Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimo paaiškino, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolat techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolat. Pabrėžė, jog drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsdami atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizavo, kuriose konkrečiose patalpose jie tariamai buvo. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl galimai pažeidžiamų higienos normų reikalavimų. Paaiškino, kad visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos.

Nurodė, kad Vilniaus PN nuteistieji maitinami, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai yra patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu ir sudaromi 31 dienai. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai turi būti gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščiuose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.

Vilniaus PN nuomone, nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais (b. l. 22–29, 94–95).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 102).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis taip pat nustato nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto kamerose trūkumas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. kovo 12 d. (patikslinto skundo surašymo data). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, netinkamas kalinimo sąlygas jis sieja su laikymu kamerų tipo patalpose.

Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, kurių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovo duomenimis, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1K bei drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D. Kamerų tipo patalpos Nr. 1K bendras plotas – 13,05 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam nuteistajam tenka 4,35 kv. m ploto. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 13D plotas – bendras 31,47 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam nuteistajam tenka 3,93 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai ploto trūkumu kamerose yra nepagrįsti.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad net ir atskaičius kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, kamerų plotas nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Kaip minėta, tokio aiškinimo laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Taigi pareiškėjo nurodomas pažeidimas dėl ploto trūkumo šiuo atveju nenustatytas.

Dėl signalinių mygtuko įrengimo teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą kamerose, be kita ko, įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Vilniaus PN nurodo, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema buvo įrengta visose kamerose, tačiau pripažįsta, kad ji ne visada veikia, nes yra nuolat gadinama. Tačiau teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl galimai neveikusios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos jam kilo neturtinė žala. Net ir tuo atveju, kai kamerose, kuriose yra laikomas kalinamasis, esantis signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti būtų neveikiantis, minėta faktinė aplinkybė pati savaime nesudarytų pagrindo teigti, jog pareiškėjas dėl to patyrė kokių nors konkrečių neigiamų pasekmių. Pabrėžtina, jog minėta sistema skirta pranešti apie realų pavojų gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui, bet ne išsikviesti prižiūrėtoją bet kokiu klausimu. Pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo prisikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Pareiškėjo teiginiai apie galimus pavojus kamerose yra tik hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilo koks nors pavojus, dėl kurio jam buvo būtinybė pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema ir jis šia galimybe negalėjo pasinaudoti. Taigi šiuo atveju neturtinės žalos kilimo faktas nenustatytas.

Dėl socialinės reabilitacijos programų teismas pažymi, kad Vilniaus PN vykdo 7 socialinės reabilitacijos priemones. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dalyvauja 2 iš jų (b. l. 57), taigi pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN nevykdo socialinės reabilitacijos programų vertintini kritiškai. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių konkrečių renginių jis negalėjo lankyti, kokiais būdais buvo ribojamas jo noras sportuoti. Vien tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų dėl nepakankamo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimo nepakanka Vilniaus PN neteisėtiems veiksmams pagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, ventiliacija, apšvietimas. Šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų per daug abstraktūs, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Pabrėžtina, kad tik pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nusiskundimai higienos sąlygomis Vilniaus PN kamerose laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad gaunamo maisto energetinė vertė, jo nuomone, buvo nepakankama, maistas tiekiamas antisanitarinėmis sąlygomis, atšalęs, neskanus.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300– 1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu, tuo labiau, kad Vilniaus PN nurodė, jog matinimas vykdomas pagal teisės aktų reikalavimus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo Vilniaus PN parduotuvėje.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo prašomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.