama smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą (pilvą), suvokė, kad savo veiksmais kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ir gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir sąmoningai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų šie padariniai, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusysis konflikto metu neturėjo jokio įrankio, nekėlė realaus pavojaus N. G., konfliktai tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo pakankamai dažnai (jis, iš jos parodymų žinoma, ją mušdavo, ji taip pat jam kartais suduodavo, o kadangi jų jėgos nelygios, ji daugiau nukentėdavo ); nagrinėjamas konfliktas nebuvo išskirtinis. Dėl to, apeliacinio teismo manymu, nuteistajai nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai – smogiant iš nedidelio atstumo peiliu į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą ir nuteistosios veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.

Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011). Nesant būtinosios ginties situacijos nagrinėjamame atvejyje, nėra ir jos ribų peržengimo.

N. G. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo požymiai. Pagal apeliacinio skundo argumentus, teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakomybę sunkinančiomis ir lengvinančiomis aplinkybėmis

Teismų praktikoje laikoma, kad viena iš būtinų prielaidų paskirti įstatymo reikalavimus atitinkančią ir individualizuotą bausmę yra ta, kad teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, turi nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes. Jų sąrašą pateikia BK 54 straipsnio 2 dalis. Joje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas, be kitų aplinkybių, atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, todėl kaltininko atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymui ir įvertinimui teismai turi skirti deramą dėmesį (kasacinė nutartis Nr. 2K-83/2013). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė vieną nuteistosios N. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nė vienos lengvinančios. Ši teismo pozicija akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems duomenims ir jų vertinimui, išdėstytam nuosprendyje. Štai teismas nuosprendyje nurodęs, kad nėra lengvinančių aplinkybių (t. 2, b. l. 64), vėliau pažymėjo, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, būtent jo elgesys ir būsena išprovokavo konfliktą, nukentėjusios veiksmai buvo spontaniški (t. 2, b. l. 65). Laikoma, kad provokuojančiu reikėtų pripažinti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju N. G. nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus, kuriuos ji apibūdino ikiteisminio tyrimo metu: tuo metu, kai ji stovėjo prie stalo (peiliu pjaustė mėsą), buvo nusisukusi nuo J. K., jis girtas, gulėdamas lovoje, reiškė kažkokias pretenzijas, užgauliojo, keikėsi jos atžvilgiu necenzūriniais žodžiais, ji vis prašė jį nusiraminti ir miegoti, po to, besikeldamas iš lovos, šaukė („užmušiu tave, kale“), išsigandusi ir siekdama pažiūrėti ką sugyventinis daro, atsisuko ir pamatė, J. K. artėja link jos su į viršų kiek pakelta dešine ranka, lyg norėdamas trenkti jai į galvą (t. 1. b. l. 26-27, 29-30, 31-34), apie tokius nukentėjusiojo veiksmus ji papasakojo į įvykio vietą atvykusiam policininkui A. B. (t. 2, b. l. 37), bei pirmosios instancijos teisme duodama parodymus (išskyrus grasinimą nužudyti) (t. 2, b. l. 34-36). Nepakako teismui konstatuoti šios situacijos buvimą ir vien nurodyti, kad skiriant bausmę į ją atsižvelgiama. Tai yra aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas ir svarbi individualizuojant bausmę. Ji teismo turėjo būti įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Iš bylos duomenų – skaitmeninės laikmenos apžiūros protokolo apie N. G. skambutį kviečiant greitąją medicinos pagalbą J. K. (t. 1, b. l. 140-141), matyti, kad nuteistoji aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, stabdė kraujavimą, uždėdama ant žaizdos medžiaginį audeklą, pati iškvietė greitąją medicinos pagalbą, klausėsi jai skirtų mediko patarimų ir informavo apie savo veiksmus („užlaikiau kraują“, „bijau, kad nieko blogo nebūtų“ ir pan.). Iš medicininių dokumentų matyti, kad greitoji pagalba vėlavo, vėlavimo priežastis ne nuo nuteistosios valios priklausančių aplinkybių – nebuvo transporto (t. 1, b. l. 136). Akivaizdu, kad nuteistoji, sunkiai sutrikdžiusi nukentėjusiojo sveikatą, bandė įsiterpti į įvykio eigą, kad išvengtų sunkesnių padarinių – jo mirties. Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė arba bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Teismo išvada, kad nuteistoji buvo visiškai abejinga padariniams, vis dėlto neatitinka bylos aplinkybių ir padaryta vienpusiškai, pasirėmus tik nukentėjusiojo motinos S. K. parodymais, nors ir ji nepaneigė, kad ant žaizdos buvo uždėtas medžiaginis audeklas, visiškai neatsižvelgus į anksčiau minėtus bylos duomenis.

Nuteistoji bylos proceso metu nuolat teigė, jog besisukdama ji turėjo peilį rankoje, tačiau jokio judesio peiliu neatliko ir nesmūgiavo, tiesiog J. K. užšoko ant peilio (t. 1, b. l. 26-27, 29-30, 31-34, 37-47, 49-50, 53), tačiau remiantis specialisto išvada Nr. PM-28/12 (01)-M 1529/ 11 (01) (t. 1, b. l. 109-111) ir šią išvadą davusio specialisto, kuris taip pat dalyvavo jos parodymų patikrinimo vietoje metu, apklausa teisme, N. G. gynybos versija paneigta. Iš jų ir kitų teismo ištirtų ir išsamiai įvertintų nuosprendyje duomenų nustatyta, kad nuteistosios nurodytu būdu nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas. J. K. mirtinai sužalotas N. G. tyčia sudavus smūgį peiliu jam į pilvą. Pažymėtina, kad N. G. tik teisme pakeitė savo poziciją ir prisipažino, kad savo sugyventiniui sudavė smūgį peiliu („nudūriau“). Šią aplinkybę vertinti kaip atsakomybę lengvinančią, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra teisinio pagrindo, kadangi esminę nusikaltimo aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu ji neigė ir ją pripažino ne savanoriškai, o verčiama bylos įrodymų. Todėl teismas pagrįstai tokio prisipažinimo nelaikė atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Laikoma, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir rodanti didesnį jo pavojingumą. Be kita ko N. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki įvykio ji su sugyventiniu išgėrė apie 300 gr. naminės degtinės, bet girta nebuvo (t. 2, b. l. 34 - 35). Kaip liudytojas apklaustas policininkas A. B. (A. B.) parodė, kad nuvyko į įvykio vietą, N. G. buvo neblaivi, nuo jos sklido alkoholio kvapas, pareigūnai tai pastebėjo ir ji to neneigė (t. 2, b. l. 37 -38). Šie bylos įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad N. G. nusikaltimo padarymo metu buvo blaivi, o alkoholį pavartojo tik po nusikalstamos veikos padarymo. Kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, rodo tai, kad ji neadekvačiai vertino situaciją, nukentėjusiajam realiai nesmurtaujant, tik grasinant ir jam kiek pakėlus ranką, nuteistoji panaudojo peilį.

Dėl žalos atlyginimo

Byloje nustatyta, kad N. G. nusikalstamais veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo J. K. sveikata ir nuo patirtų sužalojimų jis mirė, taigi tarp šių veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl to teismas pagrįstai, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) 113 115 straipsniais, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas ir į teismų praktiką tyčinio nužudymo atvejais, priteisė iš N. G. atlyginti J. K. motinai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydis nustatytas pakankamai įvertinus visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas neturtinės ir turtinės žalos priteisimas (neva nukentėjusioji atsisakė nuo civilinio ieškinio ir teismas neturėjo pagrindo priteisti turtinę ir neturtinę žalą), visiškai neteisingi ir prieštarauja teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotai nukentėjusiosios S. K. ir jos atstovo pozicijai, iš kurios nematyti, kad nukentėjusioji būtų atsisakiusi nuo turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, priešingai nei teigiama skunde, ją atstovavęs advokatas civilinį ieškinį palaikė ir teismo prašė jį tenkinti (t. 2, b. l. 36, 57). Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) straipsnyje numatyta tvarka pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo neteisingumo ar neišsamumo nepareikšta.

Dėl argumentų, kurie siejami su teisės į gynybą pažeidimu

Nuteistoji nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo užtikrinta tinkama gynyba, kadangi atliekant vieną procesinį veiksmą - papildomą parodymų patikrinimą vietoje nedalyvavo gynėjas, kai BPK 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad nagrinėjant asmenų, nemokančių proceso kalbos, bylas, gynėjo dalyvavimas būtinas Nekartojant to, kas parašyta skunde, pažymėtina, jog teismas šį klausimą sprendė ir teisingai nurodė, kad N. G. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Pati nuteistoji teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad ji atsisakė gynėjo dalyvavimo atliekant šį procesinį veiksmą ir patvirtino, kad atliekant šį veiksmą ji savarankiškai patikslino savo parodymus dėl įvykio situacijos, buvo surašytas protokolas, ji perskaitė protokolą, šis surašytas teisingai, t. y. ką ji sakė tą ir užrašė, jokio spaudimo jai nebuvo daryta. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad, nors bylos proceso metu dalyvaudavo vertėja, nuteistosios negalima laikyti visiškai nemokančia proceso kalbos (kalba, rašo, skaito lietuviškai, turi spec. vidurinį išsilavinimą), jai net neprisireikė kaltinamojo akto ir nuosprendžio vertimo į kitą kalbą, ką patvirtino jos gynėjas apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, priėmęs N. G. pareikštą atsisakymą nuo gynėjo, BPK 52 straipsnio 2 dalies nepažeidė.

Dėl paskirtos bausmės

Teismas, skirdamas N. G. minimalią straipsnio sankcijoje numatytą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, motyvavo tuo, kad ji iki šiol nebuvo teista, bausta administracine tvarka, psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į narkologinę ar psichiatrinę įskaitą neįrašyta, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad ji nusikalto apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį, nusikaltimas padarytas tyčia, panaudotas grėsmingas įrankis – peilis, nusikaltimas padarytas spontaniškai, pats nukentėjusysis įvykio metu taip pat buvo neblaivus, būtent jo elgesys ir būsena išprovokavo konfliktą, nors tai ir nepateisina N. G. poelgio. Teismas konstatavo, jog nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios įgalintų svarstyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio taikymą nuteistajai.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir sušvelninti bausmę, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės paskyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei ir kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės; 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir kitos, tarp kurių numatytas atvejis, kai kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje teismas turėjo galimybę motyvuotai skirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir išvengti formalaus požiūrio į nagrinėjamą klausimą. Teismas nepagrįstai nurodė nuosprendyje, jog nėra jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apie dviejų nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą jau pasisakyta apeliacinį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos. Byloje yra kiti objektyvūs duomenys, kad nuteistoji išlaiko du mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Tačiau pagal BK 62 straipsnio 2 dalį bausmė negali būti švelninama, kadangi nėra vienos iš būtinų sąlygų – nei iš dalies, nei iš viso neatlyginta nukentėjusiajai žala (turtinė ar neturtinė). Viena iš principinių BK nuostatų yra tai, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Nesant byloje BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, visgi yra galimybė taikyti švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, kadangi, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos nuosprendyje, yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas N. G. už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, skirdamas bausmę, ne tik be pagrindo nenustatė dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo, bet ir visiškai ignoravo tai, kad nuteistoji prižiūri du mažamečius vaikus. Šie duomenys iš dalies koreguoja bausmės skyrimui skirtų teismo motyvų turinį ir leidžia padaryti išvadą, kad tvirtų socialinių ryšių su dviem mažamečiais vaikais, dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojanti nukentėjusiojo elgesys) buvimas, yra išimtinės aplinkybės, kurios sudaro teisinį pagrindą skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Teismas visiškai nevertino pateiktų jam duomenų apie nuteistąją ir jos vaikus. 2012-01-20 prokurorui pakeitus N. G. kardomąją priemonę suėmimą į kitą švelnesnę, N. G. nedelsdama nuvyko į Šalčininkų administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių vaikų grąžinimo klausimui aptarti, nes ją suėmus vaikai buvo paimti į vaikų globos namus (t. 1, b. l. 152). UAB „XXX“ išduotoje charakteristikoje nurodyta, kad N. G. dirba fasuotoja nuo 2012-06-06. Kolektyve yra draugiška, komunikabili ir nuoširdi. Darbą atlieka kruopščiai ir sąžiningai, drausminių nuobaudų ar pastabų neturi, nekonfliktiška (t. 2, b. l. 30). XXX seniūnas ją apibūdina teigiamai: dirba, pareiginga, atsakinga, tvarkinga gyventoja, augina du nepilnamečius vaikus, nuoširdžiai jais rūpinasi ir prižiūri, ji padeda vyresnei savo dukrai, kuri dabartiniu metu mokosi profesinėje mokykloje Vilniuje, artimųjų, galinčių padėti N. G. šeimai, nėra, seniūnijos socialinių darbuotojų teigimu, namuose nuolat vyrauja tvarka, ji savarankiškai prižiūri buitį ir išlaiko šeimą, alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiauja, skundų dėl N. G. elgesio buityje seniūnija negaudavo (t. 2, b. l. 31). XXX lopšelio-darželio atsakingų darbuotojų pasirašytoje charakteristikoje nurodoma, kad jos du vaikai Edvardas ir A. G. nuo 2010-09-01 lanko šį lopšelį – darželį, ji vaikus atveda ir paima. Vaikai visada tvarkingai ir švariai aprengti. Darželio mokestį mama moka laiku. N. G. nuolat domisi vaikais, jų pasiekimais, bendrauja su darželio pedagogais. Ji visada yra mandagi, nekonfliktiška, pasižymi didele kantrybe. Aktyviai dalyvauja tėvų susirinkimuose, šventėse. Visada geranoriškai atsiliepia į pedagogų pastebėjimus, prašymus. Pastebima, kad mama rūpinasi vaikais, namie skaitomos knygos, vaikai noriai bendrauja su suaugusiais ir bendraamžiais. Vaikams susirgus, visada rūpinasi jų gydymu, vaikus į darželį atveda pasveikusius. N. G. charakterizuojama kaip rūpestinga ir pareiginga motina, mandagi ir nekonfliktiška (t. 2, b. l. 32). Iš gimimo liudijimų kopijų matyti, kad A. G. gimė 2008-01-07 ( t. 2, b. l. 46 ), E. G. gimė 2007-02-21 (t. 2, b. l. 47). Pagal bylos duomenis (nuteistosios ir nukentėjusios S. K. parodymus), nors dokumentuose tėvu įrašytas kitas asmuo, vaikų biologiniu tėvu buvo nuteistosios sugyventinis J. K.. Iš kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad dėl J. K. piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais ir smurtavimo šeima 2008-12-11 buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą (t. 1, b. l. 152). Pažymėtina ir tai, kad pačios N. G. gyvenimo būdas iki nusikaltimo padarymo nebuvo visiškai nepriekaištingas. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pažymoje parašyta, kad N. G. nevengė alkoholio, kartais netinkamai rūpinosi vaikais (t. 1, b. l. 152). Tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinant bylos duomenis kaip visumą, nepaneigia tvirtų teigiamų socialinių ryšių buvimo tarp nuteistosios ir jos dviejų mažamečių vaikų. Vienok, nuteistoji atėmė gyvybę kitam žmogui, savo vaikų tėvui, t. y. padarė nusikaltimą, kuris vertybių skalėje yra pats sunkiausias, ir šito negalima ignoruoti. Spręsdama pagal visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, turi pagrindą manyti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė dėl savo ilgalaikės trukmės, gali neigiamai paveikti susiklosčiusius tvirtus socialinius ryšius su mažamečiais vaikais, turėti neigiamos įtakos tolesniam jų fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Tokia bausmė netenka esmės ir teisinės reikšmės. Kartu pabrėžtina, kad nėra pagrindo teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne bausmės rūšimi, nes tai neatitiktų nusikalstamos veikos sunkumo, visų kitų bylos aplinkybių ir pažeistų asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ((duomenys neskelbtini) str. 1, 2, 3 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 331 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 25 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti N. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktuose: 1) aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių; 2) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

N. G., nuteistai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.