- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-117-531/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36976-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis
- Nuteistasis
- A. T.
- Advokatai
- Arvydas Alekna
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 5 dalies 2 punktu A. T. per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį įpareigotas pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotas Užimtumo tarnyboje, taip pat jam uždrausta bendrauti su A. P. (bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių).
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, A. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, iš A. T. valstybei priteisti 20,90 Eur už teismo procesinių dokumentų įteikimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. T. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 14 d., apie 18.30 val., ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. P. į kairį šoną ir sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. A. T. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, padaryti esminiai BPK ir BK pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, jis buvo apkalbėtas ant jo supykusio asmens. Paaiškina, kad buvo susitikęs su A. P., jie kalbėjosi, jis A. P. pasakė tam tikrus teiginius, kurie galbūt jį įžeidė, nes jis buvo pakliuvęs į laisvės atėmimo vietą. Pažymi, kad nors jo draugė buvo patyrusi seksualinę prievartą iš nukentėjusiojo pusės, tačiau jis tikrai nesiryžo dienos metu, viešoje vietoje kaip nors ieškoti teisybės ir mušti nukentėjusįjį. Apie A. P. neteisėtus veiksmus prieš jo (A. T.) sugyventinę I. P. jis žinojo jau ankščiau. Jam nesuprantama, kokie įrodymai, išskyrus nukentėjusiojo, kuris turi suinteresuotumą, parodymus, pagrindžia jo kaltę. Atkreipia dėmesį, kad liudytojai I. P. ir P. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad jis fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o tarp jų kilęs konfliktas tebuvo žodinis. Mano, kad šių liudytojų parodymai yra labai svarbūs ir jie turėjo būti tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas nepripažino šių liudytojų parodymų patikimais. Jie nebuvo išsamiai, atmetimo ar patvirtinimo būdu, išanalizuoti, kai tuo tarpu kiekvienas įrodymas turi būti vertinamas objektyviai ir nešališkai. Pažymi, kad tarnybiniame pranešime užfiksuoti G. P. parodymai, kad pirmiausia atvyko greitoji medicinos pagalba ir kad pati G. P. matė A. P. šone didelį guzą. Tačiau teisme liudytoja šių aplinkybių nebenurodė. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. A. paliudijo, kad nukentėjusysis prie parduotuvės privažiavo su dviračiu, tą patvirtino ir liudytojas S. M.. Teisme šie liudytojai melavo, teigdami, kad dviratį prie parduotuvės nukentėjusysis atsistūmė. Šie liudytojai, apklausti ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad smūgio nematė, nes užstojo automobilis. O jau teisme melavo, kad matė kaip nugriuvo dviratis ir nukentėjusysis pritūpė. Liudytojas V. A. teisme liudijo netiesą, kad matė, kaip jis trenkė nukentėjusiajam į šoną. Iš cituojamų parodymų akivaizdu, kad šie liudytojai nematė, kad jis būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šių liudytojų matytos aplinkybės bei iš teisinį suinteresuotumą turinčio ir galbūt jo žodžiu įžeisto asmens išgirsti teiginiai (melagingi), leidžia padaryti išvadą dėl neva jo vartoto smurto. Mano, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą vieniems duomenims, neįvertindamas jį teisinančių duomenų. Tai, kad A. P. kreipėsi į gydymo įstaigą, jokiu būdu nesudaro prielaidos teigti, kad jis patyrė sužalojimus. Mano, kad jis jokių sužalojimų negalėjo patirti, be to, ligoninėje jam konstatuotas net 0,51 promilės girtumas. Tai, kad A. P. iki įvykio niekuo nesiskundė, taip pat neįrodo, kad jis jam ką nors padarė. Specialisto išvadoje nurodyta, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta apžiūra, kurios metu A. P. sužalojimo požymių nenustatyta, be to, pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra objektyvių sužalojimo požymių. Pabrėžia, kad jokių pirminių bei tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltinimo dalyką, byloje nėra, o remtis prielaidomis draudžiama. Abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Nurodo, kad dirba, išlaiko 2 mažamečius vaikus, su būsima žmona I. P. tuoksis (duomenys neskelbtini).
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (LAT 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. T. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltu pripažino pagrįstai. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jokių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. A. T. apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami tik subjektyviai bei vienpusiškai pateikiamomis ir vertinamomis buvusių įvykių aplinkybėmis, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją, byloje esančius įrodymus ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo jį pripažinti neteisėtu ir panaikinti, priimant jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.
8. Viso proceso metu A. T. savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo neigė. Aiškino, kad įvykio dieną buvo susitikęs su A. P., tačiau jo nemušė, tarp jų įvykęs konfliktas tebuvo žodinis. Apeliaciniame skunde nurodė, kad A. P. jį apkalba, kadangi jis nukentėjusiajam pasakė tam tikrus teiginius, kurie galbūt jį įžeidė. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta ir vertina juos, kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.
9. A. T. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką neabejotinai patvirtina viso proceso metu duoti išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo A. P. parodymai. Apklausiamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis parodė, kad 2020 m. rugsėjo 14 d. apie 18.30 val. jis važiavo pas G. P.. Pakeliui pamatė keliu atvažiuojantį automobilį. Tam, kad atvažiuojantį automobilį praleisti, jis sustojo ir nulipo nuo dviračio. Tačiau automobilis sustojo prie jo. Iš automobilio išlipo brolio žentas – kaltinamasis A. T., kuris pasakė, kad jis nebeitų pas savo brolį (P. P.) į kiemą ir sudavė jam ranka į kairį šoną. Smūgis buvo stiprus, dėl smūgio jis juto stiprų fizinį skausmą, todėl pritūpė. Tuomet kaltinamasis A. T. užsimojo antrą kartą, tačiau jis pasakė, kad iškvies policijos pareigūnus, po ko kaltinamasis A. T. įsėdo į automobilį ir nuvažiavo. Analogiškas buvusio įvykio aplinkybes A. P. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. rugsėjo 14 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d.), savo 2020 m. rugsėjo 14 d. surašytame protokole - pareiškime, vykusios akistatos su A. T. metu, kviesdamas policijos pareigūnus bei kreipdamasis į medikus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. P. nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jas patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
10. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai S. M. ir V. A. parodė, kad matė, kaip prie A. P. buvo sustojęs automobilisč iš kurio išlipo vyriškis ir jiedu su A. P. kalbėjosi. Taip pat abu matė, kaip nukrito nukentėjusiojo A. P. dviratis, o V. A. dar matė, kaip A. P. pritūpė. Liudytojai teigė, jog norėjo eiti padėti nukentėjusiajam, tačiau nebespėjo, nes minėtas automobilis nuvažiavo. Be kita ko, abu liudytojai nurodė, kad A. P. vos tik nuvažiavus automobiliui, priėjo prie jų ir pasakė, kad jį sumušė jo giminaitis. Nors minėti liudytojai tiesiogiai nematė kaip A. T. sudavė A. P., tačiau tai nereiškia, jog smūgio apskritai nebuvo ar negalėjo būti. Kaip matyti, nukentėjusysis su S. M. bei V. A. bendravo tuoj po įvykio ir jiems pasakė konkrečias aplinkybes ir situaciją. Be to, jie ir patys matė, kaip nukentėjusysis bendravo su apeliantu ir jiems bandraujant A. P. vienu momentu pritūpė. Byloje nėra duomenų, jog minėti liudytojai būtų siekę pakenkti A. T. ir dėl to duodami parodymus melavo, o vien tik tai, kad tam tikrų aplinkybių jie nenurodė apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, vertinant jas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo jų parodymų pripažinti nepatikimais. Taigi, iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad priešingai nei teigia A. T., tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko daugiau nei žodinis konfliktas, t. y. jis su A. P. ne tik ginčijosi bet ir panaudojo smurtą prieš jį.
11. Tai, kad dėl A. T. neteisėto veiksmo A. P. juto fizinį skausmą, įrodo ne tik paties nukentėjusiojo, bet ir liudytojų S. M., V. A. ir G. P. parodymai bei kita byloje surinkta rašytinė medžiaga. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausiamas V. M. parodė, kad A. P. buvo susiėmęs už šono, paprašė jo pastatyti dviratį. Liudytojas V. A. apklausos metu nurodė analogiškas aplinkybes, papildomai pažymėdamas, kad A. P. dejavo ir skundėsi, kad jam skauda. Taip pat, jis palydėjo A. P. nuo parduotuvės iki moters, kuriai A. P. padeda dirbti ūkio darbus. Kitą dieną buvo nuėjęs pas nukentėjusįjį ir matė, kaip šis negalėjo atsikelti iš lovos. Nukentėjusysis gydėsi namuose apie savaitę laiko, o jis nešė jam maistą. Pirmosios instancijos teisme apklausiama liudytoja G. P. paaiškino, kad grįžęs pas ją į namus, nukentėjusysis A. P. jai paskambino ir pasakė, kad ji išeitų į kiemą, nes reikia pakalbėti. Jai išėjus, nukentėjusysis A. P. skundėsi skausmais ir pasakė, kad jį sumušė brolio žentas. Apžiūrėjusi sumuštą vietą matė, kad ten yra paraudę ir patinę. Po šio įvykio ji kas antrą dieną paskambindavo A. P., domėdavosi jo sveikata, buvo nuėjusi pas jį. Nukentėjusysis A. P. vilko koją, minėjo, kad jam labai skauda sumuštą vietą, vartojo gydytojo išrašytus vaistus. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tikėtina, jog aptariamo įvykio metu nukentėjusiajam A. P. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. A. P. į gydymo įstaigą buvo pristatytas du kartus – įvykio dieną, t. y. 2020 m. rugsėjo 14 d., ir 2020 m. rugsėjo 16 d. Abu kartus jis skundėsi skausmais kairiajame šone, nurodė, kad jį sumušė kitas asmuo, abu kartus jam buvo diagnozuotas kairio klubo sumušimas.
12. Taigi, byloje surinkti ir aukščiau aprašyti įrodymai neabejotinai patvirtina A. T. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną nusikaltimą, t. y., kad jis vieną kartą kumščiu trenkė nukentėjusiajam A. P. į kairį šoną ir tokiais savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą. Tai, kad minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog apžiūros metu A. P. sužalojimo požymių nebuvo nustatyta, o pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra objektyvių sužalojimo požymių, A. T. kaltės nepaneigia. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti pakanka, jog nukentėjusysis dėl neteisėtų kaltinamojo veiksmų patirtų fizinį skausmą, kas šiuo atveju ir įvyko.
13. Pažymėtina, kad byloje taip pat buvo apklausta ir A. T. sugyventinė I. P. bei jos tėvas P. P.. Apklausų metu jie tiesiog pasakė tai, ką girdėjo iš A. T. apie buvusio įvykio aplinkybes. Nei vienas jų to įvykio nematė, taip pat po jo nebendravo ir nebuvo susitikę su nukentėjusiuoju. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas šiuos liudytojų parodymus atmeta ir jais priimamoje nutartyje nesiremia.
14. Nagrinėjamu atveju A. T. ginčija liudytojų S. M. ir V. A. parodymus. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminiame tyrime jie teigė, jog nukentėjusysis prie parduotuvės su dviračiu atvažiavo, o jau teisme nurodė, kad jį atsistūmė. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė esminės reikšmės, sprendžiant dėl A. T. kaltės, neturi. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad minėti liudytojai patvirtino, jog A. P. dėl A. T. veiksmų juto fizinį skausmą.
15. Siekdamas paneigti savo kaltę, A. T. taip pat ginčija liudytojos G. P. parodymus, atkreipdamas dėmesį, jog ji, apklausiama teisme, nebenurodė tam tikrų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo sužalojimais ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimu, ką buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad 2020 m. lapkričio 19 d. telefonu bendraujant su G. P., ji nurodė, kad pirmiausia atvyko greitoji medicinos pagalba ir ji pati matė didelį guzą A. P. šone. Apklausiama teisme, liudytoja parodė, kad ji apžiūrėjo sumuštą vietą ir matė, kad ši vieta paraudusi, patinusi. Jai pakalbėjus su P. P., jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Taigi, kaip matyti, apeliantas yra teisus teigdamas, jog duodama paaiškinimus ikiteisminiame tyrime ir teisme, G. P. aplinkybes dėl matyto A. P. sumušimo bei greitosios medicinos pagalbos iškvietimo nurodė netiksliai, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti jos parodymų nepatikimais. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, jog ji matė, kad A. P. buvo sumuštas, o aplinkybė dėl greitosios medicinos pagalbos iškvietimo momento yra neesminė, sprendžiant klausimą dėl A. T. kaltės. Be to, pažymėtina, jog teisme G. P. buvo apklausiama praėjus gana ilgam laiko tarpui po įvykio, todėl natūralu, kad kai kurių aplinkybių ji galėjo neprisiminti ar jas nurodyti netiksliai.
16. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas A. T. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė laisvės apribojimą 8 mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį tęsti darbą (pradėti dirbti) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, uždraudžiant bendrauti su A. P. (bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, konstatuoja, kad apylinkės teismas A. T. teisingai parinko ir paskyrė bausmę, nustatė jos dydį. Taip pat buvo tinkamai parinkti apeliantui skirti įpareigojimas ir draudimas. Paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nėra pagrindo.
17. Taip pat šiuo atveju buvo pagrįstai nuspręsta A. T. skirti ir baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Ją panaikinti priežasčių nėra.
18. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. T. apeliacinį skundą atmesti.