Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-30908-779/2015 pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovei O. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti su atsakove O. K. 2015 m. sausio 19 d. sudarytą paskolos sutartį remiantis CK 6.219 straipsniu ir priteisti ieškovei iš atsakovės 3 000 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2015 m. sausio 19 d. rašytinės sutarties pagrindu iki 2017 m. gruodžio 1 d. be palūkanų paskolino atsakovei 3 000,00 Eur. Šalys žodžiu susitarė dėl paskolos grąžinimo dalimis, kas mėnesį mokant lygias sumas. Atsakovė ieškovę patikino, kad sugebės grąžinti skolą, tačiau po paskolos gavimo pradėjo ieškovės vengti. Ieškovė sužinojo, kad atsakovė nedirba bei turi kitų kreditorių, todėl yra pagrindas abejoti, kad ji sugebės grąžinti paskolą iki numatyto termino.Atsakovė O. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad šalys 2015 m. sausio 19 d. paskolos sutartyje nesulygo termino, per kurį kitai šaliai privaloma pranešti apie vienašalį sutarties nutraukimą, todėl, anot teismo, taikomas įstatymo nustatytas terminas. Ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovei būtų pranešta apie vienašališką sutarties nutraukimą, t. y. nepateikė įrodymų, kad sutartis vienašališkai nutraukta nepažeidžiant CK 6.218 straipsnyje nustatytos tvarkos.Teismas sprendė, kad nors pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014), tačiau nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgiant į tai, jog sprendimas byloje priimamas už akių, atsakovę apie civilinės bylos iškėlimą informavus viešo paskelbimo būdu, iš rašytinės paskolos sutarties turinio nustačius, jog paskolos grąžinimo terminas sueis tik 2017 m. gruodžio 1 d., ieškovei neįrodžius akivaizdaus faktinio sutarties nutraukimo poreikio, neįrodžius, jog tarp šalių buvo susitarimas grąžinti paskolą dalimis, taip pat, jog atsakovė tokio įsipareigojimo nevykdo ar kad ji nesugebės grąžinti pinigų, yra pagrindas konstatuoti, kad nustatyto termino pranešti apie sutarties nutraukimą pažeidimas gali lemti atsakovės teisių pažeidimą, atimti iš jos galimybę tinkamai vykdyti sutartį. Teismo vertinimu, ieškovės ieškinyje nurodyti teiginiai apie atsakovės nestabilius santykius su pastarosios sugyventiniu, taip pat apie atsakovės galimai turimus kitus kreditorius bei aplinkybę, jog atsakovė šiuo metu nedirba, juo labiau, jog iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė iki 2016 m. gegužės 15 d. yra vaiko priežiūros atostogose, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pažeis 2015 m. sausio 19 d. šalių pasirašytame paskolos raštelyje numatytą paskolos grąžinimo terminą.Taigi teismas konstatavo, kad ieškovei nesilaikius vienašalio sutarties nutraukimo sąlygų, neįrodžius, kad tarp šalių buvo susitarta dėl pinigų grąžinimo dalimis, kad atsakovė pažeidė sutartį, nei juo labiau, kad sutarties pažeidimas yra akivaizdus ar esminis, 2015 m. sausio 19 d. paskolos sutartis yra galiojanti ir vykdytina, todėl nėra pagrindo jos nutraukti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė G. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CK 6.219 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisykles, todėl yra naikintinas. Apeliantė pažymi, kad vienintelis atsakovės pajamų šaltinis – labai mažos VSDF išmokos, mokamos moterims, esančioms vaiko priežiūros atostogose, o tam, kad atsakovė galėtų tinkamai įvykdytų prisiimtus įsipareigojimus iki 2017 m. gruodžio 1 d. grąžinti apeliantei 3 000 Eur, ji turėtų kas mėnesį sukaupti ir paskolos grąžinimui skirti po 120 Eur, kas atsižvelgiant į jos ankstesnes pajamas ir buvusio darbo pobūdį, yra neįmanoma. Atsakovė vengia atsiliepti į ieškinį, kas įrodo, kad ji slapstosi nuo ieškovės ir linkusi vengti bendradarbiavimo su ieškove. Išdėstytos faktinės aplinkybės, anot apeliantės, įrodo, kad yra visos CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygos: sutartinė prievolė grąžinti paskolą yra galiojanti; nėra suėjęs jos įvykdymo terminas; būsimas paskolos grąžinimo termino pažeidimas yra akivaizdus, nes yra pakankamai didelė tikimybė, kad numatomas sutarties pažeidimas bus; gresiantis pažeidimas yra esminis, nes susijęs su visos, o ne dalies paskolos grąžinimu; numatomo sutarties pažeidimo požymiai nėra išnykę ir kuo toliau, tuo didesnė pažeidimo tikimybė bei rizika. Teismo argumentai, jog nėra įrodyta, kad atsakovė jau pažeidė sutartį ir kad sutarties pažeidimas yra akivaizdus ar esminis, teisiškai nereikšmingi CK 6.219 straipsnio taikymo atveju, nes pastarasis yra taikomas ne įvykusiam, o būsimam tikėtinam pažeidimui. Taigi teismas faktiškai netyrė, ar šioje konkrečioje byloje nustatyti faktai atitinka CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygas. Be to, teismas klaidingai aiškino CK 6.218 straipsnio taikymo sąlygas – šis straipsnis taikomas, jeigu kreditorius įgyvendina teisę nutraukti sutartį, nesikreipdamas į teismą, šioje gi byloje teisė nutraukti sutartį realizuojama pareiškiant atitinkamą reikalavimą teismui.Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama teismo nutraukti tarp šalių sudarytą paskolos sutartį remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.219 straipsniu.CK 6.219 straipsnyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.Taigi minėtas CK straipsnis suteikia šaliai teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį dėl iš anksto numatomo sutarties neįvykdymo. Tuo pačiu, nors ir suteikia teisę sutartį nutraukti vienašališkai ne teismo tvarka, šis straipsnis (kaip ir kiti, numatantys vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka) nedraudžia šaliai dėl sutarties nutraukimo CK 6.219 straipsnio pagrindu kreiptis su ieškiniu į teismą. Tokiu atveju CK 6.218 straipsnyje įtvirtinti įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminai ieškovui nėra taikomi.Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.218 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad apeliantė apie sutarties nutraukimą turėjo iš anksto pranešti atsakovei. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantė nutraukti sutartį prašė teismo, todėl skundžiamo sprendimo išvada, kad apeliantė nesilaikė vienašalio sutarties nutraukimo sąlygų, padaryta neatsižvelgiant į byloje pareikšto ieškinio dalyką.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Taikyti CK 6.219 straipsnį galima esant šioms sąlygoms: pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti; antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus (akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama); ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis (CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį); penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).Byloje nėra ginčo dėl atsakovės prievolės galiojimo, t. y. pirmosios CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygos. Nors apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji minėto straipsnio taikymo sąlyga – nėra suėjęs prievolės įvykdymo terminas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės argumentai šios sąlygos taikymo kontekste yra nenuoseklūs. Viena vertus, apeliantė teigia, kad atsakovės prievolės grąžinti apeliantei 3 000 Eur įvykdymo terminas nėra suėjęs (sueina 2017 m. gruodžio 1 d.), kita vertus, apeliantė tvirtina, kad šalys buvo sutarusios dėl paskolos grąžinimo lygiomis dalimis, atsakovei mokėjimus atliekant kas mėnesį. Pastaruoju atveju dalies mokėjimų terminai jau būtų suėję, atitinkamai sutarties pažeidimas jau įvykęs, t. y. būtų pagrindas spręsti, ar nėra pagrindo nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu, t. y. dėl jau padaryto esminio sutarties pažeidimo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – 2015 m. lapkričio 9 d. atsakovės laišką apeliantei dėl paskolos grąžinimo ir išrašą iš apeliantės banko sąskaitos, kuriame užfiksuoti atsakovės atlikti mokėjimai. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir, be kita ko, konstatuodamas, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl paskolos grąžinimo dalimis, šių įrodymų neturėjo, atitinkamai nevertino minėtų prieštaravimų dėl prievolės įvykdymo termino ir sutarties nutraukimo teisinio pagrindo.Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla buvo užbaigta sprendimu už akių, t. y. atlikus tik formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima, nes tai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai ir byloje dalyvaujančių asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas sprendimas už akių panaikinamas ir byla kartu su apeliantės pateiktais naujais įrodymais perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.