Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-06-18 · Civilinė byla Nr. 2A-177-544/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-18
Bylos Nr.
2A-177-544/2010
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-04127-2009-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
G. L., Panevėžio rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Panevėžio
Advokatai
Stanislovas Butkevičius, Algirdas Biguzas
Kategorijos
  • 22.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-177-544/2010

Teisėja Violeta Petkevičienė Proceso Nr. 2-08-3-04127-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija: 22.1;24.1; 25.1; 30.3; 30.9.2;33; 34.3; 102.2; 114.4; 121.18; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja) ir Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovui V. R., jo atstovui advokatui Algirdui Biguzui, atsakovų atstovams advokatui Stanislovui Butkevičiui, Vilmai Janišienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams G. L., Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Panevėžio rajono 1-ojo notarų biurui, Panevėžio rajono 2-ojo notarų biurui, VĮ „Registrų centras“, dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, teisinės registracijos panaikinimo ir Vadoklių seniūnijos pažymos pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti Panevėžio rajono Vadoklių seniūnijos 2008-04-18 pažymą Nr. S-203 niekine ir negaliojančia; panaikinti VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialo nekilnojamojo turto registre įregistruoto turto registro įrašą Nr. 35/146282 4 p., kuriuo S. R. įregistruota ½ dalis pastato su priklausiniais Vadoklių sen., Paežerio kaime, panaikinti G. L. Panevėžio rajono 1- ame notarų biure 2008-05-26 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į paveldimą ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais Paežerio kaime Vadoklių seniūnijoje. Ieškovo tėvas P. R. 1970-06-12 įregistravo santuoką su S. R., ir jis 2000-03-10 mirė nepalikęs testamento. Po jo mirties liko nekilnojamasis turtas - pastatai, žemė, esantys Panevėžio raj. sav. Paežerio k. Daugiau vaikų, apart ieškovo, P. R. neturėjo. Todėl pagal 1964 m. CK 573 str. jis, kaip mirusiojo vaikas, yra pirmos eilės įpėdinis paveldėti pagal įstatymą. Manė, jog kitų paveldėtojų nėra, todėl neskubėjo tvarkyti dokumentų ir tam neturėjo lėšų. Tačiau po tėvo mirties priėmė palikimą, rūpinosi paveldėtu turtu. 2008 m. 05 mėn. gavo VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialo pranešimą apie 2008-04-23 gautą S. R. dukters atsakovės G. L. prašymą įregistruoti daiktines teises į ½ dalį pastatų, esančių Panevėžio raj. sav. Paežerio k. Atsakovė G. L. nebuvo jo tėvo dukra, todėl paveldėti jo tėvo turto negali. VĮ „Registrų centras“ pateiktoje Panevėžio rajono Vadoklių seniūnijos pažymoje 2008-04-18 d. Nr. S-203 nurodyti klaidingi ir neatitinkantys tikrovės duomenys, jog gyvenamas namas ir jo priklausiniais ūkinėse knygose įregistruoti P. ir S. R. vardu. Statiniai statyti 1923 metais, o 1950-10-15 jie suremontuoti. Tėvai gyveno jame iki 1953 metų. Todėl namas neįgytas po P. ir S. R. santuokos ir nėra jų bendroji jungtinė nuosavybė. S. R. neturėjo turto, todėl atsakovė negalėjo paveldėti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais dalies. Tuo metu sirgo, lankėsi pas gydytoją, yra pripažintas iš dalies nedarbingu. Todėl prašė atnaujinti senaties terminą ktreiptis dėl pažeistų teisių gynimo ir akto nuginčijimo. Dėl šios priežasties VĮ „Registrų centras" laiku nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Panevėžio rajono 2-asis notarų biuras 2008-06-17 išdavė jam paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1/2 dalį ginčo pastatų. Atsakovė G. L. vadovaujantis nežinomais įrodymais taip pat yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ½ dalį ginčo statinių.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-11-23 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei 1200 Lt atstovavimo išlaidų, o į valstybės biudžetą - 121,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovas yra 2000-03-10 mirusio P. R. ir 1991-12-16 mirusios B. R. sūnus. P. R. 1970-06-12 įregistravo santuoką su S. R., kuri mirė 1999-10-19, o jos dukra yra atsakovė G. L.. Pastarajai po jos motinos mirties 2000-04-26 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 6714,79 Lt pajų, esantį ŽŪB „Ežerėnai“, o 2008-05-26 papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. 6695-3005-4011, ūkinio pastato, unikalus Nr. 6695-3005-4022, kiemo įrenginių (šulinys, lauko tualetas), unikalus Nr. 6695-3005-4033, esančius Paežerio k., Panevėžio r. Šio papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindas – 2008-05-20 VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialo pažyma Nr. 44-2277666, 2008-05-10 pažymėjimas. Ieškovui V. R. po tėvo mirties 2000-09-12 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 5698,94 Lt pajų, esantį ŽŪB „Ežerėnai“, o 2008-06-17 papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ½ dalį minėtų tų pačių pastatų. Šio papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindas – 2008-05-30 VĮ „Registrų centras‘ Panevėžio filialo pažymėjimas Nr. 144105. Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovės motinos nuosavybės teisės į ½ dalį minėtų pastatų įregistravimo pagrindas yra 2008-04-18 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. S-203, o ieškovo tėvo nuosavybės teisės į ½ dalį minėtų pastatų įregistravimo pagrindas - apylinkės (seniūnijos) 2007-12-17 pažymėjimas Nr. 1-663. Ieškovui VĮ „Registrų centras“ nepateikus įrodymų, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė tik jo tėvui, ½ dalis ginčo pastatų buvo įregistruota atsakovės motinos vardu. Teismas nustatė, kad minėtoje Pažymoje nurodyta, kad pagal Panevėžio r. Vadoklių seniūnijos ūkio knygą Nr. 14 namų ūkio Nr. 390 P. R. ir S. R. vardu įrašytas gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis Paežerių k., Vadoklių sen., Panevėžio r. Iš byloje esančių įrodymų (įrašų namų ūkio knygoje) teismas nustatė, kad nuo 1971 m. ūkio knygoje įrašytas P. R., šeimos galva, ir S. R., žmona. Panevėžio apskrities archyvo 2006-08-24 rašte nurodyta, kad nepilnai išsaugotose Panevėžio rajono Vadoklių apylinkės 1955-1961 m. Paežerio kaimo ūkinėse knygose įrašo apie P. R. ūkinį kiemą nėra. Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 4 d., LRV 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 patvirtintų Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25 sąrašo 2.1. p. sprendė, kad seni statiniai Registre registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai. Iš pateiktų įrašų teismas nustatė, kad nuo 1964 m. iki 1966 m. ginčo pastatus nuosavybės teise valdė P. R. ir jo motina M. R.. Jai mirus ginčo pastatai perėjo ieškovo tėvui P. R., o nuosavybės teisės perėjimas įregistruotas ūkio knygose. 1970-06-12 įregistravus santuoką minėtas turtas perėjo P, ir S. R. nuosavybėn, nes iš įrašų ūkio knygose matyti, kad jis sudarė vieną kolūkiečių šeimą (1964 m. CK 132 str.) ir nepasinaudojo LR 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ numatyta galimybe, kol nebuvo pasibaigęs senaties terminas, reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis CK 132-141 str. Taigi, pasibaigus kolūkiečių kiemui, kuriame ginčo statiniai buvo sukurti, jų statusą nustatė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos (1990-11-27 įstatymo Nr. I-806 4 str., 1964 m. CK 131 str., Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.). Jokių įrodymų, kad duomenys pažymoje neatitinka tikrovės, ieškovas nepateikė, pačių įrašų ūkinės knygose neginčijo. Išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vadoklių seniūnijos 2008-04-18 pažymoje Nr. S-203 nurodyti duomenys atitinka tikrovę ir įrašus ūkinėse knygose. Todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamos pažymos niekine. Kadangi atsakovės motinos nuosavybės teisės į ½ dalį ginčo pastatų įregistravimo pagrindas yra minėta pažyma, tai, nenustačius, kad ji neatitinka tikrovės ir jos nepanaikinus, nėra pagrindo naikinti atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre. Kadangi ieškovas neįrodė, kad ginčo namas yra jo tėvo nuosavybė, teismas sprendė, o kiti įrodymai patvirtina, kad ginčo namo ½ dalis nuosavybės teise priklausė atsakovės motinai, tai buvo padaryta išvada, kad atsakovei G. L., kaip pirmos eilės įpėdinei, 2008-05-26 paveldėjimo teisės liudijimas išduotas teisėtai ir pagrįstai, todėl jį naikinti pagrindo nėra. Teismas nurodė, kad ginčijama pažyma yra individualus aktas, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą ir yra vienas mėnuo nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ieškovas apie pažymą sužinojo gavęs VĮ „Registrų centras“ pranešimą apie gautą atsakovės G. L. prašymą įregistruoti daiktines teise į ½ dalį ginčo pastatų ne vėliau kaip 2008-05-16. kadangi teisę skųsti pažymą ieškovas turėjo iki 2008-06-16, o ieškinį pateikė 2009-01-20, teismas sprendė, jog buvo praleistas ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas terminas pažymai apskųsti, ir reikalavimą pripažinti negaliojančia minėtą Pažymą atmetė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašo panaikinti 2009-11-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad su sprendimu nesutinka, jis nėra pilnai motyvuotas, nenustatytos faktinės aplinkybės, pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos. Teismas be teisinio pagrindo nustatė, kad nuosavybės teise P. R. valdytas turtas jam susituokus su atsakovės motina S. S. 1970-06-12 kažkokiu tai būdu perėjo jai. Teismas privalėjo išsiaiškinti, kokiu būdu sudarius santuoką ginčo pastatai galėjo pereiti P. R. sutuoktinei S. R.. Atsakovė privalėjo pateikti dokumentus apie nuosavybės perėjimą jos motinai. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad Pažymoje nurodyti duomenys neatitinka tiesos. Tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad jo tėvas buvo vienintelis ginčo pastatų savininkas, todėl jo sutuoktinė negalėjo nuosavybės teise valdyti minimų ginčo pastatų. Teismas, netenkindamas prašymo apklausti liudytojus, padarė procesinius pažeidimus, neištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių. Teismas tinkamai neįvertino fakto, kad jis yra silpnos sveikatos ir neįgalus, todėl negalėjo ginti savo teisių ir apskųsti Vadoklių seniūnijos pažymos. Dėl termino pratęsimo kreipėsi iš pradžių į Panevėžio apygardos administracinį teismą, o paskui į Panevėžio miesto apylinkės teismą. Rašytinius įrodymus, patvirtinančius pateisinamas priežastis dėl termino praleidimo, pateikė. Be to, teismas priteisė per didelę ir nepagrįstą 1200 Lt sumą sumokėti atsakovės atstovui.

Atsiliepimas

Atsakovė G. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad 1970-06-12 P. R. įregistravus santuoką su jos motina minėtas turtas perėjo abiems sutuoktiniams, nes iš įrašų ūkio knygose matyti, kad jie sudarė vieną kolūkiečių šeimą (1964 m. CK 132 str.). Panaikinus kolūkiečio kiemo buvo nustatyta, kad nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos (LR 1990-11-27 įstatymas Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“). Tuo pačiu buvo nustatyta teisė kolūkiečio kiemo nariui, kol nesibaigė bendras ieškinio senaties terminas, nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 132-141 str.). Tokio reikalavimo niekas nekėlė, todėl nepagrįstas argumentas, jog teismas teisiškai nepagrindė jo motinos nuosavybės teisių į minėtus pastatus. Ieškovas neneigė fakto, kad minėti asmenys buvo susituokę, kad jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, ką patvirtina ir įrašai ūkinėse knygose, kurių ieškovas nenuginčijo. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad įrodymų, jog duomenys pažymoje neatitinka tikrovės, byloje nėra. Teismas pagrįstai atsisakė apklausti ieškovo pakviestus liudytojus, nes daikto valdymo, santuokos sudarymo, paveldėjimo, pažymos išdavimo aplinkybes buvo galima nustatyti ir patikrinti iš rašytinių įrodymų. Ieškovo argumentas, kad jis dėl silpnos sveikatos ir dėl neįgalumo negalėjo laiku apskųsti pažymos, atmestinas, nes iš jo pateiktų pažymų matyti, kad, nors jis serga artritu, tačiau galėjo vaikščioti, lankytis įvairiose įstaigose, ligos paūmėjimo laiku lankėsi VĮ „Registrų centras“, teikė prašymus ir pan.

Atsakovė Panevėžio rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Liudytojų parodymais nuosavybės klausimas negali būti išspręstas. Ieškinys pateiktas praleidus senaties terminą pažymai ginčyti, o apeliantas net neprašė šio termino atnaujinti (3 t., b. l. 59-60).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį tenkinti priimtas ištyrus teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei motyvuojant sprendime padarytas išvadas, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Todėl darytina išvada, kad skundžiamasis teismo sprendimas minėtoje dalyje teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu teisingai nustatė, kad ieškovas yra 2000-03-10 mirusio P. R. ir 1991-12-16 mirusios B. R. sūnus (1 t., b. l. 12, 13, 2 t., b. l. 7). P. R. 1970-06-12 įregistravo santuoką su S. R., kuri mirė 1999-10-19 ir kurios dukra yra atsakovė G. L. (1 t., b. l. 24). Atsakovei po motinos S. R. mirties 2000-04-26 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į 6714,79 Lt ŽŪB „Ežerėnai“ pajaus (1 t., b. l. 38). 2008-05-20 VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialo pažymos Nr. 44-2277666 ir 2008-05-10 pažymėjimo pagrindu atsakovei išduotas papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. 6695-3005-4011, ūkinio pastato, unikalus Nr. 6695-3005-4022, kiemo įrenginių (šulinys, lauko tualetas), unikalus Nr. 6695-3005-4033, esančius Paežerio k., Panevėžio r. (1 t., b. l. 22, 25-26, 39-42, 2 t., b. l. 44-63). Ieškovui V. R. po tėvo P. R. mirties 2000-09-12 išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą į 5698,94 Lt ŽŪB „Ežerėnai“ pajaus ir į ½ dalį minėtų statinių Paežerio k., Panevėžio r. (2 t., b. l. 13, 23-26, 30-42). Iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko įrašo matyti, kad atsakovės motinos nuosavybės teisių į ½ dalį minėtų pastatų įregistravimo pagrindas yra 2008-04-18 apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas Nr. S-203. Ieškovas šią pažymą ginčija ir teigia, kad visas nekilnojamas turtas Paežerio km Panevėžio rajone nuosavybės teise priklausė tik jo mirusiam tėvui P. R., tačiau VĮ „Registrų centras“ reikalaujant bei į bylą tai patvirtinančių rašytinių įrodymų apeliantas nepateikė (1 t., b. l. 21, 2 t., b. l. 92). Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtas namas su priklausiniais buvo valdomi P. R. ir S. R.. Būtent: ginčijamoje pažymoje nurodyta, kad pagal Panevėžio r. Vadoklių seniūnijos ūkio knygą Nr. 14 namų ūkio Nr. 390 minėtų sutuoktinių vardu įrašytas gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis Paežerių k., Vadoklių sen., Panevėžio r.; pagal Panevėžio apskrities archyvo 2006-08-24 raštą, nepilnai išsaugotose Panevėžio rajono Vadoklių apylinkės 1955-1961 m. Paežerio kaimo ūkinėse knygose įrašo apie P. R. ūkinį kiemą nėra; iš įrašų namų ūkio knygoje matyti, kad nuo1964 m. iki 1966 m. ginčo pastatus nuosavybės teise valdė ieškovo tėvas P. R. su savo motina M. R.; mirus M. R. ginčo pastatai perėjo ieškovo tėvui P. R. ir nuosavybės teisės perėjimas buvo įregistruotas ūkio knygose; nuo 1971 m. namų ūkyje buvo įrašytas P. R., šeimos galva, ir S. R., žmona. Taigi, po minėtos santuokos įregistravimo 1970-06-12 ginčijamas turtas perėjo P. R. ir S. R., nes minėti įrašai ūkio knygose patvirtina, kad šie asmenys sudarė vieną kolūkiečių šeimą (1964 m. CK 132 str., 1 t., b. l. 27-30, 43-49, 51-52, 2 t., b. l. 14-16, 2 t., b. l. 136-137). Teismas tinkamai aiškino ir taikė LR 1990-11-27 įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kuriuo buvo panaikinta kolūkiečių kiemo ir piliečio, užsiimančio individualia darbine veiklas žemės ūkyje, šeimos bendroji jungtinės nuosavybės teisė ir nustatyta, kad nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos, nuostatas. Teismas pagrįstai nurodė, kad minėtu įstatymu buvo nustatyta teisė kolūkiečių kiemo nariui ir piliečiui, užsiimančiam individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos nariui, kol nesibaigė bendras ieškinio senaties terminas, nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis tuo metu galiojusio CK 132-141 str. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad P. R. ir S. R. būtų pasinaudoję minėto įstatymo nuostatomis ir senaties termino ribose reikalavę nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, padalinti, atidalinti ar pripažinti asmeniniu ginčo turtą. Nepasinaudojus šia galimybe ir pasibaigus kolūkiečių kiemui, ginčo statinių statusą nustatė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos (1990-11-27 įstatymo Nr. I-806 4 str., 1964 m. CK 131 str., Santuokos ir šeimos kodekso 21 str.). Todėl nuosavybės teisės S. R. perėjo virš minėtų faktinių duomenų ir teisinio reglamentavimo pagrindu, o ne kažkokiu tai būdu, kaip kad teigia apeliantas. Teismas šias aplinkybes tyrė, vertino visų įrodymų visumoje, todėl apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama priešingai. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad jo tėvas buvo vienintelis ginčo pastatų savininkas, todėl jo sutuoktinė negalėjo nuosavybės teise valdyti minimų ginčo pastatų. Tačiau apeliantas aplinkybės, kad ginčo pastatų savininkas buvo tik jo tėvas, nepagrindė ir neįrodė jokiai įrodymais. Teismas negalėjo vertinti aplinkybės, kuri byloje nenustatyta faktinių įrodymų pagrindu. Nors apeliantas ginčija teismo išvadas ir nepripažįsta, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vadoklių seniūnijos 2008-04-18 pažymoje Nr. S-203 nurodyti duomenys, kad ginčo pastatai įrašyti P. R. ir S. R. vardu, atitinka tikrovę, tačiau jokių objektyvių ir patikimų įrodymų savo argumentams pagrįsti ir įrodyti, kad pažymose ar ūkinėse knygose nurodyti duomenys neteisingi, kad pažymos duomenys neatitinka įrašų ūkinėse knygose turiniui, nepateikė (CPK 178 str.). Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais pripažinti, kad ginčijama pažyma niekinė ir negaliojanti.

Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 4 d., LRV 2003-03-03 nutarimu Nr. 278 patvirtintų Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo 2.1. p., pastatyti seni statiniai Registre registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir pateikus savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai. Nekilnojamas namas su priklausiniais, dėl kurio kyla ginčas, pastatytas iki 1989-01-01. Todėl pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu daiktines teises į tokius pastatus kaimo vietovėje, yra ūkinių knygų įrašai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Šiuo atveju duomenys į viešą registrą įrašyti ir jie nenuginčyti.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas, netenkindamas jo prašymo apklausti liudytojus, padarė procesinius pažeidimus, neištyrė teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių, nes minėti liudytojai būtų paneigę atsakovės teiginius apie tai, kad ji su jo tėvu rūpinosi ginčo pastatais ir juos prižiūrėjo bei patvirtinę, kad namas nuosavybės teise priklausė tik jo tėvui. Argumentas vertintinas nepagrįstu, nes teismas nustatyta tvarka svarstė ieškovo prašymą ir motyvuotai jį atmetė. Šioje byloje svarbu ne tai, kas pastatus prižiūrėjo ir valdė, o tai, kas P. R. ir S. R. mirties dieną buvo jų savininkai. Liudytojų parodymai nėra asmens nuosavybės teisės patvirtinantys įrodymai, ir jie negali paneigti dokumentų, kurie išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, duomenų (CPK 197 str. 2 d.).

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vadoklių seniūnijos 2008-04-18 pažyma Nr. S-203 yra individualus aktas. Senaties terminas individualiam aktui ginčyti skaičiuojamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, ir jis yra vienas mėnuo nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje apeliantas neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad jis apie ginčijamos pažymos egzistavimą ir turinį sužinojo gavęs VĮ „Registrų centras“ pranešimą apie gautą atsakovės G. L. prašymą įregistruoti daiktines teise į ½ dalį ginčo pastatų, ir tai buvo ne vėliau kaip 2008-05-16 (1 t., b. l. 20. Ieškinys teismui pateiktas 2009-07-30 (1 t., b. l. 7, 60, CPK 115 str. 3 d.), t. y. praleidus ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą terminą beveik vieneriais metais. Į administracinį teismą apeliantas taip pat kreipėsi 2009-06-10 (1 t., b. l. 31), t. y. taip pat ženkliai praleidęs įstatymo numatytą terminą individualiam aktui ginčyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių svarbias termino praleidimo priežastis. Nors apeliantas teigia, kad teismas tinkamai neįvertino faktų, kad prašymo padavimo termino atnaujinimo buvo kreipęsis į administracinį teismą, kad yra silpnos sveikatos ir neįgalus, todėl negalėjo ginti savo teisių ir savalaikiai apskųsti pažymos, tačiau byloje pateikti įrodymai to nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia (1 t., b. l. 14, 15). Ieškovas dėl sveikatos problemų lankėsi pas medikus iki 2008-05-06, t. y. iki senaties termino pradžios, tačiau tai patvirtinanti pažyma išduota 2008-12-02, kita pažyma išduota 2009-07-28, ir abi jos adresuotos ieškovą atstovavusio šioje byloje advokato kontorai. Vadinasi, ieškovas jau 2008-12-02 naudojosi teisine advokato pagalba, sutartis su advokatu buvo sudaryta 2008-12-29, todėl, jei būtų buvęs pakankamai atidus ir rūpestingas, ieškinį turėjo galimybę pateikti savalaikiai arba bent jau ne tokiu ilgai praleistu laikotarpiu po senaties termino pasibaigimo (2 t., b. l. 17, 83). Kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad ginčijama pažyma neatitinka tikrovės, tai teismui nebuvo pagrindo naikinti atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, nes įregistravimas atliktas pagal galiojančių teisės aktų nuostatas teisėtai. Kaip jau minėta, aplinkybei, jog ginčo namas yra tik ieškovo tėvo nuosavybė, pagrįsti įrodymų nepateikta, o byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad ginčo namo ½ dalis nuosavybės teise priklausė atsakovės motinai S. R.. Kadangi atsakovė G. L. yra pirmosios eilės įpėdinė, tai jai paveldėjimo teisės liudijimas paveldėti jos motinos iki mirties nuosavybės teise valdytą turtą išduotas teisėtai ir pagrįstai. Todėl teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo.

Kadangi ieškinys buvo atmestas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 str. ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintais dydžiais iš ieškovo atsakovei priteisė 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Turėtų išlaidų byloje dydį patvirtina sąskaitų-faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų duomenys (2 t., b. l. 70-75). Pagal minėtose Rekomendacijose nurodytus dydžius, tai šioje byloje atsižvelgiant į 3 tomų bylos apimtį, nagrinėjimo trukmę, į tai, kad ieškinys buvo tikslinamas, dėl ko atsakovė turėjo papildomų išlaidų, formaliai priklausytų ženkliai didesnė išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti suma. Todėl atsakovės prašytos priteisti 1200 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitiko Rekomendacijų kriterijus, bylos aplinkybes, bylos apimtį ir posėdžių kiekį. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Byloje buvo 8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (3 t., b. l. 67). 2010-04-09 Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu apeliantui suteikta 50 % nemokama antrinė teisinė pagalba bei jis 50 % atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų (3 t., b. l. 78). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto valstybei priteisiama 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (50 %). Atsakovė G. L. turėjo 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (3 t., b. l. 86). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo, o jų dydis nustatomas vadovaujantis CPK 98 str. reikalavimais ir pagal minėtose Rekomendacijose patvirtintus dydžius. Jose numatyta, kad šių išlaidų maksimalus dydis, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir kitų aplinkybių, gali būti pripažįstamos iki 1200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (8.11 p.), 120 Lt už vieną atstovavimo teisme valandą (8.18 p.). Todėl atsakovės prašomos priteisti 800 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti šiuos kriterijus, bylos aplinkybes, bylos apimtį ir posėdžių kiekį (posėdžiai atidėti ieškovo prašymu) visiškai atitinka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei G. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje; į valstybės biudžetą – 4 (keturis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėBirutė JonaitienėBirutė Valiulienė