Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės ,,Valstybės turto fondas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-159-45/2005 pagal ieškovo S.J. ieškinį atsakovui VĮ ,,Valstybės turto fondas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims A.J., bankrutuojančiai UAB „Kosmeta”, dėl teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl nuomotojo leidimo

Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog terminas nuomotojo sutikimui duoti nėra įstatymu nustatytas, todėl net ir duotas post factum yra laikomas galiojančiu, nepagrįstas. Atsakovas teigia, jog įstatymai numato aiškų leidimo išdavimo terminą. CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Atsakovo manymu, tai reiškia, kad leidimo išdavimo momentas nėra toks nereikšmingas, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas. Nuomininkas, norėdamas vykdyti kapitalinio remonto darbus, privalo apie tai informuoti nuomotoją iš anksto, nes nuomotojas (turto savininkas arba patikėjimo teise valdantis turtą asmuo) turi užfiksuoti patalpų būklę prieš darbų pradžią, kad vėliau galėtų nustatyti turto vertės padidėjimą. Nuomotojas turi būti tikras, kad nuomininkas tikrai pagerins patalpų būklę, kad vėliau į prašomų atlyginti išlaidų sumą nebus įtrauktos anksčiau turėtos išlaidos, kad turėtos ir prašomos atlyginti išlaidos atitiks patalpų pagerinimo laipsnį. Nuomininkas gali daryti patalpų remontą net ir kelis kartus, tiek prieš leidimo išdavimą, tiek ir po jo, tačiau patalpų būklė pagerės mažesne dalimi, neatsižvelgiant į išleistų lėšų dydį. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Teismo teiginys, jog nuomininkas, turėdamas nuomotojo leidimą atlikti patalpų pagerinimus, pagrįstai galėjo tikėtis išlaidų atlyginimo, yra nepagrįstas, nes nuomininkas remonto darbus atliko neturėdamas nuomotojo (atsakovo) leidimo. Atsakovas teigia, jog nuomos sutarties 5.2. p. nustato, kad nuomininkas privalo be nuomotojo leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų negyvenamųjų patalpų, išskyrus darbus, pagerinančius patalpas (inžinierinių tinklų, pvz.: apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, ryšių ir t.y. sumontavimas, sienų, langų, durų apšiltinimas ir pan.). Atsakovo manymu, nuomininkas sąmoningai pažeidė nuomos sutarties nuostatas, leidimų išdavimo metu nuslėpdamas nuo turto savininko (jo atstovo) atliktų kapitalinių darbų faktą ir apgaule siekdamas padarytų išlaidų atlyginimo, t.y. elgėsi nesąžiningai. Teismas šių aplinkybių nevertino ir nepagrįstai nusprendė ginti nuomininko teisę gauti išlaidų atlyginimą. Atsakovas pažymi, jog CK 6.501 str. 3 d. nustato, kad ,,nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti“. Šiuo atveju CK leidžia pačiam nuomotojui nuspręsti, ar atlyginti be leidimo padarytas išlaidas objekto pagerinimui. Be to Valstybės turto fondo Tvarkos, nustatančios specialią taisyklę nuomojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, 4 p. imperatyviai nurodo, kad nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam privatizavimo objektui į (statiniui) pagerinimų vertė neatlyginama. Atsakovas teigia, jog atsižvelgdamas į šias aplinkybes, privalėjo atsisakyti tenkinti UAB „Kosmeta“ prašymą. Be to nuomininko pagerinimų išlaidų neturint nuomotojo leidimo atlyginimo klausimu savo praktikoje yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teigdamas jog ,,sprendžiant pagerinimų atlyginimo klausimą, nuomotojo leidimas reikalingas bet kokiems išnuomoto turto pagerinimams, pavyzdžiui, nepriklausomai, su kokiu remontu - einamuoju ar kapitaliniu tie pagerinimai yra susiję. Tokia įstatymo nuostata paaiškinama nuosavybės neliečiamumo principu, pagal kurį bet kokie daikto pakeitimai ar pagerinimai gali būti daromi tik savininkui su tuo sutikus. Todėl turtas negali būti gerinamas be nuomotojo, kuris paprastai yra išnuomoto turto savininkas, žinios. Jeigu nuomininkas turtą gerina (investuoja) pažeisdamas turto savininko teisę žinoti, kas norima su jo turtu daryti, bei ignoruojant įstatymo reikalavimus, tai reiškia, kad pats nuomininkas elgiasi neteisėtai ir nesąžiningai ir veikia savo rizika. Tokiu atveju nuomininkui tenka visos neigiamos tokios jo neteisėtos ir neapdairios veiklos pasekmės“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-890/2000, UAB „Armanai" v AB „Dirbtinis pluoštas").

Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad esant teisiniams santykiams tarp privačių asmenų, nuomotojas yra laisvas apsispręsti, ar atlyginti nuomininko išlaidas, padarytas neturint leidimo. Atsakovas teigia, jog privalo vadovautis aukščiau minėtais teisės aktais, nustatančiais privalomą ir vienodą visiems asmenims tokių išlaidų atlyginimo tvarką. Nuomos santykiuose Valstybės turto fondas privalo užtikrinti lygiateisiškumo principo taikymą, t.y. diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai. Šis principas pažeistas, jeigu tam tikras asmuo ar jų grupė, kuriems yra skirta teisinė norma, palyginti su tos pačios normos adresatais, būtų vertinami kitaip (CK Komentaras. I knyga, bendrosios nuostatos, 61 psl.). Be to Valstybės turto fondo Tvarkos 4 p. taisyklė - nuomininko be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam privatizavimo objektui (statiniui) pagerinimų vertė neatlyginama - buvo įvesta siekiant išvengti piktnaudžiavimų taikant skirtingus kriterijus, taikoma visų suinteresuotų asmenų atžvilgiu, be jokių išimčių, kas visiškai atitinka lygiateisiškumo principo prasmę.

Teismo teiginys, jog atsakovo nesutikimas šioje dalyje prieštarauja teisingumo principui, nepagrįstas. Atsakovas teigia, jog teisingumas - tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Teisingumas reikalauja, kad teismai vienodas faktiniu požiūriu bylas spręstų vienodai, kad būtų ginamas sąžiningas asmuo ir neginamas nesąžiningas. Teisingumo principui prieštarautų asmenų diskriminavimas ir nelygiateisiškumas. Atsakovas pažymi, jog kaip tik atsisakė taikyti išimtį, prieštaraujančią teisės aktams, nes jos taikymas grubiai pažeistų teisingumo principą ir kitų sąžiningų asmenų interesus. Išimties taikymas galėtų būti pateisinamas tik sąžiningo asmens atžvilgiu. Byloje nustatytos aplinkybės parodo, kad nuomininkas turto pagerinimo išlaidų atlyginimo siekė nesąžiningai.

Dėl A.J. reikalavimo teisės

Teismas nepasisakė dėl atsakovo išdėstytų motyvų, kad A.J. neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Teismas tik trumpai konstatavo, kad esą 2002 m. vasario 7 d. susitarimas tvirtina, jog A.J. iš UAB ,,Kosmeta” yra perėmęs reikalavimo teisę į 149 896,00 Lt sumą dėl atliktų statybos-remonto darbų VĮ ,,Valstybės turto fondas“ priklausančiame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigia, jog minėtas pastatas jam nepriklauso. VĮ ,,Valstybės turto fondas“ valdo valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovo nuomone, A.J. neturi reikalavimo teisės į VĮ ,,Valstybės turto fondas“. Iš teismui pateiktų dokumentų, ieškovo ir atsakovo paaiškinimų, matyti, kad UAB „Kosmeta” tiek 2001 m. lapkričio 5 d. akcininkų susirinkimo metu, tiek po jo neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovą. Tokią reikalavimo teisę nuomininkas būtų turėjęs, jeigu nuomotojo leidimu būtų pagerinęs objektą, nuomotojui, vadovaujantis aukščiau minėtomis Tvarkos nuostatomis, būtų pateikti visi reikalingi dokumentai, būtų nustatyta ir šalių suderinta šių pagerinimų suma bei atitinkamas objekto vertės padidėjimo procentas. Tokiu būdu nuomininko ir nuomotojo suderinta objekto pagerinimų suma sudarytų nuomininko reikalavimo teisę, kurią šis būtų galėjęs perleisti. Be to reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei (CK 6.103 str.). 1995 m. rugsėjo 21 d. nuomos sutartis buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK nuostatoms, kurios tokiu atveju nustatė privalomą sutarties formą (43 str. 1 d. 1 p. ir 298 str. 1 d.), todėl, atsakovo teigimu, reikalavimo teisės perleidimas, kilęs iš nuomos santykių, turėjo būti įforminamas raštu, t.y. reikalavimo perleidimo sutartimi. Ginčijamas reikalavimo perleidimas nebuvo tinkamai įformintas. Be to CK 6.109 str. normos reikalauja, kad skolininkui būtų pranešta apie reikalavimo perleidimo faktą, nuo to momento skolininkas turi teisę reikšti visus atsikirtimus naujam kreditoriui, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui. Tačiau nei UAB „Kosmeta” kaip pradinis kreditorius, nei A.J. kaip naujasis kreditorius neinformavo VĮ ,,Valstybės turto fondas“ apie reikalavimo perleidimo sandorį. Atsakovo manymu, UAB „Kosmeta” siekė įgyvendinti savo teisę į atliktus nuomos objekto pagerinimus (2003 m. lapkričio 26 d. prašymas). Atsakovas sprendžia, jog reikalavimo teisės perleidimas realiai nebuvo įvykęs.

Dėl pagerinimų išlaidų atlyginimo turto privatizavimo procese

Turto, LR Vyriausybės nutarimu įtraukto į privatizuojamų objektų sąrašą, nuomininko išlaidų atlyginimo klausimą reguliuoja LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 str. 13 p., kuris nustato specialią taisyklę, kad „nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų”. 1997 m. gruodžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimo ,,Dėl Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo" 26 p. nustato konkrečius terminus, per kuriuos VĮ ,,Valstybės turto fondas“ turi parengti objektų privatizavimo programų projektus, kuriuos tvirtina Privatizavimo komisija. Pagal šios tvarkos nuostatas VĮ ,,Valstybės turto fondas“, nustatantis pradinę objekto pardavimo kainą, turi jį įvertinti. Tvarkos 20 p. numato, kad kai vertinami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai (statiniai), kuriems pagerinti nuomos metu padarytos išlaidos, turi būti nustatytas vertės padidėjimo procentas dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Tvarkos 32 p. nustato, kad nuomininkas, susipažinęs su įvertinto objekto nustatytu vertės padidėjimo procentu, savo sutikimą turi patvirtinti raštiškai. Jeigu nuomininkas nesutinka su turto vertintojų nustatytu vertės padidėjimo procentu, VĮ ,,Valstybės turto fondas“, pasirašęs su nuomininku vertinimo išlaidų atlyginimo sutartį, turi teisę samdyti nepriklausomą turto vertintoją šiam procentui nustatyti. Jeigu ir po šio vertinimo VĮ ,,Valstybės turto fondas“ ir (ar) nuomininkas nesutinka su nustatytu vertės padidėjimo procentu, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir 2000 m. spalio 19 d. redakcijos VĮ ,,Valstybės turto fondas“ valdybos sprendime „Dėl nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos” 8-10 p. Atsakovas teigia, jog minėtos teisės aktų nuostatos rodo, kad nuomininkui atlyginamos jo padarytos tiesioginės išlaidos, kai yra nustatytas išnuomoto turto vertės padidėjimo procentas po atliktų pagerinimų. Tai paaiškinama ta aplinkybe, kad dėl įvairių priežasčių turto pagerinimams išleistos piniginės lėšos dažniausiai nesutampa su turto vertės padidėjimu. Juk nuomininkas išlaidų atlyginimo už atliktus turto pagerinimus gali reikalauti tik po nuomos sutarties pasibaigimo ar jos nutraukimo prieš terminą, o iki tol nuomininkas faktiškai naudojasi daiktu, t.y. naudojasi ir savo investuotu turtu, todėl investuotų lėšų atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas, kai nuomininkas šios teisės netenka. Atsakovas teigia, jog nuomininkas UAB „Kosmeta” po nuomos sutarties nutraukimo 2003 m. sausio 31 d. iki šiol šia tvarka nepasinaudojo. 2002 m. liepos 25 d. iškėlus įmonei bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratorius apsiribojo tik formaliu 2003 m. lapkričio 26 d. prašymo pateikimu, nesiekė nustatyti atlygintinos sumos ir A.J. Iki šios dienos nuomininkui dėl atliktų pagerinimų išlaidų atlygintina suma (vertės padidėjimo procentas) nėra nustatyta, todėl ieškovo prašymas pripažinti A.J. teisę į 149 896 Lt pagerinimo išlaidų atlyginimą patalpų privatizavimo metu negalėjo būti tenkinamas, kol Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka nėra nustatytas privatizavimo objektui vertės padidėjimas procentais dėl padarytų pagerinimų išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Kosmeta“ nuomojo Valstybės įmonės ,,Valstybės turto fondas“ patikėjimo teise valdomas 117,83 kv. m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t. 14 b.l.). Nuomotojas VĮ ,,Valstybės turto fondas“ 2001 m. leido nuomininkui UAB ,,Kosmeta“ atlikti nuomojamų patalpų pagerinimo darbus, kurie pagal suderintą projektą turėjo kainuoti 149 896,35 Lt (1 t. 96, 97 b.l.). Pagal pateiktus dokumentus UAB ,,Kosmeta“, pagerindama išnuomotas patalpas, išleido 149 896 135 Lt (1 t. 16-72 b.l.) ir įgijo teisę patalpų pagerinimo išlaidų reikalauti iš nuomotojo VĮ ,,Valstybės turto fondas“. UAB ,,Kosmeta“ paminėtą reikalavimo teisę 2001 m. lapkričio 5 d. perleido A.J. (1 t. 9 b.l.). Teismas 2003 m. rugsėjo 23 d. įsakymu išieškojo iš A.J. S.J. naudai 268 379 Lt skolą (1 t. 8 b.l.). Kadangi A.J. savo teisių dėl pagerinimo išlaidų išieškojimo neįgyvendino, S.J., siekdamas atgauti iš A.J. dalį skolos, pareiškė netiesioginį ieškinį, kurį pirmosios instancijos teismas patenkino.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pagrindiniu motyvu nurodo aplinkybę, kad patalpų nuomininkas UAB ,,Kosmeta“ pirmiau atliko patalpų remontą (pagerinimą) ir tik po to gavo leidimą patalpų pagerinimo darbams, todėl laiko, jog UAB ,,Kosmeta“ darbus atliko neturėdama leidimo ir VĮ ,,Valstybės turto fondas“ neprivalo jų vertės atlyginti. Iš bylos (atliktų darbų ir sumokėjimo už juos) dokumentų matyti, kad UAB ,,Kosmeta“ nuomojamų patalpų pagerinimo darbus atliko iki nuomotojo leidimo pagerinti patalpas išdavimo, tačiau VĮ ,,Valstybės turto fondas“, 2001 m. gegužės 22 d. išduodamas leidimą pagal suderintą projektą atlikti patalpų pagerinimo darbus, pripažino tokių darbų patalpų pagerinimui reikalingumą. Atsakovas neginčija, kad darbai atlikti ir patalpos pagerintos, todėl pirmosios instancijos teismas 1964 m. CK 316 straipsnio bei 2000 m. CK 6.501 straipsnio pagrindu pagrįstai pripažino, kad atsakovas turi teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, nors juos atliko iki leidimo gavimo. Kitu argumentu apeliantas nurodo tai, kad UAB ,,Kosmeta“ negalėjo perleisti reikalavimo teisės dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, nes pati tokios teisės neturėjo. Be to reikalavimo teisė turėjo būti įforminta rašytine reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. Kaip minėta, UAB ,,Kosmeta“ turėjo reikalavimo teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, todėl jinai pagal CK 6.101 straipsnio nuostatas galėjo be skolininko sutikimo perleisti reikalavimo teisę. Reikalavimo teisės perleidimas įformintas UAB ,,Kosmeta“ akcininkų susirinkimo nutarimu. Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo reikalavimo teisės perleidimo sandoris nenuginčytas, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad UAB ,,Kosmeta“ turtinės teisės perleidimas A.J. neteisėtas. Dėl to A.J. turi į VĮ ,,Valstybės turto fondas“ reikalavimo teisę tokią, kokią turėjo UAB ,,Kosmeta“. Apeliantas mano, kad ieškinys negalėjo būti patenkintas ir dėl to, kad pagerintos patalpos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įvertintos ir nebuvo nustatytas patalpų vertės dėl pagerinimų padidėjimo procentas. Kolegija pastebi, kad VĮ ,,Valstybės turto fondas“, kaip valstybinio turto valdytojas, turėjo teisę ne tik spręsti, ar duoti leidimą patalpų pagerinimui, bet ir pareigą prieš leidimo išdavimą ir po leidimo išdavimo rūpintis nuomojamomis patalpomis, kontroliuoti atliekamus remonto darbus, o juos atlikus įvertinti ir nustatyti patalpų vertės dėl atliktų pagerinimo darbų padidėjimą procentais. Pareigų, kurias VĮ ,,Valstybės turto fondas“ turėjo vykdyti, neatlikimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas. Dėl to, kolegijos nuomone, pagal byloje surinktus įrodymus yra pagrindas pripažinti A.J. teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylos šalys S.J. ir VĮ ,,Valstybės turto fondas“ siekė išspręsti ginčą taikiai ir buvo sudarę taikos sutartį. Pagal ją VĮ ,,Valstybės turto fondas“ pripažino ieškinio reikalavimus 127 031 Lt sumai, o S.J. atsisakė 22 865 Lt ieškinio reikalavimo ir sutarė, kad 127 031 Lt skola bus sumokėta patalpų privatizavimo metu iš potencialaus pirkėjo lėšų. Šalys ieškinio sumą sumažino 18 proc. pridėtinės vertės mokesčio suma (22 865 Lt), kadangi, kaip teigia atsakovo atstovas, pridėtinės vertės mokestį UAB ,,Kosmeta“ turėjo galimybę atgauti ir tikėtina, kad atgavo. Tačiau atsakovo atstovas neprašė tvirtinti taikos sutarties ir bylą nutraukti, kadangi tretysis asmuo A.J. atsisakė pasirašyti taikos sutartį, o pagal VĮ ,,Valstybės turto fondas“ valdybos poziciją taikos sutartį turėjo pasirašyti ir tretysis asmuo A.J.. Ieškovas ir jo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino ir palaikė pasiekto taikaus ginčo išsprendimo sąlygas, o atsakovui nepalaikant taikos sutarties, atsisakė ieškinio reikalavimo 22 865 Lt dalies ir tokio dydžio skolos dalies išieškojimo iš A.J., tai yra atsisakė ieškinio dalies taip, kaip buvo aptarta taikos sutartyje.

Ieškovas S.J., nors ir pareiškė ieškinį skolininko A.J. vardu (netiesioginį ieškinį), kaip kiekvienas ieškovas turi teisę pareikšto ieškinio ar jo dalies atsisakyti (CPK 42 str. 1 d.). Ieškovo atsisakymas ieškinio reikalavimo 22 865 dalies neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui ir nepažeidžia nei atsakovo VĮ ,,Valstybės turto fondas“ teisių A.J. atžvilgiu, nei trečiojo asmens A.J. teisių, kadangi S.J., turintis teisę gauti iš A.J. 268 379 Lt skolą, atsisakė ne tik 22 865 Lt ieškinio reikalavimo dalies, bet atsisakė ir tokio dydžio - 22 865 Lt – skolos dalies išieškojimo iš A.J.. Juo labiau atsisakymas nuo ieškinio dalies negali pažeisti A.J. interesų, kad šis pats elgiasi netinkamai, pastoviai vengia atvykti į teismo posėdžius ir paaiškinti savo poziciją dėl sutarto taikaus ginčo išsprendimo. A.J. 2006 m. balandžio 3 d. nutraukė teisinės pagalbos su advokatu sutartį (2 t. 58, 59 b.l.), tačiau į teismo posėdį 2006 m. balandžio 4 d. neatvyko. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2006 m. birželio 19 d. (2 t. 62 b.l.) ir apie tai A.J. adresu (duomenys neskelbtini) išsiųstas pranešimas (2 t. 64 b.l.), tačiau pranešimas grįžo neįteiktas, nes minėtu adresu A.J. nesurastas ( 2 t. 65 b.l.), todėl apie teismo posėdį buvo paskelbta spaudoje. Prieš pat teismo posėdį gautas A.J. prašymas, kuriame nurodytas tas pats adresas (Vilnius, Vilčinskio 18), pranešti apie teismo posėdį, atkreipiant teismo dėmesį, kad nuo 2006 m. birželio 16 d. bus išvykęs iš Lietuvos (2 t. 67 b.l.). Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad A.J. derybų metu kelia su šiuo ginču nesusijusius reikalavimas ir siekia gauti papildomos naudos (2 t. 62 b.l.). Šios bei kitos bylos procesinės aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti, kad A.J. nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 str.). Dėl to ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio priimtinas. Kita ieškinio reikalavimo dalis dėl pripažinimo A.J. teisės į 127 031 Lt dydžio patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, kurią ieškovas palaiko, pagrįsta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo sprendime bei šioje nutartyje aptartais įrodymais.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, Kolegija priėjo išvados, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Priimant ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio, bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo 22 865 Lt dalies nutrauktina (CPK 293 str. 1 d. 4 p.) ir ginčijamu sprendimu nustatyta 149 869 Lt suma, į kurią A.J. pripažinta teisė, mažintina iki 127 031 Lt. Kolegijos nuomone, toks ginčo išsprendimas iš esmės atitinka bylos šalių valią ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimą pakeisti ir jo redakciją išdėstyti taip: Ieškinį patenkinti iš dalies. A.J. (duomenys neskelbtini) pripažinti teisę į parduotuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vieno šimto dvidešimt septynių tūkstančiu trisdešimt vieno (127 031) lito pagerinimo išlaidų, privatizuojant patalpas, atlyginimą. Įpareigoti Valstybės įmonę ,,Valstybės turto fondas“ užtikrinti 127 031 Lt išlaidų išieškojimą. Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo 22 865 Lt dalies nutraukti.