Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos I. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14497-199/2014 pagal pareiškėjos I. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje byloje keliamas klausimas ar reikalavimas dėl nekilnojamojo daikto priklausymo asmeninės nuosavybės teise gali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Taigi šios apeliacijos dalykas – juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo instituto taikymas sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės turinio.

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms sąlygoms: nuo šių faktų priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tokius faktus patvirtinančių dokumentų arba prarastų dokumentų negalima atkurti; įstatymai nenumato neteisminės šių faktų nustatymo tvarkos (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis). Faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik esant tam tikrai įstatymo apibrėžtai situacijai. Norint nustatyti, ar faktas turi juridinę reikšmę, ar neturi, reikia išaiškinti, kodėl faktas turi būti nustatytas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato galimybę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. įregistravimo faktą (ar kitokius faktus), o ne patį turto teisinį režimą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo nustatyti faktą, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė palikėjai asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėja įrodinėja, kad palikėja iki santuokos sudarymo su J. M. asmeninėmis lėšomis sumokėjo už butą. Įrodinėjimo dalyką civilinėse bylose sudaro: materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu byloje dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Paneigti prezumpciją dėl buto teisinio statuso ir įrodyti, kad butas yra asmeninė palikėjos nuosavybė, yra asmens, siekiančio įgyti teises į butą, pareiga (CPK 178 straipsnis). Faktas apie palikėjos panaudotas lėšas įgyjant butą gali būti vertinamas kaip įrodomasis, kartu su kitų faktų visuma patvirtinantis arba paneigiantis kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjamas nagrinėjant ieškinį, o CPK 444–448 straipsniuose nurodyta tvarka nenustatinėjamas. Tais atvejais, kai įpėdinis siekia įrodyti reikšmingus faktus – teisiškai individualizuoti palikėjui priklausančią turto dalį, t.y. palikėjo turto teisinį režimą, kuris nulemia jo teisinį santykį su įgyjamu turtu, kai galioja sutuoktinių turto prezumpcija, bei siekdamas nuginčyti santuokoje įgyto turto režimą gali įrodinėti reikšmingas aplinkybes, reikšdamas ieškinį. Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į pastatus ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Atsižvelgiant į išdėstytą pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka pripažintina teisiškai pagrįsta. Atskirajame skunde teigiama, kad kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs teisnių padarinių arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, tačiau teismas tokio procesinio sprendimo nepriėmė, o nustatė terminą trūkumams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliantė pateikia argumentus ir nurodo, jos nuomone, teisingą procesinį sprendimą, kuris iš esmės blogintų jos padėtį. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas dėl buto priklausymo asmeninės nuosavybės teise yra įrodomasis ir negali būti nustatinėjamas vadovaujantis CPK 444-448, turėjo teisę atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Kita vertus teismo priimtas procesinis sprendimas ne atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, o nustatyti terminą trūkumams pašalinti atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus ir yra palankesnis pareiškėjai. O skundžiama teismo nutartis nesukelia pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių, net ir pareiškėjai nusprendus nešalinti teismo pagrįstai nustatytų pareiškimo trūkumų, t.y. neginti savo teisių ir interesų ieškinio teisenos tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas trūkumams pašalinti bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu yra pasibaigęs – nustatytinas naujas 10 dienų terminas (t.y. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d.) Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjai I. V. terminą iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.