- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-1189-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Egidijus Žironas, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės Rytų
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Intervilža“
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovė SEB Vilniaus bankas
- Kategorijos
- 20.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-1189-492/2007
20.2.; 24.2.; 24.4.; 30.3.; 30.6.; 30.7.; 33.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. gruodžio 14 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
dalyvaujant ieškovo akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai atstovei I. K. , atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intervilža“ atstovei adv. Aušrai Naričiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Intervilža“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1018-535/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Intervilža“, tretysis asmuo akcinės bendrovė SEB Vilniaus bankas, dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB Rytų skirstomieji tinklai prašė pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į pastatą – transformatorinę, (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiais 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 166-93 ir 1996-07-09 Steigėjo įsakymą Nr. 175 tose dalyse, kuriose ginčo turto nuosavybės teisės suteikiamos atsakovui UAB „Intervilža“; panaikinti UAB „Intervilža“ nuosavybės teisių į pastatą – transformatorinę registraciją; pripažinti negaliojančiu 2005-12-06 Hipotekos lakštą Nr. 01120050024975 toje dalyje, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai įkeista transformatorinė. Nurodė, kad 1979-10-03 Gamybinis susivienijimas „Neringa“ Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu į Vilniaus elektros tinklų balansą perdavė transformatorinės pastotės Nr. 343 pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) Šio akto pagrindu transformatorinės pastotė buvo įtraukta į Vilniaus elektros tinklų balansą kaip įmonės nekilnojamasis turtas. Tuo metu abi įmonės buvo valstybinės, galiojantys įstatymai nedraudė sudaryti tokį sandorį dėl turto perdavimo. Nekilojamojo turto perdavimas buvo teisėtas, todėl po sandorio įvykdymo Vilniaus energija turtu naudojosi kaip savu – ji prižiūrėjo, remontavo, mokėjo mokesčius. Tačiau ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turtą nėra įregistruotos, nes savo nuosavybės teises į transformatorinę 2002-01-22 yra įregistravęs atsakovas, 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutarties Nr. 166-93 ir 1996-07-09 Steigėjų įsakymo Nr. 175 pagrindu. Ieškovas apie šią aplinkybę sužinojo gavęs VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2006-03-03 raštą. Atsakovas ginčo turtą 2005-12-06 Hipotekos lakštu yra įkeitęs trečiajam asmeniui AB SEB Vilniaus bankas. Ieškovas nurodė, kad atsakovo sudaryti sandoriai – akcijų pasirašymo sutartis, steigėjų įsakymas ir turto įkeitimas – yra neteisėti ir pripažintini negaliojančiais, o nuosavybės teisinė registracija naikintina. Nurodė, kad ieškovas priėmė pastatą, įgijo nuosavybės teises ir ilgą laiką valdė. Jokie kiti asmenys po sandorio sudarymo, be ieškovo valios negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo turtą. 2002-01-01 AB „Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu. Naujai sukurtai AB Rytų skirstomieji tinklai buvo perduotas AB „Lietuvos energija“ filialo Vilniaus elektros tinklų balanse apskaitytas turtas, teisės ir prievolės, o kartu perduotas ir ginčo turtas, todėl ieškovas turi teisę reikšti ieškinį.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Intervilža“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai grindžia savo reikalavimą remdamasis 1979-10-03 Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu. Išanalizavus aktą galima daryti išvadą, jog ieškovo pateiktas dokumentas yra ne nekilnojamojo turto priėmimo – perdavimo aktas iš vienos valstybinės įmonės į kitą, o įrenginių perdavimo eksploatacijai aktas, kuris negali būti laikomas sandoriu, patvirtinančiu nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. 1991 m. Valstybinė gamybinė komercinė firma „Neringa“ buvo reorganizuota. 1991-10-31 Reorganizavimo akte, patvirtintame Ekonomikos ministro pavaduotojo, nurodyta, jog VĮ „Vilža“ priskiriamas 2,06 ha ploto žemės sklypas su jame esančiais pastatais ir įrenginiais (duomenys neskelbtini) . Tais pačiais metais transformatorinės pastatas, pažymėtas (duomenys neskelbtini) , buvo įtrauktas į VĮ „Vilža“ balansą. Pastarosios turtas, teisės ir pareigos perėjo UAB „Intervilža“. Ieškovo teiginiai, kad jis prižiūri ir remontuoja transformatorinę neatitinka tiesos, nes tai atlieka atsakovas, be to, už šį nekilnojamąjį turtą moka nekilnojamojo turto mokestį. Atsakovas pažymėjo, kad jis yra teisėtas nekilnojamojo turto savininkas, nes šio turto nuosavybės teisė atsakovo vardu įregistruota viešame registre, remiantis oficialiais valstybės institucijų dokumentais. Be to, ieškovo reikalavimai atmestini, nes šis praleido ieškinio senaties terminą.
Tretysis asmuo AB SEB Vilniaus bankas prašė ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovo AB Rytų skirstomieji tinklai nuosavybės teisę į pastatą – transformatorinę, (duomenys neskelbtini) ; pripažino negaliojančiais 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 166-93 ir 1996-07-09 Steigėjo įsakymą Nr. 175 tose dalyse, kuriose ginčo turto nuosavybės teisės suteikiamos atsakovui UAB „Intervilža“; panaikino UAB „Intervilža“ nuosavybės teisių į pastatą – transformatorinę registraciją; pripažino negaliojančiu 2005-12-06 Hipotekos lakštą Nr. 01120050024975 toje dalyje, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai įkeista transformatorinė bei priteisė 1 574,74 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti, todėl tenkinti. Nuosavybės teisės įgytos 1979-10-09 Gamybinio susivienijimo „Neringa“ Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu, kuriuo į Vilniaus elektros tinklų balansą buvo perduota transformatorinės pastotės Nr. 343 pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Akto sudarymo metu galiojusios 1964 m. CK 98, 99 str. normos nurodė, kad pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas priklauso valstybei, o konkreti įmonė turtą valdo operatyviojo tvarkymo teise. Priėmimo – perdavimo aktu nebuvo perduodama ar perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau išliko valstybė, bet iš vienos įmonės į kitą buvo perleidžiama operatyviojo valdymo teisė. Turto perdavimo metu galiojo Teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, patvirtinta 1970-01-04 Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 2. Šioje instrukcijoje nebuvo numatytas registracijos terminas, nenurodyta pasekmė, jog nesilaikius registracijos sandoris negalioja. Tokiu būdu pastatų teisinė registracija nėra tapati sutarčių, kuria perleidžiamas daiktas, teisinei registracijai ir pastatų, perduotų turto įgijėjui pagal sandorį, kuris neprivalėjo būti įregistruotas. Neįregistravimo faktas nepanaikino operatyviojo tvarkymo teisės atsiradimo pagrindo – daiktų perdavimo juridinio fakto. Atsakovas aktu perdavęs Transformatorinę į ieškovo balansą, neteko operatyviojo tvarkymo teisės į šį turtą, teigi neturėjo teisės jo įregistruoti savo vardu. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartis Nr. 166-93 ir 1996-07-09 Pramonės ir prekybos ministerijos įsakymas Nr. 175 dalyje dėl nuosavybės teisės suteikimo atsakovui yra negaliojantys. Tai, kad atsakovas per klaidą įtraukė ginčo pastatą į privatizuojamų objektų turo sąrašą, nėra pagrindas pripažinti, jog atsakovas įgijo nuosavybės teises į transformatorinę. Ieškovas ši pastatą valdė ir naudojo be trukdžių, apskaitė savo dokumentuose, eksploatavo įrenginius, mokėjo mokesčius, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo 2006 m., kai iškilo būtinumas tvarkyti turto teisinę registraciją.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Intervilža“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino 1979-10-03 transformatorinės priėmimo – perdavimo aktą, nes iš Akto turinio negalima daryti išvados, jog Gamybinis susivienijimas „Neringa“ išreiškė savo valią perduoti Transformatorinę į kitos įmonės balansą, taip pat nėra nurodyta, jog Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba šį turtą priima į savo balansą. Tikėtina, tai buvo Transformatorinės priėmimo eksploatacijon aktas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Akte minimu 1964-12-16 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 596 negalėjo būti remiamasi šioje situacijoje, kadangi jis nebuvo skirtas reglamentuoti šalių santykius. Šis teisės aktas įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius žemo voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes. Tačiau Gamybinis susivienijimas „Neringa“ nebuvo nei ministerija, nei žinyba. Nėra pagrindo pripažinti, kad pagal minėto teisės akto pagrindu Gamybinis susivienijimas „Neringa“ buvo įpareigotas perduoti nekilnojamąjį turtą. Tai, jog nei Aktu, nei kitu dokumentu Valstybinė komercinė firma "Neringa" neišreiškė savo valios perduoti Transformatorinės pastatą į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą, patvirtina vėlesni šios įmonės veiksmai bei sudaryti dokumentai, kuriais buvo disponuojama ginčo turtu: 1991-10-31 Reorganizavimo aktu, kuriuo Valstybinei įmonei „Vilža“ priskiriamas 2,06 ha ploto žemės sklypas su jame esančiais pastatais ir įrengimais, adresu Savanorių pr. 151, Vilnius; 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartis Nr. 166-93 ir Apelianto steigėjo LR Pramonės ir prekybos ministerijos 1996-07-09 įsakymas Nr. 175. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas naudojosi pastatu, jį valdė ir prižiūrėjo, nes ieškovas naudojosi tik pastate esančiais įrenginiais, o ne pačiu pastatu, be to, nepateikė jokių įrodymų, susijusių su pastato remontu ir jo priežiūra. Atsakovas naudojosi žemės sklypu bei ginčo pastatu, mokėjo nekilnojamojo turto mokestį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Ieškovo gautame 2006-03-03 VĮ Registrų centro Vilniaus filialo rašte Nr. IN-9508 ginčo objektas – Transformatorinė nėra minima, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimus sužinojo 2006-03-03. Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne tik su subjektyviu, bet ir su objektyviu sužinojimo kriterijumi. Tuo metu galioję teisės aktai įpareigojo rūpintis įmones joms priklausančio turto teisine registracija, įmonei ar organizacijai buvo draudžiama užsiimti veikla, jeigu nėra užregistruotas jai priklausantis nekilnojamasis turtas (1991-07-25 LR Vyriausybės nutarimas Nr. 297, 1994-07-20 LR Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas). Atsakovas turtą įregistravo 1996 m., o ieškovui nebuvo jokių kliūčių gauti informaciją apie pastato įregistravimą, ieškovo reikalavimams turi būti taikoma senatis. Darytina išvada, kad teismo sprendimas nepagrįstas, todėl naikintinas.
Ieškovas AB Rytų skirstomieji tinklai apeliacinio skundo prašė netenkinti. Nurodė, kad turto priėmimo – perdavimo aktu ginčo pastatas buvo perduotas iš vienos įmonės apskaitos į kitą. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pastatas buvo perduotas eksploatacijon, nes buvo perduota operatyviojo tvarkymo teisė, o tuo pačiu iš vienos įmonės balanso į kitos balansą perėjo ir ginčo pastatas. Ginčo turto perdavimo metu galiojusios teisės normos (1964 m. CK 40 str.) nedraudė ūkio subjektams savo iniciatyva sudaryti sandorius dėl turto perdavimo iš vieno subjekto balanso į kito balansą. Todėl net ir nesant teisės aktų įpareigojimo, šalys turėjo teisę ir galėjo sudaryti tokį sandorį. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Aktu ieškovui į balansą buvo perduotas ne tik pastatas, bet ir Akte nurodyti pastate sumontuoti elektros įrenginiai. Ginčai dėl įrenginių nuosavybės teisės niekada nekilo - visą laiką nuo perdavimo momento įrenginius nuosavybės teise valdė, jais naudojosi, tiekė elektros energiją ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo UAB „Intervilža“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad 1979-10-03 Gamybinis susivienijimas „Neringa“ Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu į Vilniaus elektros tinklų balansą perdavė transformatorinės pastotės Nr. 343 pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (l. 8). Atsakovas UAB „Intervilža“ 1996 m. gegužės 20 d. įregistravo nuosavybės teises į transformatorinės pastotę, esančią (duomenys neskelbtini) . Ieškovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į transformatorinės pastotę, pripažinti negaliojančiais 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartį ir 1996-07-09 Steigėjo įsakymą tose dalyse, kuriose ginčo turto nuosavybės teisės suteikiamos atsakovui UAB „Intervilža“; panaikinti UAB „Intervilža“ nuosavybės teisių į pastatą – transformatorinę registraciją; pripažinti negaliojančiu 2005-12-06 Hipotekos lakštą toje dalyje, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai įkeista transformatorinė. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Atsakovas UAB „Intervilža“ apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino 1979 m. spalio 3 d. Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo transformatorinės pastotė nebuvo perduota iš vienos įmonės balanso į kitą, o perduota tik eksploatacijai, t.y. šiuo aktu nebuvo perduota turto operatyviojo tvarkymo teisė. Pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina atsakovo pirmtako Gamybinio susivienijimo „Neringa“ veiksmai, nes 1991-10-31 reorganizavimo aktu atsakovo pirmtakui „Vilža“, vėliau ir dabartiniam atsakovui buvo perduotas ginčo pastatas, kuris buvo apskaitytas įmonės balanse. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Turto priėmimo – perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galiojo1964 m. CK 98, 99 straipsniai. Pagal šias normas valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Ginčo turto savininkas buvo valstybė. Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais) tvarką reglamentavo CK 99 str. Ginčo pastatas priklausė nuosavybės teise valstybei, o konkreti įmonė pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise. Priėmimo – perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė, tačiau šiuo aktu buvo perleidžiama daikto valdymo, t.y. operatyviojo tvarkymo teisė. Tokia išvada darytina todėl, kad iš 1979 m. spalio 3 d. akto matyti, jog ginčo pastatas perduotas neatlygintinai. Sandorio šalys siekė perduoti teisę pastatą valdyti ir tai įgyvendino, nes 1979 m. spalio 3 d. surašė perdavimo aktą. Šis aktas įsigaliojo, šalys įgyvendino savo pareigas ir įgijėjas pradėjo valdyti turtą kaip savo. Apelianto argumentas, jog teisės aktai nenustatė pareigos Gamybiniam susivienijimui „Neringa“ perduoti ginčo turtą ieškovui į balansą yra atmestini, nes tuo metu galiojančios CK 40 str. nuostatos nedraudė ūkio subjektams savo iniciatyva sudaryti sandorių dėl turto perdavimo iš vieno objekto balanso į kitą. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 1979 m. spalio 3 d. Pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo aktu ieškovui atsirado operatyviojo tvarkymo teisė sandorio pagrindu ir CK 40 str. taikytas tinkamai. Kai 1979 m. spalio 3 d. sandorio pagrindu pastato operatyviojo tvarkymo teisė buvo perduota ieškovo pirmtakui, tai atsakovo pirmtako valstybės turto operatyviojo tvarkymo teisė ginčo pastatui pasibaigė ir atsakovas negalėjo jos pagrindu įgyti jokių naujų teisių. Atsakovas pateikė 1991 m. spalio 31 d. Gamybinio susivienijimo „Neringa“ reorganizavimo aktą, 1991 m. lapkričio 4 d. inventorinį apyrašą, kuriuose transformatorinės pastotė yra įtraukta į įmonės balansą. Tačiau aplinkybės, jog Gamybinio susivienijimo „Neringa“ balanse ir toliau buvo apskaitomas ginčo pastatas, o vėliau atsakovas jį įregistravo savo vardu vadovaudamasis kompetentingų institucijų išduotu sutikimu, nėra pagrindas pripažinti, jog atsakovas yra teisėtas ginčo pastato įgijėjas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 19 str. 1 d. 4 p. nuostatomis, pripažino negaliojančiais 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutartį ir 1996-07-09 Steigėjo įsakymą tose dalyse, kuriose ginčo turto nuosavybės teisės suteikiamos atsakovui, nes atsakovo pirmtakas neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatą. Pastatų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas, todėl šia aplinkybe negalima vadovautis pripažįstant nuosavybės teisės įgijimo teisėtumą.
Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas atmestini, nes nepagrįsti. Apeliantas teisės į ieškinį atsiradimo momentą siejo su viešo nekilnojamojo turto registro veiklos pradžia. Iš to darė išvadas, kad viešojo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas bet kuriam asmeniui reiškia, jog turtą realiai tvarkantis asmuo negali teisintis, jog nežinojo apie savo teisės pažeidimą – turto įregistravimą kito asmens vardu. Tačiau vien viešojo turto registro veiklos pradžia ieškovui, t.y. turtą valdančiam be trukdymų asmeniui, savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas neįregistruotas kitų asmenų vardu. Ieškovas įrodė, o atsakovas nepateikė jokių tai paneigiančių duomenų, kad iki 2006 m. kovo 3 d., kol jam pačiam neiškilo būtinumas tvarkyti turto teisinės registracijos reikalus, jis be trukdymų valdė ir naudojo turtą. Tokioje situacijoje, nesant trukdžių turtą valdančiajam asmeniui tvarkytis turtu, turto registravimo viešame registre faktas ir registro viešumo ir prieinamumo aplinkybės neįrodo, jog asmuo žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl viešojo turto registro atsiradimo ir jo veiklos.
Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino negaliojančiu 2005-12-06 Hipotekos lakštą dalyje, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai buvo įkeista transformatorinė. Byloje AB SEB Vilniaus bankas nebuvo įtrauktas atsakovu, todėl dėl įkaito turėtojo teisių apskritai negalėjo būti sprendžiama; jo nesąžiningumo klausimas nebuvo nustatinėjamas; šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas, ieškinio reikalavimą dėl dalies 2005-12-06 Hipotekos lakšto, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai buvo įkeista transformatorinė, atsisakytina tenkinti (CPK 329 str. 1 d.).
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas nagrinėdamas bylą dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo, dėl pripažinimo negaliojančiais 1994-02-14 Akcijų pasirašymo sutarties ir 1996-07-09 Steigėjo įsakymo Nr. 175 tose dalyse, kuriose ginčo turto nuosavybės teisės suteikiamos atsakovui UAB „Intervilža“, dėl UAB „Intervilža“ nuosavybės teisių į pastatą – transformatorinę registracijos panaikinimo. Šioje dalyje teismas išsiaiškino visas reikšmingas bylos aplinkybės, tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo aukščiau išvardintoje dalyje naikinti ar keisti teismo sprendimą. Tačiau konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas, ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2005-12-06 Hipotekos lakštą Nr. 01120050024975 toje dalyje, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai įkeista transformatorinė, atmestinas.
Pakeitus dalį sprendimo, atitinkamai pakeistinos priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai priteista 1 574,74 Lt suma už žyminį mokestį mažintina 20 procentų (ieškovas pateikė 5 reikalavimus, iš jų 4 reikalavimai buvo patenkinti) ir priteistina iš atsakovo UAB „Intervilža“ 1 260 Lt suma už sumokėtą žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme.
Apeliantas UAB „Intervilža” prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė įrodymus, kad už apeliacinį skundą buvo sumokėta 1 586,74 Lt (2 t., l. 143), už advokatės paslaugas 1 500 Lt, todėl atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta 20 procentų apeliacinio skunda, UAB „Intervilža“ iš ieškovo AB Rytų skirstomieji tinklai priteistina 618 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį dėl pripažinimo negaliojančia 2005-12-06 Hipotekos lakšto Nr. 01120050024975 dalies, kuria AB SEB Vilniaus bankas naudai įkeista transformatorinė unik. Nr. 1093-5007-7159, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ieškovui AB Rytų skirstomieji tinklai iš atsakovo UAB „Intervilža“ priteisti 1 260 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijose teisme.
Atsakovui UAB „Intervilža“ iš ieškovo UAB Rytų skirstomieji tinklai priteisti 618 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.