Kauno apygardos teismo nutartis

2011-03-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-81-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-08
Bylos Nr.
1A-205-81-2011
Teisminio proceso Nr.
64-1-0093-10
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
L. O.
Nukentėjusysis
R. J.
Advokatai
Vytautas Gineika
Kategorijos

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-81/2011

Teisėja A.Šiupšinskaitė Proceso Nr. 64-1-0093-10;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistojo L. O. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. O. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. O. nuteistas už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) 180 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme 2 (dviems) metams; LR BK 284 str. 1 d.-. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš L. O. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 81,90 lt (aštuoniasdešimt vienas litas devyniasdešimt centų) nukentėjusiojo R. J. gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. O. už LR BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą nuteistas už tai, kad jis 2010-08-06 apie 22 val. netoli gyvenamo namo (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini), priėjo prie R. J., be jokios pateisinamos priežasties sugriebė rankomis R. J. už gerklės ir pargriovęs ant žemės smaugė, tuo metu, kai laikė suspaudęs nukentėjusiajam R. J. rankomis gerklę, suskambus R. J. kišenėje laikomam mobilaus ryšio telefonui, reikalavo atiduoti telefoną, o telefono nedavus, sudavė smūgius ranka gulinčiam nukentėjusiajam į veidą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis ir iš R. J. kelnių kišenės pagrobė 200 litų vertės mobilaus ryšio telefoną Nokia N73 su jame buvusia 8 litų vertės SIM kortele „Labas“, tuo padarydamas nukentėjusiajam R. J. 208 litų turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. O. prašo nuosprendį pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti į LR BK 284 str. 1 d. ir skirti švelnesnę bausmę, nes nukentėjusįjį mušė ne dėl to, kad norėjo atimti iš jo telefoną, o dėl to, kad jis kažką negražaus pasakė nuteistajam. Apeliantas neneigia, kad smurtą panaudojo nesant tam pakankamo pagrindo. Jis telefoną rado grįžęs į įvykio vietą, kai pasigedo raktų ir ėjo jų ieškoti. Nukentėjusysis teisme kategoriškai negalėjo pasakyti, jog telefoną atėmė būtent įvykio metu. Tai pat nuteistasis nurodo, jog pripažįsta savo kaltę sutrikdžius viešąją tvarką, gailisi ir prašo švelninti bausmę.

Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nuteistojo gynėjo, prašiusio apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingos L. O. veikos kvalifikacijos.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnyje numatytų taisyklių. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės, veikos aplinkybių bei kvalifikacijos pagrįstos ir motyvuotos. Nors nuteistasis L. O. neigė, kad jis vartojo smurtą su tikslu pagrobti nukentėjusiojo telefoną, tačiau šie jo parodymai paneigiami išsamiais, neprieštaringais nukentėjusiojo R. J. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojo V. A., V. M. parodymai. Nukentėjusysis parodė, jog nuteistasis jį užpuolė staiga, jam parkritus, suskambo telefonas, ir tada L. O. liepė telefoną atiduoti, nukentėjusysis priešinosi, tada L. O. sudavė smūgius į galvą ir ištraukė telefoną, jis po įvykio nuėjo į turgų, kur apie įvykį papasakojo V. A. ir V. M.. Šie liudytojai teisme parodė, jog R. J. tuojau po įvykio papasakojo jiems, kad nukentėjusįjį sumušė Linas ir atėmė telefoną. Nors nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu pasakė, kad „atrodo, jog nuteistasis traukė telefoną“, tačiau tai neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nukentėjusiojo parodymais pagrindą tikėti duoda ne tik, tai, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, kuriuos patvirtina liudytojų parodymai, tačiau pagrindą tikėti šių parodymų teisingumu duoda ir ta, kad nukentėjusysis netrukus po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą ir pranešė apie nusikaltimą, pranešė, kad jį be jokios priežasties sumušė ir ištraukė telefoną. Be to, R. J. parodymai dėl smūgių sudavimo atitinka specialisto išvada patvirtintus sužalojimus, jų lokalizaciją ir atsiradimo mechanizmą. Tuo tarpu nuteistojo aiškinimas, kad jis nukentėjusiojo telefoną rado po įvykio grįžęs į įvykio vietą ieškoti pamestų raktų, ne tik prieštarauja aukščiau aptartiems įrodymams, tačiau nepatvirtinami ir liudytojos I. K., su kuria nuteistasis tuo metu gyveno, parodymais. I. K. parodė, jog L. O. raktų ėjo ieškoti, kai jie dviese grįžo namo, sugrįžęs iš turgaus parsinešė telefoną, kurį ji atpažino kaip nukentėjusiojo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino neigiamai. Aukščiau aptartų įrodymų visuma taip pat patvirtina, jog pirmus fizinio smurto veiksmus nuteistasis panaudojo dar neturėdamas tikslo užvaldyti svetimą turtą, tačiau šio smurto naudojimo metu suskambus nukentėjusiojo telefonui, jis pareikalavo atiduoti telefoną, t.y. sumanymas užvaldyti svetimą turtą kilo fizinio smurto panaudojimo metu. Šiuo atveju prieš nukentėjusįjį jau buvo panaudotas fizinis smurtas taip atimant galimybę priešintis, be to, smurtas buvo naudojamas ir pareikalavus atiduoti telefoną. R. J. nurodė, jog L. O. pareikalavus atiduoti telefoną, nukentėjusysis priešinosi, tačiau nuteistasis sėdėdamas ant nukentėjusiojo sudavė smūgius į galvos sritį. Dėl šių aplinkybių nuteistojo veika kaip svetimo turto užvaldymas panaudojant fizinį smurtą ,LR BK 180 str, 1 d kvalifikuota teisingai. Nors dalis smurtinių veiksmų –sugriebimas už gerklės, pargriovimas, smaugimas, buvo padaryti dar iki sumanymo užvaldyti svetimą turtą, tačiau, kadangi šis sumanymas kilo būtent šių veiksmų atlikimo metu, kartu atliekant šiuos veiksmus buvo reikalaujama ir turto, turtas pagrobtas būtent įveikus nukentėjusiojo pasipriešinimą šiais veiksmais, todėl minėtus smurtinius veiksmus apima LR BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis ir dėl LR BK 284 str. 1 d. numatytos veikos L. O. išteisintas pagrįstai. Šios aplinkybės paneigia galimybę nuteistojo veiką perkvalifikuoti iš LR BK 180 str 1 d į LR BK 284 str 1 d, nes nukentėjusiojo pasipriešinimas buvo įveiktas būtent iš anksčiau pavartotais fizinės prievartos veiksmais, po kurių nuteistajam kilo sumanymas užvaldyti svetimą nukentėjusiojo turtą.

Bausmė nuteistajam taip pat skirta teisingai.

Bausmės paskirtį įvardija LR BK 41 str.

Teismas skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajam įvertino visas LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. Teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino nuteistojo asmenybę -anksčiau teistas, teistumai neišnykę, anksčiau taip pat teistas už plėšimus, charakterizuojamas patenkinamai, nedirba. Teismas pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t.y. tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ta turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliantas skunde teigia, jog jis prisipažino pažeidęs viešąją tvarką, vartojęs smurtą be pateisinamos priežasties, tačiau toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nuteistasis nepripažino esminių faktinių aplinkybių, t.y. to, kad jis pagrobė telefoną (ši aplinkybė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų V. M., V. A. parodymais, kitų rašytinių įrodymų visuma) taip pat nepripažino ir tos aplinkybės, kad pasinaudojęs tuo, jog pavartotu fiziniu smurtu atimta nukentėjusiajam galimybė priešintis, pagrobė mobilaus ryšio telefoną. Pažymėtina, jog L. O. naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo taip pat už tyčinius nusikaltimus, todėl vadovaujantis LR BK 56 straipsniu, o taip pat atsižvelgiant į padarytos nusikaltimo pobūdį bei nuteistojo asmenybę, jam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė.

LR BK 61 str. 2d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį teisėjų kolegijos nuomone šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino atsakomybę sunkinančios aplinkybės reikšmę, tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo asmenybę, nedidelę užvaldyto turto vertę, padarytų sužalojimų mastą bei tai, kad nukentėjusiojo atsiprašė, su nukentėjusiuoju susitaikė ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad net ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei teismas skyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes. Paskirtoji bausmė yra teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo L. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Regina CemnolonskienėTeisėjai: Kęstutis DargužisEvaldas Gražys