- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- 2S-927-553/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06248-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Skolininkas
- A. Ž.
- Kreditorius
- A. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-27 nutarties, priimtos pagal kreditoriaus A. M. pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. M. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, pareikštą skolininkui A. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius A. M. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko A. Ž. 42 000 Lt skolą, 15 288 Lt delspinigių, 9 450 Lt įstatyminių metinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pareiškimo reikalavimams užtikrinti kreditorius prašė teismo areštuoti skolininko turtą reikalavimo sumai, kadangi skolininkas prievolės grąžinti skolą nevykdo ilgą laiką nepaisant žodinių ir rašytinių raginimų grąžinti skolą. Duomenų apie skolininko turtą kreditorius neturi.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011-12-27 nutartimi nutarė patenkinti kreditoriaus prašymą ir taikyti laikiną teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimo priemonę areštuojant skolininko A. Ž. turtą, tame tarpe ir pinigines lėšas, iš viso už 66 738 Lt. Dėl pareikšto reikalavimo pobūdžio teismas nustatė, kad netaikius laikinos apsaugos priemonės galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu įvykdyti, todėl pagal CPK 144 straipsnį yra pagrindas byloje taikyti laikiną apsaugos priemonę ir vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi areštuoti skolininko turtą iš viso už 66 738 Lt.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas A. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-27 nutartį. Nurodo, kad kreditorius pateikė teismui pareiškimą su reikalavimu priteisti iš skolininko A. Ž. 42 000 Lt skolą vadovaudamasis apsimestine 2001-10-22 paskolos sutartimi. Ši paskolos sutartis faktiškai buvo tik garantas, kad A. Ž. (kaip UAB „Pulčinela“ akcininkas) grąžins VšĮ „Nacionalinė jaunimo ir studentų agentūra“, kuriai vadovavo A. M., UAB „Pulčinela“ perduotus pinigus, jei UAB „Pulčinela“ negrąžintų šių pinigų, pavyzdžiui, dėl bankroto. Tariamas kreditorius A. M. kėsinasi apgaulės būdu užvaldyti svetimą, t. y. A. Ž. turtą, todėl A. Ž. 2012-01-06 skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikalstamų tyrimų valdybą, prašydamas A. M. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas netikrino kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. A. Ž. nurodė, kad dėl taikyto arešto gali patirti didelių nuostolių, kadangi areštas sutrukdys jam parduoti butą, esantį Didžiojoje g. 15-5, Vilniuje, dėl kurio pardavimo jau yra susitarta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius A. M. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas 2001-10-22 paskolos sutartimi, patvirtinta notarų biure. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad minėta sutartis yra apsimestinė. Ieškinio pagrįstumo klausimas išsprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Ta aplinkybė, kad apeliantas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, neturi įtakos ginčijamos nutarties teisėtumui. Aplinkybė, kad apeliantas ketina parduoti jam priklausantį butą, tik patvirtina, kad apeliantas ketina perleisti vertingą turtą ir tokiu būdu išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi. Tačiau apeliantas negalėtų parduoti minėto buto, kadangi jis yra įkeistas hipoteka ir areštuotas kito teismo. Kitas apeliantui priklausantis butas taip pat apsunkintas hipoteka ir areštuotas antstolio. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas jau daug metų turi kreditorių ir kad laikinosios apsaugos priemonės apeliantui taikytos pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.
Skolininkas A. Ž., prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jo turtui taikytas areštas, nurodo, kad teismas netikrino kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad kreditorius kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš skolininko 42 000 Lt sumą, kurią kreditorius paskolino skolininkui 2001-10-22 sutartimi (b. l. 5). Minėta sutartis yra pasirašyta abiejų šio ginčo šalių bei patvirtinta notaro. Sutartis nėra nuginčyta, pripažinta negaliojančia. Apelianto argumentai dėl to, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta ši sutartis, yra vertinti bylą nagrinėjant iš esmės ir nesudaro pagrindo netenkinti kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pateikdamas 2001-10-22 sutartį kreditorius preliminariai pagrindė savo reikalavimą priteisti 42 000 Lt skolą iš skolininko. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas neprivalo ir negali pasisakyti dėl to, ar ieškovo ieškinys yra pagrįstas. Teismas tik turi įsitikinti, kad ieškinyje išdėstyti argumentai ir kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, kol jie nėra nuginčyti, patvirtina ir yra pakankamai, kad teismas galėtų priimti ieškovui palankų sprendimą.
Dėl skolininko argumentų, susijusių su galimais nuostoliais dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas, susietas su vertinamosiomis sąlygomis, bei visada reiškia tam tikrą suvaržymą šaliai, kurios atžvilgiu yra taikomos. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Apeliantas nepateikė argumentų dėl to, kad jis turi pakankamai turto būsimojo teismo sprendimo vykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai areštavo skolininko turtą, kadangi ginčo suma skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, tarp šalių kilęs ginčas tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą ir tai padidina būsimo, galimai kreditoriui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio proceso normos numato laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir panaikinimo tvarką (CPK 148, 149 straipsniai). CPK 146 straipsnis numato teisę atsakovui kreiptis į teismą su prašymu užtikrinti galimų nuotolių atlyginimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam sukėlė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skolininko A. Ž. atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-27 nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Skolininko A. Ž. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-27 nutartį palikti nepakeistą.