- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-28
- Bylos Nr.
- I-415-4-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gudynas, Birutė Janavičiūtė, Gintaras Kryževičius (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui P. Č. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 6.1 ir 6.2 punktai, o taip pat Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo pavadinimo dalis „Sanitarinės apsaugos zonų ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas“ bei šio priedo 1.1 ir 1.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Genovaitės Valčiukienės, J. P. , O. A. , P. G. , L. A. Lašo, visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ skundą atsakovams Pakruojo rajono savivaldybei, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB „Sofita“, UAB „Oltas“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 2006 m. sausio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinis teismas bylą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.1 ir 6.2 punktai, o taip pat Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo pavadinimo dalis „Sanitarinės apsaugos zonų ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas“ bei šio priedo 1.1 ir 1.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – Sąlygos) 73 punktui.
Savo abejonę norminio administracinio akto teisėtumu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. Taisyklėse nustatomi du alternatyvūs būdai, naudojami sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymui: sanitarinių apsaugos zonų tikslingumas ir ribų dydžiai nustatomi poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, kuris gali būti atskiras arba poveikio aplinkai vertinimo proceso dalis; sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžiai gali būti nustatomi pagal Taisyklių priede nurodytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius.
Taisyklių priedo pavadinimas suponuoja, kad pastarasis ribų nustatymo būdas taikomas, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas. Nors Taisyklių 6.2. punkte ir nurodoma, kad neatliekant vertinimo sanitarinių apsaugos zonų ribos nustatomos pagal teisės aktų nustatytus sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžius, tačiau šiuos dydžius nustato tik Taisyklių priedas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto 1 pastraipa nustato, jog gyvulininkystės, paukštininkystės ir žemės ūkio įmonių pastatų sanitarinės apsaugos zonos nustatomos pagal žemės ūkio įmonių ar objektų paskirtį ir dydį, o 73 punkto 2 pastraipoje įtvirtinami kai kurių rūšių stambių fermų, paukštynų, gyvulininkystės kompleksų ir kitų žemės ūkio įmonių ar objektų konkretūs sanitarinių apsaugos zonų dydžiai.
Pagal Sąlygų 73 punkto 2 pastraipą konkrečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas nesiejamas su tuo, ar atliekamas poveikio sveikatai vertinimas, ar neatliekamas.
2. Sanitarinių apsaugos zonų dydžiai, įtvirtinti Taisyklių priede ir Sąlygų 73 punkto 2 pastraipoje, nesutampa. Taisyklių priedo 1.1 punkte nurodyta, kad kiaulių auginimo įmonėms, išauginančioms 12000 – 54000 kiaulių per metus, taikomas 500 metrų sanitarinių apsaugos zonų dydis, o pagal Taisyklių priedo 1.2 punktą kiaulių auginimo įmonėms, išauginančioms iki 12000 kiaulių per metus, taikomas 500 metrų sanitarinių apsaugos zonų dydis. Tuo tarpu Sąlygų 73 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad kiaulininkystės kompleksams, išauginantiems 12000 – 54000 kiaulių per metus, taikomas 1500 metrų sanitarinių apsaugos zonų dydis, o kiaulių fermoms taikomas 500 metrų sanitarinių apsaugos zonų dydis.
Pareiškėjo nuomone, yra prieštaravimas tarp Taisyklių priedo 1.1 punkto ir Sąlygų 73 punkto 2 pastraipos ta apimtimi, kuria kiaulininkystės kompleksams, išauginantiems nuo 12000 iki 54000 kiaulių per metus, nustatytas 1500 m. sanitarinių apsaugos zonų dydis.
II.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad ginčijamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių nuostatos neprieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Savo poziciją atsakovas grindė šiais argumentais:
1. 1999 m. lapkričio 19 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymas. Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarką tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl įgaliojimų Sveikatos apsaugos ministerijai suteikimo“ Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Sveikatos apsaugos ministeriją parengti ir iki 2000 m. gruodžio 1 d. patvirtinti Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarką. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, Sveikatos apsaugos ministras 2001 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 10 patvirtinto Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarką.
2. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, pagal kurio 24 straipsnį ūkinės komercinės veiklos rūšis, kurioms įrengiamos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų nustatymo tvarką, režimo reikalavimus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1610 „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo įgyvendinimo“ 1.3 punktu Sveikatos apsaugos ministerija įgaliota patvirtinti Ūkinės komercinės veiklos rūšių, kurioms įrengiamos sanitarinės apsaugos zonos, sanitarinės apsaugos zonos ribų nustatymo tvarką, režimo reikalavimus. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, sveikatos apsaugos ministras patvirtino ginčijamas Taisykles, kartu pripažindamas netekusia galios Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarką, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 10.
3. Įgaliodama Sveikatos apsaugos ministeriją nustatyti tiek ūkinės komercinės veiklos rūšių, kurioms įrengiamos sanitarinės apsaugos zonos, sąrašą, tiek ir pačių sanitarinių apsaugos zonų nustatymo tvarką, Vyriausybė kartu pavedė Sveikatos apsaugos ministerijai pasirinkti Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo mechanizmą. Dėl taršos šaltinių įvairovės ir diegiamų technologijų pažangos neįmanoma teisės aktais nustatyti nekintamo sanitarinės apsaugos zonos dydžio, kuris visais atvejais būtų optimalus tiek gyventojų sveikatos apsaugos, tiek ūkinės komercinės veiklos ribojimo požiūriu. Nustačius nekintamą sanitarinės apsaugos zonos dydį, tai neskatintų ūkinės komercinės veiklos vykdytojų diegti technologiškai pažangiausius ir turinčius mažiausią neigiamą poveikį įrengimus. Atsižvelgiant į šiuos argumentus buvo pasirinkti du sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo būdai: nustatytas konkretus sanitarinių apsaugos zonų dydis metrais, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas (Taisyklių 6.1 p.) arba atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą (Taisyklių 6.2 p.), kurio metu nustatomas konkretaus objekto sanitarinių apsaugos zonų ribos gali būti ir mažesnės, ir didesnės, nei nustatytas konkretus sanitarinių apsaugos zonų dydis metrais.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Sąlygos, kurios nustatė ir sanitarines apsaugos zonas. Sąlygose buvo nustatyti kai kurių objektų konkretūs sanitarinės apsaugos zonos dydžiai, kitų objektų sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir tikslinimo kriterijai, tačiau Sąlygose nėra nustatytas pats sanitarinių apsaugos zonų nustatymo mechanizmas, kuris buvo nustatytas tik sveikatos apsaugos ministrui 2001 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 10 patvirtinus Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir priežiūros tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 buvo priimtas nesant įstatyminio pagrindo, o atsižvelgiant į tai, kad sanitarinių apsaugos zonų nustatymas sietinas su ūkinės komercinės veiklos ribojimu, teisė nustatyti sanitarinių apsaugos zonų dydžius ir jų nustatymo tvarką turėtų būti įtvirtinta įstatymu. Sąlygos buvo priimtos 1992 metais, todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą, technologijų pažangą bei siekį įtvirtinti žmogaus sveikatos apsaugos ir ūkinės komercinės veiklos subjektų interesų pusiausvyrą.
Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog palaiko Sveikatos apsaugos ministerijos prašymą ir jo motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo nutraukiama remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Dėl Vyriausiojo administracini teismo kompetencijos ribų tirti, ar norminis administracinis aktas yra teisėtas ryšium su individualia byla
Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnis nustato, jog prašyti ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.
Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Kitais atvejais taikomas šio įstatymo 112 straipsnis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 3 dalis).
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalimi, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.
Iš šių teisės normų matyti, jog tais atvejais, kai su prašymu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kreipiasi šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, teismas, nagrinėjantis individualią bylą, turi pagrindą pradėti tokio akto teisėtumo tyrimą, kai tokios bylos priskirtinos jo kompetencijai, o kai norminį aktą priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai toks aktas (jo dalis) taikomas nagrinėjamoje byloje, t. y. šiuo atveju yra atliekama teisminė centrinių valstybinio administravimo subjektų priimamų norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualioje byloje. Jei teismo kreipimasis neatitinka šios sąlygos, akto teisėtumo tyrimas negalimas, o byla, jei ji pradėta nagrinėti, turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
Dėl taikytinos teisės Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje
Pareiškėjai individualioje byloje ginčija Šiaulių visuomenės sveikatos centro priimtą teisės aktą, kuriuo UAB „Sofija“ planuojamam kiaulių penėjimo kompleksui nustatyta 500 metrų sanitarinė apsaugos zona. Sprendime nurodomi du teisniai tokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nustatymo pagrindai - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. V-586, kuriuo patvirtintos Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės (toliau – Taisyklės), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (toliau – Sąlygos). Konkrečios šiuose teisės aktuose esančiuos taikomos teisės normos neįvardijamos.
Kaip matyti iš UAB „Sofija“ planuojamo kiaulių penėjimo komplekso poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos, kurios rengėja yra UAB „Rachelė“, komplekso metinis pajėgumas yra 10000 vienetų kiaulių per metus. Ši faktinė aplinkybė yra svarbi vertinant, kokios teisės normos, įtvirtintos anksčiau paminėtose Taisyklėse ir Sąlygose, taikytinos individualioje byloje.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkte pagal gyvulininkystės įmonių paskirtį ir dydį kiaulių fermoms nustatyta 500 metrų sanitarinė apsaugos zona, o kiaulių kompleksams, kurių pajėgumas yra nuo 12000 iki 54000 kiaulių per metus, 15000 metrų sanitarinė apsaugos zona. Šiuo atveju, kaip minėta anksčiau, UAB „Sofija“ planuojamo kiaulių penėjimo komplekso metinis pajėgumas yra 10000 vienetų kiaulių per metus, todėl taikytina kiaulių fermoms nustatyta 500 metrų sanitarinė apsaugos zona.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių, priimtų įgyvendinant Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2225) 24 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. 1610 „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 99-4407) 1.3 punktą, 6 punkte nustatyti SAZ ribų nustatymo būdai:
6.1. Atliekant poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, kuris gali būti atskiras arba poveikio aplinkai vertinimo proceso dalis, SAZ tikslingumas ir ribų dydžiai pagrindžiami poveikio visuomenės sveikatai ataskaitoje, kuri gali būti atskira arba poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos dalis.
6.2. Pagal teisės aktų nustatytus SAZ ribų dydžius (šių taisyklių priedas).
Pažymėtina, jog Taisyklių 6.1 punkte numatytas SAZ ribų nustatymo būdas atitinka Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. VIII-1636 (nuo 2000 m. birželio 1 d.) (Žin., 2000, Nr. 39-1092) redakcija) 3 ir 4 straipsnių bei Planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašo (Įstatymo 1 priedėlis) ir Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. Nr. IX-886, Žin., 2002, Nr. 56- 2225) 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertinant taikytiną teisę Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje, yra svarbu, jog SAZ nustatyta atlikus poveikio visuomenės sveikatai vertinimą, t. y. taikytas Taisyklių 6.1 punkte numatytas SAZ ribų nustatymo būdas, o SAZ dydis atitinka ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkte pagal gyvulininkystės įmonių paskirtį ir dydį kiaulių fermoms nustatytą 500 metrų sanitarinės apsaugos zonos dydį, bet ir Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo 1.2 punktą, jei dėl tam tikrų aplinkybių, nagrinėdamas individualią bylą iš esmės, Šiaulių apygardos administracinis teismas manytų, jog Taisyklių priedas taikytinas šioje byloje.
Dėl to konstatuotina, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje individualioje byloje taikytinos teisės požiūriu prieštaravimų tarp Taisyklių 6.1 punkto, o taip pat Taisyklių priedo 1.2 punkto bei Sąlygų 73 punkto nėra, o Šiaulių apygardos administracinis teismas be teisėto pagrindo tenkino pareiškėjų prašymą dėl kreipimosi į Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar individualioje byloje taikytinos teisės normos, priimtos centrinio valstybinio administravimo subjekto, atitinka Vyriausybės priimtą norminį aktą.
Sanitarinių apsaugos zonų nustatymo ir režimo taisyklių priedas taikomas, kai pasirenkamas SAZ ribų nustatymo būdas, numatytas Taisyklių 6.2 punkte. Šiuo atveju taip nėra, todėl pavadinimas „Sanitarinių apsaugos zonų ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas“ neįtakoja ginčo individualioje byloje nagrinėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 102 straipsnio 1 ir 3 punktais, 114 straipsniu teisėjų kolegija
nutaria:
Bylą pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių 6.1 ir 6.2 punktai, o taip pat Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo pavadinimo dalis „Sanitarinės apsaugos zonų ribų dydžiai, taikomi, kai neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas“ bei šio priedo 1.1 ir 1.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punktui, nutraukti.
Nutartis neskundžiama.