Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-12 · Administracinė byla Nr. A-492-2689-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-12
Bylos Nr.
A-492-2689-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00198-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
N. V.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-2689/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00198-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama (b. l. 4) priteisti jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir Pagėgių rinktinė, atsakovas) nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 1583,79 Lt, už 2007–2008 m. m.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jos darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepimu į prašymą (b. l. 13–14) su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, o Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismui patenkinus pareiškėjos prašymą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Atsakovas paaiškino, jog, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, Pagėgių rinktinė neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Manė, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė. Taip pat teigė, jog pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas, iš viso pareiškėjai išmokėtina suma galėtų būti 710,23 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) su pareiškėjos prašymo motyvais nesutiko ir prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į prašymą (b. l. 18–19) grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas, teigdamas, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjai priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl KTĮ 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjos darbo užmokesčio daliai netaikytina. Pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu prašė taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 1193,24 Lt (neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir kitų mokesčių) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpius nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 710,23 Lt (neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir kitų mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kitoje dalyje pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai (iš viso 1583,79 Lt) už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas nemokėjo pareiškėjai visos priedų ir priemokų sumos.

Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja dirbo statutiniu valstybės tarnautoju – ėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialistės pareigas (b. l. 5). Iš darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės duomenų už 2007 m. sausio–gruodžio mėn. nustatė, kad pareiškėjai už darbą 2007 m. sausio mėnesį buvo neišmokėta 71,75 Lt ir 318,80 Lt, kovo mėn. – 483,00 Lt, balandžio mėn. – 433,00 Lt, birželio mėn. – 130,64 Lt, rugsėjo mėn. – 18,70 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 88,12 Lt, rugpjūčio mėn. – 39,77 Lt. Atsakovo teismui pateiktoje pažymoje (b. l. 60, 61) nurodyta, kad pareiškėjai už 2006 m. gruodį neišmokėta 318,80 Lt, 2007 m. sausį – 71,75 Lt, kovą – 483,00 Lt, balandį – 433,00 Lt, birželį – 130,64 Lt, rugsėjį – 18,70 Lt, 2008 m. vasarį – 88,12 Lt, rugpjūtį – 39,77 Lt, iš viso 1583,78 Lt.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas). Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą Pagėgių rinktinės argumentą, kad ji nėra tinkamas atsakovas byloje ir pan. Pažymėjo, kad valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, gi pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, ginčo atveju – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė.

Šalies argumentai

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja su prašymu į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 9 d., bei vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, atsakovo prašymu teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl 2007 m. sausio mėnesį neišmokėtų 71,75 Lt ir 318,80 Lt, kovo mėn. – 483,00 Lt ginčo sumų, konstatuodamas, kad prašymo reikalavimui dėl šiais mėnesiais apskaičiuotų sumų yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas. Sprendė, kad ginčo laikotarpis skaičiuotinas nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Vertindamas nustatytus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai dėl ginčo priemokų ribojimo atsakovas neišmokėjo iš viso 710,23 Lt. Pareiškėjos prašymo reikalavimą dalyje dėl ginčo sumų priteisimo už 2007 m. sausio, kovo mėnesius atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas negalės būti įvykdytas laiku ir tinkamai dėl objektyvių, nuo atsakovo valios nepriklausančių priežasčių. Be to, pabrėžė, kad sprendimo vykdymo tvarkos klausimas gali būti išspręstas šalių susitarimu, valstybinės valdžios ir (ar) valdymo organų sprendimais ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 78–81) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir Tarnybos atsiliepimas į pareiškėjos prašymą, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui ir teisėtų lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 142–143 straipsniai). Akcentuoja, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjai priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be kita ko, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus), kuris yra taikytinas ir administraciniams teismams, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi administracinių teismų praktika, suformuota panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010 m.), darytina išvada, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl aukščiau minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turi (turėjo) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, užpildydamas žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą ad hoc (t. y. pagal savo kompetenciją spręsdamas konkrečią bylą dėl individualaus ginčo), taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Jeigu teismai nevykdytų šių savo konstitucinių įgaliojimų ir neužtikrintų asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat reikėtų konstatuoti, kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas šiuo atveju privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005 m.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 (Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011 m.) pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Šiame straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad DK 298 straipsnio nuostata įtvirtina naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis nebegali būti priteisiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su minėtu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Pareiškėja nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Kaip matyti iš byloje esančių darbuotojo uždarbio kortelių ir mokėjimo kodų suvestinės už 2007–2008 metus (b. l. 7, 8, 15, 33, 61–65), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai iš viso nebuvo išmokėta 1583,78 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjai, taigi, jai nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėja į teismą su prašymu priteisti jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kreipėsi 2010 m. balandžio 9 d. (b. l. 4), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, ji turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja reikalavimų dalyje dėl 2007 m. sausio mėn. neišmokėtų 71,75 Lt ir 318,80 Lt bei kovo mėn. neišmokėtų 483,00 Lt yra praleidusi senaties terminą, todėl pareiškėjai priteistina suma nurodyta dalimi turi būti mažinama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė senaties terminą pareiškėjos reikalavimų daliai, tenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisė jai tą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjai priteistiną sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pareiškėjai priteistos sumos dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis į bylą pateiktais dokumentais, kurių, kaip įrodymų, leistinumo apeliantas neginčija ir nekvestionuoja šiuose dokumentuose pareiškėjai apskaičiuotų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumų, tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingų darbuotojų parengtuose ir patvirtintuose uždarbio kortelėse ir mokėjimo kodų suvestinėse pateikta informacija. Be to, pažymėtina, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktu raštu (b. l. 60) sutiko, kad pareiškėjai, pritaikius senaties terminą, priteistina suma būtų 710,23 Lt (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiDainius RaižysDalia VišinskienėVirginija Volskienė