Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. S. , kuriam baudžiamoji byla nutraukta ir pagal Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla dėl G. S. , kaltinamo pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 254 straipsnio 4 dalimi nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo pasikėsinimą tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti V. U. ir tyčinį, dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu D. S. nužudymą bei pats kartu su banditų gaujos dalyviu D. U. , pravarde „D.“, dalyvavo šių nusikaltimų padaryme. Tai yra, G. S. kartu su R. K. , vykdydami, A. P. nurodymą, parengė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė banditų gaujos dalyvių vaidmenis, parinko nusikaltimo vietą, atsitraukimo maršrutą, parūpino šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro APS konstrukcijos automatinį pistoletą, nenustatytą kiekį šaudmenų, bet ne mažiau kaip 20 vienetų 9 mm kalibro PM šovinių bei pramoninės gamybos kovinę puolamąją granatą RGN, pripildytą ne mažiau kaip 114 gramų A-IX-I sprogstamosios medžiagos (heksogeno pagrindu) užtaiso, pažadėjo D. U. po nusikaltimo padarymo sukurti jam alibi.

1992 m. rugpjūčio 30 d., vakare G. S. savo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ nuvežė D. U. į įvykio vietą Kauno m., Statybininkų – Lakajų gatvių sankryžoje, ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kur detaliai išdėstė D. U. nusikaltimo padarymo planą, vietą, atsitraukimo maršrutą, pažadėjo automobilio šviesomis pranešti apie pasirodžiusius nukentėjusiuosius, davė kaukę, pistoletą APS ir granatą RGN, patarė D. U. šaudyti trumpomis serijomis, o vėliau mesti granatą. Pasirodžius V. U. ir D. S. , D. S. perdavė D. U. sutartą signalą šviesomis, o D. U. tuo metu šovė į V. U. ir D. S. apie 20 kartų iš pistoleto APS, metė į juos granatą RGN. Taip G. S. tyčia nužudė D. S. ir pasikėsino tyčia nužudyti V. U. , tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi D. U. šaudydamas į V. U. nepataikė ir nukentėjusysis išsigelbėjo, pabėgdamas iš įvykio vietos.

Teismas, pripažindamas, jog G. S. padarė nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 straipsnio 4, 8 punktuose, 16 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 2, 4 ir 8 punktuose (1991 m. gruodžio 3 d. įst. Nr. 1-2061 red.), ir nustatydamas, jog nagrinėjant bylą teisme, suėjo G. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, vadovavosi 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Šis senaties taikymo klausimas išspręstas neteisingai. Be to, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties G. S. taikymo motyvai yra nepakankami ir neatitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo, sunkumo bei atsiradusių padarinių laipsnio.

Teismas pagrįstai nustatė, jog G. S. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra labai didelis, nes pasikėsinta nužudyti du asmenis, nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų, motyvas negatyvus, paskatos žemiausios. Be to, nusikaltimas buvo kruopščiai suplanuotas, organizuotas ir įvykdytas ginkluotos banditų gaujos, jame dalyvavo ne vienas asmuo. G. S. veikė iš anksto apgalvota, apibrėžta tyčia, nusikaltimas padarytas naudojant šaunamuosius ginklus ir sprogmenis, tuo keliant realų pavojų aplinkiniams. Jis pats pasirinko nusikaltimo padarymo būdą, perduodamas nuteistajam D. U. automatinį pistoletą bei granatą, instruktuodamas apie jų panaudojimą, kad maksimaliai būtų pasiektas tikslas.

Per labai ilgą laiką teisėsaugos institucijoms nepavyko išaiškinti šio bei kitų ginkluotos banditų gaujos padarytų nusikaltimų, kas parodo, kad šios gaujos veikla buvo labai gerai organizuota, buvo veikiama laikantis konspiracijos, klaidinant teisėsaugos institucijas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad dar prieš darant šį labai sunkų nusikaltimą, G. S. buvo pažadėjęs, o po nusikaltimo padarymo ir užtikrino D. U. alibi. Vėliau, kai 2000 m. buvo nužudytas R. K. , G. S. susitiko su D. U. ir suderino su pastaruoju, kad, esant reikalui, visą kaltę dėl D. S. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. U. reikės suversti ant mirusiojo R. K. . Šis planas, sulaikius D. U. ir G. S. , buvo įgyvendintas - pareigūnams buvo duoti melagingi parodymai.

Prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos BK 148 str. 2 d. ir BPK 93 str. 1 ir 2 p. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nuostatomis, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas turi užtikrinti proporcingumą, nuolatinį ir teisingą atsaką sunkiems teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų laikymosi būtinumą, teigia, kad G. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis negali būti taikoma.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina G. S. dalyvavimo banditų gaujai darant nusikaltimus, priimant bendrus sprendimus ar vykdant kitą veiklą. Nuteistasis D. U. parodė, kad apeliantas banditų gaujoje užsiėmė tik „stogavimu“ ir daugiau nieko nedarė, tačiau „stogavimas“ nėra siejamas su bandų gaujos ginkluoto užpuolimo sąvoka. Byloje nėra jokių įrodymų, kad minėta banditų gauja vykdė tokią veiklą ar gavo kokių nors pajamų iš tokios veiklos. Be to, šį faktą kategoriškai paneigė tariamai šios banditų gaujos reketuotų įmonių vadovai A. S. , P. Ž. , K. P. , R. K. ir kiti.

Apeliantas pažymi, kad šios banditų gaujos veikla ilgą laiką buvo sekama, buvo klausomasi jos dalyvių telefoninių pokalbių, fotografuojami susibūrimai, tačiau nei pokalbyje, nei fotografijoje ar gaujos narių susibūrime jis (G. S. ) nėra užfiksuotas. Apeliantas nurodo, kad jis vertėsi legalia veikla, buvo žinomas verslininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Apeliantas pažymi, kad baudžiamoji byla dėl nusikaltimų, numatytų 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 9 punktuose bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktuose jam buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau teismas nutartyje ir nuosprendyje faktiškai konstatavo, kad jis padarė nurodytas veikas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas.

Apeliantas neigia padaręs minėtus nusikaltimus, t. y. pasikėsinimą tyčia, dėl savanaudiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti V. U. bei tyčinį D. S. nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Jo kaltė tariamai padarius šiuos nusikaltimus grindžiama tik vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nuteistojo D. U. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (įvykio vietos apžiūros protokolui, liudytojų E. S. , R. T. , R. K. , S. Š. , A. S. , P. Ž. , nukentėjusiojo V. U. parodymams, teismo medicinos ekspertizės, balistinės ekspertizės ir specialisto išvadoms) ir duoti siekiant apkalbėti G. S. . Nuteistasis D. U. parodė, kad apeliantas turėjo pistoletą “Stečkin”, granatą bei kaukę. Tačiau nei J. Bielskis, nei nuteistasis R. G. , nei liudytojas A. L. nepatvirtino matę pas G. S. minėtą pistoletą. Be to, J. Bielskis negalėjo nurodyti, iš kokių asmenų kalbų jis girdėjo apie minėtą aplinkybę, o byloje nėra duomenų, kad D. S. buvo nužudytas šaunant į jį iš pistoleto „Stečkin“. Ekspertizės išvadose pistoletas „Stečkin“ nurodytas tik kaip „galimybė“. Nusikaltimo vietoje rastos tūtelės nebuvo iššautos iš šio pistoleto, o kulka, rasta D. S. kūne, galėjo būti iššauta iš pistoleto „PM“ („Makarov“). G. S. manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad D. U. , teigdamas, jog apeliantas jam davė ginklus, siekė palengvinti savo padėtį.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje nėra nustatyta, jos G. S. turėjo kokių nors motyvų nužudyti V. U. ir D. S. . Apeliantas mano, kad tik nuteistasis D. U. galėjo turėti priežastį padaryti šiuos nusikaltimus, nes byloje nustatyta, kad V. U. kartu su D. S. buvo sumušę bei „pažeminę“ D. U. . Be to, tarp R. K. ir V. U. taip pat buvo nesutarimų. Nuteistasis D. U. , teigdamas, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikaltimą, siekė, kad jo pačio vaidmuo būtų pripažintas antraeiliu, o įvardindamas G. S. neeiliniu banditų gaujos nariu, tapo reikšmingu liudytoju, padedančiu teisėsaugai atskleisti sunkų nusikaltimą, taip pats išvengdamas bausmės už padarytus nusikaltimus. Be to, D. U. užsitikrino, kad būtų paleistas į laisvę ir galėtų prieš atliekant laisvės atėmimo bausmę susitvarkyti savo turtinius ir kitus reikalus.

Apelianto G. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ir jo duotus parodymus. Jis niekada nesakė, jog buvo pavežęs nuteistąjį D. U. tokiomis aplinkybėmis, kurias pastarasis nurodė. Apeliantas sakė, kad buvo pavežęs R. K. ir D. U. , tačiau nieko nežinojo apie kokį nors nusikaltimą. Be to, juos pavežė tik vieną kartą ir visai kitu paros laiku, nematė jokių ginklų ar šūvių. G. S. pažymi, kad duodamas parodymus, jis negalėjo atsiminti tikslios datos, kada pavežė minėtus asmenis, nes nuo šio įvykio buvo praėję daugiau kaip 14 metų, bet tai nereiškia, kad tai buvo būtent 1992 m. rugpjūčio 30 d. Apeliantas teigia, kad apklausiant jį apie šią aplinkybę, jis buvo suimtas, jam buvo paaiškinta, kad jei jis kategoriškai neneigs, jog tuo laikotarpiu galėjo pavežti D. U. ir R. K. , jam bus pakeista kardomoji priemonė, jis bus paleistas iš suėmimo, o byla prieš jį bus nutraukta. Kadangi apeliantas tikrai kažkada buvo pavežęs R. K. ir D. U. , jis ir pasakė, kad juos galėjo pavežti, tačiau kategoriškai neigė, kad žinojo apie planuojamą nusikaltimą ar jo padarymą. Po tokių parodymų jis buvo paleistas iš suėmimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuos apelianto parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad G. S. prisipažino 1992 m. rugpjūčio 30 d. vežęs D. U. padaryti nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Prokuroras prašė panaikinti skundžiamą nutartį, bet bylą ne grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet apeliacinės instancijos teisme priimti G. S. apkaltinamąjį nuosprendį, Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Skundžiamoje 2006 m. gruodžio 7 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad „kaltinimo dalis, kurioje nurodyta, kad G. S. D. U. atvežė į įvykio vietą, davė jam kaukę, pistoletą ir granatą, patarė kur bėgti po įvykio, kaip šaudyti, davė signalą apie artėjančius nukentėjusiuosius, pasitvirtino pilnai“. Padaryta ir išvada apie tai, kad G. S. veiksmai atitinka padėjimo padaryti D. S. nužudymą ir pasikėsinimą nužudyti V. U. sunkinančiomis aplinkybėmis požymius. Tačiau, atsižvelgdamas ir į tai, kad pastarasis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, dalyvaudamas ginkluotos banditų gaujos veikoje, pirmosios instancijos teismas nutarė G. S. veikas vertinti kaip inkriminuotų nusikaltimų vykdytojo ir nurodė, kad tos veikos kvalifikuotinos pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktus, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto taisykle, kad asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei nuo nusikaltimo, už kurį gali būti paskirta griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams, padarymo suėjo 10-ies metų terminas bei to paties straipsnio 4 dalies nuostata, kad klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendžia teismas bei konstatavęs, kad nėra aplinkybių, dėl kurių senaties eiga nutrūksta ar sustoja, taikė G. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį ir baudžiamąją bylą jam nutraukė.

Iš to kas pasakyta seka, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas G. S. veikas taikė 2000 m. baudžiamąjį kodeksą, o senatį jam taikė jau pagal 1961 m. baudžiamąjį kodeksą, t. y. vienu metu G. S. buvo pritaikyti du kodeksai.

Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomos 2000 m. BK, o iš dalies 1961 m. BK nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008). Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų senaties terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-162/2009).

Toms pačioms veikoms taikydamas skirtingų Lietuvos Respublikos BK nuostatas, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiama nutartis negali būti pripažinta pagrįsta. Kolegija atkreipia dėmesį ir į kitus skundžiamos nutarties trūkumus, susijusius su G. S. inkriminuotų veikų kvalifikavimu bei vaidmens inkriminuojamuose nusikaltimuose vertinimu. Jau pačioje nutartyje paminėta, kad G. S. ikiteisminio tyrimo metu baudžiamoji byla pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Iš bylos 13 tomo 178-179 lapuose esančio prokuroro nutarimo matyti, kad dar 2005-07-11 ikiteisminis tyrimas dėl banditizmo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnyje (1991 m. gruodžio 31 d. įsigaliojusi įstatymo Nr. I-2061 redakcija), G. S. buvo nutrauktas, kadangi suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį kaip nusikaltimas buvo baudžiamas ginkluotų gaujų organizavimas, turint tikslą užpulti valstybines ar visuomenines įmones, įstaigas, organizacijas arba atskirus asmenis, taip pat dalyvavimas tokiose gaujose ir jų daromuose užpuolimuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Kadangi G. S. nebuvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnyje, padarymu, svarstytina ar yra teisinis pagrindas jį priskirti banditų gaujai. Tuo pačiu iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina, ar yra pagrindas jam inkriminuotus veiksmus, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagal faktinį turinį įvertino kaip padėjėjo, laikyti vykdytojo veiksmais, nes tai padaryta motyvuojant G. S. dalyvavimu ginkluotos banditų gaujos veikoje.

Kita vertus, svarstytina ir tai, ar tikrai yra pagrindas tokius veiksmus, kokius pirmosios instancijos teismas konstatavo padarius G. S. , vertinti kaip antraeilius, motyvuojant, kad jis „betarpiškai gyvybės atėmime nedalyvavo“. Baudžiamasis įstatymas nepaaiškina sąvokos „antraeilis vaidmuo“ turinio, tačiau atskleidžiant tokios sąvokos turinį, reikia atsižvelgti į konkrečius kaltininko veiksmus, jų santykį su kitų kaltininkų padarytais veiksmais, atsižvelgti, ar šie veiksmai turėjo reikšmės nusikalstamų veikų padarymui, ar būtų tos veikos padarytos, jei ne šie veiksmai.

Dėl paminėtų motyvų skundžiama nutartis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo tenkinamas prokuroro apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas bei iš dalies tenkinamas G. S. apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas. Teisėjų kolegija nesvarsto ir nepasisako dėl prokuroro apeliacinės instancijos teisme išsakyto prašymo priimti G. S. apkaltinamąjį nuosprendį, nes tokio prašymo nėra prokuroro apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis neleidžia asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, padėties pabloginti labiau nei to prašoma apeliaciniame skunde), o be to, Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalis, numatanti kokius sprendimus apeliacinės instancijos teismas gali priimti dėl apskųstos nutarties, nenumato galimybės panaikinus nutartį priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip kaip ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Respublikos BPK 386 straipsnio 2 dalis) neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali iš naujo padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl kolegija detaliai neatsakinėja į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl galimumo ar negalimumo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, atsižvelgiant į konkrečių veikų padarymą apibūdinančias aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Teoriškai įstatymas nedraudžia taikyti senatį pagal 1961 m. BK 49 straipsnį, (tokiu atveju veikos turėtų būti kvalifikuojama pagal šio kodekso ypatingosios dalies normas), tačiau ar iš naujo nagrinėjant G. S. bylą taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą tikslinga, turės spręsti pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konkrečių veikų padarymą apibūdinančias aplinkybes, veikas kvalifikuojančių požymių kiekį ir svarbą, kaltininko asmenybę ir kitas baudžiamosios atsakomybės turiniui reikšmės galinčias turėti aplinkybes.

Dėl tos pačios priežasties kolegija nepateikia atsakymų į kitus G. S. apeliacinio skundo argumentus, nes atsakymai į tokius apeliacinio skundo argumentus suformuluotų išvadas ar G. S. yra kaltas dėl inkriminuojamų veikų padarymo. G. S. kaltės klausimą turi spręsti pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas baudžiamąją bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardis teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą, kurioje G. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 9 punktus ir pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktus perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.