Šiaulių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjai L. J. ir jos atstovei adv. E. Povilaitienei, suinteresuotiems asmenims: V. K. ir jos atstovei adv. D. Oseckienei, Š. J., V. R. ir A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. J. pareiškimą dėl V. K. asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuoti asmenys: V. K., Š. J., V. R. ir A. S.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

pareiškėja L. J. pareiškime teismui nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) kurios paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Ji buvo našlė (vyras mirė 2004 metais), vaikų neturėjo.

V. K. buvo pareiškėjos mirusio tėvo A. J. sesuo. Jos kartu gyveno, bendrosios dalinės nuosavybės teise joms priklausė gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini).

2011 m. lapkričio 23 d. V. K. dėl tulžies pūslės akmenligės buvo paguldyta į Šiaulių ligoninės II Chirurginį skyrių. Lapkričio 24 d. pareiškėja jai paskambino ir paprašė atnešti du tuščius popieriaus lapus. Kai pareiškėja nuėjo į ligoninę, teta jai paaiškino, kad ją ruošiasi operuoti, todėl norėtų surašyti testamentą. Sakė, kad skambino notarei S. J. ir prašė atvykti sudaryti testamentą, bet notarė tą dieną negalėjo, sakė, kad galės tik kitą dieną. V. K. norėjo pasikonsultuoti su ligoninės teisininke, kaip surašyti asmeninį testamentą, tačiau tuo metu ligoninės teisininkės nebuvo, turėjo būti už kelių valandų, o operuojantis gydytojas nenorėjo laukti, todėl V. K. savo ranka ligoninės palatoje surašė asmeninį testamentą. Pirmame lape : ,,Aš K. V. palieku nekilnojamąjį turtą ir pinigines banko vertybes dukterėčiai L. J. po mirties. Savo parašą dedu akivaizdoje“, antrame lape: ,,Aš V. K., savo prisiminimų knygą palieku išleisti A. S. Prašau dukterėčios L. J. perduoti mano sukauptą medžiagą A. S. Ji viską žino, nuoširdžiai viską sutvarkys Ačiu. (parašas) 2011.11.24.“

Kadangi asmeniniame testamente buvo paminėtos dvi paveldėtojos, V. K. testamentą surašė ant dviejų lapų. Ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos patarimu V. K. parašą paliudijo skyriaus gydytojai S. B. ir M. Š. Antrame testamento lape gydytojai padarė prierašą: ,,Ligonė yra sąmoninga, be narkotinių vaistų poveikio“. V. K. prašymu, medicinos sesuo testamento lapus susiuvo.

Asmeninį testamentą V. K. surašė ir pasirašė pareiškėjos akivaizdoje. Susiūtą ir užantspauduotą testamentą seselė atnešė ir perdavė pareiškėjai. Tuo metu V. K. buvo sąmoninga, aiškaus proto.

Po operacijos V. K. sveikatos būklė buvo kritinė, jai neatsistatė kvėpavimas, kvėpavo tik aparatų pagalba, todėl negalėjo kalbėti. Lapkričio 27 d. V. K. mirė.

Jos valia, nurodyta asmeniniame testamente, pareiškėjai ir anksčiau buvo žinoma, ji ne kartą iki tol minėjo, kad pareiškėjai paliks nekilnojamąjį turtą ir lėšas banke, o žurnalistei A. S. paves išleisti atsiminimų knygą, jei pati nespėtų to padaryti. V. K. dalies atsiminimų knygos rankraštis buvo jos namuose, o dalį rankraščio ji buvo perdavusi A. S., prie knygos jos abi su A. S. dirbo. Tokiu būdu V. K. valia dėl savo turto mirties atveju buvo logiška, suprantama ir aiški. Kad tokią savo valią ji žodžiu yra išsakiusi anksčiau, tai teismo posėdyje galės patvirtinti liudytojos: V. B., A. D., I. M., kurias pareiškėja į teismo posėdį atsives pati.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 5.31 str. 4 d., asmeninis testamentas turi juridinę galią, jeigu jį patvirtina teismas. Dėl šios aplinkybės pareiškėja kreipiasi į teismą. Asmeninis V. K. testamentas atitinka LR CK 5.30 str. reikalavimus, todėl pareiškėja prašys jį patvirtinti.

V. K. buvo iš keturių vaikų šeimos: jos sesuo A. gyveno ir mirė Amerikoje, jokių duomenų apie pareiškėją neturi, brolis A. J. mirė 1997 metais, brolis V. J. mirė 1996 metais.

V. K. įstatyminiai įpėdiniai esame jos mirusių brolių vaikai - sūnėnas ir dukterėčios: brolio V. dukra V. R. ir sūnus Š. J., bei brolio A. dukros: V. K. ir aš, t.y. L. J. Iš viso esame keturi penktos eilės įstatyminiai įpėdiniai (CK 5.11 str. 1 d. 5 p.), todėl pareiškėja nurodo juos suinteresuotais asmenimis. Kadangi asmeniniame testamente nurodyta kaip paveldėtoja A. S., ją taip pat pareiškėja nurodo suinteresuotu asmeniu.

Kadangi šis Pareiškimas nagrinėtinas LR CPK XXXIX skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus konsultacija, ,,Teismų praktika“ Nr. 20, p. 266), pagal LR CPK 81 str. 1 d. 13 p. pareiškėja yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos CK 5. 30, 5. 31 str. 4 d., pareiškėja teismo prašė:

1. Patvirtinti V. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), kurios paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), tokio turinio asmeninį testamentą, sudarytą 2011 m. lapkričio 24 d.: pirmame lape ,,Aš K. V. palieku nekilnojamąjį turtą ir pinigines banko vertybes dukterėčiai L. J. po mirties. Savo parašą dedu akivaizdoje“, antrame lape: ,,Aš V. K., savo Prisiminimų knygą palieku išleisti A. S.. Prašau dukterėčios L. J. perduoti mano sukauptą medžiagą A. S.. Ji viską žino, nuoširdžiai viską sutvarkys Ačiu. (parašas) 2011.11.24.“

2. Kviesti ir apklausti liudytojus: V. B., A. D., I. M., kurias į teismo posėdį atsivesiu pati.

3. Užklausti Šiaulių miesto S. J. notarės biurą, ar yra užvesta paveldėjimo byla po V. K. mirties.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė pakartojo pareiškimo motyvus ir prašė teismo pareiškėjos prašymą tenkinti. Atstovė papildomai nurodė, kad suinteresuoto asmens Š. J. paaiškinimai dėl asmeninio testamento neatitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams atmestini, kadangi pastarasis kalba apie oficialų testamentą sudaromą gydymo įstaigoje (CK 5.28 str. 6 d. 1p.), o ne apie asmeninį, kokį surašė testatorė (CK 5.30 str.).

Su tokiu pareiškėjos L. J. pareiškimu nesutinku ir prašau jį atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų:

1. Man buvo netikėtas pareiškėjos L. J. pareiškimas Šiaulių miesto

apylinkės teismui dėl asmeninio testamento patvirtinimo, kadangi V. K. laidojimo metu pareiškėja L. J. teigė, kad V. K. nėra surašiusi jokio asmeninio testamento.

2. Susipažinusi su pareiškėjos pateikto ir jos įvardinto asmeninio testamento kopija, manau, kad šis testamentas neatitinka tokiam dokumentui (LR CK 5.30 str.) keliamų reikalavimų ir negali būti patvirtintas. Nėra aišku, ar šis asmeninis testamentas yra surašytas testatorės ranka. Šio testamento pirmame lape nėra nurodyta jo sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir nėra tinkamai išreikšta testatorės valia ir jis nėra pasirašytas. Be to, šio asmeninio testamento lapai nėra sunumeruoti. Pirmas lapas, kuriame yra sekantis tekstas: „Aš K. V. palieku nekilnojamąjį turtą ir pinigines banko vertybes savo dukterėčiai L. J. po mirties“ nėra pasirašytas V. K., kadangi po žodžių: „Savo parašą dedu akyvaizdoje“ nėra parašo. Šie žodžiai nėra patvirtinti V. K. parašu ir nėra išreikšta jos valia. Šis asmeninio testamento pirmas lapas akivaizdžiai nebaigtas ir nepasirašytas ir todėl negalioja (CK 5.30 str. 3 d.). Manau, kad gydytojai S. B. ir M. Š., nesant V. K. parašo neturėjo pagrindo tvirtinti šių V. K. žodžių.

3. Atkreiptinas teismo dėmesys ir į tai, kad šiame pirmame lape yra du skirtingo braižo tekstai ir būtina ištirti, ar žodžiai „Aš K. V. palieku nekilnojamą turtą ir pinigines banko vertybes savo dukterėčiai L. J. po mirties“ ir tekstas „Savo parašą dedu akyvaizdoje“ rašyti vienu metu ir vieno ir to paties asmens - V. K. ar kito asmens. Byloje būtina skirti dokumentų tyrimo ir rašysenos ekspertizę, tikslu nustatyti, ar visą tekstą surašė V. K. ar kitas asmuo ir ar šis tekstas surašytas viena rašymo priemone, vienu metu, vieno ir to paties asmens ar kitaip.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo pakartojo atsiliepimo motyvus ir prašė teismo pareiškėjos pareiškimą atmesti. Papildomai nurodė, kad testamentas buvo surištas po to kai jis buvo surašytas, nėra lapų numeracijos, o be to ekspertas neatsakė į klausimą ar testamentas surašytas tą pačią dieną. Teigė, kad velionei testatorei buvo galimybė savo valią išdėstyti viename lape. Mano, kad pareiškėja velionei tetai darė spaudimą dėl testamento surašymo.

Su pareikštu pareiškimu V. R. dalinai nesutinka. Tokia V. R. pozicija grindžiama toliau išdėstytais motyvais.

Faktinės pareiškimo aplinkybės.

Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau — CK) 5.31 str. 4 d., Pareiškėja kreipiasi į teismą dėl asmeninio V. K. testamento patvirtinimo.

Kadangi V. R. laiko, kad Pareiškimu prašomas patvirtinti testamentas neatitinka CK 5.30 str. 1 d. reikalavimų, neišreiškia tikrosios vidinės V. K. valios, todėl teisme negali būti patvirtintas pilna apimtimi.

Dėl testamento negaliojimo pagrindų.

Įstatyme yra nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atitieks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiška - testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims. Testamentų, kaip vienašalių sandorių sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams ir specialieji - paveldėjimo teisės normų - nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-539/2011).

Kadangi testamentas yra sandoris, kurio teisiniai padariniai kyla po testatoriaus mirties ir, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, tai testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka yra detaliai reglamentuojama. Atitinkamų įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas ar neatitikimas lemia testamento negaliojimą.

CK 5.30 str. 1 d. nurodoma, kad asmeninis testamentas - tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas.

Tuo tarpu pirmasis testamento lapas, kuriuo V. K., neva, po savo mirties palieka visą savo nekilnojamąjį turtą ir pinigines banko vertybes Pareiškėjai, neatitinka CK 5.30 str. 1 d reikalavimų ir, remiantis CK 5.30 str. 4 d. laikytinas negaliojančiu.

Visų pirma, V. R., žinodama V. K. rašyseną mano, kad pirmasis lapas yra rašytas ne V. K. ranka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-01-07 d. nutartyje Nr. 3K-3-14/2004 yra suformulavęs CK 5.30 str. aiškinimo ir taikymo taisyklę: akmeninis testamentas turi būti surašytas tik testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas. Tokiu būdu įstatyme nustatant imperatyvius testamento sudarymo ir formos reikalavimus, siekiama užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitikimą jos išorinei išraiškai testamente. Kadangi testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, galimybės nustatyti tikrosios testatoriaus valios kitaip nei remiantis rašytiniais dokumentais, kuriuos jis sudarė prieš savo mirtį nėra, todėl CK 5.30 str. įtvirtina privalomus asmeninio testamento rekvizitus bei jo techninį būdą, ir šios normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyviomis.

Remiantis aukščiau pateiktu išaiškinimu, testamento surašymas ne testatoriaus ranka daro jį negaliojančiu. Siekiant įsitikinti, kad teismui tvirtinti pateikto testamento pirmasis lapas surašytas ne testatorės ranka, byloje tikslinga paskirti rašysenos ekspertizę.

Antra, nors, pirmajame pateikto teismui tvirtinti asmeninio testamento lape yra žodžiai „savo parašą dedu akivaizdoje“, tačiau testatorės parašo jame nėra. Remiantis CK 5.30 str. 4 d. toks asmeninis testamentas yra negaliojantis.

Trečia, nėra aiški teismui pateikto tvirtinti testamento pirmojo lapo sudarymo data. Atkreipiame teismo dėmesį į tai, kad pirmajame lape gydytojo S. B. pavardės antspaudą sudaro žodžiai „Gyd. S. B., Šiauliai, tel.“. Tuo tarpu antrajame lape gydytojo S. B. pavardės antspaudą sudaro tik žodžiai „Gyd. S. B.“. V. R. mano, kad jeigu vienu ir tuo pačiu momentu gydytojas S. B. tvirtina du testamento lapus, tikimybė, kad jis tam naudos skirtingus savo pavardės antspaudus yra labai maža. Atsižvelgiant į tai, kad du testamento lapai, patvirtinti to paties gydytojo, tačiau skirtingais jo pavardės anspaudais, manytina, kad testamento lapai buvo tvirtinami skirtingu laiku. Kadangi pirmojo testamento lapo sudarymo data nėra aiški, tai sudaro savarankišką pagrindą, remiantis CK 5.30 str. 1 d., laikyti teismui pateikto tvirtinti testamento pirmąjį lapą negaliojančiu.

Šių argumentų visuma leidžia daryti išvadą, kad visus CK 5.30 str. reikalavimus atitinka tik antrasis teismui pateikto tvirtinti testamento lapas.

Siekiant išsiaiškinti visas testamento surašymo aplinkybes, į teismą liudytojais kviestini gydytojai - S. B. ir M. Š. bei med. sesuo, surišusi testamento lapus. Svarbu pažymėti, kad V. R. nedisponuoja informacija apie gydymo įstaigos personalo darbo laiką ir neturi galimybės gauti tokios informacijos, todėl Pareiškėja įpareigotina nurodyti teismui med. sesers, surišusios testamentą, tapatybę, siekiant CPK nustatytą tvarka kviesti ją liudyti teisme apie bylai reikšmingas aplinkybes.

Dėl kitų argumentų.

Iš žemiau pateikiamų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų visumos, V. R. daro išvadą, kad pirmasis teismui pateikti tvirtinti testamento lapas be jau minėtų turinio ir formos reikalavimų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, neatspindi ir tikrosios V. K. valios.

V. K. laidotuvių metu tiek pareiškėja, tiek suinteresuotieji asmenys bei kiti giminaičiai kalbėjosi apie galimą V. K. turto pavelėjimą. Kalbai pakrypus apie galimai V. K. sudarytą testamentą, Pareiškėja aiškiai išreiškė nuostatą, kad jai nieko nėra žinoma apie velionės galimai sudarytą testamentą. Tuo tarpu pareiškime Pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) d. „susiūtą ir užantspauduotą testamentą seselė atnešė ir perdavė man“. Taigi, apie testamento sudarymą Pareiškėja žinojo dar iki V. K. mirties.

Be to, kaip jau minėta esminę reikšmę testamento galiojimui turi testatoriaus valia. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-22 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-539/2011 valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. CK 5.18 str. 1 d. įtvirtinta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai turi ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir autentiškai ją išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-03 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3405/2000; 2010-11-09 d. nutartis Nr. 3K-3443/2010).

V. R. mano, kad yra pagrindas manyti, kad, nors V. K. ir buvo veiksni, tačiau dėl gydymo įtakos sandorio (testamento) sudarymo momento galėjo būti tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. T. y. dėl galimo vaistų poveikio V. K. galėjo būti tokios būklės, kuri neleido jai adekvačiai įvertinti jos valios ir priimti jos valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto.

Iš Pareiškimo turinio galima daryti išvadą, kad testamento sudarymo faktas vyko likus kelioms valandoms iki numatyto operacijos laiko. Pacientai operacijai paprastai ruošiami visą dieną, jiems taikomas specialus medikamentinis ir kitoks gydymas, kurio poveikyje jie gali neadekvačiai reaguoti į juos ištinkančias situacijas. Todėl tikėtina, kad testamento forma (jo surišimas ir pan.) bei jo turinys V. K. galėjo būti vertinamas nevienareikšmiškai ir neadekvačiai, o tai neatitinka svarbaus testamento sudarymo elemento - vidinės testatoriaus valios - turinio reikalavimų.

Siekiant įsitikinti šių argumentų pagrįstumu, tikslinga išreikalauti iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės V. K. ligos istoriją, iš kurios būtų galima nustatyti jai taikomo gydymo poveikį jos veiksmų vertinimui.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinių argumentų visumą, laikytina, kad Pareiškimas dalyje dėl teismui pateikto tvirtinti asmeninio testamento pirmojo lapo patvirtinimo turi būti atmestas.

Procesiniai klausimai.

Informuoju, kad šiame etape byla per advokatą vedama nebus. Pasikeitus šiai aplinkybei, teismas bus informuotas atskiru pranešimu.

- Pareiškimą dalyje dėl V. K. asmeninio testamento pirmojo lapo patvirtinimo atmesti.

- Paskirti rašysenos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar pirmasis teismui pateikto tvirtinti V. K. asmeninio testamento lapas surašytas V. K. ranka;

- Į teismą liudytojais kviesti: gydytojus - S. B. ir M. Š., šaukimus siunčiant darbovietės adresu: VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė, V. K. g. 99, Šiauliai;

- Įpareigoti Pareiškėją įvardinti testamentą surišusios med. sesers tapatybę ir kviesti ją liudytoja byloje, šaukimą siunčiant darbovietės adresu: VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė, V. K. g. 99, Šiauliai;

- Iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės išreikalauti V. K. ligos istoriją;

- Priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo pakartojo atsiliepime nurodytus motyvus ir prašė teismo pareiškėjos prašymą atmesti. Papildomai nurodė, kad velionę testatorę gydę gydytojai duodami teisme parodymus patvirtino, jog pasirašė po vieną lapą, o taip pat neskaitė kas parašyta. Mano, jog testamentas buvo surištas jau po tetos mirties.

Suinteresuotas asmuo Š. J. teismui pateiktame atsiliepime (1 t. 33-35b.l.) nurodė, kad būdamas velionės sūnėnu su asmeniniu jos testamentu yra susipažinęs, mato akivaizdžius trūkumus ir negaliojimo pagrindus, todėl atsižvelgiant į tai prašė teismo jo netvirtinti.

Suinteresuotas asmuo Š. J. nesutinka su pareiškėjos pareiškimu, kadangi prašomas patvirtinti testamentas neatitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai ir jame nėra išreikšta testatorės valia dėl jai priklaususio turto paveldėjimo.

Dėl testatoriaus asmeninio testamento patvirtinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2010 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2010, ir kitose nutartyse, pvz., žr. 2004 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2004, 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004, išaiškino, kad testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreiškiamas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra numatyti dviejų rūšių testamentai: oficialieji (5.28 str.) ir asmeniniai (5.30 str.). Asmeninis testamentas - tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas; asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba (CK 5.30 str. 1 d.). Aiškinant teisės normų, reglamentuojančių asmeninio testamento sudarymo tvarką ir formą, prigimtį, būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas, kurdamas jas. Asmeninio testamento tikslas - suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius testamento sudarymo ir formos reikalavimus, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitikimą jos išorinei išraiškai testamente. Atsižvelgiant į tai, kad testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, galimybės nustatyti tikrosios testatoriaus valios kitaip nei remiantis rašytiniais dokumentais, kuriuos jis sudarė prieš savo mirtį, nėra. Todėl CK 5.30 straipsnio teisės normos, nustatančios privalomus asmeninio testamento rekvizitus, pagal savo prigimtį laikomos imperatyviomis. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad asmeninis testamentas neatitinka jam keliamus reikalavimus, jis atsisako patvirtinti tokį testamentą. Nagrinėjamoje byloje prašomas patvirtinti asmeninis testamentas kaip tik neatitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmeninio testamento formai keliamo reikalavimo, t. y. šis asmeninis testamentas yra nepasirašytas, ir jame nėra išreikšta tikroji testatorės valia dėl jai priklaususio turto paveldėjimo, dėl to šis testamentas negali būti patvirtintas.

Visų pirma pažymime, kad testamentu šioje byloje gali būti pripažįstamas tik testatorės patvarkymas dėl jai priklausiusių piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto palikimo pareiškėjai, kadangi tik šis patvarkymas atitinka testamento sąvoką, t. y. jame yra išreiškiamas jį sudariusio asmens nurodymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Tuo tarpu testatorės prašymas dėl sukauptos medžiagos, skirtos prisiminimų knygos išleidimui, perdavimo A. S., kurios yra prašoma išleisti prisiminimų knygą negali būti pripažįstamas testamentu, kadangi šis prašymas neatitinka testamento sąvokos, t. y. jame nėra išreiškiamas jį sudariusio asmens nurodymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo.

Antra, testatorės patvarkymo dėl jai priklausiusių piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto palikimo pareiškėjai, t. y. asmeninio testamento, atitikimas CK 5.30 straipsnio reikalavimams turi būti vertinamas atskirai nuo testatorės prašymo dėl sukauptos medžiagos, skirtos prisiminimų knygos išleidimui, perdavimo A. S., kurios yra prašoma išleisti prisiminimų knygą, kadangi testatorės asmeninis testamentas ir jos prašymas yra du visai atskiri bei savarankiški dokumentai. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad tokie dokumentai surašyti ant dviejų skirtingų lapų, šie dokumentai nesudaro vientiso teksto, kiekvieno dokumento tekstas pasirašomas atskirai (viename dokumente po tekstu yra parašas, o kitame dokumente yra tik palikta vieta parašui), be to, po kiekvieno dokumento teksto yra atskirai surašyti gydytojų paaiškinimai dėl testatorės sveikatos būklės. Taigi akivaizdu, kad šie dokumentai yra atskiri ir visiškai savarankiški, o vien tik jų surišimas negali patvirtinti, kad tokie dokumentai yra vienas ir neatskiriamas testatorės asmeninis testamentas. Pareiškėjos argumentas, kad testamentas buvo surašytas ant dviejų skirtingų lapų, nes buvo paminėtos dvi paveldėtojos, negali patvirtinti, jog tokie dokumentai yra vienas ir neatskiriamas testatorės asmeninis testamentas. Kadangi nepriklausomai nuo asmenų skaičiaus, kuriems yra paliekamas po testatoriaus mirties jam priklausęs turtas, testamentas surašomas vientisu tekstu viename dokumente. Tokia aplinkybė turėjo būti žinoma tiek pareiškėjai, tiek pačiai testatorei, nes, kaip minėjo pati pareiškėja savo pareiškime, ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, t. y. asmuo, kuris pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalies 1 punktą turi teisę patvirtinti asmenų testamentus, davė patarimus dėl testamento sudarymo aplinkybių. Dėl to yra aišku, kad jeigu testatorė iš tikrųjų norėjo sudaryti vieną dokumentą, tai ji taip ir padarytų, t. y. surašytų tokį dokumentą vientisu tekstu ir po jo pasirašytų. Tačiau, kaip minėta, testatorė sudarė du visiškai savarankiškus ir atskirus dokumentus, dėl to jie ir turi būti vertinami atskirai.

Taigi aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad tik vienas iš teismui pateiktų dokumentų, t. y. testatorės patvarkymas dėl jai priklausiusių piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto palikimo pareiškėjai, gali būti vertinamas kaip testatorės asmeninis testamentas, ir šio testamento atitikimas CK 5.30 straipsnio reikalavimams turi būti vertinamas atskirai nuo testatorės prašymo dėl sukauptos medžiagos, skirtos prisiminimų knygos išleidimui, perdavimo A. S., kurios yra prašoma išleisti prisiminimų knygą. Minėta, kad testatorės asmeninis testamentas, t. y. jos patvarkymas dėl jai priklausiusių piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto palikimo pareiškėjai, neatitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje numatyto asmeninio testamento formai keliamo reikalavimo, t. y. šis asmeninis testamentas yra nepasirašytas. Iš testamento turinio yra aiškiai matyti, kad yra palikta tik vieta testatorės parašui, tačiau pačio parašo testamente nėra. O tai pagal CK 5.30 straipsnio 3 dalį reiškia, kad šis nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. Tokią praktiką formuoją ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris savo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011, nurodė, kad testatorės parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį. Dėl to vien ši aplinkybė patvirtina, kad prašomas patvirtinti testamentas negali būti patvirtintas.

Be to, prašomame patvirtinti testamente parašo nebuvimas akivaizdžiai patvirtina, kad testatorė neišreiškė jame savo tikrosios valios. Šią aplinkybę, kad testatorė prašomame patvirtinti testamente neišreiškė savo tikrosios valios, patvirtina ir suinteresuoto asmens Š. J. žinios, kad testatorė norėjo išleisti savo prisiminimų knygą ir paskutiniuosius gyvenimo metus taupė pinigus vien tik tokios knygos išleidimui. Dėl to testatorė negalėjo visą savo turtą palikti tik pareiškėjai ir neskirti jokios savo palikimo dalies knygos išleidimui. Aplinkybę, kad asmeniniame testamente neatspindėta tikroji testatorės valia, taip pat patvirtins liudytoja A. Z., kurios atvykimą į teismo posėdį organizuos pats pareiškėjas.

Taip pat pažymėtina, kad prašomame patvirtinti testamente esantys gydytojų parašai negali pakeisti testatorės parašo, kadangi įstatymas nenumato galimybės kitam asmeniui pasirašyti asmeninį testamentą (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004). Tokiu atveju, kai asmuo pats negali pasirašyti asmeninio testamento, tai jis turi pasinaudoti kita įstatymo suteikta teise - sudaryti oficialų testamentą ar testamentą, prilyginamą oficialiajam testamentui (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2004). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti visų pirma tai, kad testatorė, jeigu norėtų, pati pasirašytų testamentą, ką ji ir padarė pasirašydama tik savo prašymą, antra, testatorė turėjo galimybę sudaryti testamentą, prilyginamą oficialiajam testamentui, nes, kaip minėta, pats vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, t. y. asmuo, kuris pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalies 1 punktą turi teisę patvirtinti asmenų testamentus, davė patarimus dėl testamento sudarymo aplinkybių. Tačiau testatorė nepasirašė savo asmeninio testamento ir nepasinaudojo galimybe sudaryti testamentą, prilyginamą oficialiajam testamentui, kas patvirtina, kad ji neišreiškė savo valios.

Aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad prašomas patvirtinti testamentas, t. y. vienašalis sandoris, neatitinka imperatyvioms įstatymo normos (CK 5.30 str. 1, 3 d.), o tai pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį reiškia, kad toks sandoris yra niekinis ir negalioja.

Vadovaudamasis išdėstytu bei CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 5.30 straipsnio 3 dalies, CPK 443 straipsnio 6 dalies, 93 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismo prašė:

1) Atsisakyti patvirtinti testatorės V. K., mirusios (duomenys neskelbtini), asmeninį testamentą, sudarytą 2011-11-24;

2) Iškviesti į teismo posėdį liudytoją A. Z. ir jai skirtą teismo šaukimą išsiųsti adresu: Gabijos g. 43-9, Vilnius;

3) Priteisti iš pareiškėjos L. J. suinteresuoto asmens Š. J. naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo pakartojo atsiliepimo motyvus ir prašė teismo pareiškėjos prašymą atmesti bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad pareiškėjai nepavyko įrodyti, jog testamentas buvo surašytas kaip vientisas dokumentas, nes buvo įrodyta, jog tai du atskiri lapai, kurie nebuvo surišti po surašymo. Be to viename lape nėra velionės tetos parašo. Mano, kad pareiškėja reikalavo, jog testatorė surašytų jai testamentą. Daro išvadą, kad testamentas nėra užbaigtas, todėl tokio testamento negalima tvirtinti. Dėl velionės tetos įpareigojimų žurnalistei A. S. pretenzijų neturi.

Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimo į pareiškėjos prašymą teismui nepateikė.

Suinteresuotas asmuo A. S. paaiškino teismui, kad su V. K. buvo pažįstamos, kaip miesto šviesuolę žino seniai, bet artimiau jos bendravo trejetą metų. Saulės deltos leidykloje su V., H. S. kalbėjo, kad V. ketina leisti knygą, jog jai reikės ją redaguoti ir joms bendrauti. Taip ir prasidėjo jų gražus bendravimas. Paskutiniais metais, kai V. lūžo ranka, jos trejus metus bendravo, nueidavo pas ją sekmadieniais. Lankydavo pasikeisdami su fotografu M., kad netrukdytų vienas kitam, ji dažniausiai ateidavo sekmadienį, nes jai kitu laiku renginiai. V. tiek metų išdirbusi mieste, vadovavo (duomenys neskelbtini), dalyvavo renginiuose, knygų aptarimuose. Ar tarp jos su V. buvo pokalbis apie testamentą, valios išreiškimą dėl palikimą, ji gali atsakyti tiek, kad ji visus vienodai mylėjo, visais džiaugėsi, didžiavosi. Jai visi buvo brangūs, kadangi savo vaikelio neturėjo, jai bet koks skambutis, žodis buvo svarbus. Ji atėjusi į leidyklą sakydavo visiems, kad aš jus labai myliu. Be galo buvo šiltas žmogus.

Nurodė, kad būsima knyga jau maketuojama. Apie tris metus ji dalyvavo tos knygos rašyme. V. turėjo iš anksčiau atsiminimų sąsiuvinį prirašytą brolio V. iš Klaipėdos, kaip iš Jaltos jie grįžo. Visokių turėjo lapelių, jos tardavosi, nuoširdžiai bendravo. Pavartydavo ji jos raštus, aptardavo, kad visko neįmanoma sudėti į tokią knygą, turėjo be galo daug vertingų nuotraukų. Kada nors bet kuris muziejus kaip lobį paims tas nuotraukas, nes tai yra ir dalis Lietuvos istorijos. S. J., V. tėvas, buvo prilyginamas J. Basanavičiui pagal savo lietuvybės veiklą. Jų susitarimas su K. vyko viešai visiems girdint. Paskutinis jų pokalbis buvo, kai ji pas ją buvo lapkričio 23, kai ją paguldė į ligoninę, su gėlele atbėgo. Ji sakė, turi ateiti Š., į kažkokią parodą atvažiavęs. 24 dieną ji jai paskambino, nes jai rūpėjo, kaip ji jaučiasi. Ji tada sako, ai čia man nei vandens neduoda, mėgo pajuokaut taip subtiliai. Ji jai sakė, nepergyvenkit, kai knygą išleisime, šampanu aplaistysime. V. sako, koks čia šampanas, jeigu dabar mane operuos, ruošia operacijai. Esmė buvo pokalbio pabaigoje, buvo pasakyta, aš tavimi pasitikiu, tu žinai mano daug paslapčių, aš tave įpareigoju išleisti knygą, ją pabaigti, tu žinai mano visus popierėlius, nes ne viską mes buvome baigusios. Tuomet palinkėjo jai stiprybės, graudus buvo jų pokalbis. Tada ji kažkaip suvirpėjo, tie jos žodžiai jai buvo kaip moralinis įpareigojimas. Testatorė nieko nesakė jai, ką čia surašė. Už knygos rašymą V. K. jai atsilygindavo. Ji jai nieko nesakė tą kartą dėl apmokėjimo, ne ta buvo nuotaika, situacija. Kažkiek pinigų yra pas gerbiamą H. S., yra pinigai prašyti knygos leidimui. Jie bus panaudoti. Savaitę prieš mirtį su V. K. ėjo pas seimo narį ieškoti paramos. V. turėjo daug ryšių, ji miestui nusipelnęs žmogus, kiek jai žinoma, ji anksčiau kalbėjo su miesto vadovais, jie žadėjo jai padėti. Ji tikėjosi, kad miestas padės, nes tokį muziejų padovanojo miestui ir visai Lietuvai. Ar tai V. ranka parašyta, jog ji palieka jai rankraščius, atsakys diplomatiškai ne dėlto, kad norėtų išsisukti, nei neigti, nei teigti, ji negali, nes jos akys dirbant kompiuteriu, taisant tekstą ir naktim sėdint nusilpusios, jai liejasi raidės ir jei sakytų, kad čia tik taip ar anaip, ji gali suklysti, suabejoti. Tuos rankraščius, kur padėjo redaguoti buvo jos ranka rašyti. Jei ji perrašydavo ką nors, tai be galo stropiai, kaligrafiškai.

Nurodė, kad nėra įpėdinė, o tik testatorės paskutinės valios vykdytoja. Todėl prašė velionės artimųjų būti geranoriškiems ir susitaikyti. Parodė, kad jau yra padarytas būsimos knygos apie testatorę V. K. maketas. Siūlė artimiesiems pasirūpinti, jog prie namo kuriame gyveno testatorė, kad būtų pritvirtinta memorialinė lenta įamžinanti jos šviesų atminimą. Teigė, kad V. K. labai mylėjo visus žmones ir šią šilumą skleidė artimiesiems.

Liudytojas S. B. parodė, kad neturi giminystės ryšių su proceso dalyviais. Nurodė, kad ligonė V. K. pateko į jo palatą ir buvo ruošiama operacijai dėl žarnų nepraeinamumo, ją turėjo operuoti skyriaus vedėjas V. A. Teigė, kad namiškiai kalbėjo, jog reikia sutvarkyti paveldėjimo reikalus. Tuomet jis informavo ligoninės administraciją, tačiau jam ir kolegai M. Š. buvo pasakyta, jog tuos reikalus tvarko juristė, bet jos tuo metu nebuvo. Parodė, kad daktarė V. M. irgi buvo užsiėmusi, tačiau sakė, kad du gydytojai gali patvirtinti testamentą. Jis kaip palatos gydytojas, operuojantis skyriaus vedėjas ir gydytojas M. Š. buvo laisvi. Jie visi atėjo į palatą, kur jau buvo ranka surašytas testamentas, palatoje buvo giminaitė ir ligonė. Pacientė nereiškė jokių pretenzijų, sutiko su viskuo, ligonei nebuvo leista medikamentų, ji buvo sąmoningai orientuota ir jis su kolega padėjo parašus po raštu, kuris buvo parašytas. Po operacijos baigėsi jo darbo diena, jam dirbant kitoje darbovietėje atėjo giminaitė ir sakė, yra du lapai, reikalingas parašas ant kito lapo, sakė, kad ir kolega M. Š. pasirašė. Nurodė, kad galėtų atskirti lapus, kur rašėsi ligoninėje, o kur dirbdamas gydymo įstaigoje „Alsavita“, nes skiriasi jo antspaudai. Parodė, jog 6 bylos lapas – pasirašytas ligoninėje, o 7 – įstaigoje, Vytauto gatvėje. Teigė, kad pacientė ir pareiškėja abi buvo palatoje, vaizdas toks, jog abi šnekėjosi, pacientė gulėjo 14 palatoje. Jie paklausė vienos, kitos, sakė pretenzijų nėra. Kas tuos lapus surišo, jis nežino, nes jis su kolega tik pasirašė.

Teigė, kad ligonė patvirtino, jog tai jos valia, dar vedėjas buvo, abi pusės buvo. Kitą kartą, kai jis pasirašė buvo tik pareiškėja. Ligoninės palatoje kaip rašė pacientė jis nematė, jau tekstas buvo paruoštas kai jis su kolegomis atėjo į palatą. Dėl ligonės psichikos abejonių jam nekilo, apie tai parašė lapuose. Viskas vyko apie pietus, 13-14 val., o ne iš ryto.

V. K. gulėjo jo palatoje, o jis buvo ją gydantis gydytojas, kadangi ją paguldė nakties metu. Norėjo, kad ją operuotų daktaras V. A., toliau po operacijos ji gulėjo reanimacijoje, daugiau apie jos būklę ligos istorijoje rašė operuojantis gydytojas. Jis darė pacientei tik echoskopiją. Tie įrašai, kad pacientė jaučia stiprų skausmą, yra rašyti priėmimo skyriuje. Gydymo eigoje jai skausmas sumažėjo, narkotinių vaistų ji nevartojo, nes jie nebuvo jai priskirti. Ligos istorijoje įraše nurodoma, kad pacientei leisti narkotiniai vaistai reiškia taikytą anesteziją, kuri daroma gydytojo anesteziologo jau operacinėje, kuomet yra pradedama operacija, o ne kada ligonė gulėjo palatoje. Lapų, kuriuos pasirašė neperžiūrinėjo, jų turinio neklausinėjo, ar matė pacientė kada ant vieno lapo pasirašė, jis negali pasakyti. Kitoje gydymo įstaigoje dirbo nuo 15.30 val., o pareiškėja atėjo apie 17 val. tą pačią dieną, atsinešė pavienį lapą. Ligoninėje tie lapai nebuvo surišti. Jis suprato, kad tai testamentas. Parašai ant tų lapų tikrai jo, o kad jie šiek tiek skiriasi, bėda greitume. Ar sesutė buvo su jais kartu palatoje ar ne, jis negali pasakyti. Kai pas ji atėjo pareiškėja antrą kartą, gal ir ne viena buvo, tarpe tarp ligonių atėjo kitas gydytojas į jo kabinetą ir sakė, pareiškėja nori baigti tvarkyti reikalus. Ji pasakė, kad reikia ant kiekvieno lapo pasirašyti. Tuo metu jam atrodė, kad viskas vyksta gerai.

Liudytojas M. Š. nurodė, kad giminystės ryšių su bylos dalyviais neturi, pacientė gulėjo kolegos S. B. palatoje. Kolega aiškinosi, ar teisėtai darome, sakė, kad reikalingi dviejų parašų, todėl jis buvo tas antras. Jie atėjo kartu su S. B. į palatą, kurioje buvo pacientė ir kažkas iš artimųjų, kitų asmenų nebuvo. Jų prašė pasirašyt ant testamento, kuris jau buvo surašytas. Jis nieko neklausinėjo, ar kolega klausinėjo, jis nežino. Ar jis kartu su S. B. išėjo iš palatos, neatsimena. Jis rašėsi ant vieno lapo. Kitą kartą jau pasirašė Onkologijos ligoninės konsultacinėje poliklinikoje, sakė, kad reikia ir ant antro egzemplioriaus pasirašyti. Kas po to lapus susiuvo, jis nežino, o taip buvo normalus, atskiras lapas, apie surišimą pirmą kartą girdi. Kolegos parašas jau buvo, jis pasirašė po to. Nieko į tai nesigilino, nes pacientė ne jo. Iš byloje esančių šešto ir septinto lapų nežino, kur anksčiau, ligoninėje, o kur vėliau – poliklinikoje rašėsi.

Pripažino, kad testamento teksto neskaitė dėdamas antspaudą. Antrą kartą, kai rašėsi nepamena ar atėjo moteris su vyru ir ar tai buvo pareiškėja. Jam sakė, kad tokiu atveju reikalingas ir antras egzempliorius, ant kurio jis nebuvo pasirašęs. Mano, kad tai antras, o ne skirtingo turinio egzempliorius, todėl pasirašė nieko neklausęs. Už kelių dienų pasirašė, ne tą pačią dieną. Lapai susiūti nebuvo, buvo vienas lapas. Jis Onkologiniame dirba pirmadieniais, trečiadieniais, teigė, kad ne tą pačią dieną pasirašė.

Liudytoja A. D. parodė teismui, jog pareiškėja yra jos tėvo sesuo, jai teta. Dalyvavo ir V. K. laidotuvėse. Ji visą laiką bendravo su L. ir teta, o jos tarpusavyje labai bendravo, ji ateidavo į jų namus ir jas dažnai aplankydavo. Nelabai kišosi į tuos dalykus dėl testamento, žinojo, kas vyksta. V. K. santykiai su L. jai atrodo buvo labai geri. Bendravo, kartu gyveno po vienu stogu, viskas tvarkoje buvo. Buvo toks pasakymas iš L., kad aš būsiu jos įpėdinė. Asmeniškai jai V. apie savo santykius su L. nieko nėra sakiusi. Tik tiek, kad ji matydavo, jog buvo normalus jų bendravimas, jos nesipykdavo. L. kiek galėdavo padėdavo tetai, jei paprašydavo ir jos pagalbos, ji padėdavo, o L. būdavo pati pirmoji, kuri visada tetai padeda. Kartu gyveno, bendra buitis, bendras namas, paprasčiausia prašant pirmiausia, buvo kreipiamasi į L. V. K. jai nėra jokių nusiskundimų apie L. išsakiusi. V. K. visada kalbėdavo apie L., kad jai paliks savo turtą. Ji tai girdėjusi gal vieną, du kartus.

Kada V. K. tai pasakė, kad viską paliks L., tiksliai neatsimena, bet tikrai seniau. Ar pati V. K. jai tai sakė, kad viską paliks L., negali atsakyt. Gal prieš metus tai buvo, tiksliai nei datos, nei valandos neprisimena. Gal tada, kai ligoninėje gulėjo, sakė, tai buvo dar prieš metus. Iš pradžių Respublikinėje, o paskui Slaugos. Šiuo momentu kai teta gulėjo paskutinį kartą ligoninėje pas ją ji nebuvo, nuo gimtadienio tas tris dienas nebuvo. Telefonu pasveikino ją gimtadienio rytą, kai ją išvežė į ligoninę, 23 dieną. Teta apsidžiaugė, kad ji ją pati pirma pasveikino su gimtadieniu. Po to ji sužinojo, kad ją išvežė į ligoninę, o paskui ir apie laidotuves.

Liudytojas A. P. Š. parodė teismui, kad yra artimiausias kaimynas J., pažinojo V. K. iki jos mirties 50 metų, kadangi jų sodai sueina. Jai padėdavo tai žolę nupjauti ar ką kitą padaryti. Praėjusią vasarą V. K. balkoną suremontavo. Ji sakė, gal vielą įdėk, jis jai sakęs, nieko nebus, čia jau reikia naują balkoną padaryti. Kažkaip bekalbant apie balkoną ji sakė, kad kažin kiek ji begyvens, yra vyriausia ir viską užrašys L. Prieš tai irgi yra kalbėjusi, kad perleis L. Jis nelabai kišosi į tuos jų reikalus, neklausinėjo, kodėl vienai L. užrašys. Žinojo tiek, kad jos gerai sugyvena, pietauja kartu, jis pats irgi yra ant pietų pakviestas, draugiškas jų gyvenimas buvo. Prieš tai dar kaimynė buvo išsitarusi, kad ji vis tiek užrašys L., nes jos kartu gyvena, V. labai dėkinga L. už slaugą, kada ji buvo patyrusi traumą. Ne vieną kartą tai yra jam sakiusi. Kai traumą V. K. turėjo, L. labai stengėsi darbą dirbdama, prižiūrėjo teta ryte ir vakare. Tada V. buvo lūžusi ranka. Jis nėra girdėjęs, kad V. K. skųstųsi L.

Parodė, kad pažįsta V. K., tačiau ji retai ten lankydavosi, nors jos anksčiau kartu gyveno. V. K. jam nėra nieko pasakojusi apie V. K.. Teigė, kad niekada nebuvo susipykęs su L. O visas V. pyktis su L., tai, jog V. kviečia ją pietų valgyti, o L. neturi apetito ir neateina. Būdavo V. išeina į lauką apsinuoginusi, neapsirengusi, L. jai ir sako, ką čia dabar vaizduoji, sušalsi. Tokie moteriški persimetimai tarp jų buvo.

Liudytoja V. B. parodė teismui, kad yra kaimynė nuo 1955 m. su V. K. ir L. J. Ji užaugo (duomenys neskelbtini) kieme, galima sakyt. Nuo pat mažumės toje aplinkoje buvo. Jų santykiai buvo geri, kaimyniškai šilti. Normalūs santykiai ir tarp giminių buvo. Dėl turto palikimo V. kalbėdavo, kad paliks L. J. Gal dėlto, kad L. gyveno kartu nuo 1982 m., o V. K. tuo metu jau nebegyveno. Mano, kad pirmenybę turi L., o ne V. Jos nesipykdavo. Ji labai dažnai vasarą sode sėdėdavome ir su V. kalbėdavo, sakė, jog viskas čia labai gražu ir viskas pasiliks L.i. Jų kieme didžiulis sodas. Jos nestebina toks V. parašymas, kad viską palieku L.i.

L. padėdavo V., ką ji paprašydavo. Į parduotuvę ar į (duomenys neskelbtini) pavežti. Jai žinoma, kad V. K. prieš kurį tai laiką buvo patyrusi traumą, nukrito nuo laiptų ir gulėjo ligoninėje. L. pastoviai ją lankė, taip pat ir globos namuose. Tuo laikotarpiu L. kiekvieną dieną V. slaugė ir lankė ligoninėje. Negali pasakyti, kad V. turėjo nusiskundimų L. tuo laikotarpiu. Ji pati dirba (duomenys neskelbtini), nes iš L. sužinojo apie šią darbo vietą, kada ten dirbęs žmogus išėjo į pensiją.

Liudytoja I. M. nurodė, kad yra tolima giminaitė, jos senelis ir V. tėtis buvo broliai. Jai keista dėl to testamento kažkaip, dėl ko paskutinę minutę jis buvo surašytas. Visą laiką V. abejojo, buvo užsiminusi, kad norėtų surašyti testamentą L., kad ji ją lyg ragina, spaudžia. Kodėl ji iki 88 gimtadienio nesurašė, o paskui, kai vežė operuoti, buvo brūkštelta. V. jai sakė, kad norėtų surašyti testamentą, bet ar L. ja rūpinsis visą laiką, kaip ir buvo tokia abejonė. Jai nežinoma, kodėl V. abejojo. Sakė, jeigu žinočiau, kad manimi rūpinsis. Sakė, kad L. spaudžia ją, o L. jauna būdama kažkokiai giminaitei irgi yra savo turtą užrašiusi. Ji pas V. buvo išvakarėse, kai ją į ligoninę guldė. Tuomet kaimynė V. atnešė sultinio išvirusi, jos ten niekas daugiau neslaugė. V. draugė iš Valančiaus gatvės atnešdavo jai kažką. Sako, kad labai blogai buvo savaitgalį, jog nebuvo atėjusi ir L., o tik atėjo antrą dieną, užlipo ir sako, na kaip tu. V. jai atsakė, dar gyva kaip matai, ji tuo metu sėdėjo fotelyje. Kai ji buvo pas V., ji irgi fotelyje sėdėjo. Ji buvo atėjusi 22 dieną, o 23 dieną buvo ligoninėje, nes buvo V. gimimo diena. Ten ji nuvilko V. viršutinį rūbą ir sakė skambinkit L., kad atneštų kažką tai pervilkti. Kad ten būtų kažkokia kalba, kad reikia surašyti ir tikrai užbaigti, to nebuvo. V. nebuvo pasimetusi. Ji šiaip normaliai bendravo, sakė grįšiu iš ligoninės, bus gimtadienis. Ji matė tą testamentą nuskenuotą kompiuteryje. Klausimas, kodėl testamentas atsirado už 10 dienų, kodėl niekas nesakė per laidotuves. Jeigu buvo testamentas, buvo galima pagarsinti. V. visą gyvenimą bijojo L.. Ji bandė ją tuo gerumu užkrėsti ir tos kavos kviesdavo. Jeigu sunku V., pirmas jai kas galėdavo ateiti padėti, tai ateidavo pašaliniai žmonės. L. gal kartais ir nuveždavo V. pas gydytojus, bet paskutiniu laiku V. sakydavo, Dievas man atsiuntė D., kuri vežiojo ir vedžiojo ją visur absoliučiai. O ji sakydavo V.i, kad ne Dievas atsiuntė, o A., D. draugė ją prirodė. L. irgi galėjo vairuoti automobilį ir ją vežioti. Kai važiuodavo į Kairius, į mokyklą, kodėl niekada nepasisiūlo V. pavežti. Paskutiniu metu V.i ištiesdavo pagalbos ranką tolimi žmonės, ir sultinį, ir avižų košę nešė.

Tiesiog nežino dėl testamento, ar jos ranka jis surašytas, mano, jog reikia skirti ekspertizę. V. buvo visada be galo tvarkinga, kai ligoninėje gulėjo sulaužyta dešine ranka, ji vis nueidavo pas ją. Ji rodė jai sąsiuvinius, kur prirašė su sulaužyta dešine ranka. Buvo daug tvarkingiau surašyta negu kaip čia dabar. Be to ta ranka normalios būsenos ir V. pilno proto prieš vežant į operacinę. 23 dieną jai išeinant iš ligoninės atėjo Š. su L. Pas V. ji buvo su dukra. Ji nė neužsiminė jai apie testamentą ir šiaip nemėgdavo labai skųstis. Neklausė nieko apie notarą, valią, testamentą. Teigė, kad nesidomėjo taip, jog žinotų apie palikimą kitiems, išskyrus L., o gal praleido pro ausis.

Paskutiniu metu jos su V. susiskambindavo būtinai tris kartus per savaitę. Ji apsilankydavo V. namuose gal ne tiek tankiai, bet į Katinų muziejų nuvažiuodavo tankiai ir ten pabendraudavo. Paskutinius tris metus telefonu labai dažnai bendraudavo. Jos telefonu pasikalbėdavo, o ten nuvažiuoti jai nebuvo malonu. L. visada piktai žiūrėdavo, kaip koks priešas, teta sakydavo, kad būtų geriau atvažiuoti, kai jos nėra. Dėl to geriau telefonu pasikalbėdavo. 22 dieną jos vizitas pas V. buvo dėlto, kad L. jai paskambino, jog ji įkalbėtų V. gultis į ligoninę, nes jai blogai yra. Telefonu dieną prieš tai kai kalbėjo su V., ji jai sakė, kad jau yra geriau. Nesako, kad L. blogai elgėsi su V., bet ji bijojo L., kad negali paprašyti kažkur nuvežti į parduotuvę. Kai su ja V. nuvažiuodavo į parduotuvę, tuomet ji sako, kad tą paimsiu L., ji tą mėgsta, priimdavo visko. Ji sakydavo V., kad L. pati gali nusipirkti, kam jai tempti. V. mylėjo ją, rūpinosi. Ji pirkdavo jai iš maisto, žinojo, ką L. ir šuniukas mėgsta. Mano, kad V. turėjo nebijoti paprašyti L. kažkur pavežti, ar ką nors padėti, ar tai į laidotuves kažkieno iš draugų. Kažkokio supratimo iš L. dar trūko.

Liudytoja A. Z. parodė teismui, kad yra 17 metų kartu išdirbusi su V. K. Katinų muziejuje. Ji labai daug gražių žodžių nemoka pasakyti, bet tokia kokia buvo V. K., tai reta tokių žmonių. Kuri be galo mylėjo visus žmones, ne tik giminaičius ir to paties tikėjosi ir iš kitų, bet ji nemokėdavo prašyti, ji daugiau duodavo, negu kad prašydavo. Pagalbos ji niekada neprašydavo, bet kai žmogus išdirbi 17 metų matai, kada reikia ir visuomet padedi. Dejuoti niekada nedejuodavo. Ji labai visus mylėjo ir daugiausiai laukė pagalbos iš L., nes kartu gyveno, bet ji sakydavo, kad paprašiau L. pavežti, o ji atsakydavo, kad neturi laiko. Arba ko nors nupirkti, ji vėl neturi laiko. Gal ir neturėjo to laiko, bet kai gyveni po vienu stogu. V. apsirengti ir viską susitvarkyti paskutinius tris metus labai daug padėjo D. T., kuri dėl sveikatos negali ateiti, nes ji išvažiuodama iš Lietuvos jos paprašė. D. V. atsilygindavo, pinigus sumokėdavo, kartais ir pamiršdavo, litas kitas į kurią pusę, tai jos nesiskaičiuodavo. Be kaimynų, kai susižeidė ranką, ji tuo metu labai L. gyrė, kad be jos ji būtų numirusi, kai nukrito nuo laiptų, labai tada ją prižiūrėjo. Ji negali pasakyti, kam priklauso viskas. V. svajonė buvo, kad ir J. ąžuolas išliktų, kad ten ateitų artimieji ir draugai, kiek ten yra jos dar pinigėlių, kad patvarkytų tą namą, jog ten būtų gražu, švaru ir tvarkinga. Mano, kad viską reikia daryti su gerumu, ji tai išdalintų į keturias dalis ir paskui susidėjus reikia išleisti knygą, atrestauruoti namą, patvarkyti ąžuolą. Kam reikėjo slėpti per laidotuves, kad yra testamentas. Ji sakydavo taip, jeigu aš parašysiu visiems, tai mane L. sudraskys gyvą, o jeigu parašysiu jai vienai irgi greit pasibaigsiu. Tokios kalbos buvo ir ne vieną sykį. V. daug kartų sakė, kad jai parašys ar Danutei. Jos buvo už tai, kad viską parašytų I. M., ji būtų viską labai gražiai sutvarkiusi.

Paskutinį kartą K. matė prieš pat operaciją, apie 12.30 val. ji nuėjo kartu su D., kadangi buvo V. gimtadienis. Buvo pasiruošusios sveikinimams, sakė, kad ji grįš iš ligoninės. V. bijojo tos operacijos, jaudinosi, prašė tik ateikit manęs aplankyti, abi prižadėjo ateiti aplankyti. Jos buvo grynai prieš operaciją, ji jau žinojo, kad jai bus daroma operacija. Kai atėjo jos aplankyti, palatoje nieko nebuvo, tuoj pat atėjo seselė, o kai buvo kažkiek pasikalbėjusios, ji padėjo V. nusimauti tuos žiedelius, prašė sesutė, kad nusimautų prieš operaciją. Viską sudėjo į dėžutę nuo klausos aparato, o paskui atėjo E. J. ir jos dar pabuvo kokias 5 minutes, palinkėjo jai sėkmės ir išėjo. Iš artimųjų tuo metu niekas nebuvo atėję. D. paskambino L., pasakė kur žiedai yra sudėti, nurodė, jog įdėta į dėžutę ir į stalčiuką. Danutė siūlėsi atiduoti žiedus L., V. sako aš pati L. atiduosiu. Apie vaistus tuo momentu, ar buvo leidžiami, ji nepamena. V. nesakė nieko, kad skambino notarui, kad planuoja savo turtą L. palikti. Nebuvo tokios kalbos, kad jai blogai baigsis, kad kažką planuoti reikia. Jos irgi iki paskutinio tikėjo, galvojo dar susitikti. Nesakė, kad laukiu L. Nepamena, kada tiksliai jos išėjo iš ligoninės. D. prižiūrėjo V. nuo tada, kai ji susižeidė ranką ir gulėjo slaugos ligoninėje. Seniau jos nuvažiavo V. aplankyti, ji sako, kaip aš nulipsiu laiptais, tada ji ir pasiūlė D., sako ji dabar nieko neveikia, tai ji jai padės. Nuo to viskas ir prasidėjo, o kokie ten metai buvo nepamena. Iš V. kalbų suprato, kad L. ja rūpinosi, kai ji gulėjo ligoninėje, o kai jau slaugos ligoninėje gulėjo, tada jau tos rūpybos nebebuvo. D. visada V. padėdavo, kai tik jos paprašydavo, tada veždavo. D. vyras J. yra V. vežiojęs, kai D. negalėdavo. Kai D. susirgo, ji samdydavosi taksi. Kad nesutaria su L., nesugyvena, sakydavo. V. raštą gerai pažįsta ir dar turi jos pačios ranka D. rašytus laiškus, kai D. buvo sanatorijoje. Testamentą matė, jai pirmos dvi eilutės yra labai aiškiai, kad jos, o toliau tai, ji jokiu būdu negarantuoja. Tos eilutės, kur yra K. V. palieku. Toliau, nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas banke, ji nežino, negarantuoja. Kai buvo ligoninėje V. buvo sąmoninga.

Liudytoja V. M. parodė teismui, kad pareiškėjos nepažįsta, ją pamatė tik tada, kai gulint V. K. ligoninėje ją susistabdė prie kabineto durų, sakė, kad pacientė norėtų sudaryti testamentą. Testamentu paprastai ligoninėje rūpinasi juriskonsultė, kurios nebuvo. Neatsimena, kokie buvo susirinkimai, bet pasakė, kad šiuo metu tam neturi laiko ir, kad nenueis, bet prašymas buvo atkaklus, tai paskambino į skyrių paklausti, kas yra tai pacientei. Jai pasakė, kad ji yra ruošiama skubiai operacijai. Jei neklysta kalbėjo su vedėju V. A., paklausė, ar nėra gavusi narkotinių vaistų. Jeigu paskyrimo lapuose jau būna tokie vaistai, tai jie net neina tokiais atvejais. Pasakė, kad negavusi. Dar kalbėjo su daktaru S. B., jis sakė, kad išeina skubiai į operaciją. Tai ji sakė, jeigu yra tokia skubumo tvarka, tai jie ekstra atvejais gali pasirašyti, jeigu pareiškėja yra orientuota, sąmoninga. Ji sakė, tai jūs spręskite savo nuožiūra, nes ji neturi apie pacientę jokios informacijos. Sakė pareiškėjai, kad reikėtų eiti pas notarą. Ji daugiau nepasiteiravo, ar rašė tą testamentą, nieko nežinojo iki tol, kol gavo šaukimą iš teismo. Tada paklausė gydytojų, ar rašė, jie sakė, kad pasirašė testamentą. Nei testamento turinio, nei kaip kas vyko jie neaptarinėjo. Ji nematė, ką jie patvirtino, nematė nei pačios pacientės. Jų praktikoje būna, kad jeigu ypatingu skubos atveju pacientas yra atvežamas, tai budintys gydytojai turi teisę pasirašyti, bet tai įvyksta labai retai. Jokių dokumentų daugiau gydytojai netvirtina. Jeigu vyksta dienos metu, tai jie su teisės vedėja užpildo nustatytos formos, o kai jau būna po darbo valandų, ar savaitgaliais, tai niekas formų neturi, tai rašo ranka. Šiuo metu nebuvo galimybės užpildyti tos formos, nes ji tikrai neturėjo galimybių nueiti iki pacientės prieš operaciją, o operacijos chirurgai negalėjo jau atidėti. Pirma, ji pasikalba su skyriaus vedėju ir gydančiu gydytoju, ar tikrai žmogus neturi galimybės sveikatos būklei pagerėjus pats nuvykti pas notarą išėjęs iš ligoninės, tai paprastai 95 proc. baigiasi tuo, kad būklei pagerėjus žmogus pats gali nueiti. Jeigu situacija kritinė, tai tada nueini, kalbi su pacientu, turi pažiūrėti, ar jis orientuotas laike, vietoje, ar jis suvokia, ką daro. Jis pats turi pareikšti savo norą, tai, kad kažkas ateina ir pakviečia, dar nereiškia, kad žmogus nori. Yra buvę, kad paklausus žmogus sako, kad nenori sudaryti testamento ir jie išeina. Arba dėl amžiaus ir sveikatos būklės neadekvačiai vertina situaciją, jie tada irgi atsisako. Šiandien dienai ji nėra mačiusi to sudaryto testamento. Šis antspaudas yra ligoninės kanceliarijoje. Nežino dėl to susiuvimo, tokio dokumento ligoninėje nėra mačiusi. Tokiu principu sutvarkyto dokumento nėra mačiusi. Ligoninės antspaudas, uždėtas ant testamento yra galiojantis. Ji nėra atsakinga už antspaudų valdymą, negali atsakyti, ar kitame skyriuje jis galėjo būti uždėtas. Jeigu jai jis reikalingas ji eina į kanceliariją. Paprastai uždėti antspaudą ateina įgalioti asmenys, priklausantys administracijos padaliniui, o jeigu iš skyriaus, tai skyrių vedėjai ir vyr. slaugos administratorė. Kadangi nėra priimta tokio dokumento valdymo tvarkos, tai nėra ir tas apspręsta, ar to dokumento antrą egzempliorių ligoninė saugo pas save. Kai rašome tą kitą testamentą, tai vienas egzempliorius yra saugomas teisės skyriuje. Ligoninėje saugomi testamentai nėra susiūti, jie yra A4 formato.

Savo praktikoje, kad pats pacientas pasirašytų testamentą ji dar neturėjo tokio atvejo. Tai paprastai, kai surašome testamentą, matai, kad jis pasirašo, jam perskaitai, tada dedi savo antspaudą ant vieno egzemplioriaus. Laisvos formos testamentų būna ypatingai retai ir juos pasiima artimieji.

Ligoninė stengiasi šio dalyko nedaryti, tai retai būna rašomi testamentai prieš operaciją. Dažniausiai nakties metu, kai būna kardiologinės problemos, bet norinčių būna.

Pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Kadangi byloje kilo ginčas dėl ne tik asmeninio testamento sudarymo ir jo atitikimo įstatymo keliamiems reikalavimams todėl teismas nutartyje nuosekliai pasisako dėl suinteresuotų asmenų nurodytų motyvų.

Dėl testamento sampratos ir jam keliamų reikalavimų.

Testamentas yra oficialus dokumentas, kuriuo žmogus nustato, kam jam mirus atiteks jo turtas. Taip pat asmuo testamentu asmuo gali nustatyti, kas negalės paveldėti jo turto, testamente gali būti ir kitokių patvarkymų (pvz., dėl laidotuvių, kapo sutvarkymo, labdaros ir pan.). Testamente nurodytų padarinių atsiranda tik mirus jį sudariusiam asmeniui.

Asmuo, sudaręs testamentą, yra testatorius. Testatorius testamente išreiškia savo valią, kuri tik jam mirus įgyja teisinę galią. Todėl testamentas yra sandoris, nes jis testatoriui mirus jame nurodytiems asmenims suteikia arba iš jų atima atitinkamas teises. Tai asmeninis sandoris, nes testamentą gali sudaryti tik pats testatorius asmeniškai. Kitas asmuo testatoriaus pavedimu neturi teisės nei sudaryti, nei pakeisti, nei panaikinti testamentą. Tai nereiškia, kad visais atvejais testamentą turi surašyti pats testatorius savo ranka. Oficialųjį testamentą gali surašyti notaras arba kitas asmuo. Tik asmeninį testamentą turi surašyti pats testatorius savo ranka kaip vientisą dokumentą.

Testamentą gali sudaryti tik visiškai veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius.

Be to, testatorius sudarytą testamentą gali bet kada pakeisti, panaikinti. Jis gali sudaryti neribota kiekį testamentų. Vėlesnis testamentas gali panaikinti arba pakeisti ankstesnį testamentą.

Testamentas - tai oficialus rašytinis dokumentas, kurio sudarymo tvarką nustato CK. Tokie reikalavimai nustatyti ne tik oficialiesiems, bet ir asmeniniams testamentams.

Testamentas - tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka visiškai veiksnaus fizinio asmens - testatoriaus laisva valia sudarytas sandoris, kuriuo testatorius nusprendžia jam priklausančio turto likimą ir kurio teisiniai padariniai atsiranda tik jam mirus.

Testatorius, sudarydamas testamentą, turi būti visiškai veiksnus. Žinoma, testamento negali sudaryti asmenys, kurie nėra teismo pripažinti neveiksniais ir kurių veiksnumas neapribotas, bet kurie nesuvokia savo veiksmų reikšmės ir padarinių. Asmens, kuris, sudarydamas testamentą, nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir padarinių, testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad sudarytas asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės (CK 1.89 str.).

Kadangi testamentas yra vienašalis sandoris, testamente testatorius išreiškia tik savo valią. Testatorius neturi pareigos su kuo nors derinti testamento turinį. Jis testamento turinį nustato savo nuožiūra.

Testamentas, kaip ir bet kuris kitas sandoris, turi būti sudaromas laisva testatoriaus valia. Ši valia turi būti atsiradusi laisvai, be prievartos, grasinimų ir kitokių trukdymų.

Bet kokie fizinio asmens įsipareigojimai dėl būsimo testamento (pvz., nesudaryti testamento, sudaryti testamentą atitinkamo asmens naudai, įrašyti į testamentą tam tikras sąlygas ir pan.) negalioja ir negali turėti jokių teisinių padarinių. Tokios sutartys ar tokios sąlygos, esančios kitose sutartyse, pripažįstamos negaliojančiomis. Testamentas, sudarytas pažeidžiant šį įstatymo reikalavimą, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.89, 1.91 ir 5.6 straipsnių nuostatas.

CK 5.18 straipsnis nustato, kad įprastas įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti palankų testamentą nelaikytini nei prievarta, nei grasinimu ar testatoriaus valios veikimu, kuris suteikia pagrindo testamentą, kaip vienašalį sandorį, pripažinti negaliojančiu, nes tokie veiksmai nelaikytini nei grasinimu, nei apgaule, nei prievarta.

Testamento teksto klaidos, jeigu tikroji testatoriaus valia aiški ir galima nustatyti įpėdinius ir turtą, kuris jiems skiriamas, taip pat nėra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu. Testamente gali būti netiksliai nurodyti įpėdiniai: pavyzdžiui, netiksliai nurodyti jų vardai ir pavardės, adresai ir kiti asmens duomenys, bet jeigu iš testamento teksto galima nustatyti įpėdinį, tokio testamento ar jo dalies negalima pripažinti negaliojančia. Be to, įpėdinių pavardės gali keistis. Pavardės pasikeitimas neturi įtakos testamento galiojimui. Taip pat negalima pripažinti testamento ar jo dalies negaliojančia dėl to, kad palikimo sudėtyje nėra testamente nurodyto turto, kad nurodytas turtas pasikeitė.

Sudarytas testamentas nevaržo testatoriaus nuosavybės teisių. Jis laisvai gali disponuoti savo nuosavybe ir toks disponavimas neturi įtakos testamento galiojimui. Kai testamente nurodytų daiktų nėra, atitinkamas įpėdinis jų negaus, tačiau tai irgi nėra pagrindas pripažinti testamentą ar jo dalį negaliojančia.

Testamente gali būti ir kitų klaidų, dėl kurių testamento negalima pripažinti negaliojančiu, jeigu tikrąją testatoriaus valią galima nustatyti iš testamento turinio, vertinant visą testamento tekstą.

Visos aukščiau nurodytos nuostatos taikytinos ir asmeniniam testamentui, atsižvelgiant į žemiau nurodytas išimtis.

Iš medikų įrašų velionės V. K. asmeniniame testamente matyti, kad testatorė jo surašymo metu 2011-11-24 buvo sąmoninga ir suprato savo veiksmų reikšmę (1 t. 149 b.l.). Testatorei iki testamento surašymo nebuvo taikomas joks gydymas, galėjęs turėti įtakos jos valios išraiškai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog testatorė ir dėl kitų aplinkybių būtų buvusi priversta sudaryti asmeninį testamentą. Suinteresuoti asmenys, išskyrus A. S., apart atsiliepimų teismui, nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl V. K. asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu įstatymo nustatytais pagrindais. Todėl pripažintina, kad nėra teisinio pagrindo išvadai dėl testatorės V. K. surašyto asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu, dėl ko atmestini visi suinteresuotu asmenų motyvai šiuo pagrindu.

Dėl įstatymo keliamų reikalavimų asmeniniam testamentui.

Asmeninis testamentas - tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią bei yra jo pasirašytas (CK 5.30 str. 1 d.).

Tai pati paprasčiausi testamento forma. Tokį testamentą gali sudaryti bet kuris raštingas visiškai veiksnus asmuo.

Pripažįstama, kad kiekvienas asmuo gali niekieno netrukdomas padaryti turto patvarkymus savo mirties atveju. Tai ypač aktualu, kai žmogus dėl ligos ar kitų aplinkybių negali atvykti pas notarą ar jo išsikviesti, nenori, kad jo artimieji ar jį slaugantys asmenys sužinotų apie jo sudaromą testamentą. Be to, neoficialioje aplinkoje testatorius gali daug išsamiau suformuluoti ir išreikšti testamento turinį, ne tik turtinius, bet ir asmeninius savo pageidavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dabar velionė V. K. 2011-11-23 buvo paguldyta Šiaulių ligoninės II chirurginiame skyriuje. Jos sveikatai pablogėjus gydytojai 2011-11-24 nusprendė pacientę operuoti (1 t. 80 b. l.). Dėl to pacientė dar iki operacijos surašė asmeninį testamentą ant dviejų lapų (1 t. 6-7 b.l.). Vėliau šie atskiri lapai buvo susiūti ir užantspauduoti gydymo įstaigos antspaudu (1 t. 8 b.l.).

Pirmiausia, asmeniniam testamentui keliami reikalavimai yra susiję su testamento tekstu. As­meninį testamentą testatorius privalo surašyti savo ranka kaip vientisą dokumentą. Testamentą galima surašyti bet kuria rašymo priemone: parkeriu, šratinuku, pieštu­ku, bet negalima surašyti rašomąja mašinėle, kompiuteriu. Todėl negalioja testa­mentas, parašytas rašomąja mašinėle ar kompiuteriu. Testamentas turi būti surašytas kaip vientisas dokumentas, kuriuo daromi turto patvarkymai mirties atveju. Asmeninis testamentas gali ir neturėti antraštės „Testamentas“.

Pareiškėja pateikė teismui tvirtinti V. K. ranka surašyta asmeninį testamentą. Tačiau kilus ginčui dėl jo autentiškumo teismas esant visų dalyvių prašymui ir sutikimui skyrė byloje rašysenos ekspertizę (1 t. 148 b.l.). Pastaroji patvirtino, kad ,,byloje esantis asmeninis testamentas yra surašytas ir pasirašytas, nurodant datą, mirusios V. K..“ (2 t. 2-8 b.l.). Tai, kad testamentas yra surašytas ant dviejų lapų nepaneigia jo vientisumo. Šią aplinkybę patvirtino ir byloje parodymus davę liudytojai gydytojai S. B. ir M. Š., direktorė V. M., kadangi V. K. dar iki operacijos, kurios atidėti jau nebuvo galima, išreiškė pageidavimą sudaryti testamentą (1 t. 105-106 b.l.).

Antra, visas testamento tekstas turi būti parašytas testatoriaus ranka. Kaip jau teismas yra nurodęs rašysenos ekspertizė patvirtino, kad viso teksto autorė yra velionė V. K. V. K. asmeniniame testamente yra ir patvarkymas A. S. (1t.7 b.l.). Dėl to teismas dar pasisakys žemiau. Todėl suinteresuotų asmenų motyvas, kad testamentas turėjo būti surašytas viename lape atmestinas, kadangi įstatymas numato tik jo vientisumą, o ne tekstą tik viename lape. Paties testatoriaus ranka surašytas tekstas laikytinas galio­jančiu. Negalioja tik testamentas, kurio turinio negalima suprasti (turinys nesupranta­mas ar prieštaringas).

Testatorius testamentą gali surašyti ant bet kokio popieriaus, taip pat kito dokumento kitoje pusėje. Testamentas gali būti surašytas ant vieno lapo ar ant kelių lapų. Nebū­tinai visi lapai turi būti testatoriaus pasirašyti. Svarbu, kad jie būtų surašyti testato­riaus ranka ir juos sietų teksto prasmė. Testamentas nebūtinai turi būti surašomas iš karto, vienu prisėdimu. Testatorius gali ilgai rašyti testamentą. Testamentas laikomas baigtu, kai testatorius jį pasirašo ir nurodo jo pasirašymo datą. Konkrečių testamento dalių surašymo data nenurodoma. Remiantis aukščiau nurodytu teismas pripažįsta, kad V. K. ranka surašytas asmeninis testamentas atitinka aukščiau nurodytus šiam dokumentui keliamus reikalavimus. Tuo pačiu pripažintina, kad testatorė surašė vientisą tekstą, o ne du atskirus testamentus arba vien tik testamentinį patvarkymą.

Trečia, asmeninį testamentą testatorius privalo pats pasirašyti. Kadangi testamen­tas yra rašytinis sandoris, nepasirašytas testamentas, kaip kiekvienas kitas rašytinis sandoris, nelaikomas sudarytu. Galutinę savo valią testatorius patvirtina savo para­šu. Tik nuo pasirašymo momento testamentas, kaip vienašalis sandoris, laikomas sudarytu.

Testatorius testamentą gali pasirašyti parašydamas savo vardą ir pavardę arba pasirašydamas paprastai savo naudojamu grafiniu simboliu. Iš teismui pateikto testatorės asmeninio testamento seka, kad testatorė jame ir pasirašė jai įprastu parašu. Kaip jau teismas yra nurodęs vien tai, jog testatorė pasirašė tik antrame testamento lape, nedaro paties testamento negaliojančiu, atsižvelgiant į jo vientisumą. Testatorė neturėdama galimybės sudaryti oficialaus testamento, nusprendė surašyti asmeninį testamentą, ką patvirtino medicinos įstaigos atstovai duodami teismui kaip liudytojai parodymus. Jų parodymais teismui nėra pagrindo netikėti.

Ketvirta, testamento sudarymo data ir vieta. CK 5.30 straipsnio 1 dalis nustato, kad testa­mento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.

Testamento datą galima nurodyti testamento teksto pradžioje, teksto viduryje ar teks­to pabaigoje. Data gali būti parašyta žodžiais arba skaičiais. Be to, datą galima nuro­dyti ir kitaip, įvardijant įvykius, kurių datą yra žinoma (pvz., testamentas sudarytas tam tikrų metų pirmąją šv. Velykų dieną, per Sekmines ir pan.). Kai testamentas rašomas ilgai, gali būti nurodytos dvi datos: testamento rašymo pradžios ir pabaigos. Toks testamentas galioja, tačiau jo sudarymo data yra ta, kuri parašyta teksto pabaigoje. Ši data taikoma visam testamento tekstui.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad testatorė testamente nurodė tik jo surašymo datą. Tai, kad testamente nenurodyta jo sudarymo vieta, kaip jau teismas yra nurodęs, nedaro jo negaliojančiu, kadangi ji irgi nustatyta bylos duomenimis, tai yra jis surašytas 2011-11-24 Šiaulių ligoninės II Chirurginio skyriaus 14 palatoje.

Penkta, asmeninio testamento data reikšminga nustatant testatoriaus teisinę galią sudaryti testamentą (testamentinį veiksnumą, psichikos būklę sudarant testamentą) ir keleto to paties testatoriaus sudarytų testamentų galiojimą ir turinį. Teismas jau yra nurodęs, kad nekyla abejonių dėl tiek dėl testatorės veiksnumo, tiek ir dėl testamento kaip vientiso dokumento, todėl visi suinteresuotų asmenų motyvai dėl šio aplinkybių atmestini.

Pastebėtina, kad testamento sudarymo vieta paprastai neturi esminės teisinės reikšmės, išskyrus atve­jus, kai reikia nustatyti testatoriaus testamentinį veiksnumą ir testamento formos tei­sėtumą.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad V. K. 2011-11-24 surašė asmeninį testamentą, kuriuo ji, jai nuosavybės teise priklausantį turtą, paliko testamente nurodytai įpėdinei ir testamentiniu patvarkymu paskyrė testamento vykdytoją A. S. (b.l. 6).

Testamento vykdymas ir vykdytojo teisės, pareigos bei atsakomybė.

Testamento vykdytojas - tai testatoriaus paskirtas ir įgaliotas asmuo, kuris vykdo testamentinius patvarkymus. Testamento vykdytojas yra testatoriaus įgaliotinis.

Testamento vykdytojo įgaliojimai įgyja teisinę galią nuo testatoriaus mirties momento. Šie įgaliojimai gali būti suteikia­mi tik testamentu.

Mirus testamento vykdytojui, jo, kaip vykdytojo, teisės ir pareigos nepereina jo įpė­diniams.

Testamentą gali vykdyti testatoriaus paskirtas te­stamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas administratorius (CK 5.37 str.).

V. K. asmeniniu testamentu testamento vykdytoja paskyrė A. S., tikėdama, kad tik ji, o ne įpėdiniai dėl tam tikrų priežasčių, bus pajėgi įvykdyti testatorės valią ir, kad vykdytoja įvykdys paskutinę jos valią.

Testamento vykdytojai gali būti tik visiškai veiksnūs fiziniai asmenys. Testamento vykdytojai gali būti įpėdiniai pagal testamentą ar pagal įstatymą arba kiti asmenys, kurie nėra įpėdiniai.

Testamento vykdytoją galima paskirti tik jo sutikimu. Tokį sutikimą vykdytojas gali duoti atskiru rašytiniu įsipareigojimu vykdyti testamentą arba testamente padaromas atitinkamas įrašas, kurį savo parašu turi patvirtinti asmuo, skiriamas testamento vyk­dytoju.

Testamento vykdyto­jas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti (CK 5.38 str. 1 d.).

Jis turi teisę ir pareigą, neatsižvelgdamas į testatoriaus nurodymus, iš paveldimo tur­to daryti išlaidas, kurias pagal CK 5.59 straipsnį turi teisę ir pareigą daryti įpėdinis, priėmęs palikimą: pvz., apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą.

Testamento vykdytojo veiksmai turi būti teisėti, atitikti testatoriaus valią.

Testamento išlaidos daromos iš grynųjų pinigų ir lėšų, esančių banko sąskaitose, pajamų, gaunamų realizavus turto vaisius, įmonės ar ūkio produkciją.

Testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. Ko­kie tai veiksmai, testamente nurodo testatorius ir atitinkamų veiksmų atlikimo reika­lingumą lemia realūs palikimo ar jo dalies valdymo, jo tvarkymo ir išsaugojimo poreikiai.

Kadangi testamentas yra vienašalis sandoris, jame išreikšta testatoriaus valia, teisėti nurodymai yra privalomi testatoriaus paskirtam testamento vykdytojui, nesvarbu, kas vykdo testamentą - įpėdinis ar kitas fizinis arba juridinis asmuo. Testamentas yra testamento vykdytojo instrukcija, todėl testatoriaus nurodymų, išreikštų testamente, negali keisti nei testamento vykdytojas, nei įpėdiniai (CK 5.38 str. 1 d.).

Testamento vykdytojas neturi vykdyti įpėdi­nių nurodymų, kurie prieštarauja teisėtiems testatoriaus nurodymams, išreikštiems testamente. Ginčą dėl testatoriaus ar įpėdinių nurodymų vykdymo, jų teisėtumo, sutikimo su geros moralės reikalavimais sprendžia teismas. Nevykdytini tik tie testatoriaus nurodymai, kuriuos teismas pripažino neteisėtais, prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Testamento vykdytojas testamentą vykdo ne vien įpėdinių, bet ir palikėjo kreditorių, kitų palikėjo nurodytų asmenų interesais. Todėl įpėdiniai neturi teisės kištis į testa­mento vykdytojo veiklą, jų nurodymai šiam nėra privalomi.

Kai testamento vykdytojas piktnaudžiauja savo teisėmis, neatlieka ar negali atlikti testamento vykdytojo pareigų, įpėdiniai ar kiti suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų testamento vykdytoją atlikti atitinkamus veiksmus arba jį nušalintų.

Testamento vykdytojas savo pareigas privalo at­likti taip rūpestingai, kaip rūpinasi savo interesais.

Nurodyta įstatymo nuostata aiškin­tina ir taikytina vadovaujantis protingumo reikalavimu: testamento vykdytojas, valdy­damas ir tvarkydamas palikimą, savo pareigas turi atlikti taip rūpestingai, kaip jas atlie­ka normalus, rūpestingas žmogus, valdydamas ir tvarkydamas jam priklausantį turtą. Didesni reikalavimai keliami vykdytojui, kuris už savo darbą gauna atlyginimą. Toks testamento vykdytojas atsako ir už neatsargiais veiksmais padarytus nuostolius.

Testamento vykdymo išlaidos padengiamos iš paveldimo turto. Atlyginamos tik realiai turėtos būtinos, o ne bet kokios išlaidos. Tai gali būti išlaidos, būtinos palikimui išsaugoti ir turto valdymo išlaidos (pvz. išlaidos, esamu atveju knygos išleidimui).

Testamento vykdytojas savo pareigas atlieka neatlygintinai, jeigu testatorius nenusta­tė testamente atlyginimo. Tačiau testamento vykdytojas, kuriam testatorius nenustatė testamente atlyginimo, turi teisę į savo turėtų būtinų išlaidų vykdant testamentą atly­ginimą, kai jis tokias išlaidas padarė iš savo lėšų.

Testamentą įvykdęs testamento vykdytojas privalo įpėdinio reikalavimu pateikti jam ataskaitą. Įpėdinių reikalavimu testamento vykdytojas privalo pateikti ataskaitą po to, kai jau įvykdė testamentą. Kol testamentas neįvykdytas, tokios pareigos testamento vykdy­tojas neturi. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali pateikti ataskaitos vykdydamas testa­mentą. Jeigu įvykdžius testamentą įpėdiniai nereikalauja ataskaitos, vykdytojas ar administratorius gali jos ir nepateikti, tačiau gali ją pateikti savo nuožiūra, kad vėliau nebūtų pareikšta pretenzijų ar būtų galima į jas atsakyti. Ataskaita pateikiama raštu ir pridedami atitinkami dokumentai ar jų kopijos.

Kadangi dėl V. K. testamentinio patvarkymo tarp bylos dalyvių ginčo nekilo, todėl laikytina, jog A. S. privalo įvykdyti paskutinę testatorės valią, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas nuostatas.

Dėl V. K. asmeninio testamento patvirtinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 5.31 str. 1 d. asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Perduodant asmeninį testamentą ir jį priimant saugoti, turi būti laikomasi CK 5.31 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti CK 5.31 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta tvarka, testamentas po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti (CK 5.31 str. 4 d.).

Asmeninis V. K. testamentas nebuvo perduotas saugoti notarui ir neįrašytas į registrų knygą, nepateiktas patvirtinti kitoms įstatyme nurodytoms įstaigoms, tačiau 2012-01-02, nepraleidus nustatyto įstatyme nustatyto termino, buvo pateiktas teismui tvirtinti (b.l. 1-3).

Kai kuriems suinteresuotiems asmenims prieštaraujant dėl asmeninio testamento patvirtinimo, byloje buvo paskirta mirusios V. K. pomirtinė rašysenos ekspertizė (1t. 148 b.l.). 2012-08-27 ekspertizės akto Nr.11-1853 (12) išvadoje, konstatuota, kad 2011-11-24 pati V. K. surašė ir pasirašė asmeninį testamentą (2 t. 8 b.l.).

Byloje apklausti liudytojai A. D., A. P. Š. ir V. B. paliudijo, kad bendraujant su V. K. jiems niekada nėra kilę abejonių dėl jos pasirengimo palikti jai priklausantį turtą testamente nurodytai įpėdinei. Be to testatorė buvo tas žmogus su kuriuo mielai bendraudavo dauguma ją pažinojusių žmonių, todėl jos veiksmai dėl testamentinės įpėdinės jiems nekelia abejonių (1t. 107-108 b.l.). Pastarųjų parodymų nepaneigė ir kiti byloje apklausti liudytojai, tai yra I. M. bei A. Z. (1t. 108-111 b.l.).

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, patikrino, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas, ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai – asmeninio testamento samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad V. K. savo ranka surašė ir pati pasirašė asmeninį testamentą. Tai atitinka Lietuvos Respublikos CK 5.30 str. aiškinimo ir taikymo taisyklę, nurodančią, kad asmeninis testamentas turi būti surašytas tik testatoriaus ranka ir jo paties pasirašytas. Testamentas atitinka visus asmeniniam testamentui keliamus būtinus reikalavimus: jame aiškiai ir suprantamai išreikšta testatoriaus valia palikti po mirties savo asmeninį turtą jame nurodytam asmeniui. Be to testamente nurodyta data, paveldimas turtas, ne tik paveldėtoja, bet ir testamento vykdytoja. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Visuma teismo aukščiau nustatytų faktų patvirtina, net tik testatorės veiksnumą, jos paskutinę valią, bet ir tai, kad ji buvo išreikšta tinkama forma, bei tokiam testamentui būdingu turiniu. Taip pat teismui nekyla abejonių ir dėl tų aplinkybių, kurios susiklostė V. K. sudarant asmeninį testamentą, nes pacientės sveikatai pablogėjus operacija buvo būtina.

Kaip jau teismas yra nurodęs, suinteresuoti asmenys V. K., Š. J. ir V. R. nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad testatorius testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o pats testamentas yra negaliojantis ar neatitinkantis įstatymo jam keliamų reikalavimų. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjos prašymas tenkintinas ir pateiktas testamentas tvirtintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėja už teismo ekspertizės atlikimą į teismo depozitinę sąskaitą buvo pervedusi 1 140,11 Lt, apmokėjimui Lietuvos teismo ekspertizės centrui už atliktą ekspertizę.

Pareiškėjos pareiškimo reikalavimas yra susijęs su ypatingąja teisena. O ypatingosios teisenos bylose galioja taisyklė, kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 str. 6 d.). Tačiau įstatymas numato ir išimtį, jog kai byloje dalyvaujančių asmenų interesas yra skirtingas arba priešingas, tuomet jos padalijamos proporcingai. Kaip jau teismas yra nurodęs, tarp šalių kilo ginčas dėl teisės (CPK 443 str. 7d.), o ne tik dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl šios išlaidos dalintinos tarp šalių, suinteresuotus asmenis: V. K., Š. J. ir V. R. bendrai laikant vienu bylos dalyviu ir jiems padalinant lygiomis dalimis tarpusavyje puse su ekspertizės atlikimu susijusių išlaidų. Prie šių asmenų nepriskirtina A. S., kuri nelaikytina velionės V. K. įpėdine, o tik testamento patvarkymo vykdytoja. Be to ji nereiškė byloje ir prieštaravimo dėl pareiškėjos prašymo Tokiu būdu pareiškėjai L. J. iš nurodytų suinteresuotų asmenų priteistina po 190,02 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą. Pažymėtina, kad teismui skiriant byloje ekspertizę jos atlikimu iš dalies buvo suinteresuota ir pati pareiškėja, kadangi kaip jau mininėta tarp bylos dalyvių kilo ginčas dėl testamento, todėl jai irgi priskirtina kita ekspertizės atlikimo išlaidų dalis, kuri nėra jai atlygintina.

Remiantis aukščiau nurodytu teisiniu principu pareiškėjai priteistina ir puse jos patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Tokia teismo išvada siejasi su tuo, kad ir pati pareiškėja iš dalies prisidėjo prie to, jog suinteresuoti asmenys išreikštų nepasitikėjimą ja, dėl ko ir kilo ginčas byloje. Todėl pareiškėjai iš aukščiau nurodytų tų pačių suinteresuotų asmenų priteistina po 250 Lt pareiškėjos patirtoms bylinėjimosi išlaidoms iš dalies atlyginti.

Teismas, spręsdamas kitų byli­nėjimosi išlaidų (tai yra, pašto išlaidų) atlyginimo, priteisimo ir išieškojimo į valstybės biudžetą klausimą iš dalyvaujančių asmenų, atsižvelgia į tai, jog iš pastarųjų priteistinos tik tos sumos, kurių dydis siekia 10 litų ir daugiau (CPK 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo). Dėl to teismas šias išlaidas priteisia tik iš Š. J. ir V. R. ir A. S. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė yra valstybės patirtos išlaidos dėl šalių bylinėjimosi (CPK 92 str. 1 d.).

Dėl byloje esančių įrodymų grąžinimo (CPK 280 str. 3d.).

Teismo nutarčiai įsiteisėjus, bylos dalyvių prašymu jiems grąžintini velionės V. K. rašysenos pavydžiai, kurie buvo pateikti teismui kaip lyginamieji testatorės rašto pavyzdžiai, ekspertizei atlikti. Tuo pačiu pareiškėjai gali būti grąžintinas ir velionės V. K. ranka surašytas asmeninis testamentas, byloje paliekant teismo patvirtintą jo kopiją. Tokia teismo nuostata sietina, atsižvelgiant į velionės V. K. visuomeninę veiklą ir jos nuopelnus tiek Šiaulių miestui, tiek Lietuvos Respublikai, siekiant jos asmeninio palikimo dalį išsaugoti ateities kartoms. Taip pat gydymo įstaigai grąžintina velionės V. K. ligos istorija.

Dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo.

Teismo nutarčiai įsiteisėjus naikintina byloje taikyta laikinoji apsaugos priemonė, priimta pagal šio teismo 2012-03-16 nutartį.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Pareiškėjos L. J. prašymą tenkinti.

1. Patvirtinti V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) (mirusios (duomenys neskelbtini)), 2011-11-24 ranka surašytą asmeninį testamentą, kurio turinį sudaro:

,,Aš K. V. palieku nekilnojamąjį turtą ir pinigines banko vertybes dukterėčiai L. J. po mirties. Savo parašą dedu akivaizdoje“, antrame lape: „Aš V. K., savo prisiminimų knygą palieku išleisti A. S. Prašau dukterėčios L. J. perduoti mano sukauptą medžiagą A. S. Ji viską žino, nuoširdžiai viską sutvarkys Ačiu. (parašas) 2011. 11. 24.“

2. Priteisti L. J. (a/k (duomenys neskelbtini) iš V. K. (a/k (duomenys neskelbtini) Š. J. (a/k (duomenys neskelbtini) ir V. R. (a/k (duomenys neskelbtini) atskirai iš kiekvieno po 440,02 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt litų 02ct) bylinėjimosi išlaidų (ekspertizės atlikimo ir teisinės pagalbos) iš dalies atlyginimui.

3. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš Š. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 21,10 Lt (dvidešimt vieną litą 10 ct), iš V. R. (a/k (duomenys neskelbtini) 21,20 Lt (dvidešimt vieną litą 20 ct) ir iš A. S. (gim. 1952-05-01) 10,50 Lt (dešimt litų 50 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

4. Teismo nutarčiai įsiteisėjus panaikinti byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę priimtą pagal šio teismo 2012-03-16 nutartį.

5. Pagal bylos dalyvių atskirus prašymus grąžinti jiems byloje esančius testatorės V. K. ranką rašytus rašytinius įrodymus, paliekant byloje tik teismo patvirtintą asmeninio testamento kopiją.

6. Grąžinti VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos II skyriui (V. Kudirkos. g. 99, LT 7623 Šiauliai) pacientės V. K. gydymo stacionare ligos istoriją.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.