- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-30
- Bylos Nr.
- 3K-3-19/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Simniškis, Pranas Žeimys, Juozas Šerkšnas
- Ieškovas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. (E.) Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. (E.) Č. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. (E.) Č. 2001 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 21 691 Lt materialinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės. Jis nurodė, kad įkalinimo metu policijos saugomas jo butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apvogtas. 1995 m. liepos 3 d. paleistas iš įkalinimo įstaigos, jis bute pasigedo turto už nurodytą sumą. Ieškovas teigė, kad pareigūnai nesankcionuotų kratų metų išlaužė buto duris, pasisavino dalį jo bute buvusių vertingų daiktų, vėliau niekam nepavedė buto saugoti ir taip pažeidė baudžiamojo proceso normas. Dėl vagystės iš buto jis kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo konstatuota policijos pareigūnų baudžiamojo proceso normų pažeidimų: nesankcionuotos buto kratos atlikimas, daiktų pasisavinimas, dokumentų klastotė, neteisėtas įsilaužimas į butą. Dalis kratų metu paimtų daiktų jam buvo grąžinta 1996 m. vasario 14 d.
Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl 21 691 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Dėl turtinės (materialinės) žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bylos aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad tarp valstybės pareigūnų įvykdytų baudžiamojo proceso pažeidimų ir ieškovui padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nes kratą ieškovo bute atlikę pareigūnai negalėjo tiksliai paaiškinti, ar buvo paimta daugiau daiktų, nei jų nurodyta kratos protokole, ir ar jie buvo įrašyti į kratos protokolą. Pagal 1996 m. vasario 14 d. ir 1996 m. vasario 21 d. pakvitavimus, ieškovui buvo grąžinti tik kai kurie iš paimtų daiktų. Be to, pareigūnai, neužtikrino tinkamos ieškovo buto apsaugos jo suėmimo metu, kaip tai nustatyta BPK normose, todėl yra atsakingi už padarytą ieškovui turtinę žalą (1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalis, 484, 486 straipsniai).
Dėl ieškinio senaties kolegija konstatavo: kadangi ieškovui kratų metu dalis paimtų daiktų buvo grąžinta 1996 m. vasario 14 d., tai laikytina, kad nuo šios dienos prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Kadangi ieškovas ieškinį pareiškė tik 2001 m. lapkričio 8 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, ieškinys atmestinas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas A. (E.) Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo, kad, siekdamas sužinoti apie dingusius daiktus, jis 1997 m. kovo 22 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kuri 1997 m. birželio 4 d. ieškovo raštą persiuntė Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Kasatorius atsakymo negavo, todėl, nežinodamas, iš ko reikalauti daiktų, t. y. kam pareikšti ieškinį, jis senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Kasatorius teigia, kad susirašinėjimas su atsakovais tęsėsi iki 2000 metų, todėl ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti nustatoma pagal vėlesnįjį momentą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, neteisingai taikė 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. (E.) Č. kasacinį skundą Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos VRM prašo jį atmesti tais motyvais, kuriuos išdėstė bylą nagrinėję teismai.
Atsiliepimu į A. (E.) Č. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“, teisingai nustatė momentą, nuo kurio prasidėjo ieškinio senatis, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė jos praleidimo pasekmes. Nors kasatorius skunde nurodo, kad jis nežinojo, iš ko reikalauti dingusių daiktų, todėl praleido ieškinio senatį, tačiau jo amžius, asmeninės savybės: apdairumas, rūpestingumas, rodo, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo laiku, nebuvo kliūčių ieškiniui pareikšti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovas, Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pagal BK 122 straipsnį, buvo nuteistas penkeriems metams laisvės atėmimo. Iš įkalinimo įstaigos jis paleistas 1995 m. rugsėjo 5 d., kratos metu paimti daiktai jam buvo sugrąžinti 1996 m. vasario 2 d. Ieškinį teismui ieškovas pareiškė praleidęs CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą – 2001 m. lapkričio 8 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius kasaciniame skunde kelia ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje klausimą. Jo nuomone, bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, taikant ieškinio senatį, neteisingai aiškino 1964 m. CK 90 straipsnio dalį. Kasatorius nurodo, kad tos aplinkybės, kad jis keletą metų susirašinėjo su Generaline prokuratūra, siekdamas išsiaiškinti kur yra dingę jo asmeniniai daiktai, turėtų būti svarbios nustatant senaties eigos pradžią. Su tokiais kasacinio skundo argumentais negalima sutikti.
1964 m. 83 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. 86 straipsnis). Dėl to, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ir realiai šią teisę gali ginti. Byloje yra nustatyta, kad ieškovas (kasatorius) apie patirtą žalą sužinojo 1996 m. vasarį, kai, grįžus iš įkalinimo vietos, jam buvo grąžinta tik dalis asmeninių daiktų. Nuo šios dienos jis galėjo savo pažeistą teisę ginti, tačiau ieškinį valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovas (kasatorius) pareiškė tik 2001 m. lapkričio 8 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senatį. Teismai konstatavo, kad ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo praleistas, o atsakovas prašė jį taikyti, ir dėl šios priežasties ieškinį atmetė.
Ieškovas (kasatorius), teigdamas, kad senaties termino nepraleido, motyvavo tuo, kad jis 1997 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl dingusių daiktų ir šis susirašinėjimas tęsėsi iki 2000 metų. Pasak jo, nuo šios dienos ir turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties termino eiga. Su šiais kasatoriaus argumentais negalima sutikti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis nelaikytinas asmens kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas. Tokią teismų praktiką yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimtose nutartyse ne kartą konstatavęs, kad kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas negali būti laikomas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 856/2000 ir kt.).
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių teismų priimti procesiniai sprendimai galėtų būti naikinami (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.